Ar tu dėl manęs taip karščiuojies? Te visa Viešpaties tauta pranašais pasidaro!
Viešpats nusileido debesyje ant žemės ir kalbėjo su Moze. Jis paėmė ant jo esančios dvasios ir uždėjo ant septyniasdešimt vyrų – seniūnų. Kai tik atsirado ant jųjų dvasia, tuojau juos pagavo įkvėpimas pranašauti ir nebepraėjo.
Du vyrai buvo pasilikę stovykloje; vienas jų vadinosi Eldadas, kitas – Medadas. Ant jųjų dvasia taipogi atėjo. Mat juodu buvo įtraukti į sąrašą, tik prie palapinės nebuvo atėję. Juodu stovykloje pagavo įkvėpimas pranašauti.
Tad vienas jaunuolis atbėgęs pranešė Mozei: „Eldadas ir Medadas stovykloje yra pagauti įkvėpimo pranašauti“.
Tuomet Nuno sūnus Jozuė, tarnaująs Mozei nuo pat jaunystės, kreipėsi į Mozę: „Šeimininke, uždrausk jiems tai daryti!“
Bet Mozė jam tarė: „Ar tu dėl manęs taip karščiuojies? Te visa Viešpaties tauta pranašais pasidaro, kad tik Viešpats jiems duotų savosios dvasios!“ (Sk 11, 25–29).
Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis
Tobulas Viešpaties duotas Teisynas:
jis dvasią gaivina.
Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį.
Viešpaties baimė gryna,
tveria per amžius.
Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi.
Ir tarnas tavasis jų trokšta laikytis;
kas tik gerbia juos, tas didį atpildą gauna.
Bet kas gi savo pastebi klaidą?
Tad nuplauki kaltes mano slaptąsias!
Tu savo tarną ir nuo puikybės apsaugok,
tegul ji manęs nepavergia.
Tada būsiu grynas,
švarus – be sunkiųjų kaltybių (Ps 18, 8. 10. 12–13. 14).
Jūsų lobiai supuvę
Nagi, dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs susikrovėte turtų pastarosiomis dienomis. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote savo širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).
Kas ne prieš mus, tas už mus! Jei tavoji ranka traukia tave nusidėti, – nusikirsk ją!
Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“.
Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!
Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio.
Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčiųjų mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.
Jei tavoji ranka traukia tave nusidėti, – nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu turint abi rankas, patekti į pragarą, į negęstančią ugnį.
Ir jei tavo koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu, turint abi kojas, būti įmestam į pragarą.
O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu turint abi akis, būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Mk 9, 38–43. 45. 47–48).
Visi sutelktai meskime Adelei Dirsytei († 1955-09-26), Dievo tarnaitei ir kankinei, ištvermingos maldos ir vilties mokytojai, Bažnyčios pripažinimo palaimintąja. Viešpatie, suteik ir mums drąsos atmesti visa, kas į nuodėmę veda, ir išminties, kad savo žodžiais ar apsisprendimais neužstotume artimui kelio pas Dievą. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Gailestingasis Dieve, padėk įveikti nevilties ir nemeilės pandemiją, kad atgavę Tiesos nuovoką ir išsižadėję savęs, vykdytume Tavo valią. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Evangelinis radikalumas
26 eilinis sekmadienis
Skaičiau žinutę apie grybauti išėjusią ir miške pasiklydusią senutę. Beieškant buvo pasitelktas net policijos sraigtasparnis, kol pagaliau brūzgyne aptiko kelią į namus pametusią moterį.
Kur kas blogiau, kai žmogus pameta moralinius orientyrus ir kelią į dangaus Tėvo namus. Žiniasklaida apie tai nekalba, nes tai nemadinga. Madinga kalbėti tik apie asmens laisves bei teises: teisę nesiskiepyti, teisę vienalyčiams kurti partnerystę ar net santuoką, teisę pasikeisti lytį; ir kokių tik teisių nesugalvoja mūsų dienų žmogus. Kalbos apie nuodėmę ar moralę laikomos atgyvena; net prezidentas niekinamas, kai jis gina santuokos keliu vyro ir moters kuriamą šeimą. Šis moralinis pasimetimas yra labai pavojingas tiek pavieniam žmogui, tiek ir visuomenei; jis kur kas pavojingesnis už paklydimą grybaujant miške.
