Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“
Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“.
Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 1–11)
Laukdami Jėzaus prisikėlimo šventės junkimės į maldos grandinę už Lietuvą Tiesoje. Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai prašykime Dievo malonės išsižadėti savo nuodėmės ir susitaikyti su Juo – Jo mirtimi ant Kryžiaus ir prisikėlimu jau esame nuteisinti ir išvaduoti iš nuodėmės ir mirties vergijos. Ir ne dėl mūsų nuopelnų, bet per Jo malonę – su džiaugsmu priimkime šią išlaisvinančios meilės dovaną.
R. Cantalamessa OFM Cap. „Kas iš jūsų be nuodėmės…“
Praėjusio sekmadienio liturgijoje apmąstėme jaudinančią sūnaus palaidūno istoriją. Šiuo palyginimu Viešpats ragino mus tikėti begaliniu dangiškojo Tėvo gailestingumu ir priimti susitaikinimą su juo per Atgailos sakramentą. Šiandien nuo parabolės pereiname prie tikroviškos istorijos, tačiau tema pasilieka ta pati, tik labiau sutelkta į kristologinį atgailos aspektą. Kiekvienas atleidimas ir susitaikinimas su Dievu vyksta per Jėzų Kristų. Ši tikrovė dar labiau paguodžianti negu buvusios parabolės. Parabolėje vyresnysis sūnus pagiežingai liko namie, o tikrovėje vyresnysis sūnus – Jėzus Kristus – išėjo ieškoti jaunesniojo pražuvėlio.
Šiandienos Evangelijos epizodas įtrauktas į vėlesnę Jono evangelijos redakciją. Jis istoriškai dera su evangelisto Luko perduotais epizodais bei parabolėmis ir puikiai atitinka Jėzaus žodžius: „Atėjau ne teisti, bet gelbėti“ (plg. Jn 3, 17).
Svetimavimo epizodą galime suskirstyti į tris kadrus: Jėzus ir minia; Jėzus ir nusidėjėlė; Jėzus ir mes. Šį kartą minią sudaro ne tik fariziejai, bet ir mes, įpratę kaltinti savo brolius.
Jėzus ir kaltintojai
Jėzus mokė aplink jį susibūrusius žmones. Netikėtai į klausytojų būrį atvedama fariziejų apsupta moteris. Šie triumfuodami klausia: „O tu ką pasakysi?“ Iš tikrųjų jiems rūpi ne klausti, bet spęsti pinkles. Juk Jėzus sakė atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Tokiu atveju jis turėtų elgtis pagal Mozės įstatymą ir prisidėti užmušant moterį akmenimis. Tuomet jis prarastų tą žmones žavinčią gailestingumo aureolę, kuri taip dirgina fariziejus.
Jėzus prakalba ne iš karto. Jis pasilenkęs rašo ženklus. Galbūt jis mąsto apie pašnekovų kėslus, gal nori, kad kažkiek aprimtų įsibaiminusi moteris. Šiame Jėzaus paveiksle susilieja žmogiškumas ir dievystė. Galiausiai jis pažvelgia į juos ir sako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Jėzus pažino kiekvieno žmogaus širdį. Reikia atsiminti, jog Dekalogas draudė ir svetimavimą mintimis geidžiant svetimos moters. Tyla tampa nebepakeliama. Vyresnieji pradeda vogčiomis trauktis šalin. Galbūt juos išgąsdino mintis, kad Jėzus gali iš tikrųjų permatyti jų praeities gyvenimą ir ištirti, ar jie nenusižengė Dekalogo įsakymui, draudžiančiam geisti svetimos moters.
Jėzus ir svetimautoja
Teismo salė ištuštėjo. Joje liko tik teisėjas ir kaltinamoji. Jėzus atsitiesęs pažvelgė į moterį: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Tik ką išgyvenusi siaubą moteris jaučiasi nušviesta gailestingo žvilgsnio. Joks vyras nebuvo taip žvelgęs į ją. Jėzus palydi moterį žodžiais: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. Jis daugiau nieko nebeklausia, matyt, atpažįsta jos širdyje atsiradusį gailestį.
Jėzus yra vienintelis be nuodėmės. Jis vienintelis turėjo teisę pirmasis mesti akmenį, įvykdydamas Įstatymą ir keršydamas dėl pažeistos Dievo garbės. Tačiau atsisako tos teisės smerkti, nes, kaip ir Tėvas, nori ne nusidėjėlio mirties, bet trokšta, kad jis atsiverstų ir gyventų (plg. Ez 33, 11). Galime būti tikri, jog moteris, patyrusi Jėzaus atleidimą, begalinį supratimą ir užuojautą, pajuto širdyje viltį naujos meilės, labai skirtingos nuo trumpalaikio ir nuviliančio jausmo.
Jėzus ir mes
Ši Evangelijos vieta visuomet kiek trikdydavo krikščionis – juk Jėzus atleidžia tarsi neužduodamas jokios bausmės už atgailą. Buvo laikai, kai svetimavimas laikytas nuodėme be galimybės atleisti. Tik gana neseniai ši Evangelijos ištrauka buvo įtraukta į sekmadienio liturgiją. Sūnaus palaidūno parabolė iš tikrųjų byloja apie visą gyvenimą apimantį atleidimą. Tačiau tenai Jėzus pasakojo palyginimą, o čia pateikiama tikroviška istorija.
Paliekant nuošalyje redakcinius klausimus, kaip šis epizodas buvo įtrauktas į Jono evangeliją, vis dėlto neverta abejoti pasakojimo istoriškumu. Šia istorija anaiptol nenorima teigti, jog svetimavimas nėra nuodėmė. Svetimavimas čia aiškiai, nors ir subtilia forma, pasmerkiamas: „Daugiau nebenusidėk“. Nė vienas labiau už Jėzų nėra priešingas svetimavimui mintimis: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28).
Šiandienos Evangelija kalba apie mūsų kasdieninių įpročių šaknis. Tiesa, šiandien nebemėtome akmenimis, nes tai draudžia civiliniai įstatymai. Tačiau jokie įstatymai neriboja apkalbų ir kandžios kritikos. Kaip dažnai draugiškų pokalbių metu smerkiama ne nuodėmė, bet žmogus. Pasakodami apie kitų elgesį, nesąmoningai iškeliame savo dorybę, panašiai kaip anas fariziejus, demonstratyviai meldęsis šventykloje: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti“. Šiandien Jėzus siūlo vaistą nuo šio blogo įpročio: „Kas iš jūsų be nuodėmės“. Ištirkime save.
Baigdami apmąstyti šią Evangelijos ištrauką, prisiminkime palengva vykstančią, bet galingą revoliuciją įtvirtinant moters žmogiškąjį orumą. Evangelijoje pavaizduota drebanti iš baimės moteris, apsupta iš aukšto į ją žvelgiančių vyrų, vaizdžiai perteikia moters padėtį to meto visuomenėje. Kur buvo drauge su ja nuodėmiavęs vyras? Jei Jėzaus mokiniai būtų tinkamai pasimokę iš jo elgsenos pavyzdžio, nebūtų reikėję laukti ilgų šimtmečių, kol visuomenė pagaliau prabils apie moters išsilaisvinimą. Negana to, moterų emancipacijos raiškos būdai labiau atitiktų Evangelijos dvasią.
Šiandienos liturgijoje nuskamba dar viena tema, parengianti mūsų susitikimą su Kristumi Eucharistijoje. Apaštalas Paulius Laiške filipiečiams į viską žvelgia kaip į nuostolį, palyginti su Jėzaus Kristaus pažinimo didybe. Čia glūdi apaštalo gyvenimo paslaptis: asmeninis santykis su Jėzumi yra stiprus kaip mirtis ir ragina kalbėti apie Jėzų, kentėti dėl Jėzaus ir „panašiai kaip jis numirti”. Paulius, panašiai kaip ana nusidėjėlė, patyrė Viešpaties atleidimą. Tas, kuriam daug atleista, labai pamilo. Tą patį prisikėlusį Jėzų sutiksim šiandien Eucharistijoje. Jis mums taip pat atleidžia ir guodžia nusidėjėlei sakytais žodžiais: „Eik ir daugiau nebenusidėk“.
Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Reconciliatio et paenitentia“ vyskupams, dvasininkams ir tikintiesiems apie susitaikinimą ir atgailą Bažnyčios misijoje šiandien
Tęsinys (pradžia ČIA).
Mirtinoji nuodėmė ir lengvoji nuodėmė
17. Nuodėmės slėpiniui būdingas dar vienas matmuo, apie kurį žmogaus protas niekada nesiliovė mąstęs: tai jos sunkumas. Čia kalbama apie neišvengiamai kylantį klausimą, į kurį krikščioniškoji sąžinė niekad neatsisakė atsakyti: kodėl ir kokiu mastu nuodėmė yra sunki kaip Dievo įžeidimas ir savo padariniais žmogui? Bažnyčia šia tema turi mokymą, kurio esminius elementus iš naujo patvirtina, gerai žinodama, jog konkrečiomis aplinkybėmis ne visuomet lengva nubrėžti tikslias ir aiškias ribas.
Jau Senajame Testamente, kalbant apie nemažai nuodėmių – padarytas sąmoningai [75], įvairias ištvirkimo formas [76], stabmeldystę [77], netikrų dievų garbinimą [78], – pasakyta, jog kaltasis turi būti „pašalintas iš savo tautos“, ir tai taip pat galėjo reikšti pasmerkimą myriop [79]. Priešingai šioms, kitos nuodėmės, pirmiausia padarytos iš nežinojimo, galėjo būti atleistos aukos dėka [80].
Tad remdamasi šiais tekstais, Bažnyčia daug šimtmečių nuolat kalba apie mirtinąją ir lengvąją nuodėmę. Tačiau šis skirtumas ir šios sąvokos išaiškėja pirmiausia Naujajame Testamente, kur pasitaiko daug tekstų, kuriuose vardijamos bei griežtai peikiamos ypač smerktinos nuodėmės [81], ir pats Jėzus patvirtina Dekalogą [82]. Čia norėčiau ypatingą dėmesį skirti dviem reikšmingoms bei įspūdingoms vietoms.
Viename savo Pirmojo laiško tekstų šventasis Jonas kalba apie nuodėmę iki mirčiai (prós thánaton), priešpriešindamas ją nuodėmei ne iki mirčiai (mè prós thánanton) [83]. Akivaizdu, kad mirtis čia suprantama kaip dvasinė mirtis: kalbama apie tikrojo gyvenimo, arba „amžinojo gyvenimo“, kuris Jonui yra Tėvo ir Sūnaus pažinimas [84], bendrystės ir artimo ryšio su jais praradimą. Cituojamame šventojo Jono Pirmojo laiško tekste minima nuodėmė iki mirčiai atrodo yra Sūnaus neigimas [85] arba stabų garbinimas [86]. Kad ir kaip būtų, šiomis skirtingomis sąvokomis Jonas, matyt, norėjo pabrėžti neišmatuojamą sunkumą to, kas sudaro nuodėmės esmę, – būtent Dievo neigimo, kuris reiškiasi apostaze ir stabmeldyste, tai yra tikėjimo apreikštąja tiesa atmetimu, Dievo prilyginimu tam tikriems sukurtiems daiktams, paverčiant juos stabais ar netikrais dievais [87]. Tačiau apaštalas šioje vietoje taip pat nori pabrėžti tikrumą, dovanotą krikščioniui kaip Sūnaus atėjimo dėka „gimusiajam iš Dievo“: jis turi jėgos, apsaugančios nuo nuopuolio į nuodėmę; Dievas jį saugo, ir „piktasis jo nepaliečia“. Jei nusideda iš silpnumo ar nežinojimo, jis turi atleidimo viltį, kurią, be to, palaiko bendra jo brolių malda.
Kitoje Naujojo Testamento vietoje, būtent Mato evangelijoje [88], pats Jėzus kalba apie „piktžodžiavimą Dvasiai“, kuris „nebus atleistas“, nes juo įvairiomis formomis reiškiasi užsispyrėliškas gailestingojo Tėvo meilės atsisakymas.
Čia, žinoma, kalbama apie ribines ir radikalias apraiškas: Dievo, jo malonės atmetimą ir, vadinasi, priešiškumą pačiai išganymo versmei [89]; per tai žmogus savanoriškai užkerta sau kelią į atleidimą. Reikia tikėtis, kad tiktai labai nedaugelis nori iki galo išlikti maištaujantys ar kupini atviro iššūkio Dievui, kurio, kaip mus moko šventasis Jonas [90], gailestingoji meilė „didesnė už mūsų širdį“ ir gali įveikti visą mūsų psichologinį bei dvasinį priešinimąsi taip, kad, pasak šventojo Tomo Akviniečio, „turint galvoje Dievo visagalybę bei gailestingumą, neverta prarasti vilties dėl bet kurio žmogaus išganymo šiame gyvenime“ [91].
Tačiau, svarstant maištingos valios susidūrimo su be galo teisingu Dievu problemą, negalima nepuoselėti išganingų „baimės ir drebulio“, kaip siūlo šventasis Paulius [92]; negana to, Jėzaus perspėjimas dėl nuodėmės, kuri negali būti atleista, patvirtina esant nusižengimų, užtraukiančių nusidėjėliui „amžinosios mirties“ bausmę.
Vadovaudamiesi šiais ir kitais Šventojo Rašto tekstais, Bažnyčios mokytojai ir teologai, dvasiniai vadovai ir ganytojai skyrė mirtinąsias ir lengvąsias nuodėmes. Šventasis Augustinas, tarp kitų, kalbėjo apie letalia arba mortifera crimina, priešpriešindamas juos venalia, levia arba quotidiana [93]. Jo suteikta šiems žodžiams reikšmė buvo veiksminga vėlesniam Bažnyčios magisteriumui. Po Augustino šventasis Tomas Akvinietis kuo aiškesnėmis sąvokomis suformulavo Bažnyčioje nuolatiniu tapusį mokymą.
Nustatydamas mirtinųjų ir lengvųjų nuodėmių skirtumą bei jas apibrėždamas, Tomas ir nuodėmės teologija, kuriai jis davė pradžią, negalėjo ignoruoti sąsajų su Biblija ir, vadinasi, dvasinės mirties sampratos. Pasak angeliškojo mokytojo, žmogus, norėdamas gyventi pagal Dvasią, turėjo išlikti bendrystėje su aukščiausiuoju gyvybės principu, Dievu kaip galutiniu visos savo būties bei veiklos tikslu. Nuodėmė yra netvarka, žmogaus padaryta nusižengiant šiam gyvybės principui. Jei „siela nuodėme padaro netvarką, kuri reiškia atsiskyrimą nuo galutinio tikslo – Dievo, su kuriuo ji susijusi gailestingąja meile, tai šitai yra mirtinoji nuodėmė; priešingai, visuomet, kai netvarka lieka šiapus atsiskyrimo nuo Dievo, nuodėmė yra lengvoji“ [94]. Dėl šios priežasties lengvoji nuodėmė nepalieka nusidėjėlio be pašventinamosios malonės, draugystės su Dievu, meilės ir, vadinasi, amžinosios laimės; tuo tarpu būtent viso to netekimas yra mirtinosios nuodėmės padarinys.
Kita vertus, traktuodami nuodėmę bausmės, kurią ji lemia, aspektu, Tomas ir kiti Bažnyčios mokytojai vadina mirtinąja tokią nuodėmę, kuri, jei neatleista, užtraukia amžinąją bausmę; lengvąja vadinama nuodėmė, verta tiktai laikinosios bausmės (tai yra dalinės, galimos išpirkti žemėje arba skaistykloje).
