Man atėjo VIEŠPATIES žodis:
„Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau,
dar prieš gimimą tave aš pašventinau, –
pranašu tautoms tave aš paskyriau“.
„Ogi tu – susijuosk savo strėnas!
Stokis ir skelbk jiems visa, ką tau liepiu!
Nepalūžk nuo jų,
kad tavęs nepalaužčiau jų akyse!
O aš – štai padariau tave šiandien
sutvirtintu miestu,
geležiniu šulu ir vario siena,
kad būtum prieš visą kraštą:
prieš Judo karalystės karalius ir didžiūnus,
prieš jos kunigus ir visą liaudį.
Prieš tave jie kovos, bet tavęs neįveiks,
nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau“, –
tai VIEŠPATIES žodis. (Jer 1, 4–5, 17–19)
Himnas meilei
Taigi jūs siekite aukštesniųjų malonės dovanų!
Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. (1 Kor 12, 31–13, 13)
Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.
Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Lk 4, 21–30)
Šio sekmadienio skaitiniai kviečia mus apmąstyti ne tik pranašo misiją apskritai, bet ir savąjį pašaukimą. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Dievo malonės atsiliepti į Jo meilę ir drąsos gyventi pagal Jo pašaukimą, kuriam ir esame sukurti.
Keith Krell. Laisvės ir meilės santykis
Vašingtono valstijoje leidžiama vairuotojams pasukti į dešinę ir degant raudonam šviesoforo signalui, jei nėra kitų ta kryptimi važiuojančių transporto priemonių. Tai suteikia vairuotojams laisvę ir neleidžia susidaryti transporto spūstims.
Tačiau kai kuriose sankryžose galima pamatyti ženklą: „Degant raudonam šviesoforo signalui, sukti draudžiama.“ Tokios sankryžos yra išimtys, nes jos yra pavojingos. Šiame posūkyje pasukęs degant raudonam šviesoforo signalui, vairuotojas gali sukelti pavojingą avarinę situaciją.
Panašiai vyksta ir krikščioniškame gyvenime. Mums suteikta laisvė, tačiau mūsų tyko ir pavojai, kurie gali sukelti rimtų problemų tarp brolių ir seserų Kristuje. Prisiminkime vieną Rašte minimą pavojingą kryžkelę – Pirmojo laiško korintiečiams 8 skyriuje rašoma apie stabams paaukotą mėsą. Paulius turėjo laisvę valgyti tokią mėsą – jis žinojo, kad yra tik vienas tikras Dievas, kad stabai nėra dievai. Stabams paaukotos mėsos valgymas savaime nėra nei geras, nei blogas dalykas, bet taip manė ne visi tikintieji. Turintieji silpną sąžinę tikėjo, kad stabai mėsą suteršia, todėl ji maistui netinkama. Todėl Paulius atkreipė į tai dėmesį ir sakė, kad reikia rūpintis, jog valgydami tokią mėsą nepaskatintumėte taip elgtis ir silpno žmogaus, kuris nusižengtų sąžinės principams. Jo laisvę varžė rūpestis silpnesniais tikinčiaisiais.
Būdami krikščionys, mes esame laisvi Kristuje – galime laisvai dalyvauti socialiniame gyvenime, laikytis tradicijų, kurių nedraudžia Dešimt Dievo įsakymų. Tačiau Šventoji Dvasia mus ragina susilaikyti nuo kai kurių dalykų, nes meilė pranašesnė už laisvę. Brandus krikščionis atsižvelgs į ženklą „Draudžiama pasukti, degant raudonam šviesoforo signalui“, kad nesukeltų silpnesniam tikinčiajam „rimto pavojaus“. 1 Kor 8, 1– 13 Paulius sako, kad mes esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus. Tarsi reaguodamas į Kaino žodžius: Argi aš esu savo brolio sargas? (Pr 4, 9), Paulius atsako: Tu esi savo brolio sargas. Galvodamas apie tokį didį pašaukimą, Paulius išdėsto du principus.
Meilė svarbesnė už laisvę
Klausimas, ar krikščionys gali valgyti stabams aukojamą mėsą, Korinto bažnyčioje buvo labai opus, tačiau Pauliui svarbiau buvo, kaip tai bažnyčia sprendžia. Tai susiję su vienų ir kitų išdidumu, todėl Paulius nuo to ir pradeda. 1 Kor 8, 1–3 Paulius priekaištauja korintiečiams dėl jų išdidumo ir sako, kad meilė svarbiau nei pažinimas: Dėl aukų stabams mums aišku: mes visi turime pažinimą (1 eil.). Čia Paulius atsako į turbūt korintiečių laiške jam paminėtą problemą (1 Kor 7, 1). „Mes visi turime pažinimą“ – turbūt buvo korintiečių šūkis. Kai kurie Korinte norėjo pateisinti savo poziciją, tvirtindami, jog stabai – tai tik žmogaus rankų darbas (1 Kor 8, 4). Paulius pastebi, kad tikintieji gali ginti šį savo pažinimą, bet tai gali nuvesti prie išdidumo ir arogancijos, todėl jis priduria: Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo (1 Kor 8, 1). Tai yra viena stipriausių eilučių Pauliaus laiškuose, kalbančių apie krikščionių bendruomenę. Jis sako, kad tie korintiečiai, kurie giriasi savo laisve valgyti stabams paaukotą mėsą, elgiasi arogantiškai ir nerodo savo broliams ir seserims nei meilės, nei pagarbos. Tikrasis krikščionybės tikslas turėtų būtų ne pažinimas, o meilė. Pažinimas be meilės žmones išpučia. Taigi visada turime būti atsargūs. Vienas žymus pamokslininkas dažnai sakydavo: „Vieni krikščionys auga, o kiti tik pučiasi.“ Ar Jūs „pasipūtęs“ dėl savo pažinimo? Ar iš aukšto žiūrite į tuos, kurie nežino tiek, kiek jūs?
Paulius ragina pripažinti, kad „meilė ugdo“. Žodis „ugdo“ reiškia „statydina“. Iš pradžių šis žodis buvo vartojamas statybose, tačiau Paulius jį vartoja perkeltine prasme, norėdamas apibūdinti krikščionio charakterio vystymąsi. Krikščioniškame gyvenime svarbu ne tai, kiek daug jūs žinote, koks stiprus esate ar kiek laisvės turite, svarbu – kiek mylite.
Francis Schaefferis yra pasakęs: „Jei nerodome vienas kitam meilės, pasaulis turi teisę klausti, ar krikščionybė yra tikra.“ Todėl visada turime stengtis išlikti nuolankūs ir rodyti meilę visiems, su kuriais bendraujame.
Paulius tęsia: Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8, 2–3). Šiame sakinyje jis kalba apie problemą Korinto bažnyčioje: „Jei manome viską žiną, galime būti tikri, kad nežinome nieko.“
1692 m. Harvardo kolegijos motto buvo Veritas Christo et Ecclesiae – „Kristaus ir Bažnyčios tiesa“. Jos emblema simbolizavo tris knygas, kurių viena buvo vaizduojama viršeliu žemyn, simbolizuojant žmonijos pažinimo ribotumą.
Tačiau neseniai ši knyga „buvo apversta“ aukštyn, taip pabrėžiant beribę žmogaus proto galią, o motto pakeistas į Veritas – „Tiesa“. Siekti žinių yra gerai, tačiau greitai tai gali nuvesti į išdidumą, atsisakymą pripažinti protinių galimybių ribas. Kai tai įvyksta, Biblijos tiesos yra ignoruojamos ir atmetamos.
Žmogiškasis pažinimas niekada nesibaigia – galime vis daugiau ir daugiau sužinoti bei siekti vis gilesnių įžvalgų. Sokratas sakė: „Pažinimas didžiuojasi daug žinąs, o išmintis nuolankiai pripažįsta, kad daug ko nežino.“ Iš tiesų išmintingas žmogus suvokia, kad jo pažinimas ir supratimas yra riboti.
Paulius įrašo neįprastą komentarą: Bet kas myli Dievą, tas yra Jo pažintas (1 Kor 8, 3). Tai rodo, kad Korinte buvo Dievą mylinčių žmonių. Paulius pirmenybę teikia meilei, ne pažinimui. Žinoti apie Dievą dar nereiškia Jį pažinti. Mes turime Jį mylėti. Jei mylime Dievą, Jis mus pažįsta ir apsireiškia (1 Kor 2, 10). Žymiai svarbiau, kad Dievas mus pažintų. Pažinęs mus, Jis padės mums artimiau pažinti Jį. Tiems, kurie Jį myli, Dievas padės ne tik pažinti Jį, bet ir suprasti daugelį kitų dalykų.
Paulius apibendrina, sakydamas, kad meilė pranašesnė už pažinimą. 4–6 eilutėse Paulius griežtai pasisako prieš stabus ir iškelia gilų Dievo supratimą. Jis rašo: Taigi dėl stabams paaukotų dalykų valgymo mes žinome, kad stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas. Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, – daug tų dievų ir daug viešpačių, – tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį. Frazė „nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas“ (8, 4) buvo korintiečių šūkis, kuriuo jie pateisindavo savo elgesį. Paulius iš dalies sutinka su tokiais teiginiais, bet pakoreguoja juos, parodydamas, jog korintiečiai neteisingai jį naudoja. Jis paaiškina, kad net jei stabai išgalvoti, žmonės linkę juos garbinti. Paulius primena korintiečiams, kad yra vienintelis Dievas, kurį verta garbinti – Dievas Tėvas ir Viešpats Jėzus Kristus. Tai, kas čia pasakyta apie Dievą Tėvą ir Viešpatį Jėzų Kristų, aiškiai nusako Kristaus dieviškumą. Jėzaus vadinimas „Viešpačiu“ yra Jo dieviškumo ir vienybės su Jehova patvirtinimas (Fil 2, 11). Paulius taip pat sako, kad kaip Dievas yra vienas, taip ir mes turime siekti būti viena Kristaus kūne. Turime suprasti, kad meilė yra svarbesnė už laisvę, nes tu esi savo brolio sargas.
Apriboti savo laisvę meilės labui
Paulius skatina mus saugoti brolius ir seseris, nes juos mylime ir linkime jiems gero. Jis rašo: Bet ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie su sąžine, pripažįstančia stabus, iki šiol valgo maistą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa. Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame (1 Kor 8, 7–8). Silpni Korinto krikščionys manė, kad valgyti stabams skirtą mėsą yra nuodėmė. Dėl savo auklėjimo, papročių ir ankstesnio gyvenimo būdo silpnieji vis dar manė valgydami mėsą garbiną dievus. Biblijoje rašoma, kad kai kurie Korinte niekaip negalėjo atsikratyti savo praeities. Tikintieji Jėzumi Kristumi turi būti jautrūs broliams ir seserims Kristuje bei išmokti jiems nusileisti, kai reikia.
Iš tiesų, koks gi skirtumas – valgysime ar ne? Paulius įspėja: Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems (1 Kor 8, 9). Kristui labiau rūpi silpnesnis brolis nei tavo laisvė. Paulius pripažįsta, kad Kristuje mes esame laisvi. Krikščionių laisvė yra viena svarbiausių Naujojo Testamento tiesų (Jn 8, 31– 32, 36; 2 Kor 3, 17; Gal 5, 1), tačiau naudodamiesi savo laisve, mes galime tapti silpniesiems „suklupimo akmeniu“, o tai veda žmogų į nuodėmę.
Pateiksiu pavyzdį. Man labai patinka azijietiška virtuvė, tačiau apsilankęs šios virtuvės restoranuose mačiau daug stabų. Dabar suvokiu, kad jie yra niekas, tačiau į tokį restoraną nesivesčiau naujai atsivertusio į krikščionybę budisto ar induisto. Dar vienas pavyzdys: nuo mažų dienų man patinka žiūrėti boksą ir kitas kovas. Taip, aš esu laisvas ir galiu tai žiūrėti, bet kiti krikščionys gali to nesuprasti. Turiu būti mylintis ir, jei suvokiu, kad tai piktina kitus, būdamas šalia jų apie tai nekalbėsiu ir nekviesiu jų žiūrėti tokių varžybų. Aš esu savo brolio sargas.
Aptarkime dar vieną pavyzdį. Ar aš esu laisvas prigrūsti savo šaldytuvą alaus butelių? Atsakymas – „taip“. Tačiau kas atsitiktų, jei mano namuose viešėtų jaunuolis iš bažnyčios ir tą alų pamatytų? Jis pagalvotų: „Na, jei pastorius Keitas gali gerti, tada galiu ir aš.“ O jei jis kilęs iš alkoholikų šeimos ir yra įsitikinęs, kad nėra laisvas gerti? Tuomet mano pavyzdys jam turėtų siaubingą poveikį. Aš noriu atsisakyti Biblijoje man suteiktos laisvės dėl kitų. Aš esu savo brolio sargas.
Ar dėl tavo pažinimo nežus silpnas brolis, už kurį mirė Kristus? Šitaip nusidėdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžines, nusidedate Kristui (1 Kor 8, 11–12). Taip besimėgaudamas laisve aš galiu sužlugdyti brolį. Būtų liūdna, jei tas žmogus grįžtų prie ankstesnio gyvenimo būdo. Todėl Paulius ragina budėti, kad nesusilpnintume kitų tikėjimo, nesužlugdytume kitų gyvenimo.
Skyrių Paulius baigia pateikdamas pavyzdį apie save: Todėl jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad nepapiktinčiau savo brolio (1 Kor 8, 13). Tikras krikščioniškas požiūris! Jis ragina: „Nežiūrėkite į savo laisvę; žiūrėkit į jų poreikius.“ Turėtume rūpintis ne savo laisve, bet brolių ar seserų Kristuje gerove, kad jie augtų dvasia.
Galbūt kas nors pasakys: „Taip ir galvojau! Žinojau, kad tai – spąstai. Žinau, kad joks pastorius nepasakys, jog galiu kramtyti tabaką ir lošti žaidimų automatais, jei tik to noriu. Krikščionio laisvė, apie kurią tiek daug girdime, tėra žodžiai. Tai – netikra!“ Ne, tai nėra vien tik žodžiai. Mūsų laisvė Kristuje yra tikra. Bet, kaip yra ir su daugeliu dalykų gyvenime, – ji naudingiausia tada, kai yra atiduodama. Kaip geriausia panaudoti uždirbamus pinigus? Kalbu ne apie sąskaitų apmokėjimą, taupymą ar investicijas, o apie dalies pinigų skyrimą Viešpačiui. O kaip geriausia panaudoti savo laisvę Kristuje? Ji taip pat turėtų būti naudojama Kristaus labui.
Palyginkime du žmones: vienas jų uždirba 25 000 dolerių ir viską pasilaiko sau, o kitas uždirba 40 000 ir 15 000 paaukoja labdarai? Jie abu turi po vienodą pinigų sumą, bet antrasis turtingesnis, tiesa? Supraskite: negalite atiduoti to, ko neturite, ir negalite mėgautis davimu ir būti palaimintas, kol pats savanoriškai neatsisakote to, kas jūsų.
Biblija uždeda naštas stipriesiems. Mėgautis laisve nėra nuodėmė, tik svarbu, kad jūsų laisvė nekenktų kitiems. Svarbiausias principas, kuriuo remiuosi spręsdamas svarbiausius klausimus – meilė tikintiesiems, net ir man prieštaraujantiems.
Kalbant apie mažiau svarbius dalykus, egzistuoja du kraštutinumai. Vienas jų šis: jei Biblija nedraudžia, vadinasi, yra laisvė ir malonė tai daryti. Kitas kraštutinumas yra legalizmas, arba Įstatymo raidės laikymasis, kurį lydi smerkimas ir reikalavimas visiškai susilaikyti. Turime mokyti tikinčiuosius, kas yra tikra krikščioniška laisvė ir nepaskatinti brolių ir seserų suklupti.
Atsisakyti laisvės – skamba nepatraukliai, tarsi kalbėtų apie nuobodų ir liūdną gyvenimą: „Aš turbūt niekada negalėsiu mėgautis savo laisve Kristuje, nes galiu ką nors įžeisti.“ Paulius moko atsižvelgti į šalia esančiųjų, tų, kurie mato ir kuriuos mano veiksmai gali įžeisti, nuomonę, o ne apskritai. Nes jei man tektų mąstyti apie visus krikščionis apskritai, turbūt nė nesikelčiau iš lovos! Juk kokiam nors silpnesniam krikščioniui bet kokie mano veiksmai ar idėjos gali atrodyti nuodėmingi. Tik ne visi jie lanko mūsų bažnyčią ar yra tarp mano pažįstamų. Mano pareiga – mylėti artimuosius, kurie nesutinka su manimi, ir gerbti kitų krikščionių, su kuriais bendrauju, nuomonę, saugoti jų sąžinę.
Laisvė ir disciplina tarpusavyje nesusiję dalykai, tačiau laisvė ne prieštarauja disciplinai, bet yra galutinis jos rezultatas. Už tai mokama didžiulė kaina… Profesionalus jojikas ir žirgas turi laisvę ir džiugina kitus tik dėl to, kad ilgas valandas dirbo, laikėsi griežto režimo ir ištikimai tęsė pradėtą darbą. Žmonės turi laisvę pakilti į kosmosą, nes jie savo valia lenda į mažytę kapsulę, kurią sukūrė ir pagamino profesionalūs mokslininkai ir meistrai, kruopščiai vykdo visus jų nurodymus ir paklūsta kitų nustatytoms taisyklėms.
Galbūt sakote: „Argi nėra krikščionių, kurie sėdi nuošalyje ir stebi kitus, bandydami aptikti jų kaltę?“ Taip, tokių yra, keletą jų žinau net bažnyčioje. „Nori pasakyti, kad turiu apriboti savo laisvę dėl tokių, kurie žiūri tik Įstatymo raidės?“ Ne. Paulius kalba apie veiksmą, galintį priversti silpnesnį brolį suklupti, o ne tik fariziejiškai susiraukti. Jei gyvenime paisytume susiraukusių, tik raidės paisančių krikščionių, tuomet iš tiesų būtume suvaržyti.
Tačiau kartais sunku atskirti tik Įstatymo raidės besilaikantį tikintįjį nuo silpno brolio. Įžvalgumas yra Šventosios Dvasios dovana, ir tik Ji gali pasakyti, ką daryti konkrečioje situacijoje. Mums reikia pratybomis išlavinti savo pojūčius, kad atskirtume gera nuo blogo (Hbr 5, 14). Dievas neprašo mūsų atiduoti savo laisvės tokiems įstatymo sergėtojams, bet, jei silpnesnis brolis nuoširdžiai bando augti, tuomet mūsų auka tikrai turi prasmę. Mes esame brolių sargai.
2005 m. liepą „Pittsburgh Steelers“ gynėjo Beno Roethlisbergerio žurnalistė paprašė paaiškinti savo sprendimą važinėti motociklu be šalmo. Jis atsakė: „Nedėviu šalmo, nes jo neturiu. Neprivalau dėvėti. Tai nėra įstatymas. Jei tai būtų parašyta įstatyme, aš tikrai jį dėvėčiau. Bet įstatyme to nėra, todėl žinau, kad neprivalau to daryti. Be šalmo tiesiog daugiau laisvės.“
Deja, nepraėjus nė metams šis žmogus pateko į avariją. 62 metų moteris nepraleido jo sankryžoje ir šis motociklą vairavęs sportininkas buvo nublokštas ant priekinio jos kraislerio stiklo. Motociklas buvo visiškai sumaitotas, o chirurgai septynias valandas operavo jo sulaužytą kaukolę, stengėsi atstatyti jo suskaldytą žandikaulį, išmuštus dantis, gydė kitus veido sužalojimus.
Išėjęs iš ligoninės Roethlisbergeris atsiprašė savo gerbėjų, šeimos ir komandos, kad be reikalo rizikavo savo sveikata ir gyvybe. Kitame interviu jis jau nebekalbėjo apie savo laisvės privalumus: „Paskutinėmis dienomis aš atradau naują gyvenimo perspektyvą. Esu gyvas tik iš Dievo malonės,“ – sakė jis ir pridūrė, kad, jei kada nors dar važiuos motociklu, būtinai dėvės šalmą.
Taip, šis sportininkas turėjo laisvę važiuoti be šalmo, tačiau taip jis sukėlė pavojų savo ir galbūt daugelio kitų žmonių gyvenimui. Apie ką aš kalbu? Juk ne vienas jaunuolis galėjo pagalvoti: „Jei Benui Roethlisbergeriui, jauniausiam „Super taurės“ laimėtojui, nereikia dėvėti šalmo, tai kodėl jį dėvėti turiu aš?“
Nedarykime tokių klaidų ir neveskime savo brolio ar sesers į pagundą. Tu esi savo brolio sargas.
Iš bible.org vertė Asta Glinskaitė