Kareivijų Viešpaties vynuogynas – tai Izraelio namai
Aš padainuosiu apie savo bičiulį – savo mylimojo dainą apie jo vynuogyną:
Mano bičiulis turėjo ant derlingos kalvos vynuogyną. Jis apkasė jį, išrinko akmenis, prisodino rinktinių medelių. Vidur jo pastatė bokštą, įrengė taipogi spaudyklą. Ir laukė, kad jo vynuogynas tieks saldžių kekių, o davė tik rūgštuoges. Tad jūs, Jeruzalės gyventojai, jūs, Judo vyrai, išspręskite ginčą tarp manęs ir mano vynuogyno! Ką dar aš turėjau padaryti savo vynuogynui ir nepadariau? O, kaip aš tikėjausi, kad jis man tieks saldžių kekių! O davė tik rūgštuoges. Dabar aš jums pasakysiu, kaip pasielgsiu su savo vynuogynu: pašalinsiu tvorą, kad jį nuganytų; išgriausiu jo aptvarą, kad jį išmindžiotų; paversiu jį dykviete: jis nebebus apgenėjamas nei iškapliuojamas, – kad želtų jame dagiai ir erškėčiai. Uždrausiu debesims ant jo lyti. Kareivijų Viešpaties vynuogynas – tai Izraelio namai; Judo vyrai – tai jo mylimieji medeliai. Jis laukė teisybės, o štai – neteisybė, tikėjosi teisės, o štai šaukia beteisis. (Iz 5, 1–7)
Izraelio namai – tai Viešpaties vynuogynas
Vynmedį tu iš Egipto išrovei,
išginei iš čia pagonis ir jį įdiegei.
Skėtė savo šakas iki Jūros,
ligi Upės savo atžalas leido. –
Kodėl gi jo aptvarą leidai sugriauti,
praeiviams skinti jo uogas,
girių šernams jį rausyti,
žvėrims laukiniams jį trypti? –
Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,
pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
Globok jį – tavo rankų sodintą,
atžalą – tavo užsiaugintą. –
Mes jau nuo tavęs nebesitrauksim:
gyvybę išsaugoki mums, ir mes šlovinsim tavo vardą.
Dangaus kariuomenių Viešpatie, Dieve,
pastatyk mus ant kojų!
Tenušvinta mums veidas tavasis,
ir mes išgelbėti būsim. (Ps 79, 9. 12–16. 19–20; P.: Iz 5, 7a)
Tai darykite, ir ramybės Dievas bus su jumis
Broliai! Per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.
Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis. (Fil 4, 6–9)
Jis išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams
Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.
Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33–43)
Dėkodami už visas malones, kuriomis dangiškasis Tėvas su mumis dalijasi, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir padėk surasti savy nuolankumo bei ryžto išsižadėti to, kas skiria mus nuo Tavo gailestingumo. Melskime ir už tautų vadovus, žemiškojo miesto statytojus: teneatmeta jie Kristaus, Dievo padėto kertinio akmens. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Išrinktì nešti gerų vaisių
27 eilinis sekmadienis
Su savo daiktais mes elgiamės visiškai laisvai: jei patinka, juos branginame ir saugome, jei nepatinka, nesinaudojame ar net išmetame. Šitaip laisvai negalėtume elgtis ne su savo, bet su mums patikėtais, paskolintais daiktais. Išsinuomoję blogą automobilį, nepaliekame jo kur nors pakelėje, bet sugrąžiname šeimininkui. Visa tai yra elementaru ir suprantama.
Dievo žodis skelbia, kad visa tai, ką turime, – gamta, mus supantys žmonės, mūsų fizinis kūnas su protu, laisva valia ir gabumais nėra mūsų nuosavybė, bet Dievo mums išnuomotas vynuogynas, kuriuo reikia rūpintis, kad neštų gerų vaisių. Pranašas Izaijas grasina, kad vynuogynas, nenešantis gerų vaisių, bus paverstas dykviete (plg. Iz 5, 6).
Jėzus aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams kalbėjo apie nedorus tarnus, kurie kėsinosi išnuomotą vynuogyną pasisavinti ir nužudė ne tik šeimininko tarnus, bet ir jo sūnų. Ką atvykęs šeimininkas padarys su tais nedorais vynininkais? – klausė Jėzus. Tautos vadai atsakė, kad atvykę šeimininkas nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems, kurie atėjus metui atiduos vaisių. Griežti Jėzaus žodžiai vertė klausytojus suklusti: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21, 43).
Dievas mums patikėjo daug brangių dalykų. Kokia didelė Dievo dovana yra mus supanti Dievo kūrinija – gamta. O kaip mes su ja elgiamės? Branginame, tausojame ar elgiamės kaip plėšikai – naikiname, neprotingai naudojame, šiukšliname? Ne kartą teko matyti apgailėtiną vaizdą: gražiame miške šalia kelio išverstą atliekų krūvą. Panašių vaizdų matome ir miestų gatvėse.
Mus supantys žmonės taip pat yra mums patikėta Dievo dovana, kad drauge su jais kurtume gražesnį pasaulį. Ar juos branginame? O gal pasinaudoję jais savo tikslams paskui kaip nereikalingus paliekame?
Kaip mes elgiamės su savo kūnu? Ar laikome jį kaip mums padovanotą Dievo šventyklą, kurią saugome ir gerbiame, o gal niekiname nedoru elgesiu, žudome svaigalais bei narkotikais?
Kaip panaudojame didžiausią Dievo dovaną – protą bei talentus? Vieni juos panaudoja, kad sukurtų sau ir kitiems žmonėms geresnį gyvenimą, kiti – kad darytų nusikaltimus ir išsisuktų nuo gresiančios bausmės.
Laisvė taip pat yra Dievo mums padovanota didelė dovana. Ją galima išnaudoti skleidžiant aplink save tiesą, gėrį bei meilę, bet galima skleisti blogį ir sukelti žmonėms daug kančios.
Kai žmogus nepažįsta Dievo – pasaulio ir žmogaus Kūrėjo, tuomet jis jaučiasi kaip šeimininkas, galįs viskuo naudotis pagal savo užgaidas, svarbu, kad išvengtų įstatymu numatytos bausmės. O tikintis žmogus, net nežinodamas Baudžiamojo kodekso straipsnių, su jam patikėtomis dovanomis elgsis pagal sąžinę ir suklydęs jaus būtinumą atsiprašyti Dievo, kad buvo netikęs užvaizdas – blogai panaudojo jam patikėtas dovanas.
Dievo akivaizdoje pabandykime sąžiningai atsakyti: kokie esame mums patikėto turto užvaizdai? Turėkime drąsos ir nuolankumo pripažinti, kad ne kartą pasiklysdavome.
Bažnyčia pačius geriausius nuomininkus kanonizuoja – paskelbia šventaisiais, kad į juos žvelgdami lengviau išliktume ištikimi Viešpačiui ir atėjus metui išgirstume dieviškojo Teisėjo žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Mt 25, 34).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Arnoldas Valkauskas. Dėl žmonių pataikavimo nuodėmei, pasaulyje tvyro chaosas
Prašyti malonės prisiimti atsakomybę už savo pašaukimą Pasakojime apie vynuogyną Jėzus kalba apie mano gyvenimo pašaukimą. Žvelgsiu į šeimininko darbą, kaip jis su dideliu rūpestingumu užveisia vynuogyną. Jis pasirūpina viskuo, kas reikalinga, kad užaugtų derlius. * Ar tikiu, kad išėjau iš Dievo rankų, kuris davė man viską, kad galėčiau gyventi pagal savo pašaukimą? Ar myliu save ir savo pašaukimą? * „Išnuomojo vynuogyną vynininkams…“. Jėzus primena man, kad išnuomotas vynuogynas nėra mano nuosavybė. Jis yra Dievo dovana ir jam priklauso. Ar kiekvieną dieną atiduodu Dievui savo sugebėjimus? Ar nesielgiu su jais, kaip su „asmenine nuosavybe“? Ką dažniausiai „pasisavinu“ savo pašaukime? Ko negaliu Dievui atiduoti? * Vynininkų istorija įspėja mane, kad pirmoji neištikimybė pašaukime veda į dar didesnius nuopuolius ir nusikaltimus, net… Skaityti daugiau »
NUGALINTIS GĖRIS Vynuogynai buvo Jėzaus mėgstama tema. Apie vynuogynus Jis šešis kartus kalbėjo savo palyginimuose, pateikdamas juos, kaip Dievo karalystės įvaizdį, vynmedyje įžvelgė vieną iš pačių stipriausių Evangelijoje randamų simbolių, palygindamas save su vynmedžiu, o savo pasekėjus – su šakelėmis, savo Tėvą vadino vynininku, o patį save – tikruoju vynmedžiu. Tuo tarpu šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauka pasakoja apie kruviną vynuogių derlių. Kietas palyginimas, kurio savotiškai net nesinorėtų klausytis, niūrus, pilnas blogų, netgi žiaurių veikėjų… Vis dėlto tam galima rasti pateisinimą. Šiuos žodžius Išganytojas pasakė todėl, kad aplink jį tvyranti atmosfera tuo metu tapo jau nebepakeliama: aukštieji kunigai ir fariziejai tarpusavyje tarėsi, planuodami Jėzų nužudyti, ir jis visa tai sudėjo į palyginimo vynininkų beprasmiškus bei žiaurius žodžius: „Tai įpėdinis! Eime,… Skaityti daugiau »
IV Visi esame seserys ir broliai. Paskutinis, aštuntasis, enciklikos skyrius pavadintas „Religijos tarnauja brolybei pasaulyje“. Jame pirmiausiai pakartota, kad jokia tikra religija nepateisina terorizmo, bet visos kuria broliškus žmonių tarpusavio santykius. Šiame skyriuje ypatingas dėmesys skiriamas „Dokumentui apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“, kurį Pranciškus pasirašė 2019 m. Abu Dabyje kartu su Al-Azharo didžiuoju imamu Ahmadu al-Tayyebu. Pasak popiežiaus, šis dokumentas žymi labai svarbų tarpreliginio dialogo vardan pasaulio taikos ir visų žmonių brolybės etapą. Siekiant visuotinės brolybės dialogas tebūnie kelias, o bendradarbiavimas – metodas ir pagrindinis kriterijus. „Labai noriu, kad šiuo metu, kuris mums duotas gyventi, pripažindami kiekvieno žmogaus orumą atgaivintume brolystės siekį visame pasaulyje ir tarp visų“, – rašo Pranciškus. „Niekas negali atsiliepti į gyvenimo… Skaityti daugiau »
