Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį.
Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14, 1. 7–14)
Kaip šios žemės pakeleiviai, visi – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje – melskimės už Lietuvą Tiesoje: kad pažintume save ir savo Tėvynę Jėzaus žvilgsniu ir kad ši pažinta Tiesa pamokytų tinkamai priimti didžiąją dovaną – kvietimą į amžinąją puotą. O kad mūsų džiaugsmui niekada nieko nepritrūktų, pasitikėkime: Mylinčio Tėvo rankų vedami pripažinkime – esame apsčiai gyvenimu apdovanoti; Jo Sūnaus mirtimi ant Kryžiaus iš nuodėmės vergijos atpirkti dėkokime – dovanai gavę, dovanai ir dalykimės; Meilės Dvasios įkvėpti rinkimės – ne vietą po saule, o kelią, kuris sugrąžins mus į Kūrėjo namus.
Šv. Fulgencijus Ruspietis, † 532. Kas save žemina, bus išaukštintas
Geras Dievas yra gerų kūrinių Kūrėjas. Išties „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Tarp visa to, ką padarė, protingą kūrinį sukūrė geresnį už kitus. Tačiau kaip geresniam kūriniui norėjo didesnio gėrio, taip ir menkiausiam kūriniui iš esmės nenorėjo jokio blogio. Ir per tai aukštesnis būtų už žemesnį gėrį sukurtas gėris, kuriam aukščiausias gėris (kuris nėra sukurtas ir kurio yra sukurtas kiekvienas kintantis gėris teisėtai viešpatautų. Netgi su kuriuo dalydamasis būtų laimingas, jei aukščiausiam gėriui su nusižeminusia meile tarnautų. Suprantama, protingam kūriniui kitos palaimos nei galėjo, nei gali, nei galės būti, kaip tik pripažįstant, kieno jis yra ne tik sukurtas, bet netgi kieno yra sukurtas protingas, rodyti geram Kūrėjui didesnę meilę nei sau.
Ir iš tiesų protingame kūrinyje negalėtų būti jokio protingumo, jei jame negalėtų būti Kūrėjo meilės, nes ir nėra nieko kita, kas būtų protingo kūrinio tikra išmintis arba protingumas, kaip tik Kūrėjo meilė, kurioje tiek daugiau ar mažiau yra savęs meilės, kiek daugiau ar mažiau jis rodo meilės savo Kūrėjui. Tačiau protingo kūrinio valia negali būti be kokios nors meilės, ir negali taip savęs mylėti, kad nenorėtų savo meile prie ko nors prisirišti; protingas kūrinys esti tarsi viduryje tarp aukščiausio gėrio, kurio yra sukurtas, ir žemiausio gėrio, kurį pranoksta.
Iš tiesų yra neišvengiama, kad jis arba apgailėtinai tysotų žemiausiame gėryje, arba tikrai ir laimingai ilsėtųsi aukščiausiame gėryje. Nes pagal meilę, kurios protingas kūrinys yra patrauktas, jis arba su paklusnumu yra iškeliamas ir gerajam Kūrėjui mielai atsiduoda, arba su puikybe nugramzdinamas, kad būtų gero kūrinio blogai valdomas. Kaip išdidumu tampama nužemintu, taip nusižeminimu tampama išaukštintu. Juk mūsų Viešpats ir Mokytojas sako: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Dėl to taip pat yra parašyta: „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Jok 4, 6). Ir vis dėlto Dievas nuolankiųjų, kuriems teikia malonę, neranda nuolankių prieš suteiktą malonę, bet suteikdamas malonę, padaro juos nuolankius. Nes kai tik nuolankumą Dievas dovanoja per malonę, kad tas, kas tik ją priima, taptų nuolankus.
