Geroji naujiena: Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja!

Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo: aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas

Štai ką sako Dievo tarnas: „Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad aš sugebėčiau meilingu žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausis, kad lyg mokinys jo klausyčiaus. Viešpats Dievas atvėrė man ausį. Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą kaip titnagas kietą; aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas“. (Iz 50, 4–7)

* * *

O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Kas mane mato, pašiepia,
vaiposi, kraipydami galvas:
„Viešpačiu pasitikėjo, tegu jis jį gelbi,
tegu išvaduoja, jeigu jį myli!“ –

Apspitęs mane žvėrių pulkas,
nedorėlių aibė aplink mane zuja.
Jie pervėrė mano rankas, mano kojas.
Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. –

Jie drabužius mano dalijas,
meta dėl mano apdaro burtą.
Bet, Viešpatie, tu nuo manęs nesišalink.
Tu, mano pagalba, skubėk man padėti. –

Tavąjį vardą garsinsiu broliams,
maldingų žmonių būryje tave girsiu.
Kurie Viešpaties bijot, teikit jam šlovę!
Garbinkit jį, visa Jokūbo ainija,
bijokite jo, visi Izraelio žmonės! (Ps 21, 8–9. 17–20. 23–24)

* * *

Jis nusižemino, todėl Dievas jį išaukštino

Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 6–11)

* * *

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančia

Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“. Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“. Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“.
„Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, per kurį jis bus išduotas!“ Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti. Tarp apaštalų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias jūsų tarpe, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš jūsų tarpe esu kaip tas, kuris patarnauja. Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.
„Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiausi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu savo ruožtu stiprink brolius!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“. Jis paklausė juos: „Ar jums ko trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio, ir be kurpių?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko“. Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‘Jis bus priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“. Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“
Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtume į pagundą!“ Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam apsireiškė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“
Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas Iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi žmogaus Sūnų!“ Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal smogti kalaviju?“ Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį. Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, sargybos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.
Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atgabeno į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo jų tarpe. Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“. Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“ Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu iš jų tarpo“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam tebekalbant, pragydo gaidys. Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.
Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“ Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.
Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie liepė atvesti Jėzų į savo tribunolą ir pareikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“
Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“. Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“.
Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“. Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje. Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs, ir tikėjosi pamatysiąs jį darant kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį skundė. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengę jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.
Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir liaudį, pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu“. Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“. Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn. Galiausiai Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.
Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. Jį lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Tada sakys kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“
Kartu su Jėzumi buvo vedami žudyti du piktadariai. Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo Jėzaus drabužius, mesdami burtą.
Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam acto ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ką esame užsitarnavę, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje“.
Buvo apie šeštą valandą, kai visoje šalyje sutemo, ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė.

Čia atsiklaupiama ir padaroma pertraukėlė.

Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.
[Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisingas žmogus, kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno, laukdamas Dievo karalystės. Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šeštadieniui. Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape. Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų, o šeštadienį ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.] (Lk 22, 14–71; 23, 1–56)

* * *

Atgaila ir artimo meilės darbais rengęsi švęsti didžiąją velykinę paslaptį – minėti Kristaus kančią ir prisikėlimą, šiandien kartu su visa Bažnyčia ženkime paskui Viešpatį ne tik Jo triumfo, bet ir Kryžiaus keliu – tiesiausiu keliu į dangiškąją Jeruzalę, į Tėvo namus.

Apmąstydami Žmogaus Sūnaus kančios istoriją – vienui vienas, išduotas ir apleistas Jis išliko klusnus iki Kryžiaus mirties, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Jėzau, per savo Auką ant Kryžiaus sutaikinęs mus su Tėvu, duok Jį geriau pažinti, visur ir visada Juo viltis, kad ir mes taptume Tavo prisikėlimo dalininkais. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: pats Dievas įžengia gelbėti žmogaus

* * *

Šv. Brigita Švedė († 1373). Sielos kėlimas į Gelbėtoją Kristų

Pagarbintas būk, mano Viešpatie Jėzau Kristau; Tu iš anksto savo mirtį nuspėjai ir per Paskutinę Vakarienę medžiaginę duoną įstabiai pašventinai, paversdamas ją savo brangiausiuoju kūnu, ir apaštalams savo garbingosios kančios atminimui ją meilingai paskyrei, o savo šventomis brangiosiomis rankomis jų kojas plaudamas didžiausią nusižeminimą nuolankiai parodei.