Žvelgiant į nuodėmę jos objekto požiūriu, mirties, ryšio su Dievu, aukščiausiuoju gėriu, radikalaus nutraukimo, nukrypimo nuo kelio, vedančio į Dievą, arba kelionės jo link pertraukimo (tai mirtinosios nuodėmės apibrėžimo būdai) idėjos jungiasi su objektyvaus turinio sunkumo idėja: todėl Bažnyčios mokyme ir pastoracijoje sunkioji nuodėmė praktiškai sutapatinama su mirtinąja nuodėme.
Čia pasiekėme Bažnyčios tradicinio mokymo šerdį, dažnai ir energingai kartotą per pastarąjį Sinodą, ne tik iš naujo patvirtinusį tai, ką Tridento Susirinkimas yra paskelbęs apie mirtinųjų ir lengvųjų nuodėmių egzistavimą bei prigimtį [95], bet ir panorusį priminti, jog mirtina yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra rimtas dalykas ir kuri, be to, padaryta aiškiai žinant bei sąmoningai pritariant. Būtina pridurti – tai buvo padaryta ir Sinode, – kad kai kurios nuodėmės dėl savo turinio yra sunkios ir mirtinos iš esmės. Tai yra esama aktų, kurie dėl savo objekto visuomet yra visiškai neleistini per se ir savyje, nepriklausomai nuo aplinkybių. Tokie aktai, jei atliekami aiškiai žinant ir pakankamai laisvai, visada yra sunkūs nusižengimai [96].
Šis Dekalogu ir Senojo Testamento skelbimu grįstas mokymas, perimtas apaštalų kerygmos ir priklausantis ankstyviausiam Bažnyčios mokymui, jos kartojamam iki šių dienų, tiksliai patvirtintas visų laikų žmogiškosios patirties. Žmogus iš patirties gerai žino, kad tikėjimo ir teisingumo kelyje į Dievo pažinimą bei meilę šiame gyvenime ir tobulą vienybę su juo amžinybėje jis gali liautis ėjęs priekin ar nukrypti nuo kelio į Dievą: tada tai lengvoji nuodėmė; vis dėlto jos nederėtų menkinti, tartum tai būtų dėmesio nevertas dalykas ar nedidelės svarbos nuodėmė.
Tačiau žmogus iš savo skausmingos patirties taip pat žino, kad jis sąmoningu ir laisvu savo valios aktu gali apsisukti ir, ėmęs eiti Dievo valiai priešinga kryptimi, nuo jo nutolti (aversio a Deo), atsisakydamas meilės bendrystės su juo, atsiskirdamas nuo gyvybės principo – Dievo ir, vadinasi, pasirinkdamas mirtį.
Laikydamiesi Bažnyčios visos tradicijos, mirtinąja nuodėme vadiname aktą, kuriuo žmogus laisvai ir sąmoningai atmeta Dievą, jo įstatymą, Dievo siūlomą meilės sandorą, pirmenybę teikdamas sau pačiam, kokiai nors sukurtai ir baigtinei tikrovei, kokiam nors Dievo valiai priešingam dalykui (conversio ad creaturam). Tai gali būti daroma tiesiogiai ir formaliai, kaip stabmeldystės, apostazės ar ateizmo nuodėmės atvejais, arba tam lygiavertišku būdu, kai nepaklūstama Dievo įsakymams esant rimtam dalykui. Žmogus gerai jaučia, kad tokiu nepaklusnumu Dievui jis nukerta ryšį su savo gyvybiniu principu: tai mirtinoji nuodėmė, tai yra aktas, sunkiai įžeidžiantis Dievą ir galiausiai galinga bei tamsia griovimo jėga atsigręžiantis į patį žmogų.
Sinodinio susirinkimo metu kai kurie tėvai siūlė skirti trejopas nuodėmes – lengvąsias, sunkiąsias ir mirtinąsias. Toksai trejopas skirstymas galėtų išryškinti sunkiųjų nuodėmių gradaciją. Tačiau tiesa lieka tai, kad esminis ir svarbiausias skirtumas yra tarp nuodėmės, kuri sugriauna meilę, ir nuodėmės, kuri antgamtinio gyvenimo nenužudo: tarp gyvenimo ir mirties nėra tarpinės grandies.
Sykiu būtina vengti pagundos apriboti mirtinąją nuodėmę – kaip sakoma šiomis dienomis – „pamatiniu apsisprendimu“ atmesti Dievą, šia sąvoka pažymint aiškią ir formalią panieką Dievui ar artimui. Juk mirtinoji nuodėmė daroma ir tada, kai žmogus savanoriškai ir sąmoningai dėl kokios nors priežasties renkasi tai, kas rimtai prieštarauja tvarkai. Iš tiesų jau pats toks pasirinkimas apima panieką dieviškajam įstatymui, Dievo meilės žmonijai ir visai kūrinijai atmetimą: žmogus atitolsta nuo Dievo ir praranda meilę. Tad pamatinę orientaciją gali iš esmės perkeisti individualūs aktai. Neabejotina, jog gali pasitaikyti psichologiškai labai sudėtingų ir neaiškių situacijų, reikšmingų nusidėjėlio subjektyviam kaltumui. Tačiau nuo psichologinio lygmens negalima pradėti konstruoti naujos teologinės kategorijos, kokia būtų „pamatinis apsisprendimas“, suprantamas kaip objektyviu lygmeniu keičiantis tradicinę mirtinosios nuodėmės sampratą ar verčiantis ja suabejoti.
Kiekvienas nuoširdus ir protingas mėginimas išaiškinti psichologinį bei teologinį nuodėmės slėpinį yra vertintinas, tačiau Bažnyčia privalo priminti visiems šių dalykų tyrinėtojams, viena vertus, būtinybę būti ištikimiems Dievo žodžiui, mokančiam mus ir apie nuodėmę, ir, kita vertus, pavojų prisidėti prie nuodėmės pajautos šiandieniame pasaulyje silpninimo.
Nuodėmės pajautos praradimas
18. Klausydamasi bažnytinėje bendruomenėje skaitomos Evangelijos, krikščioniškoji sąžinė per ilgas kartas išsiugdė neprilygstamą jautrumą bei skvarbų gebėjimą įžvelgti nuodėmėje slypinčius mirties fermentus, jautrumą bei gebėjimą, leidžiančius nustatyti juos tūkstančiuose nuodėmės formų, tūkstančiuose veidų, kuriais ji pasirodo. Tai paprastai vadinama nuodėmės pajauta.
Nuodėmės pajauta šaknijasi žmogaus sąžinėje ir yra savotiškas jos termometras. Ji susijusi su Dievo pajauta, nes kyla iš sąmoningo žmogaus ryšio su Dievu kaip jo Kūrėju, Viešpačiu ir Tėvu. Todėl kaip neįmanoma visiškai ištrinti Dievo pajautos ar nutildyti sąžinės, taip neįmanoma visiškai panaikinti nuodėmės pajautos.
Tačiau istorijoje neretai pasitaiko, kad, veikiant įvairiems veiksniams, daugelio žmonių moralinė sąžinė daugiau ar mažiau ilgesniam laikotarpiui rimtai aptemsta. „Ar teisingai suprantame, kas yra sąžinė?“ – prieš dvejus metus klausiau tikinčiųjų. „Ar tiesa, kad šiandieniam žmogui gresia sąžinės užtemimas? Sąžinės iškrypimas? Sąžinės sustingimas ar ‘anestezija’?“ [97]. Pernelyg daug ženklų rodo, kad mūsų laikais tokio užtemimo išties esama, ir tai juo neramiau dėl to, kad ši sąžinė, Susirinkimo apibrėžta kaip „žmogaus slapčiausias branduolys ir šventovė“ [98], „artimai susijusi su žmogaus laisve […]“. Todėl sąžinė yra pirmutinis žmogaus vidinio orumo ir sykiu jo ryšio su Dievu pagrindas“ [99]. Tad tokiomis sąlygomis neišvengiamai aptemsta ir nuodėmės pajauta, nes yra artimai susijusi su moraline sąžine, tiesos ieškojimu, noru atsakingai naudotis savo laisve. Su sąžine taip pat aptemsta Dievo pajauta, ir, praradus šią svarbiausią vidinę sąsają, išnyksta nuodėmės pajauta. Štai kodėl mano pirmtakas Pijus XII, vartodamas beveik priežodžiu tapusius žodžius, vieną dieną galėjo pareikšti: „Šio amžiaus nuodėmė yra nuodėmės pajautos praradimas“ [100].
Kodėl šis reiškinys atsirado mūsų laikais? Žvilgsnis į kai kuriuos šiuolaikinės kultūros komponentus gali padėti suprasti, kaip būtent dėl sąžinės ir Dievo pajautos krizės, kurią minėjome, pamažu silpnėjo nuodėmės pajauta.
„Sekuliarizmas“ savo prigimtimi bei pagal apibrėžimą yra idėjų ir papročių sąjūdis, peršantis visiškai bedievį humanizmą, susitelkęs vien į veiklos bei gamybos kultą, apimtas vartojimo bei malonumo svaigulio, nesirūpinantis dėl pavojaus „prarasti sielą“. Toks sekuliarizmas negali negriauti nuodėmės pajautos; geriausiu atveju ji susiaurinama iki žmogų įžeidžiančio dalyko. Būtent čia susiduriame su karčia patirtimi, apie kurią užsiminiau savo pirmojoje enciklikoje: žmogus gali kurti pasaulį be Dievo, bet tas pasaulis galiausia atsigręžia prieš jį patį [101]. Tačiau žmogaus pradžia ir aukščiausiasis tikslas yra Dievas, ir žmogus nešioja savyje dieviškąją sėklą [102]. Todėl būtent Dievo slėpinys atskleidžia bei apšviečia žmogaus slėpinį. Tad, neturint Dievo įžeidimo pajautos, tai yra nuodėmės tikrosios pajautos, bergždžia tikėtis, kad patvari bus ir nuodėmės pajauta žmogaus bei žmogiškųjų vertybių atžvilgiu.
Nuodėmės pajauta šiuolaikinėje visuomenėje taip pat išnyksta dėl dviprasmybių, į kurias įpuolama perimant tam tikrus mokslų apie žmogų rezultatus. Tam tikromis psichologijos ištarmėmis grįstos pastangos nesukelti kaltės jausmų ar nesuvaržyti laisvės skatina nepripažinti apskritai jokio trūkumo. Dėl nederamos sociologijos mokslo kriterijų ekstrapoliacijos neretai pasitaiko, kad, kaip jau minėjau, visos kaltės suverčiamos visuomenei, tuo tarpu individas paskelbiamas esąs nekaltas. Kita vertus, tam tikra kultūrinė antropologija, perdėm akcentuodama nenuneigiamą aplinkos bei istorinių sąlygų įtaką žmogui, sumenkina jo atsakomybę tiek, kad nebepripažįstamas jo gebėjimas atlikti tikrai žmogiškus aktus ir, vadinasi, galimybės nusidėti.
Nuodėmės pajauta taip pat lengvai išnyksta veikiant iš tam tikro istorinio reliatyvizmo kylančiai etikai. Tai gali būti etika, daranti moralinę normą reliatyvią, neigianti jos absoliučią bei besąlygišką vertę ir, vadinasi, tai, jog gali egzistuoti aktų, kurie neleistini savaime ir nepriklausomai nuo aplinkybių, kuriomis subjektas juos atlieka. Kalbama apie „tikrą moralinių vertybių pervartą ir nuosmukį“, ir problemą čia kelia ne tiek krikščioniškosios etikos, kiek „moralinės nuostatos prasmės, pagrindų ir kriterijų“ nežinojimas [103]. Šios etinės pervartos padarinys visuomet būna toks nuodėmės sąvokos nuslopimas, kad galiausiai imama teigti, esą nuodėmė egzistuoja, tik nežinia, kas ją daro.
Pagaliau nuodėmės pajauta pranyksta, kai ji klaidingai tapatinama – to pasitaiko mokant jaunąją kartą, žiniasklaidoje ir net pačiame šeimos auklėjime – su nesveiku kaltės jausmu ar paprasčiausiu įstatyminių normų bei priesakų pažeidimu.
Tad nuodėmės pajautos praradimas yra Dievo neigimo – ne tik ateizmo, bet ir sekuliarizmo pavidalu – forma ar rezultatas. Jei nuodėmė yra sūniško ryšio su Dievu nutraukimas norint gyventi už klusnumo jam ribų, tai tada nusidėti reiškia ne tik neigti Dievą, bet ir gyventi taip, tartum jo nebūtų, pašalinti jį iš savo kasdienio gyvenimo. Vienaip ar kitaip sužalotos ar pusiausvyrą praradusios visuomenės modelis, dažnai peršamas visuomenės komunikavimo priemonių, daug prisideda prie laipsniško nuodėmės pajautos praradimo. Tokiomis aplinkybėmis nuodėmės pajautos užtemimą ar susilpnėjimą lemia bet kurio ryšio su transcendencija atmetimas trokštant asmeninės autonomijos; paklusimas visuotinio susitarimo ir bendrojo elgesio peršamiems etikos modeliams, net jei individualioji sąžinė juos smerktų; dramatiškos socialinės ir ekonominės sąlygos, engiančios labai didelę dalį žmonijos ir dėl to duodančios pradžią tendencijai matyti klaidą ir kaltę tiktai socialinėje srityje; galiausiai ir pirmiausia Dievo kaip žmogaus Tėvo ir Viešpaties idėjos užtemimas.
Net ir bažnytinės minties bei gyvenimo srityje esama tendencijų, neišvengiamai skatinančių nuodėmės pajautos susilpnėjimą. Linkstama, pavyzdžiui, keisti praeities perdėtas nuostatas kitais perlenkimais: anksčiau nuodėmė matyta visur, dabar jos nebematoma niekur; anksčiau perdėm akcentuota amžinosios bausmės baimė, dabar skelbiama Dievo meilė, nepaliekanti vietos pelnytai bausmei už nuodėmę; anksčiau stengtasi griežtai taisyti klaidingas sąžines, dabar pagarba sąžinei tokia didelė, kad net slopina pareigą sakyti tiesą. Ir argi nereikėtų pridurti, kad sumaištis, daugelio tikinčiųjų sąžinėje sukelta skirtingų nuomonių bei mokymų sunkiais ir kebliais krikščioniškosios moralės klausimais teologijos, skelbimo, katechezės ir dvasinio vadovavimo srityse, silpnina ir net beveik visiškai ištrina nuodėmės pajautą? Nevalia nutylėti ir kai kurių trūkumų sakramentinės Atgailos praktikoje: pavyzdžiui, tendencijos aptemdyti bažnytinę nuodėmės ir atsivertimo reikšmę, paverčiant tai grynai asmeniniu dalyku, arba priešingos tendencijos nutrinti asmeninę gėrio ir blogio vertę, paisant vien bendruomeninio matmens, arba pavojaus, niekada iki galo nepašalinamo, įpulti į rutinišką ritualizmą, atimantį iš sakramento jo visą reikšmę bei ugdomąją jėgą.
Atkurti teisingą nuodėmės pajautą yra pirmasis kovos su didele dvasine krize, slegiančia mūsų laikų žmogų, būdas. Tačiau nuodėmės pajautos neįmanoma atkurti aiškiai nesiremiant neatsisakytinais proto ir tikėjimo principais, kuriuos visuomet skelbė Bažnyčios moralinis mokymas.
