Jėzus kalbėjo mokiniams:
„Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“
„Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės.
Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.
„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“
Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 32–48).
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje tvirtai tikėkime: esame sukurti amžinybei, tad laukdami Jėzaus sugrįžtant budėkime, kad neprisirištume prie to, kas dūla ir nyksta, kad keliaudami šios žemės takais krautume nenykstantį lobį danguje – tai, ką patirti galime jau dabar: tikėjimą, meilę ir viltį, tai, kuo dalydamiesi augame: ramybę ir drąsą, atkaklumą ir ištvermę, ir būtume pasirengę bet kurią akimirką tapti dangaus Karalystės piliečiais.
Vysk. Kęstutis Kėvalas: Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis – tai navigacijos sistema
Siūlome katechezę, vyskupo K. Kėvalo pasakytą per Lietuvos jaunimo dienas 2015 „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“, vykusią birželio 27–28 dienomis.
Evangelijos ištrauka:
„Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Jei tad jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę! Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“. (Lk 12, 22–34)
Garbė Jėzui Kristui. Kaip nuotaika? Ar pavalgėte? Batai nespaudžia? Aš irgi apsiaviau batus – galvojau, kad lis. Bet kai su batais ateini, žmogus solidžiau jautiesi, taigi stoviu su batais. „Žvejo batuose“ – toks krikščionio pašaukimas, toks mūsų didis pakvietimas gyventi nepaprastą gyvenimą, kurį mums padovanojo Dievas.
Šiandien kalbėsime apie dalykus, kurie nėra dalykai. Yra toks priežodis: svarbiausi gyvenime dalykai nėra dalykai. Meilė, tikėjimas, ištvermė, ramybė, drąsa, tvirtumas – tai ne pinigai, bet vertybės, kurias galima prasinešti pro mirties vartus, į Dangaus karalystę. Jėzaus mokymas apie dangų buvo viena iš svarbiausių temų. Noriu jums paskaityti vieną Evangelijos pagal Matą skirsnelį: „Su Dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį žmogus niekam nesako, iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir vėl perkasi dirvą. Su Dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13, 44–46).
Taigi, brangieji, šiandien – apie perlus, apie lobį, kurį kiekvienas iš mūsų esame įgiję, nes mums Dievas padovanojo gyvenimą.
Kažkada vaikų paklausiau: „Ar pastebėjote, kad gyvenate?“ Jie rimtai man atsakė: „Taip, pastebėjome.“ Tai yra pati didžiausia dovana, kurią mes turime. Kur jūs buvote prieš dvidešimt ar trisdešimt metų? Jūsų nebuvo. Ir vis dėlto mus Dievas pašaukė žodžiais: „Būk, gyvenk, patirk ir atrask.“
Kokie svarbiausi atradimai turi būti žmogaus gyvenime? Svarbiausias atradimas yra supratimas, kad aš esu mylimas. Ar jums teko kada nors tai patirti? Sveiki atvykę į Dangaus karalystės pradžią. Ji prasideda, jeigu žmogus patiria, kad yra mylimas. Jėzus nuveikė neįtikėtiną istorijos perkeitimą. Ar žinote, kokius žodžius jis girdėjo šnabždant? Evangelijoje, krikšto ir atsimainymo scenose, randame tokius žodžius: „Tu esi mano mylimasis sūnus, Tavim aš gėriuosi.“ Jūs kartais girdit šitą šnabždėjimą? Taip? Sveikinu! Jei šį supratimą, kad esate mylimi, turėsite, eisite kiaurai per šio gyvenimo sienas. Žmogus, kuris priima Dievo meilę, tampa neįveikiamas.
Mokytojas iš Nazareto atsivėręs Tėvo valiai tapo toks, kuris uždegė visą pasaulį. Šiandien, po dviejų tūkstančių metų, mes kalbame apie jį dėl to, kad Jis perkeitė mūsų kultūrą ir istoriją. Jis buvo tas, kuris nuleido Dangų į žemę, vis dėlto tiek nedaug žmonių pasidomi Jėzaus parašytu laišku mums. Kažkada vienoje kolegijoje paprašiau pakelti rankas tų studentų, kurie yra vartę Šventąjį Raštą. Iš šimto žmonių septyni nedrąsiai pakėlė rankas. Tada studentai prašė duoti pavartyti, bet atsakiau, jog šis yra mano ir kad kiekvienas privalo turėti savo. Tai tokia svarbi knyga, kad ji turi būti nuosava.
Dievo meilė nėra tiktai kalbos. Ji yra patirtis. Noriu pasidalinti istorija apie vieną kunigą, jau iškeliavusį amžinybėn. Jis mums drausdavo kalbėti apie Dievo meilę. Sakydavo, kad nieko apie tai nesuprantame. Dievo meilė yra daug daugiau nei galima ištarti žodžiais. Kai kartą prirėmėme jį prie sienos klausdami, ką tokio jis yra patyręs, kad gali mums drausti apie ją kalbėti, kunigas papasakojo apie savo jaunystės kelionę kalnuose. Eidamas mintyse klausinėjo: „Viešpatie, aš esu kunigas, aš turiu kalbėti apie Dievo meilę, bet aš nelabai ką suprantu apie tai. Man reikia Tavęs. Noriu, jog manyje užsidegtų didelė, galinga ugnis, kad galėčiau liudyti apie Tave.” Vakare po visą dieną trukusios vidinės kovos jis užėjo į properšą, kur tikėjosi prisėsti pailsėti. Sėsdamasis aplink save pastebėjo didelių žemuogių. Tada suprato, kad visas priešais plytintis laukas yra jų pilnas. Jis klaupėsi ir praleido visą naktį šiame lauke – patirtis apie Dievo meilę buvo išties galinga. Papasakojęs istoriją jis pravirko ir paliko mūsų auditoriją.
Kai man buvo penkiolika metų, kartą turėjau grįžti nemažą kelią namo pėsčiomis. Eidamas sugalvojau pasimelsti už savo gyvenimą – kad pasisektų. Norėjau, kad malda greitai nesibaigtų, o ilgiausia mano tada žinota malda buvo rožinis. Nutariau jį sugiedoti, kad užimtų dar daugiau laiko, kad dar daugiau pasimelsčiau. Pradėjus trečią slėpinį mane ištiko tokia laimė, kad pasidarė net baisu. Važiuoja stogas? Viešpatie, pasigailėk: vienas laukuose, giedantis ir visas laimingas. Bet taip smagu, tokia euforija! Bijojau, kad malda baigsis. Meilės patirtis buvo neįtikėtina.
Kryžius. Dievas parodė viską, ką galėjo, atidavė pats save. Jei būtum vienintelis planetos gyventojas, Jis atiduotų gyvybę už tave. Toks yra neįtikėtinas Dievo planas: Jis sukūrė mane meilei, kad aš patirčiau, kas yra Dievas.
Antras itin svarbus dalykas yra mums duoti talentai. Ar žinote savo talentus? Lietuviai labai gerai žino savo trūkumus ir labai puikiai juos išvardina. Kai reikia išvardinti, ką aš gerai darau, iškart sunkiau. Ne lietuviškoje, bet angliškoje katekizmo knygoje sąraše radau nuodėmę – savęs žeminimą. Ar kada esate išpažinę tokią nuodėmę? Viena iš nuodėmių yra nuvertinti save ir neatpažinti savo talentų. O juos verta atpažinti.
Noriu priminti turbūt daugeliui gerai žinomą Šventojo Rašto istoriją apie talentus. Praslinkus nemažai laiko tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti apyskaitą. Priėjo tarnas, gavęs penkis talentus ir tarė: „Šeimininke, davei man penkis talentus, aš tau pelniau kitus penkis.“ Šeimininkas jam pasakė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne, kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą.“ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus atėjęs pasakė: „Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du.“ Šeimininkas atsakė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne, kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą.“ Prisiartinęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu žmogus kietas, pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs paslėpiau savo talentą žemėje, še, imkis, kas tavo.“ Šeimininkas atsakė: „Blogas tarne tinginy, tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau, taigi reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, o grįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis“ (Mt 25, 19–27).
Penki talentai prilygsta trims milijonams eurų. Tokia didelė dovana simbolizuoja mums duotą Dievo dovaną. Mes ją turime leisti į apyvartą, nes esame atsakingi už investiciją į savo, artimųjų ir pasaulio gyvenimą. Grąžinti šeimininkui su palūkanomis. O jei Jonas Paulius II į savo pašaukimą būti kunigu būtų atsakęs „Ne, tik ne aš, labai atsiprašau“? Kaip būtų atrodęs pasaulis, kultūra ir net mūsų tėvynė Lietuva? Kai jis, tik išrinktas popiežiumi, atvyko į Lenkiją, Krokuvą, kur susirinko du milijonai žmonių, Jonas Paulius II meldėsi prašydamas Šventosios Dvasios atnaujinti Žemės veidą. Tuo metu atmosfera tarsi įsielektrino, visi ėmė ploti, skanduoti.
O jūs esate drąsūs lietuviai, jumyse jaučiu talento jėgą. Ar jūs pasiruošę nešti šią tėvynę ant savo pečių? Mūsų tėvynė labai jauna, bet pagal ekonominės laisvės rodiklį pasaulyje esame penkioliktoje vietoje. Tai įrodo mūsų galimybes save dovanoti, investuoti savo talentus šioje tautoje. Todėl jūsų kartai, kuri yra apdovanota laisve ir gali laisvai tikėti, išpažinti bei susivienyti, verta kurti tėvynę.
Vakar buvau Prisikėlimo bažnyčioje. Ir sutikau į mūsų tėvynę Lietuvą atvykusį brolį Stan Fortuna, pasirodysiantį šįvakar. O jei šis žmogus būtų neatsakęs į savo talentą? Žinote, būti talentingam nelengva: turi daug dirbti. Kartą akordeonisto Martyno Levickio esu paklausęs, kiek laiko jis per dieną groja. Jis atsakė grojąs vidutiniškai keturias ar penkias valandas per dieną. Stan Fortuna – žmogus, iš visos degančios širdies norintis pasidalinti Dievo meile, darantis viską, ką gali. Jis groja, pamokslauja, važiuoja į Lietuvą. Brangieji, jei neatpažįstate savo talentų, klauskite draugų, bendraamžių, tėvų, dvasios tėvų. Pats didžiausias talentas yra tikėjimas. Tikėjimas, kurį jūs turite kaip dovaną. Iš kur aš tai žinau? Žinau, nes jūs esate čia. Tiesiog neįtikėtina, kokia jėga Dievo malonė gali eiti per jūsų gyvenimus. Jūs galite tapti Dievo malonės įsikūnijimu. Jūs galite tapti tokie kaip Jėzus. Šiomis dienomis mūsų tėvynėje Jėzus tapo dovana, kad aš sekčiau jį ir tapčiau dovana. Ar tai sudėtinga – tapti dovana naudojant talentus?
Trečias dalykas – pašaukimas. Ar kada nors esate pagalvoję apie savo pašaukimą? Jūs kiekvienas iš Dievo esate gavę specialų pašaukimą. Jį turite atrasti. Pašaukimas į šeimos gyvenimą, į pašvęstąjį gyvenimą, gali būti labai ypatingas, labai svarbus. Šie metai vyskupų paskelbti pašvęstojo gyvenimo metais. Ką reiškia pašvęstasis gyvenimas? Pašvęstas gyvenimas yra tas, kurį ypač norima padovanoti Dievui kunigystės tarnyste ar tampant vienuoliškos bendruomenės nariu. Galima pašvęstuoju gyvenimu laikyti ir gyvenimą šeimoje, nes čia tu pašventi save ir atiduodi kitam kaip dovaną.
Turiu draugą Luką, kuris prieš dvi savaites tapo kunigu. Kai jam buvo devyniolika metų, Lukas manęs klausė: „Iš kur žinoti, ar Dievas mane šaukia? Jaučiu, kad Jis tarsi kalbina mane, bet iš kur žinoti?“ Aš jam atsakiau, kad jis turįs prašyti ženklo. Tada iš jo pradėjau gauti laiškus su klausimu „Ar tai yra ženklas?“ Viename jų jis aprašė patirtus įvykius Italijoje. Kai jis pietavo vienoje kavinėje, pastebėjo pro šalį praeinantį kunigą. Po kelių akimirkų kunigas grįžta tiesiai pas Luką ir užkalbina jį. Pasako jam: „Kai aš nuo tavęs nuėjau, man kažkoks vidinis balsas liepė grįžti. Kas tu toks?“ Lukas prisistatė ir papasakojo apie savo pašaukimą. Po dviejų dienų kunigas pakvietė vaikiną į koncertą. Koncerte jie susitinka ir Lukas jo neatpažįsta – kunigas buvo apsirengęs raudonais kardinolo rūbais. Jis padrąsina Luką: „Nebijok, viskas bus gerai, prisėsk šioje eilėje.“ Atsisėdęs pastebi, jog toje pačioje eilėje, už keturių vietų, sėdi Jonas Paulius II. Lukas man rašo: „Ką daryti, ar tai ženklas?“ Atsakau: „Nežinau, ar tai ženklas, bet manau, kad tai daugoka.“ Kitą kartą, man atvykus jo aplankyti į Romą, meldėmės Šv. Petro bazilikoje: aš – už jį, jis – už save. Mums išėjus iš bazilikos tūkstančio žmonių minioje Lukas randa ant žemės numestą kunigo apykaklę. Pakelia ir klausia, kas čia. Aš jam sakau: „Žinai, man šis daiktas, kažkur matytas…“ Kai jis paklausia, ką tai galėtų reikšti, aš jam atsakau: „Manau, tai daugoka.“
Iš tikrųjų Dievas yra ypatingas ir kalba švelniai tiems, kurie jo klausia, kurie prašo Jo padėti suprasti, kam yra pašaukti. Ar jūs meldžiatės už savo būsimą sutuoktinį ar sutuoktinę? Aš jus raginu melstis, nes tai bus jūsų žmogus, kurį galima įvardinti tiesiog antruoju aš, antrąja jūsų puse, kuriai visą save atiduosite. Argi neverta dėl šio uždavinio į pagalbą pasikviesti ir Dievą? Ar Jis ne Dievas, ar negali padėti? Mes visi atsivėrę Jo malonei galime sulaukti nepaprasto lobio, kuris dovanojamas už dyką. Kaina už Dievo dovanas yra malda klūpint ir atsivėrimas Jam.
Ar jūs meldžiatės? Ryte, vakare, kada nors? Taip? Bravo, jūs esate ryšyje! Daugybė žmonių gyvena be ryšio. Išjungia savo „mobilųjį telefoną“ ir gyvena taip, tarsi Dievas neegzistuotų. Jie save skriaudžia, nes Dievas rodo save per pasaulio grožį, per šį nepaprastą, dėsningą, gražų pasaulį ir yra sukūręs mus. Todėl atsiverti maldoje yra labai svarbu. Dar svarbiau – atsiverti sakramentams juos priimant, ateiti į Švč. Sakramento adoraciją ir pabūti jo saulėje tol, kol jausiuosi tarsi įdegęs. Pasimeldęs prie Švč. Sakramento žmogus įdega įsimylėjimu – įsimyli Dievą ir kitus, tampa meilės įsikūnijimu.
Mes esame čia, kad sustiprintume savo tikėjimą, kad pajustume bendrystę ir kad žinotume, kur yra mūsų lobis, susidedantis iš trijų dalių. Pirmoji – meilė. Antroji – talentas. Trečioji – pašaukimas. Jei atkreipsit dėmesį į šiuos dalykus, jau jaunystėje rasite lobį, kuris jus neš per visą gyvenimą. Jūs patirsite Dangų jau šioje žemėje. Įsivaizduokit, koks projektas jums kiekvienam yra parengtas.
Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis – tai navigacijos sistema. Jei navigacijos sistema nustatyta Dievui, tai nesvarbu, kokiu keliu keliausiu, ji grąžins mane į gerą kelią. Ta sistema yra Dievo tauta – Bažnyčia.“