Garbė tebūna Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau; Tu kančios ir mirties baimės apimtas savo nekaltą kūną vietoje prakaito krauju aplaistei, bet vis tiek mus atpirkai iki galo, kaip ir norėjai, ir aiškiausiai parodei savąją meilę, kurią jautei žmonių giminei.

Pagarbintas būk Tu, mano Viešpatie Jėzau Kristau; Tu buvai nuvestas pas Kajafą, Tu, būdamas visų teisėjas, nusižeminęs leidaisi perduodamas Piloto teismui.

Garbė tebūna Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau, už pajuoką, kurią iškentei, kai stovėjai purpurine skraiste apsiaustas, aštriausiais erškėčių dygliais vainikuotas, ir už tai, kad taip kantriai pakėlei, kai nedorėliai spjaudė į Tavo garbingąjį veidą, Tau uždengę akis, ir purvinomis rankomis per veidą ir per pečius žiauriai daužė.

Šlovė tebūna Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau; Tu kuo kantriausiai leidaisi rišamas prie stulpo, daveisi žiauriai nuplakamas ir krauju pasruvęs buvai vedamas stoti priešais Piloto teismą, ir atrodei tarsi nekaltas Avinėlis.

Garbė tebūna Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau; kai visas Tavo garbingasis kūnas pasruvo krauju, Tu buvai pasmerktas kryžiaus mirčiai ir skausmingai nešei kryžių ant savo šventų pečių; ir kai su patyčiomis buvai atvestas į kančios vietą, kai nuo tavęs nuplėšė drabužius, Tu panorai būti prikaltas prie kryžiaus.

Amžina garbė tebūna Tau, Viešpatie Jėzau Kristau; Tu šitaip kentėdamas meilingomis akimis nuolankiai pažvelgei į savo garbingąją motiną, kuri niekuomet nenusidėjo ir niekada nepritarė jokiai, net pačiai mažiausiai nuodėmei; ir guosdamas ją ištikimai patikėjai savo mokinio globai.

Amžinas gyrius tebūna Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau; Tu mirties agonijoje visiems nusidėjėliams suteikei atleidimo viltį, į tave atsigręžusiam plėšikui rojaus garbę gailestingai pažadėdamas.

Amžina šlovė tebūna Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau, už kiekvieną valandą, kai ant kryžiaus kentei didžiausias nuoskaudas ir kančias už mus, nusidėjėlius; juk tavosios žaizdos žiauriais skausmais nuožmiai smelkė Tavo palaimintą sielą ir žiauriai vėrė Tavo švenčiausiąją širdį, kol pagaliau džiaugsmo kupina širdimi laimingai išleidai dvasią ir nulenkęs galvą nuolankiai ją atidavei į Tėvo rankas, o tada numirei, ir visas Tavo kūnas atšalo.

Pagarbintas būk, mano Viešpatie Jėzau Kristau; Tu savo brangiuoju krauju ir švenčiausiąja mirtimi atpirkai sielas ir gailestingai jas parvedei iš tremties į amžinąjį gyvenimą.

Pagarbintas būk, mano Viešpatie Jėzau Kristau; Tu dėl mūsų išganymo leidai, kad Tavo šoną ir širdį pervertų ietimi, ir iš to šono gausiai išliejai savo brangųjį kraują ir vandenį, idant mus atpirktum.

Amžina garbė tebūna Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau; Tu norėjai, kad Tavo palaimintą kūną bičiuliai nuimtų nuo kryžiaus ir atiduotų į didžiai sielvartaujančios Tavo motinos rankas, ir josios suvyniotas į drobules buvai palaidotas kape, ir leidaisi ten saugojamas kareivių.

Amžina šlovė Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau; trečiąją dieną iš numirusių prisikėlei ir rodeisi gyvas savo išrinktiesiems; po keturiasdešimties dienų žengei į dangų, daugeliui matant, ir tenai garbingai apgyvendinai savo bičiulius, kuriuos buvai išvadavęs iš pragaro.

Amžinas džiaugsmo gyrius ir šlovė tebūna Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau, kuris atsiuntei Šventąją Dvasią į mokinių širdis ir išauginai neaprėpiamą dievišką meilę jų dvasiose.

