Viešpats surinks visas tautas į amžinąją Dievo Karalystės taiką
Žodis, kurį Amoso sūnus Izaijas regėjo apie Judą ir Jeruzalę. Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas stovės ant tvirtos papėdės ir kyšos iškilęs aukštai virš kalvų. Prie jo paplūs visos tautos. Į ten atkeliaus daugybė tautų ir sakys: „Ateikite! Mes žengiame į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo namus! Jisai teparodo mums savo kelius, kad eitume jojo takais. Iš Siono ateis paliepimas, iš Jeruzalės – Viešpaties žodis“. Jis spręs ginčus tarp tautų, sudrausmins daugybę genčių. Ir perkals jos savo kalavijus į arklus ir ietis – į pjautuvus. Tauta prieš tautą nebekels kalavijo, ir niekas daugiau nesipratins kariauti. Ateikite, Jokūbo namai, ir vaikščiokime Viešpaties šviesoje! (Iz 2, 1–5)
Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam
Džiaugiuosi išgirdęs, kas man pasakyta:
„Į Viešpaties būstą keliaujam!“
Štai mūsų koja jau stovi
tavo, Jeruzale, vartuos. –
Jeruzale, mieste puikusis,
tvirtai pastatytas, tarsi nulietas!
Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės. –
Juk priedermė Izraeliui Viešpatį šlovint.
Teisėjams krasės čia stovi,
čia – sostai Dovydo ainiams.
Jeruzalei melskit ramybės,
kad būtų saugūs visi, kas ją myli.
Tebūna taika visam miestui,
jo rūmams – ramybė.
Sakau: tegu klesti ramybė!
Juk čia mano broliai, bičiuliai,
čia mūsų Viešpaties Dievo buveinė.
Meldžiu tau gerovės! (Ps 121, 1–9)
Mūsų išganymas arti
Broliai! Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių. (Rom 13, 11–14)
Budėkite, kad būtumėte pasirengę
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė vaikus iki pat dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir Žmogaus Sūnus atėjimo metu. Tuomet iš dviejų, kartu esančių laukuose, vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.(Mt 24, 37–44)
Viešpatie Dieve, tikėdami Tavo vienatinio Sūnaus buvusį atėjimą, o būsimo laukdami prašome Tave: leisk pamatyti savo gyvenimą to atėjimo šviesoje ir suteik ryžto nusimesti tamsos darbus.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje medžiamės ir už Lietuvą Tiesoje: gailestingasis Dieve, sutvirtink mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę, kad atkakliai ieškotume Tavo Tiesos ir pasitiktume ateinantį Kristų teisumo darbais.
Užtarimo maldoje prisimename ir visus, kuriuos Tu pašaukei darbuotis savo vynuogyne – teišlieka jie tvirto tikėjimo, kad su pasitikėjimu skelbtų Tavo Žodį ir padėtų susivokti, jog esame laisvi rinktis Dievo vaikų vertą gyvenimą.
Meldžiamės ir už šio pasaulio valdančiuosius – kad jie rastų drąsos ieškoti Tavo, Viešpatie, valios ir ryžtųsi savo sprendimais likti ištikimi Tiesai.
Duok, Viešpatie, kad visi savo tėvų žemėje pasijutę nereikalingi, vieniši ar atstumti, ne nusigręžtų nuo jos, o rastų Tavyje jėgų veikliai artimo meilei – palaimink jų ryžtą gausiu derliumi, kad jis įkvėptų ir jau išvykusius – tesugrįžta ir jie kurti Lietuvą Tiesoje.
Suteik, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo išganingųjų malonių, kad Tavo sutelkti ir laiminami įveiktume susiskaldymus, kad atmetę nevilties kultūrą, eitume į pasaulį dalytis Įsikūnijusio Žodžio šviesa. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: besiblaškantiems laimingas gyvenimas – kaip horizontas
Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Budėti ir gyventi Dievo šviesoje
Homilija
„Budėkite […]. Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 42. 44). Kodėl Jėzus savo klausytojus primygtinai ragino budėti? Jei šeimininkas nebudi, vagis gali išnešti tai, kas buvo uždirbta ir sukaupta. Tačiau jei žmogus nebudi, jis rizikuoja prarasti daugiau už didžiausius turtus – amžinąjį gyvenimą; be to, rizikuoja apgriauti ir savo laikinąjį gyvenimą. Dievo žodis kviečia budėti ir ruoštis Viešpaties atėjimui. Per Adventą lauksime ne pasaulio pabaigos, bet Jėzaus atėjimo į mūsų gyvenimą.
Pirmasis žingsnis, kurį turime žengti, – tai budėti. Apaštalas Paulius ragina: „Išmušė valanda jums pabusti iš miego“ (Rom 13, 11). Kiek daug yra miegančiųjų! Vieni miega klaidžiodami interneto pasaulyje. Kiti miega su alaus ar degtinės buteliu. Treti miega pasinėrę pramogose. Daugelis Adventą paverčia ne Kristaus laukimo, bet koncertų ir kalėdinių dovanų pirkimo metu. Reklama nekviečia laukti ateinančio Kristaus – kviečia tik pirkti ir linksmintis. Mes esame laisvi rinktis, kas mums yra svarbiau: pramogauti ar tapti geresniais Jėzaus draugais.
Nuolat girdime raginimą mėgautis gyvenimo malonumais: cigaretėmis, alumi, seksu, prabangiu gyvenimu. Reklama skatina mėgautis gyvenimu ir nemąstyti, kuo viskas gali pasibaigti. Šie reklamos balsai nekalba, kad rūkydamas rizikuoji gauti plaučių vėžį, gerdamas – tapti ligoniu ir, galbūt, išmaldos prašančiu nelaimėliu. Mėgaudamasis netvarkingu seksu, gali paniekinti jaunystę ir nesukurti tvirtos santuokos; mėgaudamasis įsigytais turtais, gali tapti savanaudis ir aklas svetimam vargui.
Čia, žemėje, esame tarsi emigrantai, laikinai gyvenantys svetimame krašte, bet nuolat mąstantys apie tėvynę. Ši tėvynė – tai Jėzaus pažadėtas amžinasis gyvenimas Dievo šviesoje. Apaštalas Paulius apie ją kalba: „Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. […] Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 1.7–8).
Dievo žodis nuo pirmojo Advento sekmadienio mus kvies budėti ir laukti ne tik ateinančios Kristaus Gimimo šventės, bet ir budėti, kad Kristus gimtų ir gyventų kiekvieno mūsų širdyje. Adventas kvies budėti ir keistis į gera, budins nepramiegoti susitikimo su Viešpačiu.
Gyventi be Dievo ir tikėjimo – tai gyventi tamsoje, nors, save apgaudinėdami, tą tamsą vadintume mokslo pasiekimais ar pažanga. Pranašas Izaijas ragina: „Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais. […] Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“ (Iz 2, 3.5).
Pirmąjį Advento sekmadienį Mišių liturgija mus kalbina apaštalo Pauliaus žodžiais: „Nusimeskime tamsos darbus“ (Rom 13, 12). Apaštalas išvardija tuos tamsos darbus – girtavimą, neskaistumą, nesantaiką, pavyduliavimą – ir ragina: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 14).
Nusimetame tamsos darbus, kai susitaikome su Dievu, apgailėdami savo nuodėmes, pirma proga atlikdami nuoširdžią išpažintį ir pataisydami tai, kas buvo sukreivinta.
Apsivilkti Jėzumi Kristumi reiškia priimti Evangelijos žodį, į kurį per Adventą bandome atidžiau įsiklausyti. Dėl to reikės valandėlei atsitraukti nuo televizijos ar interneto ir ją paskirti Šventajam Raštui, gerai religinei knygai. Dvasiniams dalykams tampame imlesni, kai pradedame šiek tiek save drausminti, todėl apaštalas Paulius neatsitiktinai ragina nelepinti savo kūno.
Tebūna Advento metas visiems palaimingas, padedąs bent truputėlį dvasiškai paaugti.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius