Jėzus bylojo savo apaštalams:
„Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.
Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.
Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.
Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mano mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“. (Mt 10, 37–42)
Dalydamiesi su Tiesos.lt bendruomene šio sekmadienio Gerąja Naujiena kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: esame pašaukti į džiaugsmo bei tiesos pilnatvę ir, nors gyvename nuodėmės sužeistame, nepasitikėjimo, baimės ir netikrumo persmelktame pasaulyje, neturime jo bijoti ar jam tarnauti, atvirkščiai. Viešpatie, padėk mums suprasti, ką reiškia Tave sekti ir būti Tavo mokiniu, kaip Tave mylėti, kad kiekvieną sutiktą kelyje priimtume kaip savo brolį ir pasidalytume – juk tu pažadėjai, kad ir šalto vandens taurė, paduota ištroškusiam, sulauks savo užmokesčio – taps amžinojo gyvenimo versme.
Duok, Viešpatie, kad būtume verti Tavo meilės iki galo, kad išbandomi nepalūžtume, o gundomi rinktumės pagal sąžinę, suteik drąsos išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą ir ryžto vardan jo susigrumti ir su šio pasaulio galingaisiais, kad įsišakniję Jo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ir drąsintume.
Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami nevilties ir baimės, atskirti vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių, kurie vadovautųsi ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Ir tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos. Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Kun. Artūras Kazlauskas. Priimti Viešpatį
Šį sekmadienį Viešpats nori pratęsti pokalbį su savo Bendruomene apie misiją. Tai paskutinioji iš penkių Evangelijos pagal Matą, Jėzaus kalba. Paskutinioji ir spalvingiausia, labiausiai įpareigojanti ir sunkiausia.
Šiandieninė liturgija visą savo dėmesį sutelkia į priėmimą: pranašo, teisiojo, mažutėlio – tai yra savojo Viešpaties, savojo kryžiaus, savojo krikščioniško gyvenimo priėmimą.
Tačiau šis priėmimas – ne pasirinktinas, bet esminis, prisiimtas jau Krikšto dieną, išsakytas apaštalo Petro: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9), kaip giedojome prieš Evangelijos skelbimą.
Apie šį priėmimą šiandien kalbame ne socialiniu požiūriu, bet grynai teologine prasme. Priimti pranašą, teisųjį, mažutėlį reiškia asmeniškai priimti Viešpatį. Juose ypač spindi Viešpaties veidas, nes jie yra Jo pasiųstieji. (O juk tokia ir graikiškojo „angelos“ prasmė.) Priimant pasiuntinį, visada priimamas ir siuntėjas. Šiandien ypač atsiskleidžia santykis siuntėjas-siųstasis; Tėvas – Kristus – krikščionis. Čia atsispindi ir jų tarpusavio vienybė, ir šios vienybės vaisiai.
Priimti ne taip jau lengva, nes priimant reikia ko nors atsisakyti, ką nors prarasti. Kilmingai moteriai iš Šunemo – valgio ir vietos namuose, ištroškusiam – stiklinės šalto vandens, pagaliau, nesvarbu ko. Tik labai įdomu tai, kad bet koks, kad ir menkiausias „atsisakymas“ visada yra atlygintas ir užmokėtas. Kilmingoji bevaikė Šunemo moteris gauna pranašo užmokestį: „ateinančiais metais – Dievas duos – apie šį laiką tu glamonėsi sūnelį“.
Priimti pranašą, teisųjį, mažutėlį reiškia susitikti su Pažįstamu ir pabendrauti su juo. Toks bendrumas yra svarbiausias. Ir tai perkeičia bendraujančius. Juk priėmusysis pranašą sulyginamas su pranašu, priėmusysis teisųjį – su teisiuoju („gaus teisiojo užmokestį“). Šis bendrumas ir yra tikroji Malda. Bendrumo maldoje atpažįstami Viešpaties pasiuntiniai, perskaitomi „laiko ženklai“, kviečiantys į didelį caritas – veiklios meilės vardu vadinamą darbą. Tai ir yra sekti Kristumi, kuris „apiplėšė pats save“ atsisakydamas būti Dievu „net ir savo išvaizda“ ir norėdamas priimti kiekvieną, kurį sutinka, pas kurį nueina ar kuris ateina pas jį, prašo, maldauja ar tik kalbasi, o paskui, atėjus laikui, ima savo kryžių ant pečių.
Ir šiandien Viešpats kviečia nešti savo kryžių. Gyventi savo gyvenimą, dirbti savo darbą, atlikti pareigas bei parodyti savo tikėjimą – konkrečiai, darbais. Būti Kristaus kojomis, rankomis, širdimi; Dievo kojomis, rankomis, širdimi. Štai, krikščioni, koks yra tavo pašaukimas ir tavoji misija – pamatyti ir parodyti Dievo buvimą savo gyvenimu. Negalima gailėti tik savęs, save saugoti, būti „steriliam“, nes šitaip prarandamas krikščioniškumas, šitaip prarandi pats save.
O juk, kas duoda – gauna ir nepraranda savo užmokesčio…
Šv. Kirilas Aleksandrietis († 444). Tas, kuris trokšta sekti Kristumi…
Panašiai kaip atletai, kurie palestrose stropiai mankštinasi, puikuodamiesi savo kūno stiprybe ir ne ką menkesniais įgūdžiais: jei, net neprasidėjus pačiam reginiui, jie pasitinka varžovą kovos lauke paniurę ir susigūžę ir, jau iš anksto nugalėti baimės, griebiasi arenos dulkių, jie tuojau pat pasiduoda dar net nepatekę į priešininko rankas, nes savo bailumu patys sau pakerta jėgas. O tie, kurie, nepatirdami nieko panašaus, palaužia priešininkų drąsą jau pačia savo laikysena, iš anksto nusiskina pergalingą teisėjo sprendimą.
Štai taip, manau, ir ne kitaip, elgiasi tie, kurie gyvena pagal dievišką įstatymą ir siekia tobulo gyvenimo būdo. Mat patirdamas vargą ryžtingasis ir kantrusis labiau džiūgauja nei sielojasi, o rungtynės jam yra turtas, net malonumas. Bet bailys ir nedrąsusis, užvaldytas bailios silpnumo ydos, dreba vien tik išgirdęs, jog norint pasiekti turto, reikia pavargti.
Todėl ir Išminčius kažkurioje vietoje grūmoja tokiais žodžiais: „Kaip ilgai tu ten tysosi, dykaduoni? Truputį pamiegi, truputį pasėdi, šiek tiek nusnūsti, šiek tiek apsikabini rankomis krūtinę. Galiausiai skurdas užklumpa tave kaip pavojingas keleivis, bei nepriteklius – kaip vikrus bėgikas“ (Pat 6, 9–11). Taigi venkime žalos, kurią daro tinginystė, maldaukime būti apsaugoti nuo dorybių stokos ir saugokimės bjauriausios iš visų ydų – turėti gerų dalykų nepriteklių. „Turėkime drąsos, ir tesustiprėja mūsų širdis“ (Ps 26 (27), 14), kaip yra parašyta.
Tokios dorybės ženklą mums paliko ir pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris sakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Todėl manau (ir net teigiu, kad tai yra visuotinai pripažinta), jog tas, kuris nori sekti Kristumi, turi būti stipresnis už bet kokią baimę, niekinti bet kokį išgąstį ir tarsi nuolatos nešti ant pečių savo paties kryžių.