Galima tikėtis, kad išganingoji nuodėmės pajauta vėl atgims, pirmiausia krikščioniškajame ir bažnytiniame pasaulyje. Prie to prisidės gera katechezė, apšviesta šventraštinės sandoros teologijos, dėmesingas ir pasitikėjimo kupinas įsiklausymas į Bažnyčios magisteriumą, nepaliaujamai teikiantį šviesą sąžinėms, ir vis rūpestingesnis Atgailos sakramento praktikavimas.
Antrasis skyrius: „mysterium pietatis“
19. Norėdami sužinti, kas yra nuodėmė, turėjome pasidomėti jos prigimtimi, kurią mums leido pažinti išganymo tvarkos apreiškimas: tai mysterium iniquitatis. Tačiau šioje tvarkoje nuodėmė nėra pagrindinė veikėja ir juo labiau nugalėtoja. Ji grumiasi su kitu veikliu principu, kurį, naudodamiesi gražiu bei įtaigiu šventojo Pauliaus posakiu, galime pavadinti mysterium, arba sacramentum pietatis. Jei šis mysterium pietatis nebūtų įdėtas į istorijos dinamiką nuodėmei nugalėti, žmogaus nuodėmė paimtų viršų ir galiausiai taptų nugalėtoja, o išganomasis Dievo planas liktų neužbaigtas ar net apskritai sužlugdytas.
Šį posakį randame viename iš Pauliaus pastoracinių laiškų, būtent Pirmajame laiške Timotiejui. Jis išnyra netikėtai tartum trykštantis įkvėpimas. Juk apaštalas prieš tai ilgas savo žinios mylimam mokiniui pastraipas skyrė bendruomenės tvarkos (liturginės ir su ja susijusios hierarchinės) reikšmei paaiškinti, vėliau kalbėjo apie bendruomenės vadovų vaidmenį, kad galiausiai pereitų prie paties Timotiejaus elgesio „Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama“. Ir pagaliau staiga, bet ne be gilaus ketinimo, jis pasako tai, kas suteikia prasmę viskam, ką jis parašė: kaip visi sutinka, didis yra „pietatis mysterium“ [104].
Nė kiek nenutoldami nuo tiesioginės teksto prasmės, galime išplėsti šią nuostabią teologinę apaštalo įžvalgą ligi apimlesnio požiūrio į vaidmenį, kuris išganymo tvarkoje tenka jo skelbiamai tiesai. Kaip visi sutinka, – kartojame su juo – didis yra „pietatis mysterium“, nes nugali nuodėmę.
Tačiau kas, Pauliaus supratimu, yra ši „pietas“?
Tai pats Kristus
20. Nepaprastai reikšminga, kad Paulius šiam mysterium pietatis apibūdinti, nenustatydamas jokios gramatinės sąsajos su prieš tai einančiu tekstu [105], cituoja tris eilutes kristologinio himno, kuris, daugelio kompetentingų specialistų nuomone, buvo giedamas helenistinėse krikščionių bendruomenėse.
Teologinio turinio ir tauraus grožio kupino himno žodžiais šie pirmojo amžiaus tikintieji išpažindavo savo tikėjimą Kristaus slėpiniu, būtent tai, kad:
– jis apsireiškė žmogaus kūno tikrovėje ir buvo Šventosios Dvasios nuskirtas kaip Teisusis, pasiaukojantis dėl neteisiųjų;
– jis pasirodė kaip angelas, tapo didesnis už juos ir buvo skelbiamas pagonims kaip išganymo nešėjas;
– jis buvo įtikėtas pasaulyje kaip Tėvo pasiuntinys ir paties Tėvo paimtas į dangų kaip Viešpats [106].
Tad pietatis slėpinys, arba sakramentas, yra pats Kristaus slėpinys. Išraiškingai apibendrinant, tai Jėzaus, Dievo Sūnaus ir Marijos sūnaus, įsikūnijimo ir atpirkimo, jo visų Velykų, kančios ir mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, slėpinys. Paulius, cituodamas šio himno frazes, norėjo pabrėžti, kad šis slėpinys yra slėpiningas gyvybės principas, darantis Bažnyčią Dievo namais, tiesos stulpu ir atrama. Laikydamiesi Pauliaus mokymo krypties, galime teigti, kad šios Dievo begalinės „pietas“ [meilės kupino gailestingumo] mums slėpinys pajėgus prasiskverbti ligi slapčiausių mūsų blogio šaknų, idant paskatintų sielą atsiversti, ją atpirktų bei nukreiptų į susitaikinimą.
Neabejotinai turėdamas galvoje šį slėpinį, ir šventasis Jonas sau būdinga kalba, besiskiriančia nuo Pauliaus, galėjo parašyti, jog „gimusis iš Dievo nedaro nuodėmių“: Dievo Sūnus jį saugo, ir „piktasis jo nepaliečia“ [107]. Šiame Jono teiginyje ryški dieviškaisiais pažadais grįsta viltis: krikščioniui garantuota, jog jis gaus reikiamų jėgų nenusidėti. Čia nekalbama apie nenuodėmingumą, įgytą per dorybę ar net įgimtą žmogui, kaip manė gnostikai. Tai Dievo veikimo rezultatas. Kad nenusidėtų, krikščionis žino apie Dievą; tai toje pačioje vietoje primena Jonas. Tačiau truputėlį anksčiau jis rašė: „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla“ [108]. Jei laikysime, kaip siūlo kai kurie komentuotojai, kad „Dievo sėkla” žymi Jėzų, Dievo Sūnų, tai galėsime teigti, jog krikščionis, kad nenusidėtų ar išsilaisvintų iš nuodėmės, turi turėti savyje Kristų ir Kristaus slėpinį, kuris yra pietatis slėpinys.
Krikščionio pastangos
21. Tačiau šiam mysterium pietatis būdingas dar ir kitas aspektas: Dievo pietas [meilės kupiną gailestingumą] krikščioniui turi atitikti krikščionio „pietas“ [maldingumas] Dievo atžvilgiu. Šia antrąja reikšme pietas (eusebeia) žymi krikščionio, į Dievo tėvišką gailestingumą atsakančio sūnišku maldingumu, elgesį.
Šia prasme irgi galime drauge su Pauliumi sakyti, kad didis yra „pietatis mysterium“.
Ir šitaip suprantama pietas, kaip atsivertimo bei susitaikinimo jėga, stoja prieš blogį ir nuodėmę. Šiuo atveju esminiai Kristaus slėpinio aspektai irgi yra pietas objektai ta prasme, kad krikščionis slėpinį priima, apmąsto, semiasi iš jo reikiamos dvasinės jėgos gyventi pagal Evangeliją. Čia irgi dera sakyti, kad tas, „kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“; tačiau šiai ištarmei būdingas imperatyvumas: stiprinamas Kristaus slėpinio kaip dvasinės jėgos vidinio šaltinio, krikščionis įspėjamas nenusidėti, negana to, jam įsakoma nenusidėti ir kaip Dievo vaikui garbingai elgtis „Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia“ [109].
Sutaikintojo gyvenimo link
22. Tad Rašto žodis, apreikšdamas mums pietatis slėpinį, atveria žmogaus protą atsivertimui ir susitaikinimui, suprantamiems ne kaip didingos abstrakcijos, bet kaip konkrečios krikščioniškosios vertybės, įgytinos kasdieniame gyvenime.
Šiandieniams žmonėms, atsidūrusiems pavojuje prarasti nuodėmės pajautą ir kartais gundomiems nekrikščioniškos nenuodėmingumo iliuzijos, reikėtų taip pat įsiklausyti į kiekvienam iš jų adresuojamą šventojo Jono įspėjimą: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ [110]. Ir dar: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ [111]. Tad dieviškosios tiesos balsas kiekvieną kviečia realistiškai ištirti savo sąžinę ir išpažinti esant gimus kaltėje, kaip sakoma psalmėje Miserere [112].
Kita vertus, baimės ir nevilties spaudžiamus šiandienius žmones gali padrąsinti dieviškasis pažadas, atveriantis jiems visiško susitaikinimo viltį.
Pietatis slėpinys, žvelgiant į Dievą, yra gailestingumas, kurio mūsų Viešpats ir Tėvas turi – kartoju – be galo daug [113]. Kaip jau sakiau enciklikoje apie dieviškąjį gailestingumą [114], tai yra meilė, galingesnė už nuodėmę, stipresnė už mirtį. Suvokdami, kad meilė, kuria Dievas mus myli, nesustabdoma mūsų nuodėmių, kad ji neatsitraukia susidūrusi su mūsų įžeidimais, bet darosi dar rūpestingesnė ir dosnesnė, suprasdami, kad ši meilė tokia didelė, jog tapo įsikūnijusio Žodžio, sutikusio mus savo krauju atpirkti, kančios ir mirties priežastimi, kupini dėkingumo sušunkame: „Taip, Viešpats apstus gailestingumo“, arba net: „Viešpats yra gailestingumas“.
Pietatis slėpinys yra dieviškojo gailestingumo atvertas kelias į sutaikintąjį gyvenimą.
Trečioji dalis. Atgailos ir susitaikinimo pastoracija
Atgailos ir susitaikinimo skatinimas
23. Žadinti žmogaus širdyje atsivertimą bei susitaikinimą ir siūlyti jam susitaikinimo dovaną yra esminė Bažnyčios, tęsiančios savo dieviškojo Steigėjo atperkamąjį darbą, misija. Ši misija nėra vien keli teoriniai teiginiai ar beveiksmis etinio idealo siūlymas; priešingai, ji reiškiasi tiksliomis tarnybinėmis funkcijomis, orientuotomis į konkrečią atgailos bei susitaikinimo praktiką.
Šią misiją, grįstą ir apšviestą anksčiau išdėstytų tikėjimo principų, turinčią apibrėžtus tikslus ir palaikomą tinkamomis priemonėmis, galime vadinti atgailos ir susitaikinimo pastoracija. Ji remiasi Bažnyčios įsitikinimu, kad žmogus, kuriam adresuojama bet kuri pastoracijos forma, bet pirmiausia atgailos ir susitaikinimo pastoracija, yra nuodėmės paženklintas. Tokio žmogaus pavyzdys yra Dovydas. Susilaukęs priekaištų iš pranašo Natano, jis nebėga nuo akistatos su savo nedorumu ir išpažįsta: „Nusidėjau Viešpačiui“ [115]. Jis skelbia: „Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė nuolat prieš akis“ [116], bet sykiu meldžiasi: „Apvalyk mane yzopu, ir būsiu švarus, nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą“ [117]. Ir jis sulaukia dieviškojo gailestingumo atsakymo: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi“ [118].
Tad Bažnyčia turi priešais akis žmogų – visą žmogiškąjį pasaulį, – sužeistą ir paliestą nuodėmės iki giliausių jo būties gelmių, tačiau sykiu kupiną nenumaldomo troškimo būti išlaisvintam iš nuodėmės ir, jei ypač jis yra krikščionis, žinantį, kad Atpirkimo galia jame ir pasaulyje veikia pietatis slėpinys, Viešpats Kristus.
Tad sutaikinamoji Bažnyčios funkcija turėtų būti vykdoma paisant vidinės sąsajos, kiekvieno žmogaus nuodėmės atleidimą bei dovanojimą artimai susiejančios su pamatiniu ir visišku žmonijos sutaikinimu, įgyvendintu sulig Atpirkimu. Tokia sąsaja leidžia mums suprasti, jog dėl to, kad nuodėmė yra veiklus nesantaikos principas – žmogaus ir jo Kūrėjo nesantaikos, nesantaikos žmogaus širdyje bei dvasioje, individų ir grupių tarpusavio nesantaikos, žmogaus ir Dievo sukurtosios gamtos nesantaikos, – tiktai atsivertimas, kuriuo nusigręžiama nuo nuodėmės įgalus įgyvendinti gilų ir ilgalaikį susitaikinimą visur, kur įsiskverbė nesantaika.
Čia nebūtina kartoti to, ką esu pasakęs apie „sutaikinimo tarnystę“ [119] ir atitinkamą pastoraciją, per kurią ši tarnystė tampa konkrečia tikrove Bažnyčios sąmonėje ir gyvenime. Ši pastoracija stokotų vieno iš savo prigimties aspektų ir neatliktų vienos iš savo būtinų funkcijų, jei nebūtų aiškiai ir ryžtingai, laiku ir ne laiku skelbiama „sutaikinimo žinia“ [120] ir pasauliui siūloma sutaikinimo dovana. Tačiau verta pakartoti, jog svarbu, kad ši Bažnyčios sutaikinimo tarnystė peržengtų Bažnyčios ribas ir apimtų visą pasaulį.
Tad kalbėti apie atgailos ir susitaikinimo pastoraciją, vadinasi, neišleisti – norint skatinti ir viena, ir kita – iš akių nė vienos Bažnyčiai tenkančios užduoties. Konkrečiau, kalbėti apie tokią pastoraciją, vadinasi, priminti visą veiklą, kuria Bažnyčia per visus savo narius bei kiekvieną iš jų – ganytojus ir tikinčiuosius visais lygmenimis ir visose aplinkose – ir visomis turimomis priemonėmis – žodžiais ir darbais, mokymu ir malda – veda žmones kaip individus ar grupes į tikrąją atgailą ir taip įstato juos į kelią visiško susitaikinimo link.
Sinodo tėvai kaip savo brolių vyskupų atstovai ir jiems patikėtosios tautos vedliai rūpinosi praktiškiausiais ir konkrečiausiais tokios pastoracijos elementais. Su džiaugsmu jiems pritariu bei dalijuosi jų rūpesčiais ir viltimis, priimdamas jų tyrimų bei patirčių vaisius ir drąsindamas juos tęsti savo projektus. Tegu šioje apaštališkojo paraginimo dalyje jie randa tai, kuo patys prisidėjo Sinode, – indėlį, kurio naudą tolesniuose puslapiuose norėčiau padaryti prieinamą visai Bažnyčiai.
Todėl manau, jog bus pravartu išryškinti atgailos ir susitaikinimo pastoracijos esmę, ypatingą dėmesį drauge su Sinodu skiriant šiems dviem momentams:
1.Bažnyčios taikomi atgailos ir susitaikinimo skatinimo būdai ir priemonės.
2. Neprilygstamas Atgailos ir susitaikinimo sakramentas.
Pirmasis skyrius: atgailos ir susitaikinimo skatinimas: būdai ir priemonės
24. Atgailai ir susitaikinimui skatinti Bažnyčia turi dvi pagrindines priemones, patikėtas jai jos Steigėjo, – katechezę ir sakramentus. Bažnyčia įsitikinusi, kad jų taikymas visuomet visiškai dera su jos išganomosios misijos reikalavimais ir sykiu atitinka visų laikų žmonių reikalavimus bei dvasinius poreikius. Tai daroma senomis ir naujomis formomis. Tarp jų naudinga priminti tas, kurias, sekant mano pirmtaku Pauliumi VI, galima vadinti dialogo metodu.
Dialogas
25. Dialogas Bažnyčiai tam tikra prasme yra veiklos šiandieniame pasaulyje priemonė ir pirmiausia būdas.
Vatikano II Susirinkimas skelbia, kad „Bažnyčia, kurios misija yra Evangelijos skelbimu apšviesti visą pasaulį ir Dvasioje į viena sujungti visų tautų, rasių ir kultūrų žmones, dėl šios visuotinės misijos yra brolybės, įgalinančios ir stiprinančios nuoširdų dialogą, ženklas“. Jis taip pat priduria, kad ji turėtų gebėti užmegzti vis vaisingesnį dialogą „tarp visų, sudarančių vieną Dievo tautą“ [121], ir su „žmonių visuomene“ [122].
Mano pirmtakas Paulius VI dialogui paskyrė nemažai vietos savo pirmojoje enciklikoje Ecclesiam suam, kur jis įsidėmėtinai aprašomas ir apibūdinamas kaip išganymo dialogas [123].
Bažnyčia iš tiesų taiko dialogo metodą, kad geriau vestų žmones – ir tuos, kurie per krikštą ir tikėjimo išpažinimą yra tapę krikščionių bendruomenės nariais, ir tuos, kurie jai svetimi, – į atsivertimą ir atgailą esminio savo sąžinės bei gyvenimo atnaujinimo keliu, į Kristaus įgyvendinto ir jo Bažnyčios tarnybai patikėto atpirkimo bei išganymo slėpinio šviesą. Tad autentišku dialogu pirmiausia siekiama kiekvieno asmens atgimimo per vidinį atsivertimą ir atgailą, giliai gerbiant sąžines ir žengiant į priekį kantriai bei pamažu, taip, kaip to reikalauja mūsų laikų žmogaus padėtis.
Pastoracinis dialogas, kuriuo siekiama susitaikinimo, ir šiandien lieka pagrindinė Bažnyčios užduotis įvairiose srityse ir įvairiais lygmenimis.
Bažnyčia pirmiausia skatina ekumeninį dialogą, tai yra tikėjimą į Kristų, Dievo Sūnų ir vienintelį Gelbėtoją, išpažįstančių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių dialogą, taip pat dialogą su kitomis Dievo ieškančių ir bendrystės ryšį su juo turėti norinčių žmonių bendruomenėmis.
Tokio dialogo su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, taip pat su kitomis religijomis pagrindas ir jo įtikimumo bei veiksmingumo sąlyga turėtų būti nuoširdžios pastangos nuolat išlaikyti bei atnaujinti dialogą pačioje Katalikų Bažnyčioje. Ji suvokia, kad savo prigimtimi yra visuotinės meilės bendrystės sakramentas [124], bet sykiu žino, kad jos viduje esama įtampų, galinčių virsti susiskaldymo veiksniais.
Rūpesčio kupinas ir ryžtingas mano pirmtako kreipimasis rengiantis Šventiesiems 1975 metams [125] tebėra vertingas ir šiandien. Norėdami įveikti konfliktus ir neleisti, kad normalios įtampos pakenktų Bažnyčios vienybei, visi turime paklusti Dievo žodžiui ir, palikę nuošalyje savo subjektyvius požiūrius, ieškoti tiesos ten, kur ją galima rasti, tai yra Dievo žodyje ir jo autentiškame aiškinime, kurį teikia Bažnyčios magisteriumas. Šioje šviesoje abipusis įsiklausymas, pagarba, susilaikymas nuo kiekvieno skuboto vertinimo, kantrybė, gebėjimas išvengti, kad vienijantis tikėjimas būtų palenktas nuomonėms, madoms bei skaldantiems ideologiniams pasirinkimams, yra dialogo, uoliai, savanoriškai ir nuoširdžiai vykdytino Bažnyčios viduje, savybės. Žinoma, dialogas neturės šių savybių ir netaps susitaikinimu veiksniu, jei nebus paisoma Magisteriumo.
Veikliai siekdama savo pačios vidinės bendrystės, Katalikų Bažnyčia gali dėl susitaikinimo kreiptis – tai ji jau ilgą laiką ir daro – į kitas Bažnyčias, su kuriomis nėra visiškos bendrystės, taip pat į kitas religijas ir net į visus, kurie nuoširdžiai ieško Dievo.
Remdamasis Susirinkimu ir savo pirmtakais, kurių brangų palikimą perėmiau ir stengiuosi išlaikyti bei paskleisti, galiu teigti, kad Katalikų Bažnyčia visais savo lygmenimis sąžiningai įsitraukia į ekumeninį dialogą, vengdama ne tik paviršutiniško optimizmo, bet ir nepasitikėjimo, nesvyruodama ir nedelsdama. Pagrindinės taisyklės, kurių ji stengiasi laikytis šiame dialoge, yra, viena vertus, tikrumas, kad tiktai dvasinis ekumenizmas, grįstas bendra malda ir bendru klusnumu vienam Viešpačiui, leidžia nuoširdžiai ir rimtai atsiliepti į kitus ekumeninės veiklos reikalavimus [126], ir, kita vertus, įsitikinimas, kad tam tikras lengvabūdiškas irenizmas mokymo, pirmiausia dogminio, srityje gali lemti ne mūsų visų pageidaujamą gilią ir tvarią bendrystę, bet kokią nors paviršutiniškos ir trumpalaikės koegzistencijos formą. Bendrystė bus pasiekta dieviškosios Apvaizdos nustatytą valandą, bet Katalikų Bažnyčia žino, jog ji pati, idant tai pavyktų, privalo būti atvira ir jautri tarp atsiskyrusiųjų brolių esamoms tikrai krikščioniškoms gėrybėms, kylančioms iš bendro paveldo [127], sykiu grįsti sąžiningą ir konstruktyvų dialogą aiškiomis savo pozicijomis, ištikimybe bei neprieštaringumu tikėjimui, krikščioniškosios tradicijos raidoje perduotam bei apibrėžtam jos Magisteriumo. Nepaisydama tam tikro defetizmo pavojaus ir neišvengiamo lėtumo, kurio niekada nevalia pakeisti skubotumu, Katalikų Bažnyčia nesiliauja drauge su visais kitais broliais krikščionimis ieškojusi kelių į vienybę, o su kitų religijų sekėjais – nuoširdaus dialogo. Tegu šis tarpreliginis dialogas padeda įveikti bet kurią priešiškumo, nepasitikėjimo, abipusio smerkimo ir net įžeidinėjimo formą! Tai išankstinė sąlyga, kad galėsime bent susitikti tikėdami vieną Dievą ir būdami tikri nemirtingos sielos amžinuoju gyvenimu. Ir pirmiausia tegu Viešpats padaro, kad ekumeninis dialogas vestų į nuoširdų susitaikinimą per visa tai, ką bendra su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis jau galime turėti: per tikėjimą į Jėzų Kristų, žmogumi tapusį Dievo Sūnų, Gelbėtoją ir Viešpatį, Dievo žodžio klausymąsi, Apreiškimo tyrinėjimą, Krikšto sakramentą.
Kiek Bažnyčia gebės žadinti veiklią santarvę – vienybę įvairovėje – savo viduje ir būti susitaikinimo liudytoja bei nuolanki tarnaitė kitų Bažnyčių, bažnytinių bendruomenių ir religijų atžvilgiu, tiek ji taps, pasak šventojo Augustino išraiškingo apibūdinimo, „sutaikintuoju pasauliu“ [128]. Tada Bažnyčia bus susitaikinimo ženklas pasaulyje ir pasauliui.
Suvokdama susiskaldymo bei karo jėgų pagimdytos ir šiandien ne tik tautų pusiausvyrai bei harmonijai, bet ir pačiam žmonijos išlikimui grėsmę keliančios situacijos nepaprastą rimtumą, Bažnyčia jaučia pareigą siūlyti savo ypatingą bendradarbiavimą siekiant įveikti konfliktus ir atkurti santarvę.
Tai sudėtingas ir delikatus susitaikinimo dialogas, į kurį Bažnyčia pirmiausia įsiterpia per Šventojo Sosto ir jo įvairių organų veiklą. Galima sakyti, kad Šventasis Sostas stengiasi tarti savo žodį greta šalių vadovų ir įvairių tarptautinių institucijų atsakingųjų asmenų arba pradėti su jais dialogą ar skatinti jų tarpusavio dialogą dėl daugelio konfliktų sureguliavimo. Bažnyčia tai daro ne dėl šalutinių motyvų ar slaptų interesų, nes tokių ji neturi, bet „iš humanitarinio rūpesčio“ [129], savo institucine struktūra bei moraliniu autoritetu – visiškai nepakartojamais – tarnaudama santarvei ir taikai. Ji tai daro įsitikinusi, kad kaip „kare dvi pusės pakyla viena prieš kitą“, taip ir „taikos klausimu būtinai reikalingos dvi šalys, turinčios mokėti įsipareigoti“, ir kad tai yra „tikroji dialogo taikos labui prasmė“ [130].
Į dialogą dėl susitaikinimo Bažnyčia taip pat įsitraukia per vyskupus pagal jų kompetenciją ir atsakomybę kaip individus, vadovaujančius savo dalinėms Bažnyčioms ar susivienijusius į vyskupų konferencijas, bendradarbiaujant kunigams ir visiems krikščioniškųjų bendruomenių nariams. Ganytojai ištikimai atlieka savo užduotį, skatindami šį nepamainomą dialogą ir skelbdami žmogiškuosius bei krikščioniškuosius susitaikinimo ir taikos reikalavimus. Pasauliečiai, kurių „evangelizacinės veiklos sritis yra platus bei sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos […], tarptautinio gyvenimo“ pasaulis [131], kviečiami bendrystėje su savo ganytojais tiesiogiai įsitraukti į dialogą dėl susitaikinimo ar jį skatinti. Ir per juos Bažnyčia vykdo savo sutaikinamąją veiklą.
Tad širdžių atnaujinimas per atsivertimą ir atgailą yra bet kurio tvaraus visuomeninio atsinaujinimo bei taikos tarp tautų pagrindinė prielaida ir patikimas pagrindas.
Belieka priminti, kad dialogo, kad ir kokiu pavidalu jis vyktų, – formų yra ir gali būti tokių įvairių, kad dialogo sąvoka turi analoginę vertę – Bažnyčiai ir jos nariams niekuomet nevalia grįsti abejingumo tiesai nuostata; priešingai, tiesą būtina iškelti aikštėn, tačiau tai daryti reikia ramiai, gerbiant kito protą bei sąžinę. Susitaikinimo dialogas niekada negali pakeisti ar susilpninti Evangelijos tiesos skelbimo, kurio tikslas yra nusidėjėlio atsivertimas ir bendrystė su Kristumi bei Bažnyčia, bet turi padėti perduoti bei įgyvendinti šią tiesą priemonėmis, Kristaus paliktomis savo Bažnyčiai susitaikinimo pastoracijai vykdyti, – katecheze ir atgaila.
Tęsinys – kitą sekmadienį.
Išnašos
[75] Plg. Sk 15, 30.
[76] Plg. Kun 18, 26–30.
[77] Plg. Kun 19, 4.
[78] Plg. Kun 20, 1–7.
[79] Plg. Iš 21, 17.
[80] Plg. Kun 4, 2tt.; 5, 1 ir toliau.; Sk 15, 22–29.
[81] Plg. Mt 5, 28; 6, 23; 12, 31–32; 15, 19; Mk 3, 28–30; Rom 1, 29–31; 13, 13; Jok 4.
[82] Plg. Mt 5, 17; 15, 1–10; Mk 10, 19; Lk 18, 20.
[83] Plg. 1 Jn 5, 16–17.
[84] Plg. Jn 17, 3.
[85] Plg. 1 Jn 2, 22.
[86] Plg. 1 Jn 5, 21.
[87] Plg. 1 Jn 5, 16–21.
[88] Plg. Mt 12, 31–32.
[89] Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, IIa–IIae, q. 14, aa. 1–3.
[90] Plg. 1 Jn 3, 20.
[91] Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, IIa–IIae, q. 14, a. 3, ad primum.
[92] Plg. Fil 2, 12.
[93] Plg. Šv. Augustinas. De spiritu et littera, XXVIII: CSEL 60, 202–203; Enarrat. in ps. 39, 22: CCL 38, 441; Enchridion as Laurentium de fide et spe et caritate, XIX, 71: CCL 46, 88; In Ioannis Evangelium tractatus, 12, 3, 14: CCL 36, 129.
[94] Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 72, a. 5.
[95] Plg. Tridento Susirinkimas. IV sesija De iustificatione, 2 sk. ir 23, 25, 27 kan.: Conciliorum Oecumenicorum Decreta. Bologne, 1973, p. 671 ir 680–681 (DS 1573, 1575, 1577).
[96] Plg. Tridento Susirinkimas. IV sesija De iustificatione, 15 sk.: Conciliorum Oecumenicorum Decreta. Ed. cit., p. 677 (DS 1544).
[97] Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą (1982 kovo 14): Insegnamenti, V, 1 (1982), 861.
[98] Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 16.
[99] Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą (1982 kovo 14): Insegnamenti, V, 1 (1982), 860.
[100] Pijus XII. Kreipimasis per radiją į Jungtinių Valstijų nacionalinį katechetinį kongresą Bostone (1946 spalio 26): Discorsi e radiomessaggi, VIII (1946), 288.
[101] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis, 15: AAS 71 (1979), p. 286–289.
[102] Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 3; plg. 1 Jn 3, 9.
[103] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Rytų Prancūzijos vyskupus (1982 balandžio 1), 2: Insegnamenti, V, 1 (1982), 1081.
[104] Plg. 1 Tim 3, 15–16.
[105] Tekstas kelia tam tikrų sunkumų, nes santykinis įvardis, kuriuo prasideda paraidinis vertimas, nedera su bevardės giminės mysterion. Kai kuriuose vėlyvuose rankraščiuose tekstas pataisytas, kad atitiktų gramatiką. Tačiau Paulius tenorėjo sugretinti tai, ką pats buvo parašęs, su garbingu tekstu, kuris, jo nuomone, visiškai paaiškino jo mintį.
[106] Ankstyvoji krikščionių bendruomenė reiškia savo tikėjimą į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, kuris garbinamas angelų ir yra Viešpats. Tačiau į akis krintantis šios žinios elementas lieka „pasirodė kūne“: tai, kad amžinasis Dievo Sūnus tapo žmogumi, yra „didis slėpinys“.
[107] 1 Jn 5, 18–19.
[108] 1 Jn 3, 9.
[109] 1 Tim 3, 15.
[110] 1 Jn 1, 8.
[111] 1 Jn 5, 19.
[112] Plg. Ps 51 [50], 7.
[113] Plg. Ef 2, 4.
[114] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia, 8, 15: AAS 72 (1980), p. 1203–1207, 1231.
[115] 2 Sam 12, 13.
[116] Ps 51 [50], 5.
[117] Ps 51 [50], 9.
[118] 2 Sam 12, 13.
[119] Plg. 2 Kor 5, 18.
[120] Plg. 2 Kor 5, 19.
[121] Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 92.
[122] Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 13; plg. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 8; Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes, 11–12.
[123] Plg. Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam, III: AAS 56 (1964), p. 639–659.
[124] Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1, 9, 13.
[125] Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Paterna cum benevolentia: AAS 67 (1975), p. 5–23.
[126] Plg. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 7–8.
[127] Plg. ten pat, 4.
[128] Šv. Augustinas. Sermo 96, 7: PL 38, 588.
[129] Jonas Paulius II. Kreipimasis į prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso narius (1983 sausio 15), 4, 6, 11: AAS 75 (1983), p. 376, 378–379, 381.
[130] Jonas Paulius II. Homilija per šv. Mišias, skirtas XVI pasaulinei taikos dienai (1983 sausio 1), 6: Insegnamenti VI, 1 (1983), 7.
[131] Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 70: AAS 68 (1976), p. 59–60.