Geroji Naujiena. Kai pasidalijimai ir nesantarvė reiškia viltį

Leidai man gimti tokiam, kuris visai žemei nesantarvę neštų

Tuomet (kada, pasirodžius faraono kariuomenei, chaldėjų kariuomenė atsitraukė nuo Jeruzalės) didikai kalbėjo karaliui Cidkijui: „Tą Jeremiją reikia nužudyti, nes savo kalbomis jis smukdo išlikusių šitame mieste karių narsumą ir numuša nuotaiką visai tautai. Tasai žmogus juk ne gero siekia šiai tautai, o blogo“. Karalius Cidkijas atsakė: „Dabar jis jūsų rankose; karalius bejėgis prieš jūsų valią!“ Tada jie sugriebė Jeremiją ir įmetė į princo Malkijo šulinį, esantį sargybos kieme, virvėmis jį nuleidę į dugną. Vandens tenai nebuvo, tik dumblas, ir Jeremijas įklimpo į dumblą.

Vienas dvariškis, kušitas Ebed Melechas, kreipėsi į karalių: „Viešpatie, mano valdove, juk tai blogai, kaip tie vyrai pasielgė su pranašu Jeremiju: jį įmetė į šulinį, kad tas ten badu numirtų. Mieste nebėra gi duonos“. Tada karalius įsakė kušitui Ebed Melechui: „Paimk iš čia su savim tris vyrus ir ištrauk iš šulinio pranašą Jeremiją, kol tas nenumirė!“ (Jer 38, 4–6, 8–10)

* * *

Viešpatie, skubėk man padėti!

Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.

Graudingąjį balsą išgirdo,
Mane iš vargo duobės jis ištraukė,
iš tos baisiausios klampynės.
Jis ant uolos mano kojas pastatė
ir sutvirtino mano žingsnius.

Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint.
Daugelis tai pamatys, ims Dievo bijotis,
tvirtai Viešpačiu viltis.

Aš esu vargšas, beturtis,
tačiau manim rūpinas Viešpats.
Tik tu padėjėjas, vaduotojas mano, –
o mano Dieve, nedelsk su pagalba. (Ps 39, 2–4. 18)

* * *

Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse

Broliai! Mes, tokios gausybės liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! O jums dar ir neteko priešintis iki kraujų, besigrumiant su nuodėme. (Žyd 12, 1–4)

* * *

Esu atėjęs atnešti ne taikos, o nesantarvės

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!
Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!
Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės.
Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“. (Lk 12, 49–53)

* * *

Jėzaus atneštoji ugnis teuždega mūsų širdyse troškimą vaikščioti Viešpaties keliais ir teįkvepia ryžtą susigrumti su nuodėme. Duok, Dieve, kad šią Jėzaus įžiebtą meilės ugnį Šventoji Jėzaus Bažnyčia paskleistų visoje žemėje ir kad vienų brolių ir seserų ištikimybė paskatintų kitų atsivertimą. Tesutvirtina Šventoji Dvasia kiekvieną krikščionį jo ištvermės išbandymuose.
Melskimės – asmeniškai ar bendruomenėje – ir už Lietuvą Tiesoje: tesugrąžina Dievas mūsų tautą iš klystkelių ir tesustiprina jos tikėjimą, viltį ir meilę, kad taptume verti Jėzaus žadėjimų.
Tavo gailestingumui pavedame ir Tavęs dar nepažinusius ar per savo puikybę nuo Tavęs nusigręžusius. Būk gailestingas ir teisiesiems, kurie dėl Tavo Vardo ar Žodžio patiria išbandymus. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Arnoldas Valkauskas: Jei esi dvasiškai aklas, neišvengiamai atsiras konfliktas

* * *

Lionginas Virbalas. Dievo ugnis

Viešpatie Dieve, Tu apsireiškei Mozei nesudegančiame krūme ir vedei savo tautą į laisvę eidamas pirma jos debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Tavo šlovė žmonių akims atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje. Kristau, Tu atėjai įžiebti žemėje ugnies ir atsiuntei savo Dvasią, kuri tarsi ugnies liežuviai nusileido ant mokinių. Duok ir mums savo Dvasią, uždek mumyse savo ugnį, kuri nutyrina ir apšviečia, kuri veda per gyvenimą ir paruošia priimti amžinąją šviesą.

