Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių
Dievas sako: „Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“
Prieš jį jis išaugo kaip ūglis, lyg atžala iš išdžiūvusios žemės. Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes į jį būtume žvelgę. Nebuvo į ką pažiūrėti, todėl mes jo nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome. Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.
Visi mes lyg avys buvome paklydę, kiekvienas savu keliu ėjo. Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. Jis buvo išvestas iš areštinės ir teismo, tačiau kas išaiškins jo kilmę? Jis buvo išplėštas iš šalies, kur gyvybė, už mano tautos nuodėmes buvo pasmerktas mirti. Kapą jam skyrė prie nusikaltėlių, laidojimo vietą – prie turtuolių, nors jis nebuvo padaręs jokios neteisybės ir jo lūpose vyliaus nebuvo.
Bet Viešpats jautė palankumą savam sumuštajam, pagydė tą, kuris savo gyvybę aukojo už nuodėmes. Užtat jis matys palikuonių, gyvens ilgą laiką. Per jį bus pasiekta, kas Viešpačiui patinka. Po sielos vargų jis regės šviesą ir turės gausingą pažinimą. Dievas sako: „Būdamas teisus, mano tarnas daugelį nuteisins ir sau užsikraus jų kaltę“. Todėl aš daugybę jam duosiu kaip dalį, gausybę jis gaus kaip laimikį, nes jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Tačiau jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusikaltėlius“. (Iz 52, 13–53, 12)
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančia pagal Joną
Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi. Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai tik Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų, nepražudžiau nė vieno“. Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. O Kajafas buvo žydams pataręs: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“. Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir dar vienas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ Šis atsakė: „O ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“. Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“ Jėzus jam tarė: „Jeigu pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – tai kam mane muši?“ Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ Tas išsigynė: „Ne, ne!“ Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“. Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“. Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“. Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Ar aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas. Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam į veidą.
O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo miniai: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: „Štai žmogus!“ Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“. Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“. Išgirdęs šiuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.
Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti.
Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo prikalė kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie Kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazaretietis, žydų karalius“. Šį įrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“. Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“
Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė.Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Rašto žodžiai, Jėzus tarė: „Trokštu!“ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant izopo lazdelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią.
…
Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį, – nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną. Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Tenai jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti. (Jn 18, 1–19, 42)
Šį Didįjį penktadienį, išgyvendami Atpirkimo slėpinį – Jėzaus žengimą ant Kryžiaus, kad savo kančia ir mirtimi sunaikintų mūsų nuodėmes, o savo prisikėlimu išvaduotų mus iš amžinosios mirties, kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje.
Su pasitikėjimu kreipkimės į dangiškąjį Tėvą – teišklauso Jis mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldos už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami. Tegul ant Kryžiaus iš meilės gimusi viltis ir didis džiaugsmas sustiprina mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Br. Lukas Skroblas OSB. „Mano tauta, ką aš tau padariau ? Atsakyk man“
Priekaištai
Kristaus kančios skausmingąsias akimirkas leidžia išgyventi šios dienos Kančios pamaldos, kurių metu yra garbinamas kryžius ir giedamos Jeremijo raudos ar kitos gavėnios giesmės. Monastinėse bendruomenėse giedami vadinamieji „Priekaištai“. Atliekami jausmingomis grigalinio giedojimo melodijomis, jie sudaro stiprų ir intensyvų tikėjimo akto momentą.
Pačių žiauriausių kankinimų akimirką, šie priekaištai tapatina kankinamąjį su Izraelio Dievu. Juose jaučiama ir iš gelmių besiskverbianti viltis, kuri sako: tiek meilės negali būti nugalėta. Šie priekaištai paliečia visą eilę senatestamentinių įvykių, kaip antai Mich 6,34; Įst 8, 2–7; Iz 5,4; Jer 2, 21 ir kartu iškelia glaudų tapatumą tarp Jėzaus iš Nazareto ir Jahvės, Izraelio Dievo. Jie yra štai tokie:
Mano tauta, ką aš tau padariau ? Kuo nuliūdinau tave ? Atsakyk man.
Už tai, kad išvedžiau tave iš Egipto žemės – ar už tai savo Gelbėtojui paruošei kryžių ?
Ar už tai, kad keturiasdešimt metų tau rodžiau kelią per dykumą, maitinau tave mana ir įvedžiau į tikrai derlingą kraštą – už tai savo Gelbėtojui paruošei kryžių ?
Ką dar aš turėjau padaryti ir nepadariau ? Juk aš tave auginau nelyginant gražų rinktinį vynmedį, o tu taip skaudžiai man atsilyginai.
Kai troškau, mane pagirdei actu, ietimi savo Gelbėtojui perdūrei šoną.
Aš dėl tavęs ištikau bausmėmis egiptiečius ir jų pirmagimius, o tu mane atidavei nuplakti.
Aš tave išvedžiau iš Egipto, paskandinęs faraoną raudonoje jūroje, o tu mane įdavei aukštiesiems kunigams.
Aš perskyriau prieš tave jūrą, o tu man pravėrei šoną su ietimi.
Aš lydėjau tave dengdamas debesimis, o tu mane nuvedei į Piloto pretorijų.
Aš tave maitinau mana dykumoje, o tu mane mušei ir nuplakei.
Aš, kad tave išgelbėčiau, pagirdžiau iš uolos, o tu man padavei gerti perrūgusio vyno.
Aš dėl tavęs ištikau Kanaano karalius, o tu man daužei galvą nendrine lazda.
Aš tau daviau karališką skeptrą, o tu man ant galvos uždėjai erškėčių vainiką.
Aš tave išaukštinau su didele galybe, o tu mane pakabinai ant kryžiaus medžio.
Gyventi atvira žaizda Dievui
Visa ši Kryžiaus išaukštinimo ir garbinimo apeiga pastato prieš dievišką paradoksą, kuris atplukdo stiprias ir aukštas dieviškos meilės bangas,– meilės, kuri negali būti nugalėta. Tačiau ji tampa visagalė tik tuomet, kai yra priimama laisvai, kai žmogus laisvai apsisprendžia už ją, kai leidžiasi jos sužeidžiamas. Vienas vienuolis yra pasakęs paradoksalią mintį: „Dievas žaizdų negydo, jis jas atveria“. Didžiojo penktadienio liturgija turbūt ir bus ta diena, kuri padeda gyventi atvira žaizda Dievui.
O gyventi atvira žaizda Dievui – tai tapti jautriam ir ragauti Viešpaties švelnumo, kuris kaip medus ir balzamas ištekėjo iš pervertų jo žaizdų. Geležis pervėrė jo kūno narius ir palietė širdį, kad jis galėtų totaliausiu būdu susitapatinti ir kentėti kartu su mano sužeista prigimtimi. Jo širdies paslaptys apnuoginamos per jo kūno žaizdas ir atveria man Tėvo neišmatuojamo gerumo gelmę. Kaip kitaip šis begalinis švelnumas galėjo būti parodytas žmonėms? Kaip dar aiškiau ir iškalbingiau Dievas Tėvas galėjo parodyti šį švelnumą, jei ne per jo Sūnaus atviras kūno žaizdas? Juk nėra didesnės meilės kaip gyvybę atiduoti už pasmerktuosius!
Didysis penktadienis ir toliau stato į paradoksą, nes kiekvienas krikščionis yra kviečiamas sekti Kristumi, siekti jo būklės, dalintis jo būsenomis, maža to, tapti viena būtimi su juo. Kančios prasmė į žmogaus prigimtį skverbiasi lėtai. Yra nedaug žmonių, kurie patirdami kančią tuoj pat apkabina kryžių. Paprastai žmogus ieško visokiausių būdų stumti kryžių nuo savęs tarsi nenaudingą ir neveiksmingą tikrovę.
Todėl nėra aišku, kaip iš kankinimo įrankio gali ištrykšti prisikėlimo džiaugsmas ir todėl tikras gyvenimas, kaip kryžius gali būti pozityvi tikrovė. Tuo tarpu šv. Paulius džiaugiasi savo kentėjimais už tuos, kurie priėmė Kristų (plg. 2 Kor 7,4). Jam žodis apie kryžių yra Dievo galybė (plg. 1 Kor 1,18). Jis giriasi vien tik Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kuriuo pasaulis jam yra nukryžiuotas, o jis – pasauliui (plg. Gal 6,14).
Aš pražydau iš jo žiedų
Antai ir Jonas Auksaburnis prasiskverbė į kryžiaus atneštą džiaugsmą: „Kryžiaus medis, – sako jis, – yra mano amžinasis išganymas. Tai mano maistas ir mano puota. Mano šaknys giliai leidžiasi tarp jo šaknų. Skleidžiuosi po jo šakomis. Pabėgęs nuo kaitros, pasistačiau palapinę jų pavėsyje ir ten radau poilsio vietą, gaivinamą ryto rasos. Aš pražydau iš jo žiedų. Jo vaisiai man teikia tobulą džiaugsmą. Šie vaisiai buvo saugomi man nuo laikų pradžios, vaisiai, kuriuos aš galiu valgyti laisvai. Tai mano tiesus kelias, mano siauras takelis“.
O ir Šventojo Andriejaus Darbai parodo, kaip patristinio amžiaus krikščionys vertino Kryžių. „Sveikas Kryžiau, – sušunka Andriejus, – pašventintas Kristaus Kūno, papuoštas jo kūno nariais tarytum brangakmeniais. Prieš Viešpatį pakabinus ant tavęs, kėlei mums baimę. O dabar tu esi dangiškos meilės objektas. Todėl einu į tave, tikras ir džiaugsmingas, kad priimsi mane draugiškai, mane, kuris yra mokinys to, kuris buvo pakabintas ant tavęs. O gerasis kryžiau, sukilnintas Viešpaties kūno narių“.
Minėti autoriai pamažu prasiskverbė į kryžiaus slėpinį, suvokdami, kad šio slėpinio priėmimas – tai tiesiog pats gyvenimas, konkretūs proto, valios ir kūno žingsniai, lydimi drąsos ir rizikos išeiti iš žmogiško saugumo garantijų. Jie leidosi jo apdovanojami, iki galo tapo gaunantys ir jį priimantys, kartu suprasdami, kad jų kančios jiems tarsi nebepriklauso, jos juos pranoksta; tai kančios Kristaus, kuris tęsia savo Atperkančią kančią per žmogiškas kančias.
Kiek mūsų gyvenime išdavysčių, kokia baisi tuštuma be Dievo