Atleisk savo artimui, ką jis tau kaltas, tada tu ir sau atleidimą išmelsi
Pagieža ir pyktis – jausmai nedoringi:
tiktai nusidėjėlis juos tepalaiko.
Kas keršyti mėgsta, tam keršija Viešpats:
jo nuodėmes Viešpats atsimena nuolat.
Atleisk savo artimui, ką jis tau kaltas,
tada tu ir sau atleidimą išmelsi.
Žmogus, kuris nuolat įširdęs ant kito,
negali prašyti sau Dievo malonės.
Kas kito žmogaus pagailėti nenori,
tasai ir pas Dievą neras gailingumo.
Pats būdamas niekas, be perstojo pučias –
tai kas gi jį, kaltą, norės beužtarti?
Atmink, kad reiks mirti, ir pyktauti liaukis;
įsakymus vykdyk – tada nepražūsi.
Laikykis, ko lieptas, ant kito negiežkis,
atmink Dievo sandorą, skriaudą nukęski (Sir 27, 30–28, 7).
Viešpats – švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo
Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė.
Jis man visas kaltes dovanoja,
gydo visas mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone.
Ne visą laiką jis baras,
ne amžinai jis įširdęs.
Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų, kiek verti esam.
Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
taip yra didis jo gailestingumas
tiems, kurie jo šventai bijo.
Kaip nuo Rytų tolimi Vakarai,
taip toli kaltes mūsų nusviedžia. (Ps 102, 1–4. 9–12; P.: 8)
Ar gyvename, ar mirštame, – mes esame Viešpaties
Broliai! Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, – mes esame Viešpaties. Juk Kristus numirė ir atgijo, kad viešpatautų ir mirusiesiems, ir gyviesiems (Rom 14, 7–9).
Aš nesakau tau atleisti iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų
Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 21–35).
Gailestingasis Dieve, išmokyk mus visa širdimi atleisti, kad patirtume ir Tavo atleidimą.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad kiekvienas gyventų ne sau, bet Viešpačiui, nes ar gyvename, ar mirštame – Jam priklausome.
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: žmogau, kam tu gyveni ant žemės
Klemensas Aleksandrietis († apie 215). Septyniasdešimt septynis kartus
Juk Dievas leidžia savo saulei šviesti teisiesiems ir neteisiesiems (plg. Mt 5, 45) ir net patį Viešpatį siuntė ir pas teisiuosius, ir pas neteisiuosius. Todėl tas, kuris veržiasi tapti panašus į Dievą, dėl didelio savo atlaidumo dovanodamas septyniasdešimt septynis kartus (plg. Mt 18, 22), – tai yra visą gyvenimą ir visą septynetų seka nusakytą visatos ciklą, – visiems yra maloningas, net jei kas žinantįjį skriaudžia visą šį kūne gyvenamą laiką. Mat Apaštalas ne tik mano, kad doras žmogus turi kitiems palikti teisti savo skriaudėjus, bet ir nori, kad teisusis prašytų anų teisėjų atleisti skriaudas tiems, kurie prieš jį nusikalto; ir tai daro pagrįstai, – mat tie, kurie imasi skriausti, laimi tik išorinius ir kūniškus dalykus, nors ir iki mirties, tačiau žinančiajam visa tai yra svetima.
Kaip tu gali teisti nupuolusius angelus (plg. 1 Kor 6, 3), jei pats esi atsimetęs nuo ano Evangelijose skelbiamo atlaidumo? „Kodėl verčiau jums nenukęsti neteisybės? – sako Apaštalas, – argi ne verčiau pakęsti nuostolį? Deja, jūs patys darote neteisybę bei skriaudžiate“ (1 Kor 6, 7–8), – aišku, todėl, kad melsdamiesi prašote bausti tuos, kurie skriaudžia jus dėl savo nežinojimo, ir atimate iš jų, – kiek tai yra jūsų galioje, – Dievo gerumą ir meilę žmonėms, o juk jie yra jūsų broliai. Apaštalas kalba ne tik apie tikėjimo brolius, bet ir apie svetimtaučius. Mat dar nežinome, ar tas, kuris šiandien yra priešiškas tikėjimui, vėliau neįtikės. Iš čia aiškiai plaukia, kad, nors ne visi yra mūsų broliai, bet tokiais juos turime laikyti. Kita vertus, žinantysis vienintelis jau dabar supranta, kad visi žmonės yra vieno Dievo kūriniai, apvilkti vienu atvaizdu, nors kai kurie jį turi drumzlinesnį už kitus, idant visi būtų vienos prigimties. Todėl per kūrinius žinantysis garbina Dievo veikimą, o per šį – ir Jo valią.