Tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa
Štai ką sako Viešpats: „Dalykis su alkstančiu duona, priglobk pastogės neturintį vargšą, aprenk, pamatęs ką nuogą, ir nenusigręžk nuo savo tautiečio. Tada tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa, tu pradėsi greitai sveikėti. Tavoji teisybė žengs tau iš priekio, o Viešpaties garbė palydės iš paskos. Kai kreipsies, tai Viešpats tau atsilieps, kai šauksies, jis tars: „Aš čia!“ Kai tu savo tarpe pašalinsi priespaudą, skriaudos nedarysi, ko blogo nekalbėsi, paduosi alkstančiam duonos, pasotinsi vargetą, tai tavo šviesa užtekės tamsoje, tavoji naktis bus šviesi kaip diena“ (Iz 58, 7–10).
Teisusis nušvinta geriesiems lyg šviesa tamsybėj
švelnus, gailestingas, teisingas.
Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
kas reikalus tvarko teisingai… –
Jam niekad netenka drebėti,
minimas teisuolio vardas per amžius.
Liūdna žinia jo negąsdins.
Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias. –
Širdis jo rami, nebijanti nieko.
Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
jo teisingumas amžiais nežūsta.
Jo didybė skaidriai nušvinta. (Ps 111, 4–9)
Aš skelbiu jums nukryžiuotojo Kristaus liudijimą
Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Netgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir Dievo galybės parodymu, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe (1 Kor 2, 1–5).
Jūs – pasaulio šviesa
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs – žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13–16).
Gailestingasis Dieve, tesaugo Tavo Žodis Tavimi pasitikinčiųjų širdis nuo tamsos darbų ir pagedimo. Duok, Viešpatie, kad ir mūsų gyvenimas nenustotų sūrumo – kad ir mūsų mintys, ir žodžiai, ir veiksmai liudytų: esame krikščionys, Gyvojo Dievo vaikai. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje –Viešpatie, būk maloningas mūsų tautai: padėk įveikti širdžių tamsą ir susiskaldymus, laimink tuos, kurie ieško Tavo tiesos apie save ir kitus, pašauk tuos, kurie ryžtųsi prisiimti lyderystės naštą ir Tavo vedami sutelktų Lietuvą šviesos darbams. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: ar mes priimam tą pašaukimą, kurį gavome iš Dievo
Sigitas Tamkevičius. Jūs žemės druska… jūs pasaulio šviesa
Sekmadienio homilija
„Jūs žemės druska… jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5,13.15) – šie Jėzaus žodžiai buvo skirti ne arti buvusiems mokiniams, bet visiems, kurie sekė jį ir klausėsi jo žodžių.
Ką sako Jėzus šitaip kalbėdamas? Pasaulyje yra daug moralinių puvėsių, todėl Jėzaus sekėjai privalo būti druska, saugojančia visuomenę nuo sugedimo. Pasaulyje yra daug tamsos, kurią sukuria žmonių egoizmas ir iš to kylančios nuodėmės, todėl Jėzaus mokiniai turi šviesti tikėjimu bei meile ir šitaip sklaidyti žmones gaubiančią tamsą.
Tačiau Jėzus pastebi, kad ir pati druska gali sugesti, o uždegtas žiburys – būti pavožtas indu ir neskleisti šviesos. Tuo jis primygtinai kviečia kiekvieną krikščionį pasitikrinti sąžinę paklausiant savęs: ar esu žemės druska ir šviečiantis žiburys? Priimantis Jėzaus Evangeliją įsipareigoja misijai – šviesti ir gydyti. Per krikštą visi buvome tam pašaukti.
Jėzus kalbėjo: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5,16). Pranašas Izaijas taip pat sakė: „Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa“ (Iz 58,7–8); „Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje“ (58, 9–10).
Indu pavožtas žiburys – tai krikščionis, kuris tiki į Dievą, bet savo tikėjimą slepia. Tikintis, ypač jaunas, žmogus gali būti gundomas savo tikėjimo viešai nerodyti, kad nesusilauktų pašaipų. Vos tik interneto erdvėje pasirodo straipsnis apie tikėjimą, Bažnyčią ar kunigus, tuojau pasipila pašaipūs bei pikti komentarai. Kažkam mūsų tikėjimas neduoda ramybės, kažkas yra tiesiog apsėstas neapykantos viskam, kas turi bent kokį šventumo atspalvį.
Visai nesvarbu, kokiu laikmečiu gyventume ir kokių žmonių būtume supami, – savo tikėjimo neturime apvožti indu. Prie mūsų gyvenimo prisiliečiantys žmonės turi visiškai aiškiai matyti, į ką tikime ir kaip gyvename; kad einame per gyvenimą, darydami gera, gebame atleisti, kad mums svarbus Kristaus palaiminimų kelias.
Jėzus, prieš pavadindamas savo klausytojus žemės druska ir pasaulio šviesa, pasakė aštuonis palaiminimus: palaiminti dvasingieji vargdieniai, liūdintieji dėl supančio blogio, romieji, alkstantys teisybės, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojamieji dėl teisybės (plg. Mt 5, 3–10). Jei einame šiuo Jėzaus palaiminimų keliu, tuomet tikrai esame druska, sauganti nuo sugedimo, esame šviesa, sklaidanti tamsą.
Šiemet dėkojame Dievui už 30 laisvės metų, tačiau šie metai tapo ir galimybe pasimesti, pradėti pūti ir atsidurti didelėje tamsoje. Alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, seksualiniai nusikaltimai, žmonių susipriešinimas – tai puvėsiai, kurių negalime nematyti. Tačiau mes pašaukti ne keikti tamsą, bet šviesti, ne toleruoti moralinį supuvimą, bet kur galime, jį gydyti. Toks yra mūsų, krikščionių, pašaukimas.
Šiuo metu viso pasaulio žmonės pastatyti ant ausų dėl pavojingo koronarinio viruso, kuris jau nusinešė per septynis šimtus gyvybių; juo užsikrėsti yra didelis pavojus. Tačiau už šį virusą tūkstantį kartų blogesnis yra moralinis virusas, kuris ne kažkur Kinijoje, bet šalia mūsų linkęs plėstis, mutuoti ir pasiglemžti ne šimtus, bet tūkstančius. Todėl mes, tikintieji, turime daryti visa, ką pajėgiame, kad bent kai ką apsaugotume nuo šios moralinės mirties.
Neišsigąskime, jei matomo blogio akivaizdoje pasijusime silpni. Net apaštalas Paulius, pasižymėjęs neeiline drąsa, skundėsi ir Pirmajame laiške korintiečiams rašė: „Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 3–5).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
ir dar drįstame save vadinti krikščionimis, t.y. – ne mano kiemas, ne mano pupos – tolerancija. Manau, kad prisitoleravome tiek, kad patys skęstame tame mėšle. Ar Jonui Krikštytojui nukirto galvą už tai, kad jis tylėjo? Ar Jėzų nukryžiavo už tai, kad Jis pataikavo Rašto aiškintojams fariziejams? Kodėl taip atsitinka?Kodėl dabar nebėra tokių Jonų, kurie nebijotų pasakyti tiesos valdovams? Atsakymas vienas – baimė. O, juk baimė ateina iš piktosios dvasios, vadinasi mes esame jos tarnai, t.y. paklūstame baimei. O kodėl paklūstame? Todėl, kad gyvename patys nuodėmėje ir bijome, kad nebūtų paviešinta. Tik už šios virvutės mus velnias laiko pririštus ir tampo, kaip marionetes lėles.
Nereikia slėpti savo tikėjimo iš baimės ar abejingumo, bet nereikia ir pulti į kitą kraštutinumą – brukti savo tikėjimą per prievartą, persekioti kitaip manančius, lyderiauti, smerkti ir bausti kitus (prisiminkite Katalikų bažnyčios istoriją, inkviziciją, kankinimus, kryžiaus karus ir pan., visko net nesuminėsi). O internete prievarta ir nesveikas lenktyniavimas pasireiškia besaikiu katalikiškų pamokslų citavimu, visos erdvės užgožimu vien religinėmis citatomis.
čia, tu vėl apie save?
Sąžinės ir savigarbos.
tai kas vis dėlto tas čekistas pulkininkas tardytojas Aleinikovas, persekiojęs kunigus ir krikščioniškų pažiūrų filosofus? Tavo vyras, uošvis? O gal tėvas? Jeigu jau čiulbi apie sąžinę ir savigarbą, galėtum garbingai ir atsakyti į klausimą. O tu uoliai tęsi jo darbą – valai ,,erdvę” netgi nuo Dievo žodžio citatų ir kemši savo sukurtas nesąmones, kad žmonėms atrodytų, jog tai krikščionys (ypač katalikai, nes jų Lietuvoje daugiausia) yra visiški bukiai. Matai, Jota, KGB mokykloje gali išmokyti tam tikrų veiklos metodų, bet košės į smegeninę prikrėsti negali. Tokia tavo tragedija.
kiekviena tauta turi savo pasakas.Lietuviai turi pasaką „Eglę žalčių karalienę”, kurios moralas neauginti atėjūno reptiloido vaikų ir tik taip išlikti amžinai žaliai, giminei susitelkti prieš atėjūną reptilodą ir be gailesčio užkapoti reptiloidą dalgiais, kad patiems išlikti. panaįiai porina ir Aristotelis knygoje ” Politika” – arba atėjūnai išnaikina vietinius arba vietiniai atėjūnus.
žydų pasakai apie duonos dalijimasi su neturinčiais duonos, lietuvių tauta turi lietuvių išminies perlą – liaudies patarimą „duok žmogui meškerę o ne žuvį”, išmokink žuvaut o ne dykai žuvį valgyt ir būti parazitu ant kitų sprando.
Gerb. Kardinolas ragina tikinčiuosius skleisti savo tikėjimą: „Prie mūsų gyvenimo prisiliečiantys žmonės turi visiškai aiškiai matyti, į ką tikime ir kaip gyvename”. Iš tikrųjų neseniai labai aiškiai pamačiau, į ką jie tiki, ir pagalvojau, kaip katalikai skleis savo tikėjimą, jeigu jie visiškai jo nepažįsta! Kuo jie tiki? Visokiausiomis fantazijomis, reinkarnacija, nežino, ar žmogus turi sielą, ar ji mirtinga, ar nemirtinga (!!), neatpažįsta dvasinių dalykų, tiki, kad ir protestantai priima tikrą Kristaus Kūną ir Kraują (!), taip pat kad ir išpažįstant kitas religijas, galima būti išganytam (!), tiki visokiais pagoniškais dalykais ir t.t. O jei pabandai paaiškinti krikščionybės pagrindus – neduokdie papulti tokiam į akiratį, – sugrauš gyvą, apkaltinę komunizmu, KGB, baisiais veidmainiškais kėslais ir pasaulinio masto išdavystėmis. Kas dėl to… Skaityti daugiau »
Nė vienas nėra krikščionis tik dėl savo išganymo, nes krikščionybės esmė – gyvenimas dėl kitų. Juk ir druska skirta ne sau, bet kad suteiktų maistui skonį ir išlaikytų jį šviežią, taip pat ir šviesa – nešviečia sau, bet apšviečia aplink esančius daiktus ir kūnus. Abu šio sekmadienio Evangelijos įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tą pačią tarnystės, kurią atlieka kitiems, prasmę. Tad bibliniai druskos ir šviesos vaizdiniai – užuomina į tai, kad Bažnyčia atlieka pavadavimo vaidmenį. Žemės druska numato, jog ne visa žemė yra druska. Bažnyčia tam tikru būdu pasitarnauja visumai ir įsiskverbia į pačią visumą. Ji turi suvokti labai specifinę savo misiją kaip išsiveržimą iš savo pasaulio į Dievo šviesą, idant į pasaulį galėtų plūsti gaivus oras.
AČIŪ, kun. Ramūnai. Sutinku, kad dauguma iš mūsų tūno savame susikurtame, uždarame pasaulyje, t.y. visiškai išsidvokę.
Tai va, cituoja nei į tvorą, nei į mietą, nelabai net suprasdami citatų turinio. Iš čia ir tas negyvas parodomasis tikėjimas, Kristaus nepažinimas ir susvetimėjimas.
Rytoj prasidės citavimo ekstazė, visokie jausminiai „mistiniai” potyriai ir pan.
Mons. Adolfas Grušas Visi esame daugiau ar mažiau geri. Visi kažką dovanojame, paklusdami prigimties balsui, raginančiam parodyti solidarumą, ir kartais atrodo, kad toks garbingų žmonių, nors iš tiesų tai sočių ir viskuo patenkintųjų elgesys, yra pakankamas, norint įvykdyti Dievo valią. Šio sekmadienio Mišiose girdimas Dievo žodis ragina mus į situaciją pažvelgti giliau, pamėginti aiškiau suvokti, kas yra tas gėris, kurį padaryti esame kviečiami. Bažnyčia siūlo įvertinti mūsų daromų gerų darbų motyvus ir pasekmes. Ypač pastaruoju metu esame kreipiami į tai, kad kiekvieno gero darbo ištakose mokėtume įžvelgti „Dievą, kuriam patarnaujame silpniausiuose“. Iš tiesų tai galimybė išgyventi gailestingąją meilę sąmoningai, kilniai ir pilnai, pagal Dievo mintį. Tai tarsi mūsų aukojami smilkalai Dievo akivaizdoje. Jei dalijamės, priimame, aprengiame, duodame pastogę, aplankome, pastebime… Skaityti daugiau »
Įsivaizduosiu Jėzų, esantį tarp savo mokinių. Pabandysiu susirasti savo vietą jų tarpe. Įsivaizduosiu save su jais. Stebėsiu jų veidus ir žvilgsnius, nukreiptus į Jėzų. Jie trokšta išgirsti tai, ką Mokytojas nori jiems pasakyti. Jėzus atskleidžia jiems jų gyvenimo uždavinį. * „Jūs – žemės druska“. Ir aš turiu būti kaip druska, kuri suteikia skonį ir palaiko šviežumą. Ką galiu pasakyti apie save kaip asmens tapatybę ir savo pašaukimą? Ar sugebu pastovėti kitų akivaizdoje už pašaukimo vertybes, kurias pasirinkau? Ar neprarandu pašaukimo „skonio“, pasiduodamas kompromisams bei vidutiniškumui? Ar mano gyvenimo liudijimas duoda skonio ir šviežumo mano šeimai, bendruomenei, kurioje gyvenu? * „Jūs – pasaulio šviesa“. Ar galiu pasakyti, kad mano gyvenimas liudija, jog aš priklausau Jėzui? Ar mano tikėjimas ir kasdieninis gyvenimas… Skaityti daugiau »
Skaitinys (1 Kar 8, 1–7. 9–13) Karalius Saliamonas susišaukė į Jeruzalę Izraelio seniūnus – visus giminių vyresniuosius ir izraelitų šeimynų galvas, – norėdamas perkelti Viešpaties sandoros skrynią iš Dovydo miesto, tai yra iš Siono. Etenimo mėnesyje (tai septintasis mėnuo), per šventes, pas karalių Saliamoną susirinko visi Izraelio vyrai. Dalyvaujant visiems Izraelio seniūnams, kunigai pernešė skrynią kartu su apreiškimo palapine ir joje buvusiais šventaisiais indais. Kunigai ir levitai priėmė nešėjų tarnystę. Saliamonas ir visa Izraelio bendrija, susirinkusi pas jį prieš skrynią, pjovė avis ir galvijus, kurių dėl daugybės nebuvo galima nei suskaityti, nei apskaičiuoti. Taigi kunigai pastatė Viešpaties sandoros skrynią į jai skirtą vietą, į Dievo buveinę tuose namuose, į Šventų Švenčiausiąją, po kerubinų sparnais. Mat kerubinai laikė išskėtę sparnus viršum… Skaityti daugiau »
Psalmė
(Ps 131, 6–7. 8–10; P.: 8a)
P. Viešpatie, pakilk į savo poilsio būstą.
Štai išgirdom ją esant Efratoj,
Jaaro laukuos mes ją radom.
Eikime ten, kur jis apsistojęs,
pulkime kniūpsti prie jo papėdės. – P.
Viešpatie, pakilk į savo poilsio būstą,
tu, Viešpatie, ir tavo galingoji arka.
Tegu kunigai iškilniai pasipuošia,
tegu tavo liaudis džiūgauja, šaukia.
Tu dėlei Dovydo, dėl savojo tarno,
savo pateptinio veido neniekink. – P.
(plg. Mt 4, 23)
Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją ir gydė žmonėse visokias ligas. – Aleliuja.
Evangelija (Mk 6, 53–56)
Persiyrę per ežerą, Jėzus su mokiniais pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.
Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.
Evangelijos skaitinio komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Jėzus gailėjosi žmonių. Jie Jam atrodė suvargę, lyg avys be piemens. Jis mokė juos daugelio dalykų. Todėl nenuostabu, kad garsas apie Jėzų sklido. Galime stebėtis, kad net Jėzui dar nespėjus išlipti iš valties Genezareto krašte, žmonės jau buvo girdėję apie Jį, todėl pradėjo gabenti visus ligonius. Jie, ko gero, buvo girdėję, o gal ir matę Jėzaus darbus. Galime jausti tą džiaugsmą širdyse, matant, kad Jėzus vaikšto jų pakrantėmis, užeina į jų gyvenamas vietas, lankosi miestuose. Genezareto vietovės gyventojai jautė, kad Jėzus ateina prisiliesti prie jų gyvenimų, kad Jam svarbios jų bėdos ir džiaugsmai. Jie jas – bėdas ir džiugesio akimirkas – tiesiog suguldydavo prie Jo kojų, jausdami, kad Jo prisilietimas gydo. Be… Skaityti daugiau »
tiems komentatoriams, kurie kvalifikuotai papildo komentarus.Tai labai svarbu visiems tikintiesiems.Net ir tiems, kuriu sielos skendi tamsoje.Tiesos zodis gydo ir skaistina.
Skaitinys (1 Kar 8, 22–23. 27–30) Šventyklos pašventinimo dieną Saliamonas visos Izraelio bendrijos akivaizdoje žengė prie Viešpaties altoriaus ir, išskėtęs rankas į dangų, meldė: „Viešpatie, Izraelio Dieve! Tenai, danguje, ir čia, žemėje, nėra tokio dievo, kuris kaip tu laikytųsi sandoros ir rodytų palankumą savo tarnams, kurie su visa širdimi jo akivaizdoj gyvena. Ar vis dėlto Dievas iš tikro gyvena žemėje? Štai net ir dangus, ir dangų dangūs nepajėgia tavęs aprėpti, tai ką gi kalbėti apie šituos namus, kuriuos pastačiau! Priimk, mano Viešpatie Dieve, savo tarno maldas ir maldavimą! Išgirski šauksmą ir maldą, kurią tavo tarnas tau kalba šiandieną! Naktį ir dieną laikyk atmerkęs akis ant šitų namų, ant buveinės, apie kurią esi sakęs, kad čia tavo vardas gyvensiąs. Išklausyki maldą,… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 83, 3– 5 ir 10–11)
P. Kaip miela man tavo buveinė, dangaus kariuomenių Viešpatie!
Siela man ilgisi, alpsta
Viešpaties kiemo atšlainių.
Mano širdis ir mano kūnas
džiūgaudami sveikintų gyvąjį Dievą. – P.
Net žvirblis pastoginę susiranda,
blezdinga susikrauna lizdą vaikeliams.
Ilgiuosi aukuro tavo,
o dangaus kariuomenių Viešpatie,
o mano Dieve, mano Valdove! – P.
Laimingi, kurie namuose tavo gyvena,
nuolatos teikia tau, Viešpatie, šlovę.
Tu mūsų skydas, o Dieve! Maloniai pažvelki,
pažvelki į veidą savo pateptinio. – P.
Viena diena tavo atšlainiuos geresnė,
negu tūkstantis kur kitur.
Maloniau man prie Dievo namų slenksčio palikti,
kaip nedorėlių pastogėj viešėti. – P.
(Ps 118, 36a. 29) Aleliuja. – Mano širdis į tavo potvarkius krypsta, į klystkelius patekti neleiski, Dieve. – Aleliuja. Evangelija (Mk 7, 1–13) Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet… Skaityti daugiau »
Evangelijos skaitinio komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Jėzus atranda laiko visiems. Jo pasiklausyti atvyksta net fariziejai ir keli Rašto aiškintojai iš Jeruzalės. Taip sakant, susirenka kompanija, pro kurios akis net musė negalėtų prasprūsti. Be abejo, natūralu, kad įgudusi šių žmonių akis kaipmat pamato nusikaltimą: mokiniai nenusimazgojo rankų. Mažmožis. Jis tampa nusikaltimu. Juk pro tokių, viską išmanančių ir žinančių žmonių akis negali niekas prasprūsti. Atrodo, jie ir yra tik tam, kad viską fiksuotų, ir, atėjus laikui, paskelbtų savo verdiktą: Mozės įstatymas buvo pažeistas. Šiandien daugeliui mūsų atrodo, kad tų fariziejų ir Rašto aiškintojų misija tik tokia ir buvo. Tačiau nereikia pamiršti, kad jie buvo išsilavinę žmonės, kuriems patikėta svarbi misija saugoti Įstatymą ir garantuoti, kad išrinktoji tauta nuo jo nenukryptų.… Skaityti daugiau »
II. 4. Brangūs sveikatos apsaugos darbuotojai, kiekviena diagnostikos, terapijos, tiriamoji veikla, gydymo ar reabilitacijos priemonė skiriama ligonio asmeniui, o sąvoka asmuo visuomet pirmesnė už apibūdinimą sergantis. Todėl jūsų veikimas tebūna visada orientuotas į asmens orumą ir gyvybę, jokia forma nepriimant eutanazijos, asistuojamos savižudybės ar gyvybės nutraukimo net nepagydomos ligos atveju. Pajutę medicinos mokslo ribotumą ir net nepajėgumą susidūrus su vis problemiškesniais klinikiniais atvejais ir nepalankiomis diagnozėmis, esate kviečiami atsiverti transcendentinei sričiai, kuri gali atskleisti jūsų profesijos giliausią prasmę. Atminkime, kad gyvybė šventa ir priklauso Dievui, todėl yra neliečiama ir nevalia ja disponuoti (plg. Instr. Donum vitae, 5; Encikl. Evangelium vitae, 29–53). Gyvybę privalu priimti, saugoti, gerbti ir jai tarnauti nuo gimimo iki mirties; to reikalauja tiek protas, tiek ir tikėjimas… Skaityti daugiau »
I. Popiežiaus Pranciškaus žinia 28-osios Pasaulinės ligonių dienos proga Žinia 28-osios Pasaulinės ligonių dienos proga (2020 m.) „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28) 1. Jėzaus tariami žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28), nurodo slėpiningą malonės kelią, apsireiškiantį paprastiesiems ir teikiantį atgaivą išsekusiems ir nuvargusiems. Tie žodžiai reiškia Žmogaus Sūnaus Jėzaus Kristaus solidarumą su prislėgta ir kenčiančia žmonija. Kiek daug žmonių kenčia kūnu ir dvasia! Jėzus Kristus visus kviečia: „Ateikite pas mane“, ir žada paguodą bei atgaivą. „Kai Jėzus tai sako, jis turi prieš akis žmones, kuriuos kasdien sutinka Galilėjos keliuose. Daug paprastų, vargingų žmonių, ligonių, nusidėjėlių, atsidūrusių visuomenės nuošalėje dėl įstatymo… Skaityti daugiau »
Kun. Nerijus Pipiras: „Tad ir mes neakcentuokime vien išorinio puošnumo: stengdamiesi, kad gražiai atrodytų išorė, nepamirškime ir vidaus. Nepamirškim, kad šioje srityje – vidiniame nusiteikime, moralėje – tobulos reklamos dėsniai negalioja…”
O vidų kaip tik ir pamirštate, cituotojai! Puolate kitus su akla neapykanta, pavydu, šmeižtais, kad net baisu skaityti! O veidmainingus veidus šventeiviškai perkreipę, cituojate dievobaimingus žodžius. Jūsų išorė blizga, o vidus pilnas tamsių aistrų!
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:
*
Kad būtų išgirstas brolių migrantų,
nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta.
Kasdienpamastau.lt
Prašyti, kad mano širdis būtų apsaugota nuo veidmainystės ir paviršutiniškumo Prieš pradėdamas mąstymą, prašysiu Šventosios Dvasios malonės, kad galėčiau giliau pažvelgti į savo vidų, kad sugebėčiau pažvelgti taip, kaip į mane žvelgia Jėzus. * Atkreipsiu dėmesį į fariziejų elgesį. Jie labai rūpinasi išorine religine tradicija. Su dėmesingumu sustosiu prie kiekvieno šiandieninės Evangelijos sakinio ir apsvarstysiu tokios fariziejiškos laikysenos pavojus ir pasekmes. * Fariziejai, žiūrėdami tik išorės, lengvai nuteisia kitus. Jie sugeba rūpintis formaliomis smulkmenomis, bet nepastebi to, kas yra viduje. Į ką aš labiau kreipiu dėmesį savo religiniame gyvenime? * Jėzus atkreipia fariziejų dėmesį, kad tokia jų laikysena veda į veidmainystę. Išorėje, savo žodžiuose jie atrodo arti Dievo, bet jų širdys – toli nuo Jo. * Dievas pirmiausia žvelgia į… Skaityti daugiau »
https://www.youtube.com/watch?v=pz7GQ_cENuA&list=RDpz7GQ_cENuA&start_radio=1
Kun. br. Ramūnas Mizgiris OFM Jėzus ryžtingai pakyla prieš veidmainystę, polinkį sureikšminti išorės gestus ir apeigas, o apleisti širdies tyrumą. Deja, žmogus labiau trokšta atrodyti, negu būti geras. Šiandien tai ne tik individuali, bet taip pat socialinė bei kolektyvinė problema. Vakarų visuomenė yra labai susirūpinusi aplinkos užteršimu ir beveik nieko nebekalba apie vidinę ir moralinę taršą. Evangelijoje Jėzus pateikia širdies ekologijos („eko“ kyla iš graikiško žodžio „oikos“ – lietuviškai būtų „namas”, „būstas”) programą, kuri įgyvendinama stojant į kovą su nuodėmingomis egoizmo mintimis, nuoširdžiai meldžiantis ir išpažįstant savo kaltes. Be abejo, kova su fizine tarša ir rūpinimasis higiena yra civilizacijos bei pažangos ženklas. To negalime atsisakyti. Tačiau Jėzus ir nesako, jog nereikia mazgoti rankų ar plauti indų; jis tik pabrėžia, kad… Skaityti daugiau »
https://www.youtube.com/watch?v=8aTy9Xv_WQg&list=RD8aTy9Xv_WQg&start_radio=1&t=91
Skaitinys (1 Kar 10, 1–10) Sabos karalienė, išgirdusi apie Saliamono garsą, išvyko norėdama jį mįslėmis išbandyti. Jinai atkeliavo į Jeruzalę su labai gausinga palyda, su kupranugariais, nešančiais balzamą, gausybę aukso ir brangakmenių, užėjo pas Saliamoną ir pakalbėjo su juo apie visa, kas ant širdies jai gulėjo. Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo nieko, kas būtų karaliui slaptinga ir ko jis nebūtų galėjęs jai pasakyti. Dabar, kai Sabos karalienė pažino visą Saliamono išmintį, kai pamatė jo pastatytus rūmus, valgius ant jo stalo, jo valdininkų kėdes, tarnų patarnavimą ir jų aprangą, jo gėrimus ir atnašą, kurią jis aukojo Viešpaties namuose, tada jai užėmė kvapą. Ji tarė karaliui: „Ką savo šalyje buvau girdėjusi apie tave ir tavo išmintį, tai tikra teisybė. Aš… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 36, 5–6. 30–31. 39–40)
P. Teisuolio burna išmintį skelbia.
Viešpačiui savo likimą paveski,
juo pasikliauki: jis padarys, ko tau reikia.
Tavo teisybei leis pasirodyt kaip dienai,
kaip dienovidžio grožiui – tavajai teisei. – P.
Teisuolio burna išmintį skelbia,
liežuvis teisybę byloja.
Jo širdyje Dievo Teisynas,
ir jis nesvyruodamas žengia. – P.
Viešpats išgelbi teisiuosius
ir saugo juos priespaudos metais.
Viešpats juos gelbi, vaduoja,
laisvina juos iš bedievių,
kai jie prieglobsčio ieško. – P.
(Jn 17, 17 b. a) Aleliuja. – Tavo, Viešpatie, žodis yra tiesa. Pašventink mus tiesa! – Aleliuja. Evangelija (Mk 7, 14–23) Sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. Jis sako: „Nejaugi ir jūs nieko nesupratote? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius). Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės,… Skaityti daugiau »
Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Jėzus kalba apie susirėmimą su fariziejais ir Rašto aiškintojais. Šie reagavo, pamatę mokinius, valgančius nenusimazgojus rankų. Jėzus, atsakydamas į jų priekaištus, ragino žiūrėti ne tik į išorę, bet juo labiau į vidų. Visiems susirinkusiems Jėzus paaiškino savo poziciją. Šiandien mes galėtume sakyti, kad ta tiesa yra paprasta ir logiška. Žmogaus nesuteršia to, kas ateina į jį iš išorės. Tiesa, jei turėtume prieš akis kokias nors higienines normas, jei matytume priešais save tik daugybę virusų ir bakterijų, besikėsinančių pakenkti, susargdinti, numarinti, suabejotume šiais žodžiais. Kai kas, nė kiek tuo neabejoju, numotų ranka, mintyse Jėzų pavadinęs, švelniai tariant, neišmanėliu, į kurį nereikia kreipti jokio dėmesio, Jo idėjas pavadintų pasenusiomis, prasilenkiančiomis su mokslo ir technologijų pažanga. Net… Skaityti daugiau »
