Jei nusikaltėlis gręšis nuo savo neteisybės, tai išsaugos savo gyvybę
Štai ką Viešpats kalba: „Jūs sakote: ‘Viešpaties elgesys neteisingas’. Bet paklausykite, Izraelio namiškiai: Ar mano elgesys neteisingas? Ne! Tai jūsų elgesys neteisingas! Jeigu teisusis nustoja gyvenęs teisingai ir pradeda elgtis neteisiai, tai turi dėl to numirti. Jis mirs dėl tos neteisybės, kurią bus padaręs. Ir jei nusikaltėlis gręšis nuo savo darytos neteisybės ir pradės gyventi dorai ir teisingai, tai išsaugos savo gyvybę. Jei jis pripažins visus nusižengimus, kuriais nusikalto, ir atsivers, tai gyvas išliks ir nemirs“ (Ez 18, 25–28).
Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas.
Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas,
aš glaudžiuosi prie tavęs visą dieną.
Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
atsimink nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
Užmiršk mano jaunystės kaltes, nedorybes.
Atmink mane dėlei savo gerumo,
nepamirški savo malonės!
Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius. (Ps 24, 4–9)
Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus
Broliai! Jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai kitus vertinkite aukščiau už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus.
Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“
Apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę
Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’. Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti.
Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo.
Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“
Jie atsakė: „Pirmasis“.
Tuomet Jėzus tarė jiems:
„Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Betgi jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“ (Mt 21, 28–32)
Dėkodami už visada laukiančius namus ir už dosnumą, su kuriuo dangiškasis Tėvas su mumis viskuo dalijasi, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir padėk surasti savy nuolankumo bei ryžto išsižadėti to, kas skiria mus nuo Tavo gailestingumo, kad ir mūsų TAIP visada būtų TAIP ir mūsų džiaugsmui niekada nieko nepritrūktų. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Iki mirties ant kryžiaus
26 eilinis sekmadienis
Apaštalas Paulius, ragindamas pirmuosius krikščionis būti „tokio nusistatymo, kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5), primena, kad Jėzus, būdamas Dievas, „apiplėšė pats save, prisiimdamas tarno išvaizdą […] nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8).
Prieš įsikūnijimą antrasis Švč. Trejybės Asmuo, amžinasis Dievo Žodis, gyveno neprieinamoje šviesoje ir didybėje. Po įsikūnijimo jis nužengė į žemiškąją tamsą: ilgą laiką buvo niekieno nepastebėtas, o viešojo gyvenimo metu net niekinamas. „Ar gali būti kas gero iš Nazareto?“ – klausė Natanaelis Pilypą, kai šis pasakė radęs tą, apie kurį rašė Mozė ir pranašai (plg. Jn 1, 45–46). Jėzus šalinosi visko, kas būtų galėję jį kokiu nors būdu išaukštinti.
Atsisakydamas dieviškos didybės ir pasinerdamas į tarno ir niekinamojo būseną, Jėzus tiesiog apiplėšia save ir visa tai padaro be galo mylėdamas žmogų ir siekdamas jį išgelbėti – iš nuodėmės gelmės pakelti į Dievo vaiko garbę.
Tikintis krikščionis yra tarsi antrasis Kristus, bandantis viskuo būti panašus į savo Mokytoją. Dievo žodis kviečia mus pamąstyti apie patį svarbiausią Jėzaus mokinio bruožą – nuolankumą. Natūraliai mūsų prigimtis siekia išaukštinimo; jaučiamės laimingi, kai mus giria, vertina, ir, atvirkščiai, nuliūstame, kai mūsų nepastebi, nevertina ar pažemina. Mums lengvai suprantamos tokios dorybės, kaip antai meilė, teisingumas, gailestingumas, tvirtumas, bet ne nuolankumas; jis visada atrodo kažkoks įtartinas ir nepriimtinas. Jeigu ne Jėzaus, nusižeminusio iki mirties ant kryžiaus, pavyzdys nuolankumo dorybė mums liktų sunkiai suprantama.
Apaštalas Petras apie nuolankumą kalba: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda savo malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus“ (1 Pt 5, 5–6). Taigi nuolankumas yra būtina sąlyga, kad Dievas galėtų mumyse veikti ir mus apdovanoti.
Ko reikia, kad mumyse gyvuotų tikras nuolankumas? Pirmoji sąlyga – savų klaidų pripažinimas. Mums gerai yra pažįstamas Sutaikinimo sakramentas, kurio metu išpažįstame savo kaltes ir gauname jų atleidimą. Per nuolankų kalčių išpažinimą mes tampame imlūs patirti begalinį Dievo gailestingumą.
Nuolankumas ragina pripažinti savo ribotumą, nesistebėti savo silpnumu ir nuodėmingumu. Išdidumas, priešingai, skatina savo silpnybes slėpti ir vaidinti neklystantį. Popiežius Pranciškus labai nuoširdžiai apibūdina save: „Esu nusidėjėlis!“
Nuolankūs esame tuomet, kai sugebame priimti kitų patarimus bei pastabas ir neįsižeidžiame, kai mus pamoko, kaip turėtume teisingai elgtis. Jei panašiais atvejais sugebame padėkoti, tai ženklas, kad esame padarę rimtą dvasinę pažangą.
Nuolankumas kviečia mus tarnauti panašiai, kaip tarnavo Jėzus. Per Paskutinę vakarienę Jėzus nuplovė savo mokiniams kojas ir pasakė: „Jūs vadinate mane ʽMokytojuʼ ir ʽViešpačiuʼ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 13–15).
Be nuolankumo tiesiog neįmanoma tapti geru Jėzaus sekėju ir mokiniu. Fariziejai tik dėl to nesugebėjo priimti Jėzaus mokymo, kad buvo pilni puikybės, bet jį lengvai priėmė net nusidėjėliai, kurie buvo nuolankūs, kaip ta moteris, kuri fariziejaus Simono namuose ašaromis laistė Jėzaus kojas ir šluostė savo plaukais.
Nors pažeminimai mūsų prigimčiai yra labai sunkūs, juos patirdami turėtume ne liūdėti, bet džiaugtis, nes tai padeda kovoti su puikybe – pavojingesniu virusu už šiuo metu visą pasaulį kamuojantį COVID-19, kurio visi labai bijome.
