Leidai man gimti tokiam, kuris visai žemei nesantarvę neštų
Tuomet (kada, pasirodžius faraono kariuomenei, chaldėjų kariuomenė atsitraukė nuo Jeruzalės) didikai kalbėjo karaliui Cidkijui: „Tą Jeremiją reikia nužudyti, nes savo kalbomis jis smukdo išlikusių šitame mieste karių narsumą ir numuša nuotaiką visai tautai. Tasai žmogus juk ne gero siekia šiai tautai, o blogo“. Karalius Cidkijas atsakė: „Dabar jis jūsų rankose; karalius bejėgis prieš jūsų valią!“ Tada jie sugriebė Jeremiją ir įmetė į princo Malkijo šulinį, esantį sargybos kieme, virvėmis jį nuleidę į dugną. Vandens tenai nebuvo, tik dumblas, ir Jeremijas įklimpo į dumblą.
Vienas dvariškis, kušitas Ebed Melechas, kreipėsi į karalių: „Viešpatie, mano valdove, juk tai blogai, kaip tie vyrai pasielgė su pranašu Jeremiju: jį įmetė į šulinį, kad tas ten badu numirtų. Mieste nebėra gi duonos“. Tada karalius įsakė kušitui Ebed Melechui: „Paimk iš čia su savim tris vyrus ir ištrauk iš šulinio pranašą Jeremiją, kol tas nenumirė!“ (Jer 38, 4–6, 8–10)
Viešpatie, skubėk man padėti!
Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.
Graudingąjį balsą išgirdo,
Mane iš vargo duobės jis ištraukė,
iš tos baisiausios klampynės.
Jis ant uolos mano kojas pastatė
ir sutvirtino mano žingsnius.
Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint.
Daugelis tai pamatys, ims Dievo bijotis,
tvirtai Viešpačiu viltis.
Aš esu vargšas, beturtis,
tačiau manim rūpinas Viešpats.
Tik tu padėjėjas, vaduotojas mano, –
o mano Dieve, nedelsk su pagalba. (Ps 39, 2–4. 18)
Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse
Broliai! Mes, tokios gausybės liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! O jums dar ir neteko priešintis iki kraujų, besigrumiant su nuodėme. (Žyd 12, 1–4)
Esu atėjęs atnešti ne taikos, o nesantarvės
Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!
Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!
Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės.
Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“. (Lk 12, 49–53)
Jėzaus atneštoji ugnis teuždega mūsų širdyse troškimą vaikščioti Viešpaties keliais ir teįkvepia ryžtą susigrumti su nuodėme. Duok, Dieve, kad šią Jėzaus įžiebtą meilės ugnį Šventoji Jėzaus Bažnyčia paskleistų visoje žemėje ir kad vienų brolių ir seserų ištikimybė paskatintų kitų atsivertimą. Tesutvirtina Šventoji Dvasia kiekvieną krikščionį jo ištvermės išbandymuose.
Melskimės – asmeniškai ar bendruomenėje – ir už Lietuvą Tiesoje: tesugrąžina Dievas mūsų tautą iš klystkelių ir tesustiprina jos tikėjimą, viltį ir meilę, kad taptume verti Jėzaus žadėjimų.
Tavo gailestingumui pavedame ir Tavęs dar nepažinusius ar per savo puikybę nuo Tavęs nusigręžusius. Būk gailestingas ir teisiesiems, kurie dėl Tavo Vardo ar Žodžio patiria išbandymus. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas: Jei esi dvasiškai aklas, neišvengiamai atsiras konfliktas
Lionginas Virbalas. Dievo ugnis
Viešpatie Dieve, Tu apsireiškei Mozei nesudegančiame krūme ir vedei savo tautą į laisvę eidamas pirma jos debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Tavo šlovė žmonių akims atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje. Kristau, Tu atėjai įžiebti žemėje ugnies ir atsiuntei savo Dvasią, kuri tarsi ugnies liežuviai nusileido ant mokinių. Duok ir mums savo Dvasią, uždek mumyse savo ugnį, kuri nutyrina ir apšviečia, kuri veda per gyvenimą ir paruošia priimti amžinąją šviesą.
Tačiau, Viešpatie, apsaugok nuo tos ugnies, į kurią bus sumestos nupjautos šakelės ir vaisių neduodantys medžiai. Duok išminties ir jėgos atsisakyti visko, net ir to, kas taip artima, kaip akis ar ranka, kad tik nepatektume į amžinąją ugnį, prirengtą velniui ir jo angelams. Neleisk ieškoti patogumo prie laužų, kurie traukia savo apgaulinga šiluma, kaip apaštalą Petrą, bet atskiria nuo Tavęs. Būti su Tavimi – kartais reiškia eiti į naktį ir ieškoti ugnies, kuri viską apšvies tik didžiojo Prisikėlimo rytą.