Pagarbintas būk ir šlovintinas ir garbingas per amžius, mano Viešpatie Jėzau; Tu sėdi dangaus karalystės soste savo dieviškumo garbėje, kūnu būdamas susijęs su visais švenčiausiais savo kūno nariais, kuriuos gavai iš Mergelės kūno. Ir ateisi teismo dieną visų gyvųjų ir mirusių sielų teisti. Tu su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.

* * *

Br. Lukas Skroblas OSB. Kristaus kančios – Verbų sekmadienio istorija

Kristaus Kančios – Verbų sekmadienis yra diena, kai visa Bažnyčia mini Jėzaus pergalingą įžengimą į Jeruzalę, lygiai savaitė prieš jo prisikėlimą. Maždaug prieš penkis amžius pranašas Zacharijas pranašavo: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9).

Evangelistas Matas šią pranašystę šitaip iškėlė į paviršių:

„Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 1–11).

Šis sekmadienis vadinamas dvejopai: Kančios ir Verbų. Ir vienu, ir kitu pavadinimu nusakoma pergalė. Šie abu slėpiniai, atveriantys skausmingąją savaitę, kaip sako sirai, nėra svetimi vienas kitam. Juk krikščioniškoje sampratoje nėra arba neturi būti vien negatyvios kančios, vien kančios kaip tokios. Didžiosios ir lauktosios dienos šviesa skverbiasi į tamsybių, kurios ruošia šviesą, gelmes. Tačiau, iš esmės, Verbų sekmadienis yra Jėzaus pergalingo įžengimo į Jeruzalę, kelios dienos prieš kančią, minėjimas. Šis triumfas – tai Viešpaties užbėgimas už akių mirties galioms. Tai jau pražydusios Velykos, Osana sekmadienis.

Iškilmės minėjimas Jeruzalėje Rytuose sekmadienis prieš Velykas niekuomet neturėjo atgailos pobūdžio. Pasninkas buvo nutraukiamas šeštadienį ir Viešpaties dieną ir šventimas išlaikė džiaugsmingą pergalės atmosferą. Verbų sekmadienio šventimą Jeruzalėje gerai aprašė piligrimė Egerija savo knygoje Kelionės dienoraštis apie 383 metus. Ji rašo:

„Septintą valandą visa tauta lipa į Alyvų kalną, tai yra į bažnyčią, ir vyskupas su jais. Giedami tos dienos himnai ir priegiesmiai, skaitomi skaitiniai. Prisiartinus devintai valandai, einama į vietą, iš kurios Viešpats pakilo į dangų, ir ten visi atsisėda. Visa tauta, vyskupo akivaizdoje, yra kviečiama atsisėsti. Ten vėl giedami tos dienos himnai ir priegiesmiai. Tarp jų įterpiami skaitiniai ir maldos. Prisiartinus vienuoliktai valandai, skaitoma Evangelijos vieta, kur vaikai su palmių šakomis atbėga pasitikti Viešpaties, sakydami: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Vyskupas tuoj pat pakyla su visa tauta ir nuo Alyvų kalno visi nusileidžia. Visa tauta eina vyskupo priekyje giedodama himnus ir priegiesmius ir visuomet atsiliepdama: Garbė karaliui, kuris… Visi maži šalies vaikai, net ir tie, kurie negali vaikščioti – šiuos tėvai neša ant kaklų – savo rankose laiko šakeles, vieni palmių, kiti alyvmedžio. Šitaip yra lydimas vyskupas, kaip tą dieną buvo lydimas Kristus. Nuo kalno viršaus iki miesto ir nuo miesto iki bažnyčios, pereinant visą miestą, visi eina pėsti, net moterys, net kilmingieji, visi lydi vyskupą giedodami atliepą. Eina lėtai, kad minia nepavargtų; vakarėjant atvykstama į bažnyčią“. (Kelionės dienoraštis, in Sources chrétiennes, p. 221–223).