Mes, tikintys žmonės – krikščionys, turime evangelinius orientyrus, kuriais žmonija vadovaujasi jau du tūkstančius metų; jie tiesiog yra įrašyti į mūsų prigimtį, kaip antai, nevok, nekalbėk netiesos, neištvirkauk, nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma etc.
Evangelija pateikia iš pirmo žvilgsnio labai kietus Jėzaus žodžius: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą“ (Mk 9, 43.47). Mes suprantame, kad kai esi gundomas nusidėti, nereikia nei rankos nusikirsti, nei akies išlupti, bet nuodėmei reikia labai rimtai priešintis, nes ji atskirs tave nuo Dievo.
Jėzus ypač kietai kalbėjo apie papiktintojus, kurie kitus įtraukia į nuodėmę: „Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ ( Mk 9, 42).
Kai kurie gundymai ypač stipriai veikia žmogų – tai pinigai, seksas ir valdžia. Jei žmogus nėra labai tvirtai apsisprendęs už Kristų, tuomet jam bus labai sunku neiti į derybas su nuodėme. Todėl Jėzus iš savo sekėjų tiesiog reikalavo tam tikro radikalumo, kuris nuolat skambėjo jo žodžiuose: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Arba: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių“ (Mt 7, 13).
Dievas mus apdovanojo laisve, ir jos siekis taip pat įrašytas mūsų prigimtyje. Gindami laisvę žmonės sudeda didžiausias aukas. Mums sunku pakęsti, jei kas nors, kad ir mūsų išrinktoji valdžia, pabando apriboti mūsų laisvę. Tuomet reikalaudami laisvės demonstruojame ir piketuojame. Menu, kai buvau netekęs laisvės, vienoje kameroje kalėjome dviese: aš, kunigas, nuteistas už tiesos žodį, ir užkietėjęs recidyvistas, kurio sąžinę slėgė daugybė sunkių nusikaltimų. Ant jo nugaros buvo ištatuiruotas didelis kryžius, prie kurio prikaltas kalinys šaukia: „Laisvės!“ Tikintiems į Dievą yra ne pakeliui su tokiais laisvės siekėjais.
Todėl mums reikia nuolat budėti, kad nepasiduotume pagundai siekti tokios laisvės, kuri mūsų dvasioje sukeltų sąmyšį, tai yra Dievo ir artimo meilę iškeisti į pačią blogiausią savimeilę. Labai brangus yra tikinčiojo budėjimas maldoje. Kai meldžiamės, tuomet nesunku priimti evangelinį radikalumą, skambantį Jėzaus kalbose: „Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų ir visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Ir pakenktų amžinai draugystei su Dievu.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Vyskupo Jono Kaunecko homilija transliuotą per „Marijos” radiją iš Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros. Joje jis priminė Džonatano Svifto parašytą pasaką „Guliverio kelionės” apie tai, kaip Guliveris patekęs į šalį, pas nykštukus, t.y. sprindžio dydžio žmogeliukus ir galvojo, kad jie nieko negali jam blogo padaryti. Tačiau, vieną, naktį, jam miegant, nykštukai jį surišo labai plonais siūlais taip, kad jis nebegalėjo išsilaisvinti.
Ar ne taip mums nutinka, kai mes susidedame su nuodėme, kuri mus pavergia ir nebepaleidžia iki pat didelės nelaimės ar net mirties?
Kardinolas pasiskiepijo, todėl ir prarado ryšį su dieviškuoju Išminties šaltiniu. Gaila. Net jei tos vakcinos nebūtų apgaulė, net jei jos tikrai gelbėtų, kuo mano gyvybė brangesnė už gyvybes tų abortuotų kūdikėlių, iš kurių kamieninių ląstelių tos vakcinos gaminamos? Todėl aš manau, kad TURIU moralinę teisę nesiskiepyti.
meskime Adelei Dirsytei († 1955-09-26) Bažnyčios pripažinimo palaimintąja
Viešpatie, suteik ir mums drąsos atmesti visa, kas į nuodėmę veda, ir išminties, kad savo žodžiais ar apsisprendimais neužstotume artimui kelio pas Dievą.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje –
Gailestingasis Dieve, padėk įveikti nevilties ir nemeilės pandemiją, kad atgavę Tiesos nuovoką ir išsižadėję savęs, vykdytume Tavo valią.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Ačiū Kardinolui Sigitui Tamkevičiui.
Arkivyskupas G. Grušas – pirmasis Lietuvos vyskupas,
vadovaujantis savo 50-metį šiemet švenčiančiai Europos vyskupų konferencijų tarybai.
CCEE ir Lietuvos vyskupų konferencijos informacija
Mąstymas Prašyti laisvos, neprisirišusios prie nuodėmės ir palaikančios silpnuosius širdies Jėzus, kalbėdamasis su Jonu, suteikia man gyvenimiškos išminties: turiu pastebėti gėrį kiekviename žmoguje, taip pat ir tame, kuris neišpažįsta Jėzaus. Ir per tą žmogų Dievas gali daryti daug gero. Jėzus įspėja mane, kad neįtarinėčiau ir „nepriklijuočiau“ kitam blogos valios. * Kaip traktuoju asmenis, kurie neina paskui Jėzų? Ar pajėgiu juose pastebėti žmogišką gerumą? Ką galiu pasakyti apie kasdienius kontaktus su jais? * Jėzus yra dosnus visiems, kurie pajėgia parodyti paprasčiausią gerumo gestą. Jis neužmiršta netgi paduotos stiklinės vandens. Ką galiu pasakyti apie savo įprastą elgesį ten, kur gyvenu ar dirbu? Ar aš pajėgiu parodyti paprastus gerumo gestus? * Pastebėsiu, su kokiu jautrumu Jėzus rūpinasi manimi – savo mokiniu. Kas parodys… Skaityti daugiau »
Bodėtis blogio darant gera kitiems Šio sekmadienio Evangelija mus ragina budėti, kad pritarimas pagundoms, savo rankas, kojas ir akis lengvabūdiškai kreipiant klastingo blogio link, neužkirstų kelio į Dievo Karalystę (žr. Mk 9, 47). Kartais, kad pradėtume nuosekliai grįžti į save, reikia tam tikro supurtymo ar išbandymo, kurie skatintų keisti mąstymą. Jėzus sako: „Išlupk savo akį, nes ji tave gundo į viską žvelgti savimeilės žvilgsniu, kuris naikina tavo vidinę šviesą – sąžinės balsą ir stabdo daryti tuos darbus, be kurių nėra tavo gyvenimo ateities.“ Jis pirmiausia nori, kad mes praregėtume savo vidumi (Apr 3, 18), ir tada viskas kardinaliai keisis, nes ne tik širdies akimis visus dalykus išvysime malonės šviesoje, bet iš mūsų ausų bus pašalinta kurtumo siera, atsiriš iš mūsų… Skaityti daugiau »
SVETIMI PRANAŠAI „Mokytojau, šis žmogus nevaikščioja su mumis. Jis, svetimšalis, daro stebuklus, bet nepriklauso mūsų būriui. Teisybė, jis padeda žmonėms, bet, ko gero yra eretikas, o gal šiaip laisvamanis, todėl reikėtų jam uždrausti taip elgtis“… Šiai, jei taip galėtume pavadinti, „operacijai“ vadovavo Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, iškilus teologas, „griaustinio sūnus“, tačiau pasirodė, kad drauge jis dar tebėra vaikas, turintis mažą širdį, apimtas pavydo, kad kas nors gali pasirodyti geriau už jį: „Tau neleidžiama daryti pasaulio geresniu, jei neini su mumis!“ Labai panašu į šiuolaikinių politikų manifestą… Tokiu atveju forma tampa svarbesnė už esmę, priklausymas grupei persveria galimai padaromą gėrį, o idėja iškeliama aukščiau tikrovės. Susidūrus su šiais reiškiniais verta prisiminti pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje Mozės duotą atsakymą tiems, kurie… Skaityti daugiau »
Nebūkime griežti kitiems, o sau atlaidūs Neteiskime kitų, bet pirmiausia būkime reiklūs sau patiems, kalbėjo popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties angelo“ maldą komentuodamas Mišių Evangeliją. Sekmadienio Evangelijos skaitinyje girdėjome trumpą Jėzaus ir apaštalo Jono, kalbėjusio visų mokinių vardu, dialogą. Mokiniai matė žmogų, Viešpaties vardu išvarantį piktąsias dvasias. Jie uždraudė jam tai daryti, nes jis nepriklausė jų grupei. Išklausęs mokinių pasakojimą, Jėzus liepė netrukdyti tiems, kurie daro gera, nes ir jie prisideda prie Dievo plano įgyvendinimo. Jėzus taip pat paprašė neskirstyti žmonių į gerus ir blogus, bet saugoti savo širdis, kad nepasiduotume blogiui ir savