Štai ką sako Viešpats: „Žmogau, aš duodu tave Izraelio namams kaip sargą. Išgirdęs iš mano lūpų žodį, tu privalai nuo manęs juos įspėti. Kuomet nusikaltusiam tarsiu: ‘Reikės tau mirti’, ir jeigu tu nekalbėsi, įspėdamas kaltą pamesti savąjį kelią, tuomet tas kaltasis numirs dėl savo nuodėmės. Bet aš iš tavęs pareikalausiu ataskaitos už jo kraują. Bet jeigu tu būsi įspėjęs nedorėlį, kad grįžtų iš savojo kelio, ir jis nesugrįžtų iš savojo kelio, tuomet jis numirtų dėl savo nuodėmės, o tu išgelbėtum savo gyvybę“. (Ez 33, 7–9)
Broliai! Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą.
Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti, gali būti sutraukti į tą vieną posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.
Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė. (Rom 13, 8–10)
Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.
Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 15–20).
Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną – kvietimą mylėti kiekvieną žmogų taip, kaip Dievas mus myli, asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad pažinę Jėzaus asmenį ir išpažinę Jį Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, ieškotume Tėvo, o ne savo valios; kad ir į mūsų bendruomenes sugrįžtų bendrystės dvasia ir mes šventėtume, bet ne šventeivėtume.
Dieve, duok savo malonių, kad eidami Kryžiaus keliu, šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ne tik paguodos žodžiu, bet ir tikėjimo liudijimu, užtariamąja malda. Suteik drąsos išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą ir ryžto dėl jo susigrumti su šio pasaulio galingaisiais, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos.
Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už visus tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kamuojami karų ir bado, skurdo ir nevilties, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tepalengvina jų kryžių broliška meilė. Ir tesustiprina mus visus palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie tarnystės, o ne galios logika. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.
Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę Tiesoje ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen
Kun. Saulius Bužauskas. Išsiskyrimas – priešiškumas ar pagarba?
Gerus žodžius išgirsti visiems labai miela. Kai komplimentai žeriami kitiems girdint, susigėsta, nepatogiai jaučiasi nebent kuklus žmogus. Visai kas kita, kai išsakoma kritika, pabarimas, neigiamas įvertinimas. Kitiems klausant išsakyti kartūs, nemalonūs žodžiai tampa dar rūstesni, užgauna žmogaus ambicijas, mažina savivertę, griauna motyvaciją veikti ir gesina iniciatyvumą. Reikia didelės brandos ir išminties tiek kritiką išsakyti, tiek ją priimti. Popiežius Pranciškus vienose rekolekcijose sudarė dorybių katalogą, kuriame reikalingiausios krikščionio dorybės viena kitą papildo. Tarp jų meilė turi būti kartu su tiesa, o pagarba – greta nuolankumo. Meilė be tiesos tampa destruktyvaus, „netikro gerumo ideologija“, o tiesa be meilės – aklu teisimu. Pagarbumas yra kilnių ir jautrių sielų savybė. Šį bruožą turintis žmogus stengiasi įvairiausiomis aplinkybėmis liudyti tikrą pagarbą kitiems.
Jėzus neragina atsisakyti kritiško nusistatymo, nepastebėti blogai besielgiančio žmogaus. Viešpats kviečia į brolišką pataisymą, ragina nepamiršti diskretiškumo, kritikos kelyje laikytis tam tikro laipsniškumo. Barti prie keturių akių reiškia labai asmenišką susitikimą, kai išsakoma nuoskauda, apibūdinama patirta žala, budinama kito asmens sąžinė, bet kartu išsaugomas geras žmogaus vardas kitų akyse. Tačiau ne visada tokie diskretiški poelgiai duoda susitaikymo vaisių. Klaidos gali būti nepripažįstamos, o nuostoliai neatlyginami. Prie kelių liudininkų išsakyta kritika, apibūdinta žala tampa viešu reikalu. Taip siekiama nešališkumo, kuo didesnio objektyvumo bei nuskriaustojo interesų palaikymo konflikto aplinkybėmis. Kai ir tai nepadeda spręsti konfliktinių situacijų, prireikia bendruomenės akistatos. Bendruomenė – paties aukščiausio autoriteto žmonių santykių vertintoja. Joje visada svarbūs žmonių ryšiai, bendradarbiavimas ir pasitikėjimas vienas kitu. Bendruomenę sieja vienas tikslas, visi jos nariai remia ir palaiko vienas kitą, kad žmogus galėtų pasiekti pilnatvę drauge su kitais. Kaip žmogus negali visavertiškai užaugti be kitų pagalbos, taip ir jo brandžiai raidai ir asmeninei laimei reikia kitų.