III. Visi esame seserys ir broliai. Šeštajame enciklikos skyriuje „Dialogas ir socialinė draugystė“ popiežius brėžia darnaus visų žmonių bendravimo viziją, ragina ugdyti „susitikimo meną“, įtraukiant pasaulio paribių gyventojus, čiabuvių tautas, nes visi galime kažko pasimokyti iš kitų ir nė vienas žmogus nėra ir negali jaustis nereikalingas. Visiems mums reikia „švelnumo stebuklo“, rašo Pranciškus. Toliau, septintajame enciklikos skyriuje, pavadintame „Naujojo susitikimo keliai“, kalbama apie neprilygstamą taikos vertę. Popiežius pabrėžia, kad taika turi būti proaktyvi. Taika – tai ne tik ramybė, bet pastangos kurti visuomenę, paremtą tarnavimu kitiems, susitaikinimo ir pažangos siekimas. Taika yra nesibaigiantis darbas, prie kurio turėtų prisidėti visi. Su taika glaudžiai susijęs atleidimas. Turime mylėti visus be išimties, sakoma enciklikoje. Turime mylėti ir tuos, kurie mums nelinki gero. Mylėti… Skaityti daugiau »
II Visi esame seserys ir broliai. Trečiajame enciklikos skyriuje popiežius ragina „Planuoti ir kurti atvirą pasaulį“. Teisė gyventi oriai niekam negali būti atimta. Prigimtinė teisė į privačią nuosavybę neturi būti keliama aukščiau visuotinės žemės gėrybių paskirties principo. Popiežius taip pat prašo pamąstyti apie tarptautinių santykių etiką. Primenama ir tarptautinio įsiskolinimo problema. Lieka galioti neginčijama taisyklė, kad kiekviena skola turi būti sumokėta, tačiau kartu sakoma, kad įsiskolinimo mažinimas turi būti tvarkomas taip, kad nekeltų pavojaus vargingiausių šalių egzistencijai ir plėtrai. Ketvirtajame skyriuje, pavadintame „Visam pasauliui atvira širdis“, daugiausiai dėmesio skiriama migracijos problemai. Popiežius primena ne kartą skelbtus keturis principus, kuriais turėtų vadovautis kiekviena tinkama migracijos politika – priimti, saugoti, padėti, integruoti. Migrantus priimančiose šalyse turi būti išmintingai subalansuotos piliečių teisės ir… Skaityti daugiau »
I. Visi esame seserys ir broliai. „Fratelli tutti“, – rašė šventasis Pranciškus Asyžietis, kreipdamasis į visus brolius ir seseris, siūlydamas jiems gyvenimą pagal Evangeliją“. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus pradeda spalio 3-ąją, Pranciškaus šventės išvakarėse, Asyžiuje pasirašytą savo encikliką. Oficialus naujojo popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumento pavadinimas Fratelli tutti italų kalba reiškia ne tik brolius, bet visus šeimos vaikus – brolius ir seseris. Šeštadienį Asyžiuje pasirašyta popiežiaus enciklika paskelbta sekmadienį, spalio 4-ąją – Pranciškaus Asyžiečio šventės dieną. Brolybė ir socialinė draugystė – tai popiežiaus siūlomi būdai kurti geresnį, teisingesnį ir taikesnį pasaulį, įsipareigojant visiems – žmonėms ir institucijoms. Dokumentą sudaro 8 skyriai, 287 paragrafai ir baigiamoji malda. Pirmajame iš aštuonių skyrių, pavadintame „Uždaro pasaulio šešėliai“, kalbama apie pasaulio gyvenimą mūsų laikais temdančius… Skaityti daugiau »
Ne mes, bet Viešpats yra vynuogyno šeimininkas Trumpoje katechezėje prieš sekmadienio vidudienio maldą popiežius Pranciškus komentavo Kristaus palyginimą apie vynininkus, kurie, norėdami pasisavinti vynuogyną, nužudė savininko tarnus ir netgi jo sūnų. „Šiuo rūsčiu palyginimu Viešpats primena savo pašnekovams jiems skirtą atsakomybę. Jėzaus žodžiai labai aiškūs. Nemanykime, kad jie skirti tiktai tiems, kurie anais laikais atmetė Jėzų. Jie tinka visų laikų žmonėms, taip pat ir mums. Ir šiandien Dievas laukia, kad siųstieji dirbti į vynuogyną jo užaugintus vaisius atneštų jam“, – sakė Pranciškus. „Visais laikais vykdantieji valdžią Dievo tautoje neišvengia gundymo siekti savo tikslų, o ne to, ko nori Dievas. Tačiau Viešpaties vynuogynas mums nepriklauso. Valdžia – tai tarnavimas. Ji turi būti vykdoma visų labui ir Evangelijos sklaidai.“ Popiežius priminė sekmadienio… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Gal 1, 6–12) Broliai! Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos,– nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas! Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, aš nebebūčiau Kristaus tarnas. Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 110, 1–2. 7–10c)
P. Savo sandorą Viešpats atmena amžiais.
Visa širdimi Dievui dėkosiu
teisingųjų tarpe, didžioje jų bendrijoj.
Didingi Viešpaties kūriniai,
nuostabūs tiems, kas juos myli. – P.
Jo darbai skelbia ištikimybę ir tiesą,
nepakeičiami jo įstatymai.
Jie tvers amžių amžiais;
jie gimę iš jėgos ir teisumo. – P.
Jis gelbi savąją tautą,
amžiams jo sandora sudaryta.
Jo vardas šventas ir šiurpulingas.
Viešpaties gyrius tvers amžiais. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)
P. Aleliuja. – Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Viešpats,–
kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.
(Lk 10, 25–37)
Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį“.
Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas.
Katalikai.lt
Prašyti dosnios, sugebančios mylėti širdies Sužadinsiu norą šią maldą išgyventi su dideliu Jėzaus artumo troškimu. Atsisėsiu šalia Jėzaus, paduosiu Jam savo ranką ir paprašysiu Jo, kad padėtų man pasitikrinti savo širdį, mano gebėjimą mylėti visu savimi. * Įsivaizduosiu Jėzų, kuris žvelgia man į akis ir prašo, kad garsiai pasakyčiau Dievo meilės įsakymą. Pasakysiu jį savo vardu: „Mylėsiu Viešpatį, savo Dievą…“. Kokie jausmai kyla, kai taip radikaliai sakau meilės žodžius? * Jėzus atsako man: „Tai daryk ir gyvensi.“ Ar galiu šiandien visiškai atiduoti Dievui savo širdį, sielą, valią ir protą? Kuri iš šių galių yra labiausiai laisva mylėti, o kuri daugiausia priešinasi ir būgštauja? * „Paliko pusgyvį…“. Prisiminsiu situacijas, kai buvau palūžęs. Kokie gyvenimo sužeidimai „paguldė“ mane ant žemės? Kas padėjo… Skaityti daugiau »
Kun. Deimantas Braziulis Kad tai įskaitytų Įstatymo mokytojas tikrai turėjo turėti Dievo malonę, kuri padėjo perprasti Įstatymo esmę. Juk kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą, sulaukiame įvairiausių atsakymų, ką reikia daryti, ko nereikia daryti, kaip elgtis, kaip nesielgti. Kitaip sakant, atsiranda begalė taisyklių ir nuorodų. Jis juk galėjo pasakyti, kad reikia laikytis Dievo įsakymų ir būtų teisus. Tačiau Jėzus jį pagyrė todėl, kad jis pamatė daugiau ir svarbiau, negu kartais kiti žmonės pastebi. Visi įsakymai ir patarimai, nuorodos, reikalavimai, kriterijai yra tik detalės ir priemonės, bet jie patys savaime nėra tikslai. Tikslas yra priimti Dievo meilę ir mokytis mylėti. Mokytis gyventi taip kaip Dievas su meile, iš meilės ir dėl meilės. Tačiau meilei reikia kito asmens, kuriam galiu ją išreikšti savo darbais.… Skaityti daugiau »
Krikščionių Dievas yra tikrasis Dievas. Viskas remiasi tik gerais darbais.
Taigi sekmadienį per radiją truputį girdėjau mišių transliaciją. Buvo maždaug taip:
-Viešpats su jumis.
-iau iau.
Skaitinys (Gal 1, 13–24) Broliai! Jūs esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai saugodamas savo protėvių padavimus. Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską. Vėliau, po trejų metų, aš nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolikai dienų. Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą. Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje,… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 138, 1–3. 13–15)
P. Amžinybės kely, Viešpatie, būk man vadovas!
Ištyręs esi mane, Dieve, pažįsti,
žinai, kada sėdu, keliuosi.
Iš tolo matai, ką galvoju,
žinai, ar žingsniuoju, ar einu gulti.
Tau žinomi visi mano takeliai. – P.
Juk tu mano širdį sukūrei,
sunarstei mane motinos įsčioj.
Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei,
kad visi tavo darbai stebuklingi. – P.
Tu manąją sielą pažįsti.
Nė vienas kaulelis nebuvo tau slaptas,
kai tamsoj mane tvėrei,
kai slaptingai aš brendau po žemėm. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Lk 11, 28)
P. Aleliuja. – Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.
(Lk 10, 38–42)
Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį, vardu Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.
Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti! Sakyk, kad ji man padėtų“.
Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.
Katalikai.lt
Prašyti susitelkimo Jėzuje malonės savo kasdienybei Jėzus keliauja link Jeruzalės. Atkreipsiu dėmesį į Mortos, kuri priima Jį savo namuose, svetingumą. Pabandysiu surasti savo vietą tarp tų, kurie yra tuose namuose. Kokia elgsena man yra artimesnė: Mortos ar Marijos? * Pirmiausia pažvelgsiu į Mariją. Atkreipsiu dėmesį į jos vidinę ramybę. Visas jos dėmesys sutelktas į Jėzų. Ji sėdi prie Jo kojų ir klauso. Visa kita jai tarsi neegzistuoja. * Atsisėsiu šalia Marijos prie Jėzaus. Pasistengsiu kartu su ja būti tyloje, be žodžių žvelgsiu į Jėzų. Kokios patirtys atgimsta manyje, kai bandau elgtis kaip Marija? * Atkreipsiu dėmesį į Mortą. Pastebėsiu jos veide susirūpinimą. Ji yra užsiėmusi įvairiausiais patarnavimais ir praradusi širdies ramybę. Savo neramybę išsako priekaištu Jėzui: „Tau nerūpi…“. * Kokias… Skaityti daugiau »
Kun. Vytautas Brilius Lozoriaus seserų Marijos ir Mortos dilema – kas svarbiau Bažnyčios ir tikinčiojo gyvenime: malda ar darbas? Evangelijos pasakojime Morta lyg ir teisingai skundžiasi, kad Marija jai paliko visus darbus; Jėzus dar pasakė, kad būtent Marija pasirinko geresniąją dalį, tačiau Mortai nepasiūlė mesti ruošos, sėstis su Marija ir klausytis žodžio. Priešingai, su visais apaštalais pasinaudojo jos darbo vaisiais. Kas svarbiau Bažnyčioje: kontempliatyvūs ar veiklos vienuolynai? Šeimos gyvenimas ar Dievui pašvęstasis? Darbai ar maldos tikinčiojo gyvenime? Bažnyčia vertina ir viena, ir kita. Veiklos darbai labiau matomi, taip pat betarpiškiau jaučiamas ir jų trūkumas, viską galima suskaičiuoti ir pasverti. Dvasinės srities dalykai pasaulio akimis sunkiau įžvelgiami, todėl dažnai atrodo arba nebūtini, arba nesvarbūs, arba antraeiliai. Ne vienas tikintysis dvasiniams dalykams… Skaityti daugiau »
Gerai šiandien pamokslavo Gailestingumo koplyčioje kun. Povilas Narijauskas. Vienu sakiniu nuskaoma šios dienos Evangelija, kad viskam turi būti savas laikas. Todėl ne laikas visoms Mortoms suktis apie puodus, jei esi su Jėzumi. Dažna moterėlė, kepdama blynus, klausosi per „Marijos” radiją ir kartu kalba Rožančių, t.y. atkalba, bet tai tolygu nuliui.
