Jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjo Jėzų
Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokiniu. Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu. Tuo būdu jis ėmė lankytis Jeruzalėje ir drąsiai kalbėti Jėzaus vardu. Jis taipogi kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, kurie nutarė jį nužudyti. Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą. Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama. (Apd 9, 26–31)
Aš tave, Viešpatie, aukštinsiu didžiulėj bendrijoj
Tau vykdysiu įžadus tarp tavo gerbėjų.
Bus vaišės, pokylis vargšams,
ir Viešpatį garbins visi, kas jo ilgis:
jų širdys gyvuos amžių amžiais. –
Susipras, į Viešpatį gręšis visų tautų žmonės,
jo akivaizdoje jam lenksis žemai pagonių šeimynos.
Jį vieną tegarbins žemės galiūnai,
ir lenksis prieš jį, kurie žengia į dulkes. –
Ir aš jam gyvensiu,
tarnaus jam taip pat mano ainiai.
Kalbės apie Viešpatį būsimai kartai
ir skelbs užgimsiančiai tautai
teisinguosius Viešpaties darbus:
„Štai ką Viešpats padarė!“ –
(Ps 21, 26b–28. 30–32)
Štai jo įsakymas: kad tikėtumėte ir mylėtumėte
Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes ramiai pasitikime Dievu ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka. O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė. (1 Jn 3, 18–24)
Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių
Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.
Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasilieka manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.
Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“. (Jn 15, 1–8)
Įsiklausydami į šios dienos įsikūnijusį Dievo Žodį, į Jo troškimą įimti į savo gyvenimą visus Tėvo Jam pavestuosius, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad įsišakniję Jame ir suaugę su Juo ir mes duotume gausių vaisių ir subręstume amžinajam gyvenimui.
Padėk mums, Viešpatie, nutyrinti savo širdį, kad pažintume Tavąją tiesą ir liudytume ją kilniu gyvenimu. Duok mylėti Tave ir savo artimą „darbu ir tiesa“, kad ir patys pažintume, ir kiti atpažintų, jog „esame iš tiesos“, pašaukti į gyvenimo pilnatvę.
Duok, Dieve, kad šią pasaulinę Gyvybės dieną kiekvienas iš mūsų suvoktume, visa savo esybe patirtume Tavo išganingąjį artumą: esame viena! ir įgytume ramybę, pranokstančią visokią išmintį: jei Tu su mumis, kas prieš mus?! Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Koks mano amžinasis likimas
Adriana fon Špeir († 1967). Pašlovinti Tėvą
„Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 8). Sūnaus įsikūnijimo tikslas yra pašlovinti Tėvą. Ir žmonijos išgelbėjimas bei jos sugrąžinimas į Dangų galiausiai yra skirtas Tėvui pašlovinti. Tai, kad žmonės yra Kristaus mokiniai ir duoda gausių vaisių, neturėtų jokios prasmės, jei tuo nebūtų pašlovintas Tėvas. Pašlovinimas yra gyvasis Tėvo ir Sūnaus ryšys, taip pat gyvasis Dievo ir žmogaus ryšys. Sūnaus užduotis,– pašlovinti Tėvą – sutampa su užduotimi sugrąžinti žmones pas Tėvą. Ji bus įvykdyta tik tuomet, jei Jo paskatinti pradėsime duoti vaisių. Šitaip mūsų vaisiai taps Jo užduoties dalimi, o per Jį – Tėvo pašlovinimo dalimi. Vaisius mumyse subrandina Sūnus, o Sūnuje – Tėvas, taip Dievas per mūsų vaisius tampa pašlovintas.
Duoti vaisių nėra mokinių nuopelnas. Duoti vaisių ir yra per Viešpaties malonę patenkinto prašymo vaisius. Jo malonė apima ir gausių vaisių pažadą. Tačiau šie vaisiai pažymėti krikščioniškumo ženklu: žmogus vienu žvilgsniu jų neįstengia aprėpti, jis negali įvertinti šio vaisingumo, nežino, kur jis prasideda, o juo labiau – kur baigiasi, nežino nė kur slypi vaisiaus branduolys. Ir vis tiek Kristaus mokinys turi duoti gausių vaisių. Šiuo reikalavimu nenorima pasakyti, kad vaisių duodantysis suvoks ir pajus juos. Krikščionis žino, kad jam yra keliamas toks reikalavimas, žino, kad jį reikia vykdyti, tačiau nežino, kokiu būdu. Be abejo, jis žino, kas yra vaisius ir ką reiškia „duoti vaisių Viešpatyje“. Bet jam lieka neprieinama – nes tai slypi šių vaisių esmėje – kiek jis pats turi bendradarbiauti ir kiek yra nuo tų vaisių priklausomas.
Vaisiai yra Tėvo pašlovinimas, nes jie atsiskleidžia per Sūnaus pasiuntinystės malonę ir tampa Tėvo valios išpildymu. Be šių vaisių Sūnaus pasiuntinystė Tėvui pašlovinti nebūtų įgyvendinta ir nebūtų tobula. Kiekvienas vaisius tik tuomet yra vertas vadintis vaisiumi, jei jis yra meilės vaisius, neatsiejamas nuo Sūnaus meilės pasiuntinystės.