Prašykime Dievą malonės suvokti nuolankumo vertę ir jį praktikuoti, nes tai padės dvasiškai augti ir ištikimai sekti paskui Jėzų Kristų.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Šv. Jonas Auksaburnis († 407). Atsivertimas
„Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“ (Mt 21, 32). Bloga yra jau nuo pat pradžių nepasirinkti gėrio, bet dar didesnė kaltė to, kuris net nesitaiso. Būtent todėl randasi daugybė blogų žmonių – štai ir dabar matau kelis, tapusius tokiais dėl savo baisaus abejingumo. Tačiau nebūkite abejingi! Nors ir būtumėte pasiekę blogio dugną, nepraraskite vilties pasikeisti į gera, nes nėra sunku išlipti net ir iš giliausios blogio duobės!
Argi negirdėjote apie ištvirkėlę, kuri, pirma visas moteris pranokusi savo palaidumu, vėliau visas nustelbė dievobaimingumu? Kalbu ne apie aną Evangelijų, bet apie mūsų dienų ištvirkėlę iš nuodėmingojo Finikijos miesto. Juk ji gyveno tarp mūsų, teatre gaudavo pagrindinius vaidmenis, o jos vardas skambėjo visur – ne tik mūsų mieste, bet iki pat Kilikijos ir Kapadokijos. Kiek turtų ji iššvaistė ir kiek našlaičių suviliojo! Daugelis ją kaltino net raganavimu, – esą tuos vilionių tinklus ji mezgusi ne tik savo kūno grožiu, bet ir kerais. Ši ištvirkėlė savo tinklais buvo apraizgiusi net imperatorienės brolį – iš tiesų paveiki galia!
Tačiau staiga, nežinau, kaip, – ar, veikiau, man tai visiškai aišku, – ji panorėjo atsiversti ir susilaukė Dievo malonės, todėl paniekino visa tai ir, metusi šalin velnio suktybes, atsigręžė į dangų. Ir nors anksčiau nebuvo nieko gėdingesnio už jos elgesį ant scenos, vėliau, vilkėdama ašutinę ir nuolat marindamasi, ji pranoko daugelį nepaprasta susilaikymo dorybe. Šis jos atsivertimas sukėlė rūpesčių miesto valdytojui, kuris, net ir pasitelkęs kareivius, nepajėgė išsivesti jos iš ją priglaudusių mergelių ir sugrąžinti atgal į sceną. Apdovanota neapsakomais slėpiniais ir parodžiusi tokios malonės vertą veržlumą, ji taip baigė savo gyvenimą: malonei nuplovus visas kaltes ji priėmė krikštą ir stropiai atsidėjo dorybių ugdymui.
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: atrandi santykį su Dievu, atrandi viską
Prašyti malonės, kad mano apsisprendimai būtų sąmoningi ir tvirti Jėzus įspėja mane dėl tikėjimo parodyto tik žodžiais, be konkrečių darbų. Jis pateikia man dviejų sūnų pavyzdį. Su kuriuo iš jų sutapatinčiau savo elgseną? Koks dažniausiai esu: pažadų ar konkrečių apsisprendimų ir veiksmų žmogus? * Ar esu davęs Dievui pažadų, kurių neįvykdžiau? Ar esu ištikimas savo dvasiniuose pasiryžimuose? Ką galiu pasakyti apie ištikimybę priesaikai ar įžadams, duotiems Dievo akivaizdoje (ištikimybę kunigystėje, vienuoliniame gyvenime, santuokoje…). * Jėzus supranta mano nenorą, pasipriešinimą vykdant Jo valią. Jis duoda laiko, bet laukia, kad susimąstyčiau ir pagaliau Dievui pasakyčiau: „Tegul įvyksta Tavo valia“. Tokia laikysena Jam yra mielesnė už gražiausias kalbas, kurios neveda prie gyvenimo pasikeitimo. * Jėzus perspėja dėl formalios laikysenos ir netikro religingumo. Ar… Skaityti daugiau »
„Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo“ „Savo palyginimuose apie Dievo karalystę Jėzus priešinasi tokiam religingumui, kuris neįtraukia žmogaus, nežadina jo sąžinės ir atsakomybės gėrio ir blogio akivaizdoje“, – sakė popiežius Pranciškus, sekmadienio vidudienio susitikime komentuodamas dar vieną Kristaus palyginimą iš Evangelijos pagal Matą. Jėzaus palyginimas (Mt 21, 28–32) pasakoja apie du brolius, kurių tėvas paprašo padirbėti vynuogyne. Vienas impulsyviai atsisakė, bet po to nuėjo į vynuogyną. Kitas tuoj pat pažadėjo nueiti, tačiau nenuėjo. „Paklusnumas nėra pasakyti „Taip“ arba „Ne“, tačiau veikti, prižiūrėti vynuogyną, kurti Dievo karalystę. Duodamas šį paprastą pavyzdį Jėzus nori, kad žmonės pakiltų virš išorinio ir rutininio religingumo, realiai nepaliečiančio gyvenimo ir elgsenos“, – sakė popiežius. Tarp Jėzaus adresatų, praktikavusių tokį fasadinį religingumą, buvo aukštųjų kunigų ir tautos… Skaityti daugiau »
TAIP IR NE Kaip tik todėl šiandien Bažnyčia ir primena mums, kad Dievas nepriima apsimestinio pamaldumo ir netikrumo. Jėzus sako, kad Dievui priimtinesnis tas brolis, kuris pradžioje atsisako priimti pasiūlymą, tačiau vėliau, apsigalvojęs, nueina dirbti. Ne kartą tenka susidurti su ištariamu „ne“, kuris savyje slepia asmenines problemas, troškimą išsiaiškinti situaciją, norą kalbėtis ir būti suprastam. Tikriausiai kiekvienas kunigas yra sutikęs žmonių, vadinančių save ateistais, sakančių „ne“ Dievui, bet, kalbantis su jais, klausantis jų abejonių, pasirodydavo, kad tas „ne“ reiškia ką kita. Ar nepagalvojame, kad kartais tai yra „ne“, sakomas viešai matomam apsimestiniam kai kurių krikščionių tikėjimui, jų elgesiui, nesuderinamam su išpažįstamomis tiesomis? Ar nesusimąstome, kad jie taria „ne“ nesuprantamam, žmonėmis nesidominčiam Dievui, nes nemato, kad tuo gyvena tikintieji? Ar neatrodo,… Skaityti daugiau »
TAIP IR NE Praėjusį sekmadienį Mišių Evangelijoje gal kiek ir nustebino vynuogyno šeimininko elgesys, kuris, atrodo, prasilenkė su teisingumu. Galbūt ir mes, kaip tremtiniai į Babiloniją, į kuriuos prabyla pranašas Ezechielis pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje, taip pat kartais norėtume pasakyti, kad Viešpats ne visuomet teisingai elgiasi su mumis. Esame linkę priekaištauti Dievui, manydami, kad mums tenka kentėti už savo tėvų ir protėvių kaltes. Mes vadovaujamės žmonių logika, tuo tarpu pranašas savo tėvynainiams ir mums siūlo priimti kitokią: Dievo logiką. Iš tiesų tai yra neišvengiama: jei iš tikrųjų norime būti Kristaus sekėjais, reikia vis iš naujo suvokti, kokiu būdu autentiškiausiai išreiškiame savo tikėjimą. Tai daryti mus įpareigoja ir šio sekmadienio Evangelija, kurioje aiškiai parodoma, kad Jėzus, netgi labiau, negu atvirą… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Job 1, 6–22) Kartą prieš Viešpaties sostą angelai sueigą buvo sušaukę. Tarp jų atsirado taip pat ir šėtonas. Jį Viešpats paklausė: „Iš kur parkeliauji?“ Tasai jam atsakė: „Išklaidžiojau žemę, ją išvaikštinėjau“. Tad Viešpats jį pasiteiravo: „Ar kartais neatkreipei dėmesio į manąjį tarną Jobą? Žemėj nėra jam lygaus: jis toks nepriekaištingas ir teisingas, toks dievobaimingas ir vengiantis pikta“. Šėtonas atšovė: „Ar Jobas gi veltui taip bijosi Dievo? Ar tu jo nesaugai, taip pat – jo namų ir viso jo turto? Tu dosniai palaiminai jo rankų triūsą, ir jo nuosavybė krašte labai išsiplėtus. Bet tik ištiesk prieš jį ranką, paliesk, ką jis turi, tai tikrai jis pradės į akis tau burnoti“. Tad Viešpats pasakė šėtonui: „Gerai! Visas jo turtas tebus tavo… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 16, 1–3. 6–7)
P. Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį.
Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,
atsižvelk, kaip tave aš maldauju.
Tegu tavo ausys maldą išgirsta
iš mano neklastingųjų lūpų. – P.
Tegu tavo burna mane teisia,
tegu tavo akys mato teisybę.
Gali tirt mano širdį, slapčia naktį lankyti,
gali ugnimi mane išbandyti.
Many neteisybės nerasi. – P.
Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį.
Pasirodyk, kad esi nuostabiai gailestingas
ir nuo priešų gini, kas tik tavo dešine kliaujas. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Mk 10, 45)
P. Aleliuja. – Žmogaus Sūnus atėjo, kad pats tarnautų
ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų. – P. Aleliuja.
(Lk 9, 46–50)
Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.
Išskaitęs jų slaptas mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs ir tarė: „Kas priima šį vaiką vardan manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas iš tiesų didis“.
Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“.
Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“
Katalikai.lt
Kun. Ramūnas Mizgiris Šiandien Evangelijos tekste skaitome apie mažumą. Viešpats leido suprasti, kad tėra vienas kelias jam patikti: tapti nuolankiu ir mažu, mylėti jį juo pasitikint, kaip mylimas savo tėvų vaikas. „Nesiekiu didelių dalykų, to, kas prašoka mano jėgas. Priešingai, esu patenkintas ir ramus; kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami širdis mano krūtinėje“ (Ps 131, 1–2). Atnaujinkime tyrą Evangelijos dvasią Bažnyčioje, prisimindami esminę tiesą: prieš duodant, pirmiausia reikia priimti. Mes dažnai sureikšminame tai, ką duodame. O Dievo meilė yra visada pasirengusi duoti. Pirmiau eina ne mūsų dosnumas, šventi troškimai, bet Dievo gailestingumas ir meilė. Tas, kuris moka su vaikišku paprastumu priimti tai, ką Dievas duoda, pasiekia šventumą. Tai nėra pasyvumas, o sugebėjo sunkioje situacijoje išlikti tvirtos dvasios, perkeisti… Skaityti daugiau »
Prašyti gilaus troškimo patikti Jėzui ir vaikiško paprastumo Įsivaizduosiu save stovintį apaštalų būryje. Jie svarsto, kuris iš jų yra didžiausias. Jėzus kiaurai permato savo mokinių mintis, žino, kas slepiasi jų širdyse ir ko jie trokšta. * Pabandysiu spontaniškai įsigilinti į save, kad kartu su Jėzumi pažvelgčiau į savo troškimus ir mintis. Kuo labiausiai yra užimtas mano vidus? Kokie jausmai gimsta manyje, kai mąstau apie savo gyvenimo vertę? Ar nelyginu savęs su kitais, ar nelenktyniauju su jais, ar nepavydžiu kitiems? * Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus reakciją. Jis atsistoja su vaiku tarp vyrų. Įsivaizduosiu jų nustebusius veidus dėl tokio Mokytojo elgesio. Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius: „Kas priima šitą vaikelį dėl manęs, priima mane…“. * Pagalvosiu, kad Jėzus kreipiasi tais žodžiais į mane.… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis
Skaitinys (Dan 7, 9–10. 13–14)
Regėjau, kaip buvo pastatyti sostai ir atsisėdo senyvas vyriškis. Jo drabužiai buvo balti kaip sniegas, jo galvos plaukai – kaip gryna vilna. Ugningos liepsnos buvo jo sostas, jo ratai – liepsninga ugnis. Iš jo veržėsi karščio srautas. Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo, ir dešimt tūkstančių dešimčių tūkstančių stovėjo prieš jį. Susėdo teismas, ir buvo atskleistos knygos.
Per naktinį regėjimą mačiau, kaip su dangaus debesimis atslinko tarytum žmogaus sūnus. Jis pasiekė senyvąjį vyrą ir buvo nuvestas į jo akivaizdą. Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Visos tautos, gentys ir kalbos turės jam tarnauti. Jo viešpatavimas – amžinas, nesibaigiantis viešpatavimas. Jo karalystė niekad nežlugs!
Dievo Žodis
II skaitinys (Apr 12, 7–12a)
Užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. Aš girdėjau galingą balsą danguje, kuris sakė: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės, pasiryžę mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“
Dievo Žodis
Psalmė (Ps 137, 1–5)
P. Angelų akyse giedu tau, Viešpatie, giesmę.
Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
kad išgirdai mano balsą.
Angelų akyse giedu tau giesmę,
lenkiuosi tavo šventovei. – P.
Tavajam vardui dėkoju už tavo malonę, ištikimybę.
Tavi pažadai pranoko tavąjį garsą.
Tą dieną, kada aš šaukiaus, mane tu girdėjai,
sustiprinai manąją sielą. – P.
Tau, Dieve, dėkoja pasaulio valdovai,
išgirdę, ką tavo burna pažadėjo.
Jie šlovina Viešpaties darbus:
„Negirdėta Dievo didybė!“ – P.