Skaitinys (Gal 2, 1–2. 7–14) Broliai! Praslinkus keturiolikai metų, aš vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, taipogi pasiėmęs ir Titą. Aš nuvykau, apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiau pagonims, atskirai išsiaiškinęs su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau praeityje bėgęs veltui. Priešingai, jie įsitikino, jog man patikėta skelbti Evangeliją pagonims, kaip Petrui žydams, nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipjaustytųjų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu. Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus; tik mes turėjome prisiminti jų vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti. Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis,… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 116, 1–2)
P. Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.
Garbinkit Viešpatį, visos tautos,
šlovinkite jį, visos šalys! – P.
Jo gailestingumas tikrai begalinis,
savo pažadams jis ištikimas per amžius. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Rom 8, 15)
P. Aleliuja. – Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ – P. Aleliuja.
(Lk 11, 1–4)
Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams, ir nevesk mūsų į pagundą’“.
Katalikai.lt
Mąstymas Prašyti vidinio ryšio su Dievu ir Jo žodžiu malonės Įsivaizduosiu Mariją, paprastą jauną moterį, kuri gyvena mažai kam žinomame Nazarete. Pažvelgsiu į jos kasdienius paprastus darbus. Ji priklauso neturtingųjų luomui, net nenujaučia besiartinančio Apreiškimo. * Dievas su meile prisiartina prie kiekvieno žmogaus. Dažnai tai daro labai paprastai. „Dievui nėra negalimų dalykų.“ Mano kasdienybė gali būti gilaus susitikimo su Dievu vieta. Ar tuo tikiu? * Marija girdi ir pastebi, kad kasdienybėje Viešpats yra su ja. Pažvelgsiu į save įvairiose situacijose. Ar kasdien patiriu, kad Viešpats yra su manimi? Ar surandu laiko kasdien skaityti ir medituoti Jo žodį? Ar Jo žodis turi įtakos mano kasdieniam gyvenimui? * Angelas pavadina Mariją „Malonės pilnąja“. Dievas mato žmogaus vidaus grožį netgi tada, kai kitiems… Skaityti daugiau »
MALDA, KURIOS REIKIA NUOLAT MOKYTIS „Viešpatie, išmokyk mus melstis“,- prašo Jėzų Jo mokiniai. Jie, tikriausiai turėjo galvoje ne formules, kurias reikia išmokti, ar atliktinas apeigas, bet tai, kaip reikia melstis, ką apskritai reiškia malda. Jie norėjo sužinoti, kokiu būdu galima pasiekti Dievą, stoti Jo akivaizdoje. Vis tiktai, kaip gali atrodyti, Viešpats apsiribojo, išmokydamas juos dar vienos maldos, kurią daugelis tikinčiųjų kalba ir šiais laikais, tiesa, paprastai nesusimąstydami, ką tie žodžiai reiškia. Gaila, bet žodis „melstis“ mums paprastai reiškia: „įkyriai prašyti“, „įtikinti“, „priversti pakeisti savo nusistatymą“. Toks požiūris nepriimtinas Jėzui ir, mokydamas apaštalus melstis, Jis norėjo paaiškinti jiems, kaip reikia iš naujo atsiverti Dievui, prisiglausti prie Jo, taip, kaip ištroškusio žmogaus burna priglunda prie skaidraus šaltinio. Malda Jėzaus požiūriu reiškia siekį… Skaityti daugiau »
O iš kur tokie vaisiai: https://www.delfi.lt/news/daily/crime/tikrine-viena-dvasininka-del-vaiku-pornografijos-suciupo-ir-kita-kunigas-teige-zinojes-ka-daro.d?id=85425485
Manau sovietinis palikimas – surasti kalčiausius, dėl visų Lietuvos esamų problemų. Juokas pro ašaras.
Džiaugiuosi, kad kunigėliai prisipažįsta, kad žiūrėjo. Reikėtų, kad visi katalikų kunigai viešai išpažintų, kad žiūrėjo vienokią ar kitokią pornografiją, kaip ir visi kiti ne kai kurie pasauliečių šeimos vyrai. Nėra šioje žemėje nei vieno be nuodėmės. Tereikia tik drąsos tai išpažinti ir niekas nebedrįs tampyti už „virvučių”. O, šiaip, Viešpats atėjo gelbėti ne teisiuosius, o sergančius. Svarbu, labai svarbu savo klaidas išpažinti ir už jas gailėtis.
