Aš sudarysiu naują sandorą ir neatminsiu nuodėmės
„Ateina štai dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada su Izraelio namais, su Judo namais, aš sudarysiu naują sandorą. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jųjų tėvais, kada aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau juos iš Egipto žemės. Jie gi sulaužė manąją sandorą, tuo tarpu aš buvau jų valdovas, – tai Viešpaties žodis. – Bet štai kokią sandorą aš sudarysiu su Izraelio namais, toms dienoms praėjus, – tai Viešpaties žodis: – Aš savo įstatymą įdėsiu į jų vidų, jiems įrašysiu į širdį; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Ir jie nebemokys daugiau vienas kito, brolis brolio, ir nebesakys: ‘Pažinkite Viešpatį!’, bet visi, maži ir dideli, pažins mane patys, – tai Viešpaties žodis, – nes aš dovanosiu jiems kaltę ir daugiau neatminsiu jų nuodėmės“. (Jer 31, 31–34)
Sutverk širdį man tyrą, o Dieve
Pasigailėk manęs, Dieve:
tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, –
naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę! –
Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! –
Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.
Padaryk mane didžiadvasį!
Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti,
ir grįš pas tave nusikaltę. – (Ps 50, 3–4. 12–15)
Jis išmoko klusnumo ir tapo amžinojo išganymo priežastimi
Broliai! Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi. (Žyd 5, 7–9)
Jei kviečių grūdas kris į žemę ir apmirs, jis duos gausių vaisių
Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.
O Jėzus jiems tarė:
„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.
Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“
Tuomet iš dangaus pasigirdo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“
Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie žmonės tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“.
O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Netrukus šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“.
Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12, 20–33)
Apmąstydami šios dienos Gerąją Naujieną – Dievas pirmas mūsų ieško ir neapleidžia, savo Meile mus kelia ir vaduoja: iš priklausomybių vergijos ir nuo noro kitus pavergti, iš savimeilės lėkštumo ir nuo nemeilės slogumo, iš tuščios garbės troškimo ir nuo tuštybės – atsižvelgimo į kitų nuomonę – alkio, iš baimės … apmirti ir nuo neryžto… numirti – pasauliui ir sau.
Melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad visi ir kiekvienas – per Jį, su Juo ir Jame – atgimtume ir subrandintume gausų derlių – Tikėjimo, Vilties ir Meilės vaisių. Kad mūsų gyvenimas nuosekliai liudytų mūsų tikėjimą, skleistųsi Gyvojo Dievo viltimi ir veiklios meilės darbais. Tegul Dievo meilė išsklaido mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir tesugrąžina bendrystės dvasią. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Benediktas XVI. Savo kentėjimuose
Kentėti su kitu, dėl kitų; kentėti dėl meilės tiesai ir teisingumui; kentėti iš meilės ir tam, kad taptum tikrai mylinčiu asmeniu, – štai pagrindiniai žmogiškumo elementai, kurių atsisakydamas žmogus sugriautų pats save. Bet ir vėl kyla klausimas: ar esame tam pajėgūs? Ar kitas pakankamai svarbus, kad dėl jo pasidaryčiau kenčiančiu? Ar tiesa man pakankamai svarbi, kad būtų verta kančios kainos? Ir ar meilės pažadas toks didelis, kad pateisintų mano savęs dovanojimą?
Žmonijos istorijoje krikščioniškasis tikėjimas reikšmingas kaip tik dėl to, kad jis naujaip ir kaip niekada giliai pabudina žmogaus gebėjimą kentėti šiais jo žmogiškumui esminiais būdais. Krikščioniškasis tikėjimas mums parodė, kad tiesa, teisingumas, meilė yra ne vien idealai, bet ir realiausia tikrovė. Mat jis parodė mums, kad Dievas, tiesa ir meilė asmens pavidalu, norėjo kentėti dėl mūsų ir su mumis. Bernardas Klervietis yra taikliai pasakęs: Impassibilis est Deus, sed non incompassibilis * – Dievas negali kentėti, bet jis nėra negalintis kentėti drauge. Žmogus Dievui toks brangus, kad jis pats tapo žmogumi, jog galėtų su žmogumi drauge kentėti – visiškai realiai kūnu ir krauju, kaip mums rodoma Jėzaus kančios istorijoje. Tad į visą žmogiškąją kančią įžengė drauge su mumis kenčiantysis ir kančią drauge nešantysis; tad kiekvienoje kančioje glūdi con-solatio, drauge kenčiančios Dievo meilės paguoda, ir todėl yra patekėjusi vilties žvaigždė. Žinoma, įvairiose kančiose bei negandose mums visada reikia ir mūsų mažesnių ar didesnių vilčių – geranoriško aplankymo, vidinių ir išorinių žaizdų užgijimo, krizės sėkmingos baigties ir t. t. Išgyvenant ne tokias reikšmingas negandas tokių vilties formų gali ir pakakti. Tačiau patiriant tikrai dideles negandas, kai reikia galutinai apsispręsti, ar tiesos atžvilgiu teikti pirmenybę gerovei, karjerai, turtui, būtinas tikros, didelės vilties, apie kurią kalbėjome, tikrumas. Dėl šios priežasties reikia liudytojų, visą save atidavusių kankinių, kad jie mums tai kasdien rodytų. Net darydami nereikšmingus pasirinkimus kasdieniame gyvenime, privalome teikti pirmenybę gėriui patogumo atžvilgiu – žinodami, jog būtent taip patys gyvename tikrąjį gyvenimą. Pakartokime tai dar kartą: gebėjimas kentėti dėl meilės tiesai yra žmogiškumo matas. Tačiau šis gebėjimas kentėti priklauso nuo vilties, kurią nešiojamės savyje ir kuria remiamės, pobūdžio ir dydžio. Būdami sklidini didelės vilties, šventieji įstengė žengti didžiuoju žmogiškosios egzistencijos keliu, pirma nueitu Kristaus.
* Sermones in Cant., Serm. 26, 5: PL 183, 906.