Jeruzalės liturgija pasižymėjo daugybe procesijų. Jos buvo organizuojamos kiekvieną sekmadienį, bet Verbų sekmadienį procesija buvo pantomimos pobūdžio. Buvo atkartojama Kristaus gestai tose pačiose vietose, kur juos atliko pats Jėzus. Minios viduryje vyskupas užimdavo Kristaus vaidmenį. Jis atrodė kaip Kristaus vikaras, jo atstovas žemėje. Kristui teikiama šlovė atsispindėjo vyskupo asmenyje. Procesijos ypatumai nepakito ir po vienuolikos amžių. XV a. apie tai liudija piligrimas Fra Surianas. Kadangi procesijoje dalyvavo piligrimai iš viso krikščioniško pasaulio ir išsaugojo neužmirštamą atminimą, Jeruzalės Bažnyčios tradicija greitai plito ir kitose Bažnyčiose, Rytuose ir Vakaruose. Visur šią dieną procesija tampo pagrindiniu įvykiu. Aklamacijos, kurias teikė žmonės Jėzui įeinant į Šventąjį Miestą dabar atsispindi šios procesijos eigoje.

2. Verbų sekmadienis Rytuose

Sirija pirmoji perėmė Verbų procesijos paprotį. Edesos karalystės semitinės bendruomenės jau nuo V a. pab. perdavė šią tradiciją persų Imperijos Bažnyčioms. Jeruzalės paprotį perėmė ir dvi didžiosios tuometinės metropolijos: Konstantinopolis ir Aleksandrija.

Rytuose dienos metu švenčiama tik pergalingas Jėzaus įžengimas ir jo priėmimas Šventajame Mieste. Rytuose perėjimas iš Verbų šventimo džiaugsmo į Didžiosios savaitės liūdesį pasimato tik į pavakarę. Sirijoje tuomet uždengiamos ikonos, kurios buvo išstatytos per dienos liturgiją. Už altoriaus pastatomas didelis juodas stendas, pažymėtas dideliu baltu kryžiumi, kurį supa Kančios įrankiai ir (ten, kur turima) išstatoma autentiško Kryžiaus relikvija. Bizantijos liturgija, vakarinės maldos eigoje kalba tokią maldą:

„Pereidami iš dieviškos šventės – Palmių ir Verbų – į kitą dievišką šventę, bėkime, tikintieji, į garbingąją ir išganingąją Kristaus kančių iškilmę; pažvelkime, kaip jis laisvai atsiduoda dėl mūsų Kančiai ir duoda mums gyvenimą kaip išpirką už visatą“.

Šitaip įvyksta perėjimas iš Verbų triumfo į Kančios šventimą. Tuo tarpu Vakaruose akcentai dedami šiek tiek kitaip.

3. Verbų sekmadienis

Vakaruose Lotynų Bažnyčios pasaulyje besiartinanti Viešpaties Kančia užima daugiau vietos dienos liturgijoje. Šios liturgijos toną jau duoda įžanginis kreipinys prieš verbų pašventinimą:

„Šiandien kartu su visa Bažnyčia jau pradedame švęsti didžiąją Velykų paslaptį. Šią dieną Kristus įžengė į savo miestą – Jeruzalę, kur turės mirti ir prisikels. Su nuoširdžiu tikėjimu minėdami tą išganingą jo atvykimą, ženkime paskui Viešpatį kančios ir kryžiaus keliu, kad malonės remiami, gautume dalį ir jo prisikėlime bei amžinajame gyvenime“.

Romoje jau nuo popiežiaus Leono Didžiojo pontifikato šią dieną skaitoma Kančios evangelija. Pontifikas vienoje savo homilijų prisipažįsta negalįs komentuoti viso teksto:

„Būtų pernelyg daug, mano mieli broliai, šios dienos homilija viską apsakyti; todėl tęsinį nukelkime į trečiadienį, dieną, kai pradėsime Kančios skaitymą“.

Ši praktika veikiausiai siekia III amžių. Tačiau pagrindinis šios dienos liturgijos elementas yra procesija.

