Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa

Štai ką sako Viešpats: „Dalykis su alkstančiu duona, priglobk pastogės neturintį vargšą, aprenk, pamatęs ką nuogą, ir nenusigręžk nuo savo tautiečio. Tada tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa, tu pradėsi greitai sveikėti. Tavoji teisybė žengs tau iš priekio, o Viešpaties garbė palydės iš paskos. Kai kreipsies, tai Viešpats tau atsilieps, kai šauksies, jis tars: „Aš čia!“ Kai tu savo tarpe pašalinsi priespaudą, skriaudos nedarysi, ko blogo nekalbėsi, paduosi alkstančiam duonos, pasotinsi vargetą, tai tavo šviesa užtekės tamsoje, tavoji naktis bus šviesi kaip diena“ (Iz 58, 7–10).

švelnus, gailestingas, teisingas.
Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
kas reikalus tvarko teisingai… –
Jam niekad netenka drebėti,

minimas teisuolio vardas per amžius.
Liūdna žinia jo negąsdins.
Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias. –
Širdis jo rami, nebijanti nieko.

Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
jo teisingumas amžiais nežūsta.
Jo didybė skaidriai nušvinta. (Ps 111, 4–9)

Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Netgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir Dievo galybės parodymu, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe (1 Kor 2, 1–5).

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs – žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13–16).

Gailestingasis Dieve, tesaugo Tavo Žodis Tavimi pasitikinčiųjų širdis nuo tamsos darbų ir pagedimo. Duok, Viešpatie, kad ir mūsų gyvenimas nenustotų sūrumo – kad ir mūsų mintys, ir žodžiai, ir veiksmai liudytų: esame krikščionys, Gyvojo Dievo vaikai. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje –Viešpatie, būk maloningas mūsų tautai: padėk įveikti širdžių tamsą ir susiskaldymus, laimink tuos, kurie ieško Tavo tiesos apie save ir kitus, pašauk tuos, kurie ryžtųsi prisiimti lyderystės naštą ir Tavo vedami sutelktų Lietuvą šviesos darbams. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: ar mes priimam tą pašaukimą, kurį gavome iš Dievo

Sigitas Tamkevičius. Jūs žemės druska… jūs pasaulio šviesa
Sekmadienio homilija

„Jūs žemės druska… jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5,13.15) – šie Jėzaus žodžiai buvo skirti ne arti buvusiems mokiniams, bet visiems, kurie sekė jį ir klausėsi jo žodžių.

Ką sako Jėzus šitaip kalbėdamas? Pasaulyje yra daug moralinių puvėsių, todėl Jėzaus sekėjai privalo būti druska, saugojančia visuomenę nuo sugedimo. Pasaulyje yra daug tamsos, kurią sukuria žmonių egoizmas ir iš to kylančios nuodėmės, todėl Jėzaus mokiniai turi šviesti tikėjimu bei meile ir šitaip sklaidyti žmones gaubiančią tamsą.

Tačiau Jėzus pastebi, kad ir pati druska gali sugesti, o uždegtas žiburys – būti pavožtas indu ir neskleisti šviesos. Tuo jis primygtinai kviečia kiekvieną krikščionį pasitikrinti sąžinę paklausiant savęs: ar esu žemės druska ir šviečiantis žiburys? Priimantis Jėzaus Evangeliją įsipareigoja misijai – šviesti ir gydyti. Per krikštą visi buvome tam pašaukti.

Jėzus kalbėjo: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5,16). Pranašas Izaijas taip pat sakė: „Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa“ (Iz 58,7–8); „Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje“ (58, 9–10).

Indu pavožtas žiburys – tai krikščionis, kuris tiki į Dievą, bet savo tikėjimą slepia. Tikintis, ypač jaunas, žmogus gali būti gundomas savo tikėjimo viešai nerodyti, kad nesusilauktų pašaipų. Vos tik interneto erdvėje pasirodo straipsnis apie tikėjimą, Bažnyčią ar kunigus, tuojau pasipila pašaipūs bei pikti komentarai. Kažkam mūsų tikėjimas neduoda ramybės, kažkas yra tiesiog apsėstas neapykantos viskam, kas turi bent kokį šventumo atspalvį.

Visai nesvarbu, kokiu laikmečiu gyventume ir kokių žmonių būtume supami, – savo tikėjimo neturime apvožti indu. Prie mūsų gyvenimo prisiliečiantys žmonės turi visiškai aiškiai matyti, į ką tikime ir kaip gyvename; kad einame per gyvenimą, darydami gera, gebame atleisti, kad mums svarbus Kristaus palaiminimų kelias.

Jėzus, prieš pavadindamas savo klausytojus žemės druska ir pasaulio šviesa, pasakė aštuonis palaiminimus: palaiminti dvasingieji vargdieniai, liūdintieji dėl supančio blogio, romieji, alkstantys teisybės, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojamieji dėl teisybės (plg. Mt 5, 3–10). Jei einame šiuo Jėzaus palaiminimų keliu, tuomet tikrai esame druska, sauganti nuo sugedimo, esame šviesa, sklaidanti tamsą.

Šiemet dėkojame Dievui už 30 laisvės metų, tačiau šie metai tapo ir galimybe pasimesti, pradėti pūti ir atsidurti didelėje tamsoje. Alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, seksualiniai nusikaltimai, žmonių susipriešinimas – tai puvėsiai, kurių negalime nematyti. Tačiau mes pašaukti ne keikti tamsą, bet šviesti, ne toleruoti moralinį supuvimą, bet kur galime, jį gydyti. Toks yra mūsų, krikščionių, pašaukimas.

Šiuo metu viso pasaulio žmonės pastatyti ant ausų dėl pavojingo koronarinio viruso, kuris jau nusinešė per septynis šimtus gyvybių; juo užsikrėsti yra didelis pavojus. Tačiau už šį virusą tūkstantį kartų blogesnis yra moralinis virusas, kuris ne kažkur Kinijoje, bet šalia mūsų linkęs plėstis, mutuoti ir pasiglemžti ne šimtus, bet tūkstančius. Todėl mes, tikintieji, turime daryti visa, ką pajėgiame, kad bent kai ką apsaugotume nuo šios moralinės mirties.

Neišsigąskime, jei matomo blogio akivaizdoje pasijusime silpni. Net apaštalas Paulius, pasižymėjęs neeiline drąsa, skundėsi ir Pirmajame laiške korintiečiams rašė: „Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 3–5).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius