Kareivijų Viešpaties vynuogynas – tai Izraelio namai
Aš padainuosiu apie savo bičiulį – savo mylimojo dainą apie jo vynuogyną:
Mano bičiulis turėjo ant derlingos kalvos vynuogyną. Jis apkasė jį, išrinko akmenis, prisodino rinktinių medelių. Vidur jo pastatė bokštą, įrengė taipogi spaudyklą. Ir laukė, kad jo vynuogynas tieks saldžių kekių, o davė tik rūgštuoges. Tad jūs, Jeruzalės gyventojai, jūs, Judo vyrai, išspręskite ginčą tarp manęs ir mano vynuogyno! Ką dar aš turėjau padaryti savo vynuogynui ir nepadariau? O, kaip aš tikėjausi, kad jis man tieks saldžių kekių! O davė tik rūgštuoges. Dabar aš jums pasakysiu, kaip pasielgsiu su savo vynuogynu: pašalinsiu tvorą, kad jį nuganytų; išgriausiu jo aptvarą, kad jį išmindžiotų; paversiu jį dykviete: jis nebebus apgenėjamas nei iškapliuojamas, – kad želtų jame dagiai ir erškėčiai. Uždrausiu debesims ant jo lyti. Kareivijų Viešpaties vynuogynas – tai Izraelio namai; Judo vyrai – tai jo mylimieji medeliai. Jis laukė teisybės, o štai – neteisybė, tikėjosi teisės, o štai šaukia beteisis. (Iz 5, 1–7)
Izraelio namai – tai Viešpaties vynuogynas
Vynmedį tu iš Egipto išrovei,
išginei iš čia pagonis ir jį įdiegei.
Skėtė savo šakas iki Jūros,
ligi Upės savo atžalas leido. –
Kodėl gi jo aptvarą leidai sugriauti,
praeiviams skinti jo uogas,
girių šernams jį rausyti,
žvėrims laukiniams jį trypti? –
Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,
pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
Globok jį – tavo rankų sodintą,
atžalą – tavo užsiaugintą. –
Mes jau nuo tavęs nebesitrauksim:
gyvybę išsaugoki mums, ir mes šlovinsim tavo vardą.
Dangaus kariuomenių Viešpatie, Dieve,
pastatyk mus ant kojų!
Tenušvinta mums veidas tavasis,
ir mes išgelbėti būsim. (Ps 79, 9. 12–16. 19–20; P.: Iz 5, 7a)
Tai darykite, ir ramybės Dievas bus su jumis
Broliai! Per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.
Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis. (Fil 4, 6–9)
Jis išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams
Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.
Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33–43)
Dėkodami už visas malones, kuriomis dangiškasis Tėvas su mumis dalijasi, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir padėk surasti savy nuolankumo bei ryžto išsižadėti to, kas skiria mus nuo Tavo gailestingumo. Melskime ir už tautų vadovus, žemiškojo miesto statytojus: teneatmeta jie Kristaus, Dievo padėto kertinio akmens. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Išrinktì nešti gerų vaisių
27 eilinis sekmadienis
Su savo daiktais mes elgiamės visiškai laisvai: jei patinka, juos branginame ir saugome, jei nepatinka, nesinaudojame ar net išmetame. Šitaip laisvai negalėtume elgtis ne su savo, bet su mums patikėtais, paskolintais daiktais. Išsinuomoję blogą automobilį, nepaliekame jo kur nors pakelėje, bet sugrąžiname šeimininkui. Visa tai yra elementaru ir suprantama.
Dievo žodis skelbia, kad visa tai, ką turime, – gamta, mus supantys žmonės, mūsų fizinis kūnas su protu, laisva valia ir gabumais nėra mūsų nuosavybė, bet Dievo mums išnuomotas vynuogynas, kuriuo reikia rūpintis, kad neštų gerų vaisių. Pranašas Izaijas grasina, kad vynuogynas, nenešantis gerų vaisių, bus paverstas dykviete (plg. Iz 5, 6).
Jėzus aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams kalbėjo apie nedorus tarnus, kurie kėsinosi išnuomotą vynuogyną pasisavinti ir nužudė ne tik šeimininko tarnus, bet ir jo sūnų. Ką atvykęs šeimininkas padarys su tais nedorais vynininkais? – klausė Jėzus. Tautos vadai atsakė, kad atvykę šeimininkas nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems, kurie atėjus metui atiduos vaisių. Griežti Jėzaus žodžiai vertė klausytojus suklusti: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21, 43).
Dievas mums patikėjo daug brangių dalykų. Kokia didelė Dievo dovana yra mus supanti Dievo kūrinija – gamta. O kaip mes su ja elgiamės? Branginame, tausojame ar elgiamės kaip plėšikai – naikiname, neprotingai naudojame, šiukšliname? Ne kartą teko matyti apgailėtiną vaizdą: gražiame miške šalia kelio išverstą atliekų krūvą. Panašių vaizdų matome ir miestų gatvėse.
Mus supantys žmonės taip pat yra mums patikėta Dievo dovana, kad drauge su jais kurtume gražesnį pasaulį. Ar juos branginame? O gal pasinaudoję jais savo tikslams paskui kaip nereikalingus paliekame?
Kaip mes elgiamės su savo kūnu? Ar laikome jį kaip mums padovanotą Dievo šventyklą, kurią saugome ir gerbiame, o gal niekiname nedoru elgesiu, žudome svaigalais bei narkotikais?
Kaip panaudojame didžiausią Dievo dovaną – protą bei talentus? Vieni juos panaudoja, kad sukurtų sau ir kitiems žmonėms geresnį gyvenimą, kiti – kad darytų nusikaltimus ir išsisuktų nuo gresiančios bausmės.
Laisvė taip pat yra Dievo mums padovanota didelė dovana. Ją galima išnaudoti skleidžiant aplink save tiesą, gėrį bei meilę, bet galima skleisti blogį ir sukelti žmonėms daug kančios.
Kai žmogus nepažįsta Dievo – pasaulio ir žmogaus Kūrėjo, tuomet jis jaučiasi kaip šeimininkas, galįs viskuo naudotis pagal savo užgaidas, svarbu, kad išvengtų įstatymu numatytos bausmės. O tikintis žmogus, net nežinodamas Baudžiamojo kodekso straipsnių, su jam patikėtomis dovanomis elgsis pagal sąžinę ir suklydęs jaus būtinumą atsiprašyti Dievo, kad buvo netikęs užvaizdas – blogai panaudojo jam patikėtas dovanas.
Dievo akivaizdoje pabandykime sąžiningai atsakyti: kokie esame mums patikėto turto užvaizdai? Turėkime drąsos ir nuolankumo pripažinti, kad ne kartą pasiklysdavome.
Bažnyčia pačius geriausius nuomininkus kanonizuoja – paskelbia šventaisiais, kad į juos žvelgdami lengviau išliktume ištikimi Viešpačiui ir atėjus metui išgirstume dieviškojo Teisėjo žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Mt 25, 34).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Arnoldas Valkauskas. Dėl žmonių pataikavimo nuodėmei, pasaulyje tvyro chaosas