Vakaruose Verbų procesiją į savo liturgiją paskutinė perėmė Roma. Ši apeiga joje pasirodo tik X a., o prieš XII a. popiežius dar procesijoje nedalyvavo. Jis tik nuvykdavo į Laterano baziliką ir ten aukodavo Viešpaties Kančios Mišias. Tuo tarpu kituose Vakarų pasaulio regionuose ši procesija buvo viena populiariausių. Ji sukvietė ištisus miestus, kaip vėliau visus surinks Kristaus Kūno ir Kraujo procesija. Tarp kitko, kad Kristaus triumfo simbolis būtų iškalbingesnis, Anglijoje ir šiaurės Prancūzijoje yra atsitikę, kad Verbų procesiją pakeitė Švč. Sakramento procesija. Vokietijoje procesijos viduje ant asilo buvo uždedama Kristaus statula. Kelios iš tokių statulų yra saugomos muziejuose.

Šiai procesijai dera sušaukti kuo didesnį skaičių tikinčiųjų. Dėl to parapijoje arba kitoje kulto vietoje ji turi būti viena. Eucharistija gali būti aukojama keliskart sulig tikinčiųjų poreikiu, tačiau to negalima pasakyti apie procesiją. Ši turi atitikti kolektyvinį pobūdį. Pavienis tikintysis negali eiti verbų procesijoje, jam to ir nereikia. Tai iš esmės kolektyvinis tikinčiųjų bendruomenės Kristaus pagerbimas. Toks pagerbimas tik tada pasieks savo tikslą, tik tada bus tikinčiųjų tikėjimo ir vilties raiška, jei sueiga atstovaus visą bendruomenę.

Šiandien prarasta liturginių šūksnių prasmė. Šūksniai reiškiami tik stadione. Galima paklausti: katras iš mūsų išdrįstų mojuoti verbų šakele, kaip tai daro skarelėmis šv. Petro aikštėje Romoje susirinkę piligrimai, sveikindami popiežių? O vis tik taip turėtų būti pergalingai pagerbiamas Kristus Karalius.

4. Verbos ir jų simbolika

Žodžiu verbos suprantama įvairus spektras augalų. Matas kalba apie „medžių šakas“ (Mt 21, 9), Morkus pateikia „žalias šakeles, nukirstas laukuose“ (Mk 11, 8), Evangelijoje pagal Joną randame „palmių šakas“ (Jn 12, 13), o Lukas kalba tik apie drabužius, klojamus po Jėzaus kojomis (Lk 19, 36). Kadangi Jėzaus pergalingas triumfas prasidėjo nuo Alyvų kalno šlaito, buvo manoma, kad šakelės turėjo būti alyvmedžio, simbolizuojančios taiką ir ramybę nuo Nojaus laikų. Vėliau buvo pridėta palmių šakos, kurių gauti buvo sunkiau, bet šios jau simbolizavo pergalę. Ten, kur nebuvo galima rasti nei vieno nei kito, reikėjo pasitenkinti kitais augalais. Svarbu tik, kad jie žaliuotų visada, nes tai simbolizuoja Kristaus nemirtingumą.

Palaimintas verbas tikintieji parsinešdavo ir laikydavo jas kambariuose, dirbtuvėse, tvartuose ir net laukuose palaimos ir apsaugos ženklan. Prancūzijoje žmonės palaimintas šakeles sodindavo arba tiesiog padėdavo ant mirusiųjų kapų, šitaip norėdami iškeliavusius artimuosius įtraukti į šventimą. Be to, vienuolynai turi gražią tradiciją, kurią galėtų perimti ir visi tikintieji. Kasmet po Verbų sekmadienio šventimo, žalios šakelės yra užkišamos už kiekvieno namuose esančio kryžiaus ir net Kristaus paveikslo. Šitaip išreiškiama viltis, kad, nors Kristus greitai bus kankinamas ir pasmerktas myriop, tačiau jis tikrai prisikels, kaip šios nuolat žaliuojančios šakelės, simbolizuojančios Kristaus nemirtingumą.

palendriai.lt

* * *

Benediktas XVI. Pamokslas per Verbų sekmadienio šv. Mišias Šv. Petro aikštėje
XXVI Pasaulinė jaunimo diena

2011 m. balandžio 17 d.

Brangūs broliai ir seserys!
Brangūs jaunuoliai!

Kiekvienais metais esame vis paskatinami Verbų sekmadienį kartu su Jėzumi kopti į kalną šventovės link, palydėti jį keliu į aukštybę. Šią dieną jaunuoliai ir visų amžiaus tarpsnių žmonės visame pasaulyje ir per visus laikus šaukia: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“

Bet ką mes iš tiesų darome įsirikiuodami į šią procesiją – į būrį tų, kurie kartu su Jėzumi kopia į Jeruzalę ir sveikina jį kaip Izraelio karalių? Ar tai tik vien apeigos, gražus paprotys? Ar turi ką nors bendra su mūsų gyvenimo, mūsų pasaulio tikrove? Norėdami surasti atsakymą, pirmiausia turime išsiaiškinti, ko iš tiesų siekė ir ką padarė pats Jėzus. Po Petro tikėjimo išpažinimo Pilypo Cezarėjos apylinkėse, šiauriausioje Šventosios Žemės dalyje, jis kaip piligrimas susiruošė keliauti į Jeruzalę švęsti Paschos. Jėzus keliauja į šventyklą Šventajame Mieste, į vietą, Izraelio akimis, laidavusią ypatingą Dievo artumą savo tautai. Keliauja į bendrą Paschos šventę, kuria prisimenamas išlaisvinimas iš Egipto ir reiškiama galutinio išlaisvinimo viltis. Žino, kad jo laukia naujoji Pascha ir kad jis pats pakeis skerdžiamus avinėlius, pats atiduos save ant kryžiaus.

Žino, kad slėpiningų duonos ir vyno dovanų pavidalu visiems laikams dovanos save saviesiems, atvers jiems vartus į naują išlaisvinimo kelią, į bendrystę su gyvuoju Dievu. Jėzus keliauja į kryžiaus aukštybę, save dovanojančios meilės akimirką. Jo piligrimystės galutinis tikslas yra paties Dievo aukštybė, ligi kurios jis nori pakelti žmogaus būtį.

Taigi šiandienė mūsų procesija atspindi gilesnį dalyką – kad kartu su Jėzumi einame piligrimystės keliu, vedančiu į gyvojo Dievo aukštybę. Šitoks kopimas turimas galvoje. Tai kelionė, į kurią mus kviečia Jėzus. Tačiau kaip tą kopimą atlaikyti? Ar tai nepranoksta mūsų išgalių? Taip, šitai viršija mūsų galimybes. Žmonės visada ilgėjosi ir šiandien labiau negu kada nors anksčiau tebesiilgi „būti kaip Dievas“ – patys pasiekti Dievo aukštybę. Visais išradimais žmogaus dvasia galiausiai siekia įgyti sparnus būties aukštybei pasiekti, pasidaryti nepriklausomam, visiškai laisvam, tokiam, koks yra Dievas. Žmonijai daug pavyko įgyvendinti: galime skraidyti. Galime matyti, girdėti ir kalbėti nuo vieno pasaulio krašto iki kito. Ir vis dėlto apačion traukianti gravitacijos jėga yra galinga. Su mūsų gebėjimu augo ne tik gėris. Padidėjo ir blogio galimybės, susitvenkusios virš istorijos kaip artėjanti audra. Išliko ir mūsų ribotumas: užtenka pagalvoti apie katastrofas, šiais mėnesiais kamavusias ir tebekamuojančias žmoniją.

Bažnyčios tėvai sakydavo, kad žmogus esąs dviejų gravitacijos laukų sankirtos taške. Viena gravitacijos jėga traukia apačion – į egoizmą, melą ir blogį, žemina mus ir nutolina nuo Dievo aukštybės. Kita gravitacijos jėga yra Dievo meilė: buvimas jo mylimam ir mūsų meilės atsakas traukia mus viršun. Tarp šių dviejų gravitacijų stovi žmogus, ir viskas priklauso nuo to, ar jis ištrūks iš blogio gravitacinio lauko ir išsilaisvins, leisis visas būti traukiamas gravitacijos Dievo, kuris mus padaro autentiškus, suteikia aukštybę, dovanojančią mums tikrąją laisvę.

Po Žodžio liturgijos, Eucharistijos maldos, per kurią pas mus ateina Viešpats, pradžioje Bažnyčia kviečia: „Sursum corda – aukštyn širdis!“ Širdis bibliniu supratimu ir Bažnyčios tėvų požiūriu yra tas žmogaus centras, kuriame susijungia intelektas, valia ir jausmas, kūnas ir siela. Centras, kuriame dvasia virsta kūnu ir kūnas dvasia; kuriame valia, jausmas ir intelektas susijungia Dievą pažinti ir mylėti. Šita „širdis“ turi tapti aukštybe. Bet dar kartą: mes vieni per silpni pakelti savo širdį į Dievo aukštybę. To nepajėgiame padaryti. Kaip tik puikybės pagimdytas įsitikinimas, jog galime tai padaryti patys, traukia mus žemyn ir nutolina nuo Dievo. Dievas turi mus užtraukti aukštyn, ir būtent tai ant kryžiaus pradėjo Kristus. Jis nužengė į giliausią žmogaus būties žemumą, kad mus patrauktų prie savęs, prie gyvojo Dievo. Jis nusižemino, sakoma šios dienos antrame skaitinyje. Tik taip buvo įmanoma įveikti mūsų puikybę: Dievo nusižeminimas yra radikaliausia jo meilės forma, ir ši nusižeminusi meilė traukia aukštyn.

24-ojoje procesijos psalmėje, kurią Bažnyčia šiandienei liturgijai pateikia kaip „kopimo giesmę“, įvardijami keli konkretūs elementai, neatsiejami nuo mūsų kopimo – be jų negalėtume būti traukiami aukštyn: tai nekaltos rankos, tyra širdis, melo išsižadėjimas, Dievo veido ieškojimas. Didieji technikos laimėjimai mus išlaisvina ir prisideda prie žmogaus pažangos tik tada, kai su tokiomis nuostatomis yra susiję – kai mūsų rankos yra nekaltos, širdis – tyra, kai ieškome tiesos, paties Dievo ir leidžiamės būti palytimi, užkalbinami jo meilės. Visi šie kopimo elementai veiksmingi tik tada, kai nuolankiai pripažįstame, kad turime būti traukiami aukštyn. Kai atsisakome puikybės savo išgalėmis pasidaryti Dievu. Mums reikia to, kuris mus trauktų aukštyn ir, laikydamas savo rankose, t. y. tikėjime, rodytų tikrąją kryptį ir teiktų vidinės jėgos, keliančios mus į viršų. Mums reikia tikėjimo nuolankumo, ieškančio Dievo veido ir patikinčio save jo meilės tiesai.

Žmoniją nuo seno jaudino klausimas, kaip žmogus gali užkopti viršun, tapti pačiu savimi, tikrai panašiu į Dievą. Tai aistringai aptarinėta trečiojo ir ketvirtojo amžiaus platoniškųjų filosofijų. Jų pagrindinio klausimo būta, kokios yra apsivalymo priemonės, leidžiančios žmogui nusimesti žemyn traukiančius svarmenis ir pakilti į savo tikrosios būties, dievystės aukštybę. Šventasis Augustinas, ieškodamas teisingo kelio, kurį laiką šių filosofijų laikėsi. Tačiau galiausiai suvokė, kad jų atsakymo neužtenka, jų metodais neįmanoma iš tikrųjų pasiekti Dievo. Jų atstovams jis pasakė: pripažinkite, jog žmogaus jėgų ir viso jo apsivalymo nepakanka iš tikro užkelti jį į dievystės aukštybę, į jam prideramą aukštybę. Ir dar pasakė, kad jis dėl savęs ir žmogaus būties būtų puolęs į neviltį, jei nebūtų suradęs to, kuris padaro tai, ko patys neįstengiame, to, kuris, nepaisydamas mūsų varganumo, užkelia mus į Dievo aukštybę, – Jėzaus Kristaus, nužengusio pas mus iš Dievo ir savo nukryžiuota meile paėmusio mus už rankos bei vedančio į aukštybę.

Su Viešpačiu keliaujame viršun. Ieškome tyros širdies ir nekaltų rankų, ieškome tiesos, ieškome Dievo veido. Rodome Viešpačiui, kad trokštame tapti teisūs ir jo prašome: trauk mus į aukštybę! Padaryk mus tyrus! Padaryk, kad mums galiotų žodis, kurį giedame procesijos psalmėje: kad priklausytume žmonėms, ieškantiems Dievo, ieškantiems „Jokūbo Dievo veido“ (Ps 24, 6). Amen.

baznycioszinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top