Atskirtis nuo bendruomenės reiškia socialinę izoliaciją. Tai gali atrodyti kaip bausmė ar didi skriauda. Tačiau toks nuosprendis turi pedagoginį pobūdį. Tai pagalbos žingsnis pačiai bendruomenei, o ir pačiam nusikaltusiajam proga svarstyti savo elgesį, galimybė pažinti, kiek pasilikimas savo egoizmo kiaute gali būti saugus. Ryšių su kitais žmonėmis nutraukimas anais laikais kėlė didžiulę grėsmę žmogaus gyvenimui. Nepripažinti savo klaidos – tai būti užtikrintam asmeniniu teisumu. Objektyvaus vertinimo vengimas – tai savo puikybės iškėlimas virš santykių su kitais. Bendruomenė į tokį žmogų žvelgia kaip į svetimą, turintį kitokį tikslą, nebendradarbiauja su juo ir laikosi atokiau. Svetimas, kitokio nusistatymo žmogus gali būti pavojingas, supriešinti kitus narius, juo negalima pasitikėti, remtis, atsiverti jam. Atitolimas nuo kitų griauna tarpasmeninius santykius, kurių niekas negali pakeisti. Likdamas vienas pats žmogus tampa savo pasirinkimų šeimininkas. Vienišumas nusikaltusiajam kaip pamoka. Ji išmokstama renkantis atgailos ir susitaikymo, nuolankumo kelią, kai pripažįstama klaida ir ryžtamasi ją ištaisyti. Visada yra galimybė susitaikyti ir iš naujo kurti bendrystės santykius su kitais žmonėmis.
Dievas pabrėžia bendruomeniškumo reikšmę, ryšio tarp žmonių unikalią vertę, nes ten, kur keli susirinkę Jo vardu, Viešpats pasilieka. Susitikimas su kitu atveria santykiui, dovanojimo ir priėmimo aktui, meilės patirčiai, kuriai žmogus ir yra sukurtas. Bendruomenėje žmogaus ribotumas nėra toks skaudus, nes vieni kitus papildome, esame vieni kitiems atrama, paguoda. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tad sutikdamas, palaikydamas vienas kitą pagarbina patį Viešpatį. Todėl ir kelių žmonių malda tokia artima Viešpačiui. Kelių tikinčiųjų nuoširdi malda yra viena tobuliausių būties formų. Tai ne tik stiprus, amžinąjį gyvenimą siekiantis ryšys su Dievu, bet ir Viešpaties kaip visų mūsų Tėvo pažinimas.
Keli žmonės susirinkę Jėzaus vardu panašėja į Švenčiausiosios Trejybės santykio atvaizdą. Dieviški asmenys nuolat veikia bendradarbiaudami. Bendruomenėje melsdamiesi žmonės palaiko, remia vienas kitą. Kelių žmonių malda pasiekia Dievo širdį ir būna atliepiama, nes Viešpats ypač vertina žmonių santykius, bendradarbiavimą kaip galimybę Jam pačiam įsiterpti ir dalyvauti, priimti ir parodyti savo meilės bei dosnumo ženklus.
Taigi Šventojo Rašto skaitiniai skelbia, kad kietos širdies žmogui, vis pasirenkančiam likti nuodėmėje, nenorinčiam keistis, – sunkus vienišumo kelias, vedantis į kančią ir mirtį, o dvasinių ryšių, maldos su kitais puoselėjimas – gyvenimo atradimas, vedantis į Dievo artumą. Tai, kokį kelią pasirenkame dabar, turi tolimas pasekmes mums ir kitiems žmonėms. Dabarties pasirinkimai kuria mūsų amžinybę. Viešpats ateina mums į pagalbą. Tam ir skirtas maldos su kitais laikas.