Tačiau, Viešpatie, apsaugok nuo tos ugnies, į kurią bus sumestos nupjautos šakelės ir vaisių neduodantys medžiai. Duok išminties ir jėgos atsisakyti visko, net ir to, kas taip artima, kaip akis ar ranka, kad tik nepatektume į amžinąją ugnį, prirengtą velniui ir jo angelams. Neleisk ieškoti patogumo prie laužų, kurie traukia savo apgaulinga šiluma, kaip apaštalą Petrą, bet atskiria nuo Tavęs. Būti su Tavimi – kartais reiškia eiti į naktį ir ieškoti ugnies, kuri viską apšvies tik didžiojo Prisikėlimo rytą.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
16 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Dvasiškai aklas?

Kada žmogus yra dvasiškai aklas, manau, kai neturi širdyje meilės, t.y. Dievo artumo. O tuščios vietos nebūna, tad tuštumą užpildo piktoji dvasia, kuri yra nemeilė, kuri yra egoizmo pilna, kuri temato tik savo naudą ir t.t. Aišku, kad Dievo žmogui atsidūrus šalia tokio visada bus nesantaika, nes piktasis tuoj atpažįsta savo auką ir puola su nemeilėje esančiu, Dievo vaiką. Gerai, kai pastarasis suvokia kas ir dėl ko, bet jei ne, įvyksta konfliktas.

Labai šaunus

šios dienos bernardinai.lt s. Ligitos Ryliškytės SJE komentaras Visas dvyliktasis Evangelijos pagal Luką skyrius, kuriame randamas šios dienos skaitinys, galėtų būti užvadintas „Mokinių susidūrimas su vidiniu ir išoriniu pasipriešinimu“. Jis byloja apie tai, kaip nugalėti persekiojimų baimę, turto viliones, pasitikėjimo Dievo Apvaizda ir budrumo stoką, ir t. t. Skyriaus pabaigoje esantis šiandienos skaitinys paaiškina, kodėl Jėzaus mokiniai turi tikėtis pasipriešinimo: vaizdžiai kalbant, auksas turi būti išgrynintas ugnimi. Patogiai ramaus gyvenimo trokštantiesiems ir ieškantiesiems ne pakeliui su Jėzumi. Kas yra arti Jėzaus, kaip rašė Origenas, yra arti ugnies. Jėzaus žodžiai apie krikštą primena Jono skelbimą: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnim“ (Lk 3, 16).… Skaityti daugiau »

ah1

del degančio krūmo … Manau kad buvo visiškai kitaip su tuo krūmu. Buvo va taip: kai JAHVĖ paliepė Mozei sudeginti savo sūnų, Mozė pasinaudojo Egipte įgytomis
egiptiečių pagoniškomis žiniomis – ugnies magija, kreipėsi į ugnį norėdamas pasitikrinti ar tikrai teisingai pasielgs sudegindamas savo sūnų, ir ugnis Mozei davė atsakymą, kad „Ne”, ir Mozė nesudegino savo sūnaus, gaunasi Mozė pakluso pagoniškam tikėjimui ir pagoniškai magijai.

ah1

dėl bevaisų – tai tada visus GMO neduodančius vaisių į ugnį, nes dėl esančio gamtos dėsnio „panašus traukia panašų” žmonės valgydami GMO neduodančius vaisių patys taps bevaisiais.

ah1

gryną tiesą sakė Jėzus – „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės.”, ir kol bus garbinama kančia, kraujas, kančia mirtis taikoma į visas keturias pasaulio šalis ištisus metus metų metais kryžiaus simboliu su prikaltu žmogumi varvančiu karujais tol siautės žemėje karai, nesantarvė – nes tai kaip kančios, karo, nesantarvės skleidimo mechanizmas HAARP principu, mat kiekvienas žmogus tai kaip energetinė batareika, užsikraunanti energija miego metu. O kad tai veikia – geriausias pavyzdys HAARP na ir žinoma Egiptiečių saulės garbinamas garbino garbino saulę, dievu laikė saulę kol saulė derlingąjį Egiptą pavertė dykuma

Jota

Geri anekdotai;).

Nevarkit

itikinedami kitus erezijom.Jeigu tos erezijos jums tikrai prigijusios, tai ilgai vargsit jas isgyvendindami.Tikejimas Dieva ir dieviskom tiesosm yra prasme ir viltis.O kokia prasme ir viltis yra netikinciu.Materialiniai ir kuniskieji malonumai.Bet, tai juk beprasmybe.

Bravo bravo, nevarkit

Ateikite pas mane į feisbuką. Dar tik pradėjau kurdintis, ieškau draugų ir bendraminčių, laukiu Jūsų. Nijolė Aleinikova

Jota

Čia niekas taip ir nesuprato, ką iš tikrųjų 9.49 pavadino erezijomis (sprendžiant pagal pliusų kiekį). Juokinga.

Taip,

Kristau, Tu atėjai įžiebti žemėje ugnies ir atsiuntei savo Dvasią, kuri tarsi ugnies liežuviai nusileido ant mokinių. Viešpaties Meilė yra ugnis, kuri nutyrina ir apšviečia, kuri veda per gyvenimą ir paruošia priimti amžinąją šviesą.

Šiandien

pagerbiant šv. Mergelę Mariją – minime kitą šventę Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventę. „1954 m., minint 100 metų sukaktį nuo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo, Popiežius Pijus XII visoje Katalikų Bažnyčioje įvedė Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventę, kuri minima rugpjūčio 22 dieną. Ši šventė buvo įvesta praėjus tik keturiems metams po kitos, Pijaus XII paskelbtos Marijos Ėmimo į dangų dogmos.”

Iš bernardinai.lt

Dariaus Valančiaus parengto straipsnio – I. „Istorinis kontekstas kreipia mūsų dėmesį į tai, kaip labai aktuali yra Dievo Motina Naujųjų laikų Bažnyčiai. Iš pirmo žvilgsnio gana abstraktus Karalienės titulas paaiškėja, kai prisimename Marijos garbei skirtąją litaniją. Ten analogišku vardu Marija tituluojama angelų, patriarchų, pranašų, apaštalų, išpažinėjų, kankinių, išpažinėjų Karaliene. Marijos ypatingumas slypi tame, jog Ji tikrąja žodžio prasme yra svarbiausioji iš visų šventųjų. Marijos vieta išganymo procese, kuri taip aiškiai įvardijama Bažnyčios Mokyme, suponuoja ir Jos ypatingą išaukštinimą dangiškosios Jeruzalės pasaulyje. Marijos svarba tikrai aktuali ir istoriniame Bažnyčios kelyje. Kaip minėta, pastarųjų amžių aplinkybės dar kartą išryškino Mergelės Motinos svarbą Bažnyčios gyvenime ir tikėjime. Bažnyčia, žengdama į naują būvį, iš naujo suvokdama savo ištakų reikšmę, dvasinės savo pasiuntinybės didybę, kartu… Skaityti daugiau »

Iš bernardinai.lt

Dariaus Valančiaus parengto straipsnio – II.”Marijos Karalienės minėjimas kreipia mūsų dėmesį į šį Marijos vaidmenį tikinčiųjų bendrijos gyvenime. Dažnai tikinčiųjų buvimas pasaulyje pažymėtas rezignacijos ir nepasitenkinimo ženklu. Nepaisant praeityje ar dabartyje vykstančių Dievo stebuklų, mes pasimetame prieš istorijos proceso racionalumą, įvykių nevaldomumą arba negatyvią kryptį. Tikėjimo praktika kartais paženklinta pasyvumu ir abejingumu. Ir savo gyvenimuose ne visada linkę pripažinti Dievo išgelbėjimą, kas galiausiai ir tampa pagrindine kliūtimi šį išgelbėjimą patirti. Ar nesusimąstome, jog taip atsitinka todėl, kad ne iki galo naudojamės tuo, ką Bažnyčia mums teikia kaip išganymo priemones. Vienas iš šių tikėjimo turtų yra Mergelės Marijos užtarimas. Gerai žinome apie stebuklus, kuriuos Ji atliko istorijos eigoje. Dažni Marijos apsireiškimai moderniaisiais laikais, jei autentiški, Bažnyčios patvirtinti, taip pat yra ženklas,… Skaityti daugiau »

III. Iš bernardinai.lt

Dariaus Valančiaus parengto straipsnio – „Šioje dimensijoje išryškėja ypatingas Marijos didingumas, Jos svarba Tikėjimo bendrijos gyvenime. Vienoje Viduramžių freskoje Marija vaizduojama kaip šaknis medžio, kurio kamieną ir šakas sudaro tikintieji. Mergelė – pirmoji ir garbingiausioji iš šventųjų, egzistuoja atnaujintosios kūrinijos garbingiausioje vietoje, Ji yra pasaulio atnaujinimo kilniausioji atstovė, paties Viešpaties apvalytoji nuo nuodėmės ir tapusi šventykla ateinančiam į žemę Išganytojui. Tikėjimo kelias yra kelias į šventumą. Būdami su Mergele maldoje, taip pat iš Dievo Žodžio žinome kelias charakteristikas, kurias galima priskirti Marijai. Pirmiausia Ji – klausanti Dievo Žodžio. Marija klauso Viešpaties ir atsiliepia Jam nuolankiu paklusnumu. Įsikūnijimo stebuklas remiasi, žinoma, pirmiausia į nuostabų Dievo planą, bet taip pat į laisvą Mergelės valią, kuri nuolat eina širdies atvirumo Dievui keliu. Taip… Skaityti daugiau »

IV. Iš bernardinai.lt

Dariaus Valančiaus parengto straipsnio – „Mariją matome besimeldžiančią su apaštalais Šventosios Dvasios atėjimo dieną, – čia vertėtų prisiminti, jog Ji buvo ypatingai paliesta Dvasios dar Įsikūnijimo metu. Ne be pagrindo su Marija tapatiname ir Apokalipsės Moterį su dvylikos žvaigždžių vainiku. Net jei laikysime, jog šioji Moteris – tai Bažnyčia, kovojančioji bendrija, su skausmu gimdanti tikinčiuosius, ir šiuo atveju atrasime, jog būtent Marija yra Bažnyčios tobulumo pirmavaizdis, jog dar prieš atsirandant Bažnyčiai kaip Naujosios Sandoros istorinei išraiškai būtent Marija nešiojo Išganytoją, sekė Jį kryžiaus kelyje ir pasitiko Jo Prisikėlimą. Kartą teko skaityti Žolinės iškilmei skirtą tekstą. Nustebau, neradęs ten beveik nieko apie Mergelę, tik apie tiesas, kurias Ji savo Asmeniu remia, pvz., šventumo pergalę arba kūnų prisikėlimą. Pasigedau dėmesio Mergelei. Bet… Skaityti daugiau »

V. Iš bernardinai.lt

Dariaus Valančiaus parengto straipsnio – „Biblinis tekstas yra Dievo veikimo padarinys – tai turime pripažinti net tuo atveju, kai remiamės Apreiškimo tekstu kaip pagrindine refleksijos prielaida. Biblinis tekstas yra Dievo slinkties link žmonijos, galutinai išsipildžiusios mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, išraiška, taip pat ypatinga dovana tikėjimo kelyje, Dievo laiškas žmogui, o Marija, kaip žinome, užima ypatingą vietą Kristaus, Jo mistinio Kūno – Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Šia Marijos svarba, nematoma, išsamiai nedokumentuota, tačiau paties Dievo Žodžio patvirtinta, yra persmelktas visas Dievo kreipimasis į žmogų, taip pat ir biblinis tekstas. Dievas per Kristų Jėzų jau atskleidė mums begalinę savo meilę – meilę iki beprotybės. Ir po viso to Jis dar davė mums Mariją, kaip šansą išsigelbėti per Jos užtarimą, kai atsiduriame… Skaityti daugiau »

16
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top