Posmelis prieš evangeliją (Ps 102, 21)
P. Aleliuja. – Šlovinkit Viešpatį, angelų minių minios,
jūs, jo tarnai, kur vykdot jo valią. – P. Aleliuja.
Evangelija
(Jn 1, 47–51)
Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.
O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“
Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.
Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“
Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“.
Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.
ARKANGELAI – NEMATOMA, MUS GINANTI TIKROVĖ Katalikų Bažnyčia arkangelus mini rugsėjo 29 dieną. Pravoslavų senajame kalendoriuje jų šventė yra spalio 8-oji. Taip pat pravoslavų liturginėje savaitėje pirmadienis yra pašvęstas visiems angelams. Tarp jų ir arkangelams. Didžiausias „galvos skausmas“ ir „keisčiausias“ klausimas, neduodantis ramybės, yra arkangelų skaičius. Septyni (be Jeremielio), ar Michaelis ir septyni (aštuoni). „Aš esu vienas iš septynių angelų, – tarė Rafaelis“. Tačiau prie kokio choro tada tektų priskirti Jeremielį? Septynių arkangelų vardai pabirę įvairiose Šv. Rašto vietose: Tobijui Rapolas sakė: Aš esu vienas iš septynių angelų, kuriems leista tarnauti Viešpaties šlovės akivaizdoje (Tob 12,15). Apreiškimo knygoje minimos septynios dvasios, stovinčios priešais sostą (Apr 1, 4). Pravoslavų liturgija mini Mykolą ir jo choro septynis angelus, iš viso – aštuonis.… Skaityti daugiau »
Juozapas Blažiūnas
Rafa’ el (Rapolas) (jo vardas reiškia „Dievas gydo“) – įpareigotas padėti žmonijai išmokti ne tik kūno, bet ir sielos gydymo meno. Jis yra Dievo medicina. Žmogaus negalių gydytojas (Tob 3,17; 12, 15). „Auštant nunešiu tavo maldas prie Dievo sosto“. Rafaelis yra gydytojų, keleivių, jaunimo, šeimų bei kunigų globėjas. Meilės, paguodos angelas, padėjėjas varge. Sutvirtinimo sakramento globėjas, nes yra Šv. Dvasios tarnas. Ikonose jį pamatysime rankose laikantį gydančių aliejų skrynutę ir teptuką. Dėvi žalią tuniką. Žalia spalva ikonografijoje – atsinaujinimo, atnaujinto gyvenimo spalva. Iš Tobijo knygos sužinome, kad jis atnaujino Tobijo gyvenimą, grąžindamas jam regėjimą ir išlaisvindamas jo sūnaus sužadėtinę iš nelabojo valdžios. Rafaelis kovoja su paleistuvystės demonu.
Juozapas Blažiūnas
Gabrielis (Gabri‘el) (jo vardas reiškia „Dievas yra mano jėga“ arba „Dievo žmogus“). Jis yra prisikėlimas, liepsna, tyrumas, pusiausvyra. Jis yra Dievo žinios nešėjas, nes būtent jis pranešė Marijai, kad ji pagimdys kūdikį. Jis Dievo jėga ir tvirtybė. Dievo visagalybės skelbėjas, tarnas ir pasiuntinys (Apd 8, 26; Lk 1, 26). Taip pat jis – Eucharistijos globėjas. Kovoja su godumo ir gobšumo demonu. Veda į dosnumą. Taip pat yra kontempliatyviosios maldos globėjas. Ikonografijoje vaizduojamas su lelija rankose dėvintis raudoną tuniką. Raudona spalva ikonografijoje – tai gyvybės, karaliavimo ir dieviškumo spalva. Gabri – El – parodantis Dievo jėgą. Apsisiautęs mėlyna mantija. Mėlyna – tai žmonijos, žmogiškumo spalva (nes apreiškė Dievo gimimą žmogumi).
Juozapas Blažiūnas Micha‘el (Mykolas) (jo vardas reiškia „toks kaip Dievas“) – likimo lėmėjas ir atliekantis apsaugines funkcijas. Jis yra Dievo valia, nes būtent jis yra Dievo valios vykdytojas, pats galingiausias iš visų, būtent jis kariavo ir vadovavo kovai su Liuciferiu ir išmetė ji bei jo pasekėjus iš Dangaus. „Kas kaip Dievas?“. Toks jo mūšio šūkis. O atsako jam iš padangių: „Mes kaip Dievas“. Mykolas yra Arkistrategas, aukščiausias karininkas, Dievui ištikimų angelų karvedys. Ikonografijoje vaizduojamas su skydu ir kardu arba laikantis žemės rutulį ir ietį, nes jis užkariauja pasaulį Kristui. Kovoja su Puikybės demonu. Globoja Bažnyčią. Pasak Grigaliaus Didžiojo, jei kas didžio įvyksta Bažnyčioje, tai Arkangelas Mykolas visada dalyvauja. Šis arkangelas svarbus kiekvienam žmogui, nes pasakojama, jog sykį Šv. Jonui Vianėjui… Skaityti daugiau »
Komentuoja Juozapas Blažiūnas
Ir vis dėl to kas gi tie arkangelai? Ir kam jie? Jie – Dievo paslaptys. Nematoma Dievo jėga. Nematoma mus ginanti tikrovė. Nematoma Dievo globa. Arkangelai yra siunčiami padėti tiems, kurie kenčia arba paklysta. Arkangelai yra ten, kur reikalinga jų pagalba. Pagalba tau ir man. Jie yra tiesa. Ir palydovai šiame nesuprantamame vingiuotame kelyje. Vieninteliai palydovai ir neklystantis draugai.