Nuo seno Bažnyčios tradicijoje visas spalio mėnuo skirtas rožinio maldai, o spalio 7 d. liturgijoje minima Rožinio Mergelės Marijos šventė. Šiandien jau sunku atsekti, iš kur ėmėsi rožinio malda, kokios istorinės šios maldos atsiradimo aplinkybės. Sakoma, kad remdamiesi Psalmyno ir Valandų liturgijos pavyzdžiu, ją išplatinę tėvai dominikonai. Paprasti neraštingi žmonės negalėję skaityti valandų liturgijos psalmių, dėl to, psalmės pakeistos visiems žinoma „Sveika Marija“ malda. Rožinio maldos išpopuliarėjimą katalikų pasaulyje labai paspartino šešioliktojo amžiaus Europos istorijos įvykiai, o tiksliau – 1571 m. spalio 7 d. vykęs garsusis krikščionių ir trukų laivynų mūšis prie Lepanto. Tais laikais vis stiprėjanti ekspansyvi turkų Osmanų imperija kėlė grėsmę Europos valstybėms. Šešioliktame amžiuje turkai vieną po kito užėmė kelis Venecijos Respublikos uostus Viduržemio jūros regiono rytinėje… Skaityti daugiau »
Manau, kad Viešpats leidžia suklysti ir duodą galimybę prisikelti iš nuodėmės, „dvasinės mirties”. Prisikėlęs žmogus iš nuodėmės, tampa dvasiškai kur kas stipresnis. Reikia Katalikų Bažnyčiai tokio dvasinio atgimimo, o ne „tupėti krūmuose”.
Mane tai siutina veidmainiška Bažnyčios pozicija. Aš tai privalau tokius dalykus pasakyti per išpažintį, esu gąsdinamas, kad miręs turėdamas nuodėmę eisiu į pragarą, o kunigai gali sau žiūrėti pornografiją, nereikia jiems nei išpažinties, nei nuodėmių atleidimo, tik policija sustabdo.
Klystate. kunigai eina išpažinties ir vardina savo nuodėmes, tik ne taip paprasta atsisakyti tai kas pačiam atrodo, kad yra nekaltas dalykas, t.y. tik truputėli ir daugiau neeeeee. Taip yra ir su visomis kitomis nuodėmėmis, tiek kunigui, tiek pasauliečiui.
Tai va, būtent, kunigai eina išpažinties, bet jie gali nesakyti, kad žiūrėjo pornografiją, o aš tą pasakyti privalau.
Nesupraskite, kad aš teisinu kunigus ar vienuolius. Nors pašvęstojo gyvenimo atstovai patiria kur kas didesnes velnio gundymo subtilybes ir vingrybes. Štai tokie nuopoliai ir padeda įsitvirtinti pašauktam dvasiniam gyvenimui arba visiškai nusiristi velniop. Yra labai geras pavyzdys kun. Kęstučio Dvarecko, kuris „krito”, bet prisikėlė ir dabar pats padeda kitiems pakilti iš šios duobės įkūręs bendruomenę. http://asesubendruomene.lt/
Dėl to, kad „gali nesakyti”. Tai manau, kad jiems tai daryti yra kur kas sunkiau, nes jie labai gerai supranta ką tai reiškia. Tad jiems geriau pasisakyti ir atlikti atgailą, o vėliau, kaip atsieit silpniems ir nuodėmingiems, vėl daryti vienokią ar kitokią nuodėmę. Tarkim rūkimas, alkoholis yra taip pat nuodėmė, nes tu žaloji savo kūną, bet tai nesustabdo. Ypač alkoholis, kurio pasekmės gali būti labai skaudžios, kaip tai buvo su kun. Kęstučiu Dvarecku.
II. „Mums reikia Elijo dvasios“ Elijas yra kontempliatyvaus ir tuo pat metu aktyvaus gyvenimo žmogus, besirūpinantis savo laiko reikalais, nebijantis smerkti karaliaus ir karalienės po to, kai jie nužudė Nabotą, norėdami pasisavinti jo vynuogyną (plg. 1 Kar 21, 1–24). „Kaip labai mums reikia tokių tikinčiųjų, uolių krikščionių, kurie valdžios pareigas einančių žmonių akivaizdoje drąsiai, kaip Elijas, sakytų: „Taip negalima daryti! Tai žmogžudystė!“. Mums reikia Elijo dvasios“, – sakė Pranciškus. Elijas mus moko, kad besimeldžiančiųjų gyvenime neturi būti dvilypumo. Vienodai brangus turi būti ir stovėjimas Viešpaties akivaizdoje, ir ėjimas susitikti su broliais, pas kuriuos Viešpats mus siunčia. „Malda – tai ne užsidarymas, ne sielos nugrimavimas. Malda – tai buvimas Dievo akivaizdoje ir tarnavimas broliams, pas kuriuos esame jo siunčiami. Maldos tikrumą… Skaityti daugiau »
I. „Mums reikia Elijo dvasios“ Trečiadienio rytą susitikęs su maldininkais audiencijų salėje, popiežius tęsė prieš kelis mėnesius pradėtą katechezių ciklą apie maldą ir šį kartą kalbėjo apie pranašą Eliją, kuris, kaip sakė Pranciškus, „yra vienas įdomiausių Senojo Testamento personažų“. Jis peržengia savo epochos ribas, sutinkame jį ir Evangelijoje: matome jį kartu su Jėzumi atsimainymo metu (plg. Mt 17, 3), Joną Krikštytoją Jėzus prilygina Elijui (plg. Mt 17, 10–13). Popiežius atkreipė dėmesį, kad Biblijoje Elijo pasirodymą ir pasitraukimą gaubia paslaptingumo šydas: jis ateina iš mažo, niekam nežinomo kaimo, o pasitraukia iš scenos ugnies vežime pakildamas į dangų. Jo istorija neturi nei tikslios pradžios, nei pabaigos. Kadangi Elijas buvo paimtas į dangų, buvo tikima, kad jis vėl pasirodys žemėje prieš Mesijo atėjimą.… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Gal 3, 1–5)
O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus? Aš noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu? Argi tiek daug esate iškentėję veltui? O, iš tiesų būtų veltui!.. Ar tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro dėl jūsų įstatymo darbų ar dėl jūsų klusnumo tikėjimui
Skaitinys (Gal 3, 1–5)
O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus? Aš noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu? Argi tiek daug esate iškentėję veltui? O, iš tiesų būtų veltui!.. Ar tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro dėl jūsų įstatymo darbų ar dėl jūsų klusnumo tikėjimui?
Psalmė (Plg. Lk 1, 69–75)
P. Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą.
Jis pažadino gelbėtoją mums galingą
savo tarno Dovydo namuose,
kaip nuo senų senovės buvo skelbęs
savo šventųjų pranašų lūpomis. – P.
Jog mus išgelbės nuo priešų,
iš rankų visų, kurie mūsų nekenčia;
jog mūsų protėviams rodys gailestingumą
ir atsimins savo sandorą šventą. – P.
Jog vykdys priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui:
kad mes, išvaduoti iš priešų rankų,
tarnausime jam be baimės,
būdami jo akyse šventi ir teisūs per visą gyvenimą. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Plg. Apd 16, 14b)
P. Aleliuja. – Atverk, Viešpatie, mūsų širdis tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.
(Lk 11, 5–13) Jėzus kalbėjo mokiniams: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam… Skaityti daugiau »
Prašyti ištvermės maldoje ir gilaus tikėjimo Tėvo meile Klausysiuosi Jėzaus, kuris kalba man apie savo Tėvą. Jėzus nori mane įtikinti, kad Tėvas yra arti manęs, kad esu Jo vaikas, kad Jis neatsako jokio gėrio man. Įsiklausysiu į Jėzaus pasakojimą. * Turiu būti kaip tas draugas, kuris nebijo prašyti duonos bet kuriuo paros metu. „Nekvaršink manęs“ – tai žodžiai, kurie gali nuskambėti man kaip pagunda, kad netrukdyčiau Dievo. Bet Jis nori būti trukdomas! * Jėzus suteikia man drąsos: „Nenustok prašęs ir ieškojęs“. Maža to – pažada, kad gausiu ir surasiu, ko ieškau. Ar tikiu tuo? Pasakysiu Jam apie tai, kas vyksta mano širdyje, kai girdžiu šį pažadą. * Ko dabar labiausiai savo gyvenime ieškau? Koks dabar didžiausias mano gyvenimo poreikis? Išsakysiu… Skaityti daugiau »
Komentuoja kun. Vitas Kaknevičius Ištverminga malda rodo mūsų dvasinį gyvenimą. Tačiau žmogaus veiksmus sakralesnius nei malda padaro tik Meilė, kuri mus įkvepia nuoširdžiai maldai. Kiekviena diena, trumpinanti mūsų žemiškąją kelionę, turėtų mus vesti (kelti) arčiau prie Dievo. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis padiktuoja vis kitokį santykį su Dievu – nuo patiklaus atsidavimo iki sąmoningo Jam tarnavimo. Žinome, kokiais vingiais mes vaikštome savo dvasinės brandos kelyje. Kiek klupimų, duobių, prarajų, užtvarų, paklydimų, pasimetimų, irzulio, nepasitenkinimo! Kiek abejingumo ir užmiršimo? Aišku tik viena: Dievas niekada mūsų nepalieka. Pamenu, mano a. a. močiutė melsdavosi dažnai ir daug. Ji atsisėsdavo pavėsyje ir be paliovos kalbėdavo rožančių. Ne kartą teko matyti: kai ateidavo kaimynė papasakoti apie kitą kaimynę, močiutė išsitraukdavo rožančių iš kišenėlės, persižegnodavo ir sakydavo: Vaikeli,… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Gal 3, 7–14)
Broliai!
Supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki. Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerą naujieną: „Tavyje bus palaimintos visos tautos“. Tuo būdu tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.
Visiems, kurie remiasi įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“. Kad įstatymu niekas nenuteisinamas pas Dievą, aišku, nes „teisusis gyvens tikėjimu“. O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes „kas juos vykdo, tas gyvens jais“.
Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“. Šitaip per Jėzų Kristų pagonims atiteko Abraomo palaiminimas, ir mes tikėjimu gavome pažadėtąją Dvasią.
Psalmė (Ps 110, 1–6)
P. Savo sandorą Viešpats atmena amžiais.
Visa širdimi Dievui dėkosiu
teisingųjų tarpe, didžioje jų bendrijoj.
