Privalgys, ir dar atliks
Kartą atvyko vyriškis iš Baal-Šališos ir Dievo žmogui Eliziejui atnešė pirmųjų tų metų vaisių: dvidešimt miežinės duonos kepaliukų ir naujų grūdų pintinėje. Eliziejus paliepė tarnui: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo!“ Tasai dar dvejojo: „Kaip tiek paduoti šimtui vyrų!“ Tačiau Eliziejus griežtai reikalavo: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo, nes štai ką sako Viešpats: ‘Privalgys, ir dar atliks’“. Tada tarnas padavė jiems, ir tie valgė, ir dar liko, kaip Viešpats buvo pasakęs. (2 Kar 4, 42–44)
Viešpatie, atveri savo dosniąją ranką ir maitini mus sočiai
Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę.
Į tave krypsta akys kiekvieno,
savo metu visiems duodi peno.
Atveri savo dosniąją ranką,
sočiai maitindamas visa, kas gyva.
Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,
ką jis padaro, tas šventa.
Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias. (Ps 144, 10–11. 15–18)
Vienas kūnas, vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas
Broliai! Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. (Ef 4, 1–6)
Davė išdalyti visiems, kiek kas norėjo
Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams.
Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1–15)
Šio sekmadienio Žodis dar ir dar kartą paliudija: Jėzaus rankose visa, kas mes esame ir ką iš Jo malonės turime, jei tik ryžtamės Jam tai patikėti, tampa dieviškomis dovanomis, gyvenimo apstumu. Atmeskime abejones („Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“), dalykimės savo mažumu ir būsime Jo pasotinti.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tepasotina Viešpats savo Tiesa jos alkstančius, tepriglobia teisingumo nerandančius, tesuramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduoja persekiojamuosius, tesuteikia drąsos Jį liudyti, ryžto priešintis blogiui, kad augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Dievo braižas
Yra dalykų, iš kurių mes atpažįstame žmogų, nors to žmogaus nėra šalia. Pavyzdžiui, raštas, rašysena. Atpažįstam savo draugų, artimųjų raštą. Bet ne tik rašysena ir veikimas turi savitą braižą. Pasauliui kosmopolitėjant ir vienodėjant yra kraštų, kurie išlaiko savo unikalumą. Pavyzdžiui, Japonija. Vienas karininkas pasakojo, kad japonas, kad ir ką darytų, padarys kažkaip savaip – net kastuvą po darbo padės kitaip. Dievas taip pat turi savo veikimo braižą. Skaitydami Šventąjį Raštą pradedame jį atpažinti. Geriausiai jį atpažino ir apgiedojo Marija Magnificat giesmėje. „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština nuolankiuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.“ Dievas mėgsta iš mažų dalykų daryti didelius. Tai jo braižas.
Evangelija ne kartą paliudija, kad Jėzus stebuklus daro iš meilės ir atjautos žmonių vargui, o ne demonstruodamas savo dievišką galią. Net prisikėlęs jis pasilieka paprastas ir nesišalina nuo mažų dalykų: eina į Emausą, kalbasi su mokiniais „apie visus tuos įvykius“, pusryčiauja prie laužo. Šie dalykai jam svarbesni už savo pergalės parodymą didžiūnams ir valdovams.
Nors Dievui nerūpi skaičiai, padauginant duoną jie fiksuojami rūpestingai. Šie skaičiai skirti mums, kad suprastume Dievo braižą.
Antroje Karalių knygoje aprašytame duonos padauginimo epizode dvidešimčia duonos kepaliukų pasisotina šimtas vyrų. Pranašo Eliziejaus (Elišos) tarnas dvejoja: „Kaip tiek padalyti šimtui žmonių?“ Evangelija augina mūsų nuostabą, nes proporcijos smarkiai keičiasi. Jėzus provokuoja klausdamas: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Žino, ką darys, bet klausia – provokacija, kitaip nepavadinsi. Mes įpratę, kad provokacija – tai piktas noras pažeminti, sukirsti. Dievo provokacijos kitokios. Jis kaip tik nori mus pakylėti, padrąsinti mąstyti ir veikti kaip Jis. Auginti tikėjimu, kai tuščiomis rankomis daromi didžiausi darbai.
Pilypas ieško sprendimo. Du šimtai denarų – gal tai visa Judo administruojama apaštalų kasa. Bet jos vis tiek neužtektų, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį duonos. Petro brolio Andriejaus galvoje švystelėja dieviška mintis: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos gabalėlius ir dvi žuvis.“ Bet staiga įsijungusi žmogiška logika susigėsta ankstesnio naivumo. „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“ Jėzus ima į savo rankas tą kuklų davinį, meldžiasi ir liepia dalyti miniai. Žmogiškam protui, kuris mėgsta skaičius, stebuklas pateikia naują lentelę: penki kepalėliai duonos, penki tūkstančiai vyrų ir dvylika pintinių likučių.
Vėliau išplaukę valtimi ir apsižiūrėję, kad pasiėmė tik vieną kepalėlį, mokiniai ims kalbėti neturį duonos. Jėzui teks priminti abu duonos padauginimo stebuklus su visais skaičiais: „Kai penkis kepalėlius sulaužiau penkiems tūkstančiams, kiek pintinių likučių surinkote?“ Mokiniai atsakys: „Dvylika.“ – „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek krepšių likučių surinkote?“ Mokiniai atsakys: „Septynis.“ Nereikia būti detektyvu, kad šiuose skaičiuose atpažintume tam tikrą nelogišką logiką: kuo mažiau, tuo daugiau. Kuo mažesnės žmogiškos galimybės, tuo galingesnis Dievo veikimas.
Milošo Formano filme „Amadeus“ rūmų kompozitorius Saljeris taip pristato Mocarto genijų: „Jis pradeda paprastai, beveik banaliai, o paskui viskas kyla, kyla, ir suskamba dangiška muzika.“
Panašiai veikia Dievas: pradėjęs nuo mažų, paprastų, atrodo, visai nereikšmingų dalykų, jis daro tikrus stebuklus. Ir taip per visą išganymo istoriją. Nuo senuko Abraomo ir senutės Saros, žūti turėjusio kūdikio Mozės, piemens Dovydo iki mergaitės Marijos ir mūsų laikų Dievas nekeičia savo braižo.
Ačiū evangelistams, kurie matė reikalą papasakoti mums ne tik apie duonos padauginimo stebuklą, pasotintą minią, bet ir apie likučius. Būtent jie daug ką paaiškina. Jei būsime atidesni smulkmenoms, pamatysime daugybę stebuklų.
Parengė kun. M. M.
baznycioszinios.lt