„Dieve, pradžioje sutvėrei du objektus: Vienas visai artimas Tau (angelai), kitas artimas niekui (medžiaga). Vienas neturi nieko viršesnio už Tave, O kitas nieko po savęs, o tik nieką“. Šv. Augustinas
Prašyti amžino džiaugsmo kartu su angelais regint Dievą Maldos laiką pradėsiu kreipdamasis į savo Angelą Sargą, kad padėtų man šioje meditacijoje atsiverti Žodžiui ir kartu su mokiniais išgyventi gyvą ir viską perkeičiantį susitikimą su Jėzumi. * „Jėzus pamatė ateinantį Natanaelį“. Jis mato ir mano kiekvieną žingsnį, kurį žengiu Jo link, pažįsta mane panašiai kaip Natanaelį, niekada nenuleidžia nuo manęs žvilgsnio. Jis pažinojo mane pirmiau, negu pirmą kartą apie Jį pagalvojau. Susikaupęs pasiliksiu Jėzaus akivaizdoje ir prašysiu Jo, kad atidengtų man tiesą apie mane patį. * Atkreipsiu dėmesį į Natanaelio reakciją. Jėzaus žvilgsnis persmelkė ir perkeitė jį iki gelmių. Jis jau nebėra šaltas ir abejingas kaip anksčiau. Patrauktas Jėzaus, Natanaelis išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ir Karalius. Prašysiu Jėzaus, kad… Skaityti daugiau »
komentuoja ses. Elija CSC Natanaeliui (dar vadinamam apaštalu Baltramiejumi) dovanojama susitikimo su Jėzumi patirtis. Melskime ir mes šios malonės. „…Pamatęs ateinantį Natanaelį…“ iš kur ateina? Panašu, kad iš savo netikėjimo. Ko gero, buvo uolus Toros bičiulis, nes Jėzas laikais po figmedžiu, lapų pavėsyje, kur buvo atrastas, kaip tik čia vyrai studijuodavo Torą… Žinios ‚pakišo koją‘ tikėjimui? Netikėjo, kad iš Nazareto gali būti kas nors gero, juo labiau – Mesijas! Tačiau svarbu tai, kad jis abejonėje nelieka. Pilypo pakviestas ateiti ir pasižiūrėti, jis išdrįsta surizikuoti. O aš – ar darau žingsnį iš savo netikėjimo į didesnį tikėjimą? Kas yra mane į susitikimą su Jėzumi išjudinantis ‚Pilypas‘, ir kur turėčiau peržengti savo tikėjimo klaidingų įsitikinimų ar abejonių slenkstį? O ką, jei maldoje… Skaityti daugiau »
Kažkas itin intymaus ir giliai paliečiančio įvyko su Natanealiu, kad jis neabejodamas galėjo sušukti: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ O Jėzus pasako dar daugiau: „jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“. Jėzus yra Dievas, Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, Jis yra viso pasaulio ir Dangaus dvasių: arkangelų, angelų, cherubinų ir serafinų ir visų neregimųjų galybių Valdovas. Gyvendami žemėje ir būdami materialūs, mes negalime pamatyti dvasinio pasaulio, jį galime tik užčiuopti ir pajusti savo sielos, dvasinėmis akimis. Esame linkę užmiršti arba ignoruoti, jog egzistuoja ir neregima tikrovė. Mūsų laikais žmogus yra sumaterialėjęs ir netikintis, jog yra kažkas, ko negalime matyti ar paliesti. Net tikintys į Dievą žmonės angelus ir kitas dvasines būtybes linkę „nurašyti“ lyg… Skaityti daugiau »
„Eik ir pasižiūrėk“. Būsimos Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos tema Rugsėjo 29 dieną paskelbta būsimos, 2021 metais minėsimos, 55-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos žinios tema: „Eik ir pasižiūrėk“. Žinios potemė: „Komunikuoti sutinkant asmenis tokius, kokie yra, ir ten, kur jie yra“. „Eik ir pasižiūrėk“ („Ateik ir pamatysi“) – tai Pilypo žodžiai Natanaeliui, kuris dar žinomas Baltramiejaus vardu. Abu jie tapo apaštalais. Pilypo, jau apsisprendusio sekti Jėzų kaip tą, apie kurį kalbėjo Mozė ir pranašai, kvietimas pasižiūrėti rodo, jog krikščioniškas skelbimas, dar prieš jį ištariant, susidaro iš žvilgsnių, liudijimų, patirčių, susitikimų, artumo. Vienu iš žodžiu – iš gyvenimo. Skelbimas yra komunikavimas to, kas esmingiausia ir padeda suprasti dalykų prasmę. Galima pridurti, kad Pasaulinė socialinio komunikavimo diena yra vienintelė, įsteigta Vatikano II Susirinkimo.… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Job 9, 1–12. 14–16) Pradėjęs vėl šitaipos Jobas kalbėjo: „Tikrai aš žinau, kad yra kaip tik šitaip: kaip gali žmogus išsiteisinti Dievui? Jei kas panorėtų su juo bylinėtis, nė vieno jo priekaišto tas neatremtų. Jis toks išmintingas, taip baisiai galingas – kas priešintųs jam, tas galvos neišneštų. Jis perkelia kalnus, o tie nepajunta, kad smarkiai įširdęs juos kūlvirsčia varto. Taip smarkiai pajudina žemę iš vietos, jog laikantys jąją stulpai susvyruoja. Įsako jis saulei ir ta nebekyla, žvaigždes savo antspaudu užantspauduoja. Pats vienas jis suskliautė mėlyną dangų ir jūros bangų keterom vaikštinėjo. Jis Šienpjovius, Grįžulą, Sietyną sukūrė, taip pat ir visus pietų skliauto žvaigždynus. Darbai jo didingi, ir jų neištirsi, tokie stebuklingi – jų nesuskaitysi? Aš jo nematau, pas mane… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 87, 10–15)
P. Mano malda tave, Viešpatie, tepasiekia.
Šaukiuosi kasdien tavęs, Viešpatie,
rankas į tave tiesdamas.
Argi darai stebuklus tiems, kurie mirę?
Argi palaidoti kelias ir tave garbina? – P.
Argi kapuos kas beliaupsina tavo gerumą,
tavo ištikimybę – vėlių karalijoj?
Argi tamsybėse besireiškia tavo stebuklai,
tavo malonė – toje šaly užmirštųjų? – P.
O aš tavęs, Viešpatie mano, šaukiuosi,
mano malda į tave rytmetį kyla.
Tai kodėl mane, Viešpatie, šitaip atstūmei?
Ko gi slepi nuo manęs savo veidą? – P.
Posmelis prieš evangeliją (Fil 3, 8–9)
P. Aleliuja. – Aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis,
kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame. – P. Aleliuja.
(Lk 9, 57–62)
Jėzui ir jo mokiniams einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“
Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane?“ Tas atsakė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.
Jėzus atsiliepė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę?“
Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.
Jėzus jam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.
Katalikai.lt
Prašyti malonės ištikimai ir ryžtingai eiti pašaukimo keliu Prisijungsiu prie mokinių, kurie eina keliu kartu su Jėzumi. Neseniai jie išgyveno skausmingą situaciją. Kai atėjo į samariečių miestelį, kad paruoštų Jėzui vietą, buvo nepriimti. Tada mokiniai nesuvaldė savo pykčio. * Sekdami Kristų visada susidursime su atmetimu. Jėzui reikia mano ištikimybės. Pažvelgsiu, koks iki šiol buvo mano gyvenimo ir pašaukimo kelias. Ką galiu pasakyti apie savo ištikimybę jame? * Lukas pateikia man tris įvykius, per kuriuos Jėzus patikrina savo mokinių ištikimybę. Sustosiu ties jais. Apmąstydamas juos, stebėsiu į savo širdies reakciją. * „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Ar išgyvenau savo gyvenime apsisprendimą, kuriame radikaliai atidaviau savo gyvenimą Jėzui? Kada tai buvo? Kokiais žodžiais tada tai išreiškiau? * Jėzus trokšta,… Skaityti daugiau »
Ir vėl Jėzaus žodžiai sunkūs. Nėra lengva sekti Juo. Su Jėzumi nėra patogumų, dažnai laužomi nusistovėję stereotipai, Jis eina prieš srovę. Jėzus niekada nežadėjo, kad tam, kas seks Juo, kas taps krikščionimi, gyvenimas bus lengvas ir malonus. Viskas ims sektis, pildysis visi norai, bus patogu ir gera gyventi. Ne, Jėzus dažnai kartoja, kad sekimas Juo yra kryžiaus nešimas ir mirtis. Tačiau, taip pat TIK sekimas Kristumi suteikia prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo viltį. Todėl labai svarbu aiškiai suvokti Jėzaus sekimo prasmę ir kainą, tai reiškia, atsižadėti pasaulio patogumų, „garantijų“, net savo artimųjų vardan Dievo karalystės, nes kitu atveju: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. Jėzus nė vieno neverčia, tačiau trokšta, kad Jo sekėjai būtų… Skaityti daugiau »
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM Verta atkreipti dėmesį į Jėzaus žodžius: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Buveinių žemai (urvas) ir aukštai (lizdas) įvardijimas apima kūrinijos visumą. Tuo pasakoma, jog visi kūriniai nuo žemai iki aukštai turi savo vietą tikrovėje, o Žmogaus Sūnus – ne. Vis dėlto čia nekalbama apie fizinę Žmogaus Sūnaus pastogę (Jėzus juk turėjo, kur apsistoti), bet greičiau apie tai, kad jis nebuvo priimtas: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Graikiškas žodis klinō gali būti verčiamas įvairiai – priglausti, palenkti, nulenkti, atlošti ir pan., priklausomai nuo konteksto. Čia šis žodis nusako poilsio idėją: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Įdomu,… Skaityti daugiau »
Pagrindinis Kristaus paliepimas mokiniui yra vengti nuodėmių. Turtingam jaunuoliui, kuris kartą jo paklausė, „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus atsakė: „Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ Tas, kuris sąmoningai peržengia įsakymus, neturėtų vadintis Jėzaus mokiniu, net jeigu jis ir yra pakrikštytas. Minėtas jaunuolis vykdė įsakymus. „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ Tada Jėzus jam pasiūlė prakilnesnį kelią – tapti jo mokiniu, panašiu į dvyliką apaštalų. „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ Jaunuolis netapo jo sekėju. Evangelistas Matas liudija: „Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.“ Apie sekimą Kristumi mus moko… Skaityti daugiau »
„Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai,“ rašo apaštalas Paulius laiške Efeziečiams. Jis kalba apie šventėjimo kelią ir tarnavimą Dievui, sakydamas, kad „tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1Tes.4,3). Apie Viešpaties sekimą kalba ir girdėtoji Evangelija. Tiesiogine prasme, joje liudijama apie žmones, kurie norėjo sekti Jėzų. Du iš jų šį troškimą išreiškė patys garsiai, o vieną pašaukė pats Jėzus, tardamas: „Sek paskui mene.“ Vis dėlto, nė vienas iš šių trijų vyrų dėl žemiškų kliūčių netapo Dievo sekėju. Skaitydami evangeliją mes pastebime, kad Jėzų nuolatos sekdavo žmonės. Naudodamas dieviškas galias jis gydydavo ligonis ir apsėstuosius, todėl žmonės dažnai sekė jį vedami vidinių poreikių. „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ – prašė jo moteris kanaanietė. „Jėzau, Mokytojau,… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Job 19, 21–27)
Jobas kalbėjo: „O, pasigailėkite, mano bičiuliai,
nes Dievo ranka mane ištiko skaudžiai.
Kodėl mane puolat, nelyginant Dievas,
kodėl mane draskot, tarytum išalkę?!
Kad mano žodžius taip kas nors surašytų –
iš jų kokį užrašą kad padarytų!
Kad kas geležim juos įrėžtų į uolą,
švininėje plokštėj išbraižytų amžiams!
Žinau, kad yra man gynėjas, jis – gyvas,
kad jis paskutinis pakils viršum dulkių!
Kada aš pabusiu, – prie jo atsistosiu,
iš savojo kūno aš Dievą regėsiu.
Tada jį matysiu, aš pats į jį žvelgsiu,
žiūrės į jį mano, ne svetimos, akys.
Aš tokiu tad viltį širdy vis nešioju“.
Psalmė (Ps 26, 7–9. 13–14)
P. – Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį toje šalyje, kur gyvybė.
Tu, Dieve, išgirsk mano balso šaukimą,
būk man maloningas, mane išklausyki.
Apie tave širdis man byloja:
„Tu jo veido ieškoki“. – P.
Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau.
Nuo manęs savo veido neslėpki,
savojo tarno rūsčiai šalin nevaryki.
Tu mano pagalba – manęs neatmesk! – P.
Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį
toje šalyje, kur gyvybė.
Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.
Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)
P. Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!. – P. Aleliuja.
(Lk 10, 1–12) Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus, lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“ Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą… Skaityti daugiau »
GĖRIO DARBININKAI Sakydamas pasiųstiesiems mokiniams: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža“, Jėzus iš tiesų norėjo savo sekėjus pamokyti, kaip reikia vertinti galimybę veikti pasaulyje. Jis kalba apie tai, kad žemė nuolat brandina varpas, pilnas puikiausių grūdų. Taip pat Viešpats žvelgia ir į žmoniją, vertindamas ją, kaip geriausių vaisių pilną lauką. Mes paprastai šiuos Išganytojo žodžius suprantame, kaip savotišką raudą dėl to, kad pasauliui nuolat trūksta į kunigo ar vienuolio pašaukimą atsiliepusių tikinčiųjų, tačiau Jėzus pasako daug daugiau. Jis tvirtina, kad pasaulis yra geras, kad jame yra labai daug gėrio. Jis žino, kad tą gėrį žmonių širdyse pasėjo dangaus Tėvas, ir daugelis žmonių gyvena gerą gyvenimą, daug neramių širdžių ieško bent mažiausios galimybės atsiverti šviesai, ir dar daugiau vienišumo skausmą kenčiančių laukia… Skaityti daugiau »
Laiškas minint šv. Jeronimo mirties 1600 metų sukaktį Prieš 1600 metų – 420 m. rugsėjo 30 d. – mirė garsusis Bažnyčios tėvas, Šventojo Rašto vertėjas ir komentuotojas šv. Jeronimas. Trečiadienį Vatikane buvo paskelbtas šiai sukakčiai skirtas popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis laiškas „Sacrae Scripturae affectus” („Pamilęs Šventąjį Raštą“). Savo laiške popiežius Pranciškus mini svarbiausius šv. Jeronimo gyvenimo įvykius, primena jo atlikto didžiausio darbo – Vulgatos, Šventojo Rašto vertimo į lotynų kalbą, svarbą visai krikščionybės raidai, o taip pat jo paliktą karštos meilės Dievo žodžiui liudijimą. Jeronimas gimė apie 345 m. Stridone, kur tuo metu ėjo riba tarp dviejų Romos imperijos provincijų – Dalmatijos ir Panonijos. Šiandien ta vietovė vadinasi Zrenj ir yra Kroatijos teritorijoje, prie pat sienos su Slovėnija. Šeimoje gavęs tvirtus… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Iš 23, 20–23)
Viešpats kalba:
„Aš pasiųsiu angelą, kuris eis pirm tavęs. Jis saugos tave kelyje ir nuves į vietą, kurią esu tau paskyręs. Skaitykis su juo ir klausyki jo balso! Tu neprieštarauk jam! Jis nepakęstų, jeigu pasipriešintumėte, nes jame mano vardas. Jeigu klausysi jo balso ir visa darysi, ką įsakau, tuomet aš būsiu tavo priešams nedraugas ir prispausiu tavo skriaudėjus. Pirm tavęs mano angelas žengs“.
Psalmė (Ps 90, 1–6. 10–11) P. Angelams Dievas liepia sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį. Žmogau, kurį Aukščiausias globoja, kuris gyveni Visagalio pavėsy, Viešpačiui tarki: „O mano Dieve, prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. – P. Jis tave gelbi nuo medžiotojų kilpos ir nuo mirtį nešančio maro. Tave jisai dengs savo plunksnom, po jo sparnais tu slėptis galėsi. – P. Jo ištikimybė – tau priedanga, skydas. Tavęs naktimis neišgąsdins pabaisos, nei dieną – skriejančios strėlės, nei tamsoje siaučiantis maras, nei pražūtinga karšto dienovidžio rykštė. – P. Tau neatsitiks nieko pikto, prie tavo namų neprisiartins jokia nelaimė, nes angelams Dievas liepia sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį. – P. Posmelis prieš evangeliją (Ps 102, 21) P. Aleliuja. – Šlovinkit Viešpatį, angelų minių minios,… Skaityti daugiau »
(Mt 18, 1–5. 10)
Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“
Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas laikys save mažu kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.
Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą“.
Katalikai.lt
kun. Ramūnas Mizgiris OFM Angelai yra grynai dvasiniai, bekūniai, nematomi ir nemirtingi kūriniai, asmeninės būtybės, apdovanotos protu ir valia. Be paliovos veidu į veidą kontempliuodami Dievą, angelai jį šlovina, jam tarnauja, yra jo pasiuntiniai, vykdantis visų žmonių išganymo misiją. „Kiekvienas tikintysis šalia savęs turi angelą – globėją ir gynėją, vedantį jį į gyvenimą“ (šv. Bazilijus Didysis, † 379). Apie angelus, tautų ir pavienių žmonių sargus rašo: Dan 10, 13. 20–21; Tob 5, 4–7; apie angelus užtarėjus – Tob 13, 12. 15. Taip pat ir šios dienos Evangelijoje Jėzus sako: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Mažutėlių orumą pabrėžia faktas, kad jiems Dievo akivaizdoje… Skaityti daugiau »
Šventieji Angelai Sargai yra mūsų kasdieniai vartai į susitikimą su Dievu Šventasis Tėvas Mišių homilijoje iškėlė Dievo mums pavestų Angelų Sargų vaidmenį – angelai yra mūsų gyvenimo palydovai, globėjai ir kelrodžiai, jie yra į Dievą atvertos durys. Šventieji Angelai Sargai yra ypatinga pagalba, kurią Viešpats pažadėjo savo tautai ir mums, keliaujantiems gyvenimo keliu. Mišių skaitinyje iš Išėjimo knygos skaitėme: „Tikėk manimi, aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave į vietą, kurią paruošiau” (Iš 23, 20). Gyvenimas būtent ir yra kelionė, kurioje mums reikia palydovų ir globėjų pagalbos, reikia žmogiško kelrodžio arba kelrodžio, panašaus į žmogišką, kad mums padėtų žvelgti į ten, kur turime eiti. Pasak popiežiaus, mūsų gyvenimo kelionėje yra trys galimi pavojai. Yra pavojus neiti.… Skaityti daugiau »
Prašyti vaiko širdies ir jautrumo mažutėliams Įsiklausysiu į mokinių klausimą: „Kas yra didžiausias?“ Ar nekirba panašus klausimas ir manyje? Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo troškimą būti pripažintam, reikšmingam ir dideliam? * Įsivaizduosiu Jėzų, kuris stovi prieš mane su mažu vaiku ir sako man: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ Kokius jausmus kelia man šie žodžiai? Pasakysiu apie tai Jėzui. * Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų mano puikybę ir liguistą didybės troškimą, kurie neleidžia man gyventi paprastai ir laisvai, kaip vaikui. Kuriose srityse labiausiai bijau pažeminimo? Kokios gyvenimo permainos man labiausiai reikia? * Jėzus man sako, kad „mažieji“ turi danguje savo ypatingą vietą. Prisiminsiu „mažutėlius“, su kuriais kasdien būnu. Kas jie tokie? Ką galiu pasakyti apie savo… Skaityti daugiau »
DANGIŠKIEJI SARGAI, DVASINIAI DRAUGAI Susitikimas su angelu Angelai sargai visada neregimai darbuojasi, saugodami mus nuo pagundų, vadovaudami mūsų širdims ir mintims, padėdami mums pavojaus valandą ar pagelbėdami įveikti sunkumus. Štai ką pasakoja mūsų skaitytoja: „Turint autizmu sergantį sūnų dažnai kyla iššūkių ir randasi naujų progų pamatyti Dievo ranką, veikiančią mūsų gyvenime. Prisimenu, prieš kelerius metus Vilius mums pasakė, kad jis matė savo angelą sargą. Tuo metu jis negebėjo kalbėdamas užbaigti sakinių, ir mes kokius trisdešimt sykių per dieną susierzindavome, nes bendravimas su juo buvo toks varginantis. Mano vyras buvo išvykęs su reikalais, atėjo laikas gulti. Grįžau į Viliaus kambarį, norėdama jį nuraminti, nes jis sunkokai užmigdavo. Stovėdama prie jo tamsoje išgirdau jį skambiu kaip varpelis balsu sakantį: „Visas gerai, Mamyte.… Skaityti daugiau »
DANGIŠKIEJI SARGAI, DVASINIAI DRAUGAI Dangiškieji sargai Jėzus mus mokė: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Šiuos Jėzaus žodžius Bažnyčia visada suprato taip – visus Dievo vaikus saugo angelai sargai: „Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą“ (Katekizmas, 336). Skaitydami šį sakinį veikiausiai mąstome, koks jis puikus, guodžiantis. Dievas kiekvienam iš mūsų skyrė angelą sargą! Bet šv. Jeronimas šioje eilutėje įžvelgia kai ką daugiau nei tik paprastą paguodą ir padrąsinimą. Jis rašo: „Koks didis turi būti sielos orumas, jei kiekvienas nuo gimimo turi angelą, įpareigotą jį sergėti“ (Mato evangelijos komentarai, 18, 2). Daugelį paguodžiantys žodžiai Jeronimą priverčia nustėrti iš… Skaityti daugiau »
DANGIŠKIEJI SARGAI, DVASINIAI DRAUGAI Kas yra angelas? Taigi ką mes žinome apie angelus? Pirmiausia žinome, kad jie buvo sukurti „per jį ir jam“ (Kol 1, 16). Jis – tai Jėzus. Taip pat žinome, kad angelai yra „grynai dvasiniai kūriniai“, turintys „protą ir valią“ (Katekizmas, 330). Žinome, kad jie yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą“ (Žyd 1, 14), taigi jiems patikėta tarnauti mums. Sykiu žinome, kad angelai veikia didžiojoje išganymo istorijoje nuo pat pradžių. Saugantys kelią prie gyvybės medžio angelai minimi Pradžios knygos pasakojime apie kūrimą, angelams teks itin svarbus vaidmuo per galutinį teismą, kai Jėzus vėl ateis garbėje (plg. Pr 3, 24; Apr 20, 1). Angelų veikimas krinta į akis pasakojimuose apie Abraomą, Jokūbą, Mozę, Jozuę, Gideoną… Skaityti daugiau »
DANGIŠKIEJI SARGAI, DVASINIAI DRAUGAI Mes, žmonija, esame įdomi giminė, palaiminta prigimtiniu smalsumu. Įsiskverbėme į žemės gelmes, pasiuntėme į kosmoso erdves palydovus – jie skrieja tūkstančiai kilometrų nuo žemės, – tiriame smulkiausias daleles, nagrinėjame atomo sandarą, sykiu mums rūpi ir didingosios kalnų viršūnės. Atsidėję gilinamės į fizinį pasaulį, tačiau – keista – menkai domimės dvasiniu pasauliu. Nors Katekizmas moko, kad mus nuo gyvenimo pradžios iki mirties saugo ir globoja angelai (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 336), dauguma mūsų gyvena neimdami domėn, jog mus supa galingos dvasinės būtybės. Deja, angelai labiau rūpi klaidinga Naujojo amžiaus pasaulėžiūra persiėmusiems žmonėms. Šią vasarą norime išsamiau pakalbėti apie angelų karaliją. Nors mums gyvenant žemėje daug kas apie angelus taip ir lieka nesuprantama, Dievas leidžia nemažai nutuokti apie… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Job 42, 1–3. 5–6. 12–16) Va šitaipos Viešpačiui Jobas kalbėjo: „Dabar tai žinau, kad esi visagalis: gali padaryti, ką tik užsimoji. Tad kas gi sumanymus tavo juodinti drįso, jų pats nesuprasdamas, neišmintingai. Tai šitaip gi aš neprotingai kalbėjau apie dalykus, kurie viršija protą. Tave tik iš nuogirdų aš težinojau: dabar mano akys tave praregėjo. Todėl atšaukiu tas kalbas neprotingas, gailiuosi, į dulkes ir pelenus puolu“. Po to Viešpats laimino Jobą dar labiau kaip pirma. Jobas turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilų. Taip pat jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris: pirmąją jis vadino Balandėle, antrąją – Cinamone, trečiąją – Gražina. Visoje šalyje nebuvo dailesnių moterų, kaip Jobo dukterys. Tėvas joms davė dalis… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 118, 66. 71. 75. 91. 125. 130)
P. Viešpatie, pažvelk giedru veidu į savo tarną.
Mokyk mane išminties ir buklumo, –
aš juk remiuos tavo žodžiais. – P.
Naudinga man pakentėti,
kad tavo potvarkių tiesą suprasčiau. – P.
Žinau, Viešpatie, jog teisūs tavo sprendimai,
mane tu teisingai prispaudei. – P.
Ligi šiol viskas laikos, kaip tavo nuspręsta,
tavęs viskas klauso. – P.
Esu tavo tarnas, tu mane mokyk,
kad potvarkius tavo pažinčiau. – P.
Tavo žodžių skaidrumas apšviečia,
neišmanėlius gali pamokyt. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mt 11, 25)
P. Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja
(Lk 10, 17–24) Septyniasdešimt du mokiniai sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. Tuomet Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšt“. Atsigręžęs vien… Skaityti daugiau »
Prašyti vidinio džiaugsmo dėl to, kad mano vardas yra įrašytas danguje, malonės Įsiliesiu į mokinių džiaugsmo atmosferą. Įsivaizduosiu besišypsantį Jėzų, kuris džiaugiasi kartu su mokiniais. Mokiniai yra laimingi, nes patyrė, kokią galią turi jų tarnystė, kai veikia Jėzaus vardu. * Įsisąmoninsiu, kad Jėzus nori ir man suteikti galią per Žodį, kurio klausausi. Jeigu gyvenu Jo Žodžio galioje, tai visos piktosios dvasios pasitrauks. Jėzus yra didesnis ir galingesnis už visas mano pagundas ir rūpesčius. * Mano vardas yra įrašytas danguje. Ta tiesa gali tapti man nesibaigiančiu laimės šaltiniu. Tėvas kasdien su meile taria mano vardą. Aš Jam esu svarbesnis už visus mano apaštalinius pasiekimus. * Žvelgsiu į Jėzų, kuris išgyvena džiaugsmą Šventojoje Dvasioje. Jis šlovina Tėvą už tai, kad dalijasi savo… Skaityti daugiau »