Didingi Viešpaties kūriniai,
nuostabūs tiems, kas juos myli. – P.
Puošni, prabangi jo kūryba,
jo teisingumas tveria per amžius.
Paliko veiklos stebuklingos paminklą
gerasis, maloningasis Viešpats. – P.
Maitina kiekvieną, kas jo šventai bijo,
savo sandorą atmena amžiais.
Galybę savo tautai parodė,
atidavė jai žemę pagonių. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 12, 31–32)
P. Aleliuja. – Netrukus šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan, – sako Viešpats.
– O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs. – P. Aleliuja.
(Lk 11, 15–26) Jėzui išvarius demoną, kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebulo pagalba“. Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus. Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs gi sakote mane išvejant demonus su Belzebulo pagalba. Jeigu jau aš išvarau juos su Belzebulo pagalba, tai su kieno pagalba išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė. Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys… Skaityti daugiau »
Prašyti širdies jautrumo dovanos ir visiško atsidavimo Jėzui malonės Paprašysiu Jėzaus, kad leistų man pajusti Jo širdies išgyvenimus. Jėzus klausosi žodžių, kurie Jam suteikia skausmą. Vieni Jį vadina Belzebubo bendradarbiu, sakydami, kad Jėzus naudojasi jo galia, kiti reikalauja iš Jo ženklo. * Šią situaciją perkelsiu į savo kasdienybę. Prisiminsiu situacijas, pokalbius, laikysenas, juokus, kai buvo žeminamas, pajuokiamas Jėzus. Įsisąmoninsiu, kaip labai visa tai Jį žeidžia. Ar aš neprisidedu prie tokių patyčių? Už ką norėčiau ypatingai Jėzaus atsiprašyti? * Jėzaus kaltintojų laikysena silpnina jų dvasią. Savo neramybę, sumaištį, pyktį jie perkelia ant Jo. Jie netiki, kad Jėzuje gali surasti sau ramybę. Susikoncentravę į save jie nemato, kad pas juos atėjo Dievo karalystė. * Susikaupęs klausysiuosi savo vidaus. Kokie išgyvenimai manyje vyrauja?… Skaityti daugiau »
ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD Šios dienos Evangelija pasakoja apie Jėzaus susidūrimą su demonu. Mes kiekvienas esame gundomi piktosios dvasios. Velnio tikslas neleisti mums artintis prie Dievo, užkirsti kelią ieškant glaudesnio ryšio, draugystės su Jėzumi. Mes turime itin saugoti savo vidinius namus, savo sielos būstą, kur gyvena Dievas, jeigu mes nebudėsime, galime viską prarasti, arba pamažu, dažnai iš karto net nepastebėdami, prarasime ryšį su Dievu. Ne viskas, kas mums yra siūloma yra gėris, mes turime ištirti savo širdyse, ar tai kyla iš Dievo, ar iš pasaulio dvasios. Pasitikėjimas Dievu ir jo apvaizda yra mūsų stiprybė. Mes negalime gyventi turėdami savyje truputį Dievo, truputį pasaulio dvasios ir jo pažadų. Krikščionys neturi gyventi padalinta širdimi – mes arba esame Jėzaus, arba… Skaityti daugiau »
Dievo pirštas, Dievo ranka – tai Šventoji Dvasia. Svarbiausias Dievo Dvasios veikimo Bažnyčioje simbolis yra ištiesta ranka. Ranka yra tiesiama virš duonos ir vyno, krikštijant, sutvirtinant, atleidžiant nuodėmes, stiprinant ligonius. Kristus paliečia žmogų Dievo pirštu. Jo Dvasia leidžia mums kalbėti. Šventoji Dvasia leidžia mums melstis. Niekas be Šv. Dvasios pagalbos negali ištarti: Jėzus yra Viešpats. Apaštalai skelbė Žodį taip, kaip jiems tai leido daryti Šventoji Dvasia. Kai nežinome, kaip melstis, Šventoji Dvasia mus moko savo atodūsiais. Šv. Dvasia mums suteikia kalbos dovaną. Jėzaus Dvasia padeda mums atsiversti. Atrodytų, kad atsivertimui yra reikalingas nuodėmių pažinimas ir apsivalymas nuo jų. Mes dažnai tapatiname atsivertimą ir šventumą su švarumu nuo nuodėmių. Tačiau apsivalius nuo nuodėmių lieka tik tuštuma. Verta prisiminti, ką apie tai… Skaityti daugiau »
Pamėginkime pažvelgti į save šio nebylio žmogaus šviesoje, šio žmogaus, kuris yra šėtono valdžioje. Tai žmogus, kuris nesijaučia turįs gyvenimą savo rankose, jis negali kreipti savo gyvenimo, nėra laisvas, nėra už save atsakingas. Galbūt mus užvaldė ir ne nuodėmė. Tai gali būti emocijos, mada, priklausomybė nuo kokios nors grupės, arba koks nors vienas konkretus žmogus, šalia kurio mes bijome kvėpuoti. O šis konkretus žmogus vis mums aiškina, kad yra mūsų geriausias draugas, arba kad mus karštai myli, tačiau elgiasi su mumis kaip su savo grobiu. O mes bijome jam pasakyti, ką iš tiesų galvojame. Tai gali būti patologiški santykiai, kurie atima iš mūsų žodžio galią, kad net nebepajėgiame melstis. Evangelija yra Geroji Naujiena. Prieš tai buvo bloga naujiena. Galima būtų… Skaityti daugiau »