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
Sekmadienių mišiolėlis „Gyvoji Duona“
Mons. Artūras Jagelavičius. Apgaulingas nusižeminimas
„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Teisus buvo šv. Jonas Auksaburnis: „Puikybė yra tas povandeninis akmuo, į kurį dažnai sudūžta tie, kurie taip ilgai priešinosi pagundoms ir aistroms.“ Puikybė yra didelė mažos ir blogos dvasios iškaba: ji yra dvasios skurdumo įrodymas. Anot Evangelijos, nuolankumas – viena stipriausių dorybių, tačiau mes ją paverčiame menka vergo dorybe. Tėra labai nedaug linkusių į nuolankumą žmonių, nes paviršutiniškai atrodo, kad nuolankumas paneigia žmogaus orumą. Taip pat ir paklusnumas: mes vertiname vaikus už paklusnumą, kai jie paklūsta, neturėdami savo valios; labai retai mums rūpi, kas dedasi jų širdyse. Būti pavadintam kukliu, paklusniu, nuolankiu žmogumi šiandien yra beveik įžeidimas. Tačiau mes nebematome, kaip tai didinga, tvirta ir svarbu žmogaus gyvenime. Tikrai nusižeminęs žmogus žino tiesą apie save, ne vien tai, ką gera turi, bet taip pat ir visus savo trūkumus, nepriteklius, silpnybes ir nuodėmes.
Dažnai mūsų nuolankumas yra karikatūriškas todėl, kad mes veidmainiškai kratomės giriami, tačiau kai mus ignoruoja, primygtinai reikalaujame dėmesio. Tą pastebėjo Benediktas Spinoza sakydamas: „Žmonės, kurie atrodo labiausiai nusižeminę ir nuolankūs, dažniausiai yra patys ambicingiausi ir pavydžiausi.“ O kokia gudri yra savimeilė. Ji didžiuojasi net nusižeminimu! Tikras nuolankumas, kai suvokiame Dievo šventumą, tačiau kaip dažnai stengiamės pasijusti nuolankūs dirbtinai menkindami save. Tie, kurie mėgsta tam tikromis aplinkybėmis kalbėti apie save nužemintai, demonstruoja savo silpnybes ir negebėjimą, netiki savo žodžiais, tik nori, kad kiti susidarytų apie juos gerą nuomonę. Tai yra, anot šv. Augustino, didelė puikybė. Apgaulingas nusižeminimas: „Nesu vertas šito posto, negaliu atlikti šio darbo, neturiu tam gebėjimų“. Dažnai šiose frazėse slypi tingėjimas. Tačiau dažniausiai – pasislėpusi puikybė, laukianti, kol kiti nusižemins ir maldaute maldaus teiktis užimti postą ar atlikti darbą. Išdidusis pasitiki savo jėgomis, todėl suklumpa.
Nusižeminęs pasitiki tik Dievu, visada kartodamas: „Viską galiu tame, kuris mane stiprina.“ Apgaulingas nusižeminimas to, kuris Dievui sako: „Esu nieko nevertas, darau tik bjaurystes.“ Argi manome patiksiantys Dievui, jeigu esame nieko verti? Juk esame Dievo kūrybos viršūnė, jo šedevras! Negalima savo darbų akivaizdoje iš baimės vadinti save mažais, kaip ir kurti gigantiškus nepamatuotus planus. Nusižeminęs žmogus žino savo gebėjimus ir savo trūkumus, savo vertę, savo rezultatus, kadangi jis pasitiki Dievu. Be Tavęs, Viešpatie, esu niekas, su Tavimi – viskas. Tikrai nusižeminęs ne neigia, neatmeta jokios Dievo dovanos; jis puikiai supranta savo atsakomybę už gautuosius talentus. Jis gerai žino, jog viską, ką turi, yra gavęs iš Dievo. „Nusižeminimas yra menas būti tiksliai savoje vietoje“, – sako rusų teologas Jevdokimovas.
„Raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai“ (Rom 12, 3), – sako apaštalas Paulius. Šventųjų nuolankumas kyla ne vien iš savo nuodėmių pažinimo, nes kiekvienas nusidėjėlis gali atnešti Dievui savo sudužusią atgailaujančią širdį, ir vieno Viešpaties atleidimo žodžio užteks sunaikinti visam praeities ir ateities blogiui. Šventųjų nuolankumas yra dėl Dievo garbės, didybės ir grožio. Nuolankumas atsiranda dėl įsisąmoninto pajautimo, koks Dievas yra šventas, koks tobulas, kokia nuostabi jo meilė mums, koks jis mums gailestingas, jo akivaizdoje belieka tik suklupti, dėkinga ir mylinčia širdimi šlovinti Viešpatį ir džiaugtis. „Nusižeminimas – tai sielos akys, kurios parodo žmogui jo būklę ir padėtį, kurioje jis yra“, – sako šv. Albertas. Jeigu pripažįstame savo klaidas, savo nuopuolius, galiausiai savo nuodėmes – štai tikrasis nusižeminimas, kuris susijungia su Dievo gailestingumu.