Jeigu, po Dievo, jokia vidinė veikla žmogui nepadeda, tai veltui jis vargsta išorinės veiklos griebdamasis. Juk vidinė sugrudusios širdies veikla nutyrina; tyrumas teikia tikrą širdies ramybę, ramybė neša nuolankumą, nuolankumas padaro žmogų Dievui apgyvendinti tinkama buveine. Tuomet žmogus tampa Dievo šventove: pašventinta, apšviesta, nuskaistinta, praturtinta malonėmis, pripildyta visų maloniausių kvapų, džiaugsmo švelnumo; žmogus tampa Dievo nešėju ir netgi, dar daugiau, tampa dievu dėl žodžio: Esate dievai, – aš sakiau, – jūs visi Aukščiausiojo sūnūs” (Ps 81,6). Tad nepasiduok nerimui dėl minties, ar veikiau dėl piktojo, kuris įteigia, jog kūniškas maistas neleidžia pelnyti išganymo pažadų. Jokiu būdu! Juk jisai šventas, o iš gero dalyko negali kilti bloga. Bet žmogų apnuodija būtent tai, kas kyla iš jo širdies ir išeina iš burnos,… Skaityti daugiau »
Mokslininkai yra nustatę, kad žmogus staigiai negali suvaldyti savo jausmų. Jie išsiveržia iš žmogau lauk, nes tai nėra valdoma. O Simone Weil prancūzų filosofė, mistikė (tarp kitko, žydaitė ir nekrikštyta) rašė, kad piktoji dvasia pirmiausia žmogų atakuoja per mintis, po to tą mintį paskleidžia vaizdiniu. Galiausiai įsitvirtina per jausmą. Taip darbas yra atliktas. Žmogus būdamas nuodėmėje net nepastebi, kaip piktasis ima juo manipuliuoti. Esu girdėjusi, kaip žmogžudžiai dažniausiai tvirtina, kad nenorėjo įvykdyti žmogžudystės, kad tai padarė afekto būsenoje. Tad, Jėzus mus ir moko, kad budėtume ir melstumės. Tik iš nuolankios širdies išeina tai kas yra tyra ir gera. Širdyje turi būti ramybė ir taiki dvasia. Ne maistas sutepa vidų, o kaupiamas pyktis, neapykanta, pavydas, kerštas, nuoskaudos ir t.t. Džiaugiuosi, kad… Skaityti daugiau »
„Prisiminkime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“. Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kurio pėdomis turime sekti, jį išdavusį žmogų vadino savo draugu ir laisva valia pasidavė budeliams. Taigi mūsų draugai yra tie, kurie be priežasties mus vargina ir kamuoja, žeidžia ar žemina, kelia skausmą ar kančią, tampa mūsų kankinystės ir mirties kaltininkais. Juos mes turime mylėti, labai mylėti, nes už visa, ką jie mums padaro, mums suteikiamas amžinasis gyvenimas. Mes turime nekęsti savo žemesniosios prigimties su jos ydomis ir nuodėmėmis, nes, mėgdama pasaulietišką gyvenimų, ji gali atskirti mus nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės ir amžinojo gyvenimo, traukdama žemyn į pragaro gelmes. Dėl savo pačių kaltės esame sugedę, apgailėtini, nepažįstantys jokio gėrio, godūs… Skaityti daugiau »
„Mokslininkai yra nustatę, kad žmogus staigiai negali suvaldyti savo jausmų. Jie išsiveržia iš žmogau lauk, nes tai nėra valdoma” Jūs sektantai ar krikščionys? Ar jūs vadovaujatės mokslo patarimais, ar Dievo pagalba? Ir nejau čia pats geriausias pavyzdys „žydaitės, ir dar nekrikštytos”? Jūs painiojate mokslą, religiją, konfesijas, dvasingumą ir sielos požymius, mistiką ir emocijas… Ir ginate visą šį „turtą” iš visų jėgų, kai tik kas nors pabando jums parodyti, ką jūs laikote apglėbę! Katalikybė yra nelaimė Lietuvai. „Džiaugiuosi, kad katalikų bažnyčia turi išpažinties sakramentą”. Džiaukitės, kol kas dar turi, tik neaišku, ar jis veikia. TIKRĄ išpažinties sakramentą turi Ortodoksų Bažnyčia. Ne, mane ima neviltis skaitant tokius komentarus. Aš ne ant jūsų pykstu, bet baisiuosi katalikybe. Ir ŠITIEK metų tuščiai praleidau katalikų… Skaityti daugiau »
Gerai, gal aš čia per stipriai kartais paspaudžiu. Nepykite ir nesierzinkite. Dievas duos – suprasite. Aš nieko nenoriu brukti per prievartą.
vėl Joba prisistatė.
trolis yra trolis. Jam reikia trolinti, kad gautų iš kremlinų babkių. Protelio nerasta, bet babkių reikia. Gatvių šluoti taip pat nesinori, o čia sėdi, durnių pavolioji ir gauni.
„Viską moka ir išmano tik kvailiai ir šarlatanai.”
Kritikai – tai paprastai tie žmonės, kurie būtų buvę poetais, istorikais, biografais, jei būtų galėję, bet, išbandę savo talentus tose arba kitose srityse ir patyrę nesėkmę, nutarė užsiimti kritika.”
Manau, kad Jo..ai Dievas nieko nedavė, nes ji yra pakilusi aukščiau Dievo.
„Ne, mane ima neviltis skaitant tokius komentarus. Aš ne ant jūsų pykstu, bet baisiuosi katalikybe. Ir ŠITIEK metų tuščiai praleidau katalikų bažnyčioje!”Ar ne piktojo žodžiai?
Slankioja, vis dar slankioja šėtonas aplinkui katalikų Bažnyčią savo nasrus iššiepęs.
dėl Amazonijos.Šventasis Sostas paskelbė daugelio ilgai lauktą popiežiaus Pranciškaus posinodinį dokumentą dėl Amazonijos regiono. Apaštališkasis paraginimas Dievo tautai ir visiems geros valios žmonėms „Mylimoji Amazonija“ kalba apie ekologines, socialines vietinių gyventojų problemas bei iššūkius evangelizacijai. Tačiau daugiausia dėmesio, diskusijų ir net aštrių pasisakymų kėlė du klausimai, kuriuos vyskupai svarstė spalį vykusiame Amazonijai skirtame sinode. Pirmasis – ar leisti gerą reputaciją turintiems vietiniams vedusiems vyrams tapti kunigais; antrasis – galimybė Amazonijoje atsirasti moterų diakonių tarnystei. Dauguma Sinodo tėvų balsavo „už“ abu siūlymus – tačiau galutinis žodis turėjo priklausyti popiežiui. O jo raginimas šiandien kitoks – ne steigti vedusių kunigų tarnystę, bet vietoje to į Amazoniją siųsti daugiau kunigų misionierių. Taip pat siūloma duoti daugiau galimybių regione veikti moterims – tačiau nesuteikiant… Skaityti daugiau »
apie Jėzų, kuris apleidžia gimtąją Galilėją. Jis keliauja į apylinkes, kuriose gyvena pagonys. Prisijungsiu prie Jo, kad galėčiau eiti kartu. Įsiklausysiu į Jo širdies troškimus. Jis nori aplankyti visus. * Prisiminsiu žmones, kuriuos labiausiai myliu, ir vietas, kuriose man patinka būti. Ar sugebu jų išsižadėti, kai esu kviečiams būti tokiose vietose ir su tokiais žmonėmis, su kuriais man yra sunku? Į tokias situacijas pasikviesiu Jėzų. * Jėzus ateina į žmonių širdis švelniai ir dažnai yra neatpažįstamas. „Užėjo į vienus namus“. Jėzus, visiškai neprimesdamas savęs, kasdien ateina į mano namus. Ar sugebu Jį pakviesti į visus savo darbus, kuriuos atlieku dienos metu? Ar yra kas nors, dėl ko turėčiau gėdintis Jo akivaizdoje? * Ilgiau sustosiu prie Jėzaus ir pagonės moters susitikimo.… Skaityti daugiau »
Skaitinys: (1 Kar 11, 4–13) Kai Saliamonas ėmė senėti, jo žmonos sugundė jį garbinti svetimus dievus; tad jis nebebuvo visa širdimi atsidavęs Viešpačiui, savo Dievui, kaip jo tėvas Dovydas. Jis garbino sidoniečių deivę Astartę ir amonitų dievaitį Milkoną. Darė, kas Viešpačiui nepatiko – nebuvo taip visas jam atsidavęs, kaip jo tėvas Dovydas. Tuomet kalne į rytus nuo Jeruzalės Saliamonas pastatė aukurą moabitų dievaičiui Kamošui ir amonitų dievaičiui Molochui. Tą patį padarė dėl visų svetimtaučių žmonų, kurios aukojo saviesiems dievaičiams smilkalus ir pjaunamas atnašas. Tad Viešpats užsirūstino ant Saliamono, kad to širdis nusigręžė nuo jo, Izraelio Dievo, kuris jam dukart buvo apsireškęs ir uždraudęs svetimiems dievams tarnauti. Deja, jis to nesilaikė, ko Viešpats iš jo reikalavo, todėl jam Viešpats prabilo: „Kadangi… Skaityti daugiau »
Psalmė: (Ps 105, 3–4. 35–37 ir 40)
P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą.
Laimė tam žmogui, kuris jo įsakymus vykdo,
nuolat elgias teisingai.
Viešpatie, atsiminki mane, mylėdamas tautą,
lankyki mane savo pagalba. – P.
Jie su pagonimis ėmė maišytis
ir jųjų darbus išmoko daryti.
Jie jų padirbtus stabus ėmė garbint,
kilpą tuo sau užsinėrė. – P.
Jie ėmė savo sūnus aukoti
ir savo dukras nelabajam.
Viešpaties rūstis įsiliepsnojo prieš savo tautą,
bjaurūs tapo jam savi žmonės. – P.
(Jok 1, 21) Aleliuja. – Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. – P. Aleliuja. Evangelija (Mk 7, 24–30) Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti. Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną. Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“. Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo – demonas jau išėjęs iš tavo dukters“. Parėjusi namo, ji rado… Skaityti daugiau »
Komentuoja kun. Nerijus Pipiras Iš pažiūros galime stebėtis žmonių įžūlumu. Jie neleidžia Jėzui net pailsėti. Jam nelieka jokio asmeninio laiko. Rodos, Jis jo ir negali turėti. Taip, iš tiesų Dievas netausoja asmeninio laiko. Jo laikas esame mes. Visgi tikrai keistokai atrodo ta moteris, kuri be paliovos sekioja Jėzų. Graikė. Sirofinikietė. Toji, kuri tikrai net negalėjo pretenduoti į malones. Ji neleidžia Jėzui pailsėti. Nusikaltimas? Visgi taip mąstyti būtų absurdiška. Turime atkreipti dėmeėsį į tos moters intenciją. Duktė sunkiai sega. Ko gi nepadarysi dėl savo vaiko… Ko gero ji buvo jau išnaudojusi viską, ką to meto galimybės laido. Ir Jėzus buvo vienintelė jos viltis. Matydamas ją ir, be abejo, žinodamas visą jos gyvenimo istoriją, Jėzus kalba gana miglotai. Tačiau būtent čia, šiuose… Skaityti daugiau »
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija:
*
Kad būtų išgirstas brolių migrantų,
nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta.
Kasdinapmastau.lt