Argi nepajuntame nuolankumo, kai kas nors mus myli visiškai nepelnytai? Mes žinome, kad meilės negalima niekaip nusipelnyti, nupirkti, išreikalauti, įsigyti. Idant taptume nusižeminę, būtina mylėti. Būtent tai darė Jėzus. Meilė skatino Jėzų keliauti Palestinos keliais, ieškoti nusidėjėlių, ligonių, kenčiančiųjų. Ta pati meilė atvedė Jėzų ant Golgotos kalno. Tikroji meilė yra nusižeminusi. Įsimylėti reiškia nusižeminti, išeiti iš savęs ir pasilenkti prie artimo. Nusižeminimas – mylėti nesitikint dėkingumo. Nusižeminęs žmogus nepretenduoja į Dievo vietą, nenori būti kaip Dievas, nelaiko savęs supermenu ar herojumi. Nusižeminimas galų gale reikalauja, kad vertintume bei gerbtume savo artimą, pripažintume jo Dievo dovanas ir mielai jam užleistume pirmenybę. „Nusižeminimas tobulina mūsų santykius su Dievu, o ramumas bei meilingumas – su artimaisiais“, – moko šv. Pranciškus Salezietis.
Išpuikęs žmogus kitiems jaučia panieką, visą garbę nori turėti vienas, o nusižeminęs tinkamai vertina bei nuoširdžiai gerbia kitus. Apaštalas Paulius įspėja: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 3–4).
Nusižeminimas mus moko mielai bendrauti su paprastais žmonėmis, jų nesigėdinti ir neniekinti. Taip elgėsi Išganytojas. Jis ypač mėgo bendrauti su beturčiais ir paniekintais, nes jie greičiau prisideda prie Dievo karalystės ir labiausiai reikalingi paguodos. „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 4–6).
Apgaulingas nusižeminimas to, kuris Dievui sako: „Esu nieko nevertas, darau tik bjaurystes.“ Argi manome patiksiantys Dievui, jeigu esame nieko verti? Juk esame Dievo kūrybos viršūnė, jo šedevras! Negalima savo darbų akivaizdoje iš baimės vadinti save mažais, kaip ir kurti gigantiškus nepamatuotus planus. Nusižeminęs žmogus žino savo gebėjimus ir savo trūkumus, savo vertę, savo rezultatus, kadangi jis pasitiki Dievu. Be Tavęs, Viešpatie, esu niekas, su Tavimi – viskas. Tikrai nusižeminęs ne neigia, neatmeta jokios Dievo dovanos; jis puikiai supranta savo atsakomybę už gautuosius talentus. Jis gerai žino, jog viską, ką turi, yra gavęs iš Dievo. „Nusižeminimas yra menas būti tiksliai savoje vietoje“, – sako rusų teologas Jevdokimovas.
labai naudinga filosofija vergvaldžiams.
Apie abą Makarijų pasakojo, kad jis lankydamas brolius laikėsi tokios taisyklės:
„Jei vaišina vynu, truputį išgerk dėl brolių, bet kiek taurių vyno išgersi,
tiek dienų negalėsi gerti vandens.“ Tad kai broliai vaišindavo senolį, jis mielai priimdavo vaišes, trokšdamas marinti kūną. Bet jo mokinys apie tai sužinojo ir tarė broliams: „Dievo vardu prašau, daugiau jam nesiūlykite, nes jis numirs savo celėje.“ Broliai, tai išgirdę, daugiau jo nevaišino vynu.
Vieną dieną Makarijus ėjo iš pelkynų namo, nešdamasis palmių lapus, ir kelyje sutiko velnią su pjautuvu. Šis juo švaistėsi kiek įmanydamas, bet tuščiai, tad paklausė: „Kokia tavo galia, Makarijau, kad mane paverčia bejėgiu prieš tave?
Aš darau viską, ką ir tu: tu pasninkauji, pasninkauju ir aš, tu budi, nemiegu ir aš. Bet vis tiek mane įveiki.“
Aba Makarijus paklausė, kuo. „Nuolankumu. Dėl to negaliu tau nieko padaryti.“
Aba Sizojus pasakojo: „Kai buvau Skėtėje su Makarijumi, mes septyniese išėjome derliaus nuimti. Mus pašaukė našlė ir niekaip nesiliovė raudojusi. Senolis pasikvietė lauko šeimininką ir paklausė: „Kas yra tai moteriai, kad ji negali liautis raudojusi?“ − „Tai dėl to, kad vyras paėmė pasaugoti užstatą ir staiga pasimirė, niekam nepasakęs, kur jis paslėptas, o užstato savininkas dabar nori paimti ją su vaikais į vergiją.“ Senolis jam tarė: „Pasakyk, kad ateitų pas mus vidudienį, kai ilsėsimės.“ Moteris atėjo ir senolis jos paklausė: „Ko tu visą laiką verki?“ − „Mano vyras paėmė saugoti užstatą ir mirė, nepasakęs, kur jį padėjo.“ − „Parodyk, kur jį palaidojai.“ Jis pasikvietė brolius ir visi nuėjo su ja. Priėjus kapą senolis tarė moteriai: „Eik namo.“ Kol broliai meldėsi,… Skaityti daugiau »
Pora pastebėjimų.
1. Citata iš Biblijos: ,,Dievas ėmė gailėtis sukūręs žmogų”. Tai reiškia du dalykus: pirma, kad žmogus nėra tobulas Dievo kūrinys, o kažkoks nesusipratimas, gamybinis brokas, o antra – kad ir patys žmogaus kūrėjai nebuvo visažiniai ir visagaliai ir nesugebėjo pramatyti, kas gausis iš žmogaus kūrybos proceso.
2. Ką daryti, kad nuolankumas ir nusižeminimas nevirstų tuo, kad ant žmogaus sprando ima joti kiti?
Pasakojimas apie Tvaną: „VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes gailiuosi juos padaręs“. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse. Tokie yra Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes Nojus ėjo su Dievu. Nojui gimė trys sūnūs: Šemas, Hamas ir Jafetas. Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi ir pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje. Tuomet Dievas tarė Nojui: „Aš nusprendžiau padaryti galą visiems… Skaityti daugiau »
>”Apuokiukui: Dievas sukūrė ne broką, o laisvę! 2016-08-28 16:58″, dievas nieko nesukūrė, nes Dievo nėra. Žmogus sukūrė dievus.
kliedesius skleisti, davatkos. Pakviestas į svečius, sėsiu arba kur norėsiu, arba kur šeimininkas mane pasodins. O save žemina tik kvailiai ir nevykėliai, stokojantys elementarios savigarbos. Beje pati Biblija pilna prieštaravimų ir Dievas tai bara už norą praturtėti, tai baudžia už nenorą praturtėti, tai aukština, tai smukdo ir niekina žmogų. Nežiūrint gausybės taisymų, perrašinėjimų ir perredagavimų, absurdų ir kvailysčių toje knygoje per akis, nes rašė ją daug abejotino intelekto žmonių, kuriems nevadovavo joks kvalifikuotas redaktorius. Galima tik įsivaizduoti kaip kraupiai dabartiniam skaitytojui atrodytų jos ariginalas, pirmas leidimas.
Beje, jei jau pradėjome kalbėti apie Tvaną, tai ar kas nors atkreipė dėmesį, kad po Tvano niekas nepasikeitė: blogis žmonėse kaip buvo, taip ir liko. Matyt, kad blogio mirties bausmėmis neįmanoma išnaikinti, arba kitas variantas – teks žudyti nuolat…
Blogį išnaikinti labai lengva – tam tereikia sunaikinti laisvę (ir meilę).
Tačiau laisvė nelygstamai didesnis gėris, nei laimingi robotai,
kuriuos Dievui buvo labai paprasta sukurti.
(aišku, robotai negalėtų tapti Dievo sūnumis ir dukromis, Jo bičiuliais).
Kas pasikeitė po Tvano? – Viskas! – Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu.
Nuo šio momento pašauktiesiems gyvenimo slėpinys – ir palaima,
ir šiurpulys (nes Dievas dėl žmogaus atidavęs savo Sūnų nesileidžia išjuokiamas).
>”Nustokit 2016-08-28 23:11″ tai kad ir dabar Biblija ją skaitančiam žmogui pasibaisėjimą kelia- sarašas žmonių kurie buvo nužudyti Dievo asmeniškai arba Dievas liepė nužudyti: Visus Žemėje išskyrus buvusius su Nojumi ir išsigelbėjusius (Pradžios Knyga 7-23); Visus Sodomoje ir Gomoroje išskyrus vieną šeimą (Pradžios Knyga 19:24); Visus Egipto pirmagimius vidurnaktį (Išėjimo Knyga 12:29); Minią egiptiečių (Išėjimo Knyga 14:27,14:28); Visą Faraono kariuomenę ir vežimus (Išėjimo Knyga 14:27,14:28); Amleką ir visus jo žmones (Išėjimo Knyga 17:11,17:16); 3 000 Izraeliečių , liepdamas žudyti brolį, kaimyną ir giminaitį (Išėjimo Knyga 32:27); 250 Levio valdovo sūnų kurie sukilo prieš Mozę (Skaičių Knyga 16:1-35); 14 700 Žydų nepatenkintų dėl nužudytų Levio sūnų (Skaičių Knyga 17:1-14); Visą Ogo tautą (Skaičių Knyga 21:34,21:35); Visus Madianiečių vyriškius (Skaičių Knyga 31:7-8);… Skaityti daugiau »
Buvo taip, kad gyvenau zydu aplinkoje , beveik atkirstas nuo kitu zmoniu.Tad stokojant kitu saltiniu (Biblijos nenustojau skaityt, bet emiau lyginti) domejausi zydu pasauleziura ir pasaulejauta. Teko skaityti pasakecias,istorijas is tuju, skrybeletuju ir peisuotuju ortodoksu isgyvenimu. Vienzo ten buv kazkoks tai juju senolis ismincius ir zmogus dosniai apdovanotas ismintimi ir brandzia siela.Paprastai tokie zmones kalba mazai, bet jeigu ka pasako, tai geriausia ka gali padaryt tik patyleti. Sinagoga.Pamaldos.Rabinas skaito pamoksla.Ir staiga jaucia ,kad ne jis demesio centras sinagogoje , o tarsi periferijoje , nuosaleje atsidures.Nors lyg niekas nepakito. Veliau suprato kas atsitiko.Tas zydu ismincius atejo i sinagoga ir kukliai atsisedo prie duru,sales gale, uz kitu nugaru.Taciau nors jis tik sedejo pasiremes lazda ir neistare ne zodzio, zmoniu demesys eme krypti… Skaityti daugiau »
kad krikščionybė buvo įsteigta tam kad turtuoliai ir kunigai galėtų sėkmingai spausti turtus ir viską ko jie panorės iš vargšų – juos išnaudoti, apgauądinėti, prievartauti…
Todėl krikščionybė moko kumečius būti labai kukliems, gavus į snukį, atsukti kitą snukio pusę, nesipriešinti, nelaikyti save kuo tai ypatingu, už skriaudas nekeršyti, būti atlaidžiam, teisingumo klausimus palikti Dievui. Būkite labai kuklūs, sėdėkite užkampiuose, atiduokit ponams ir šventikams viską, net jei tai paskutinis jūsų duonos kąsnis, jei jie tvirkina ir žagina jūsų vaikus, – nekerštaukite, nusileiskite, Dievas teisingas, visiems atlygins kaip pridera….
I genuinely enjoy studying on this website, it holds good content. Never fight an inanimate object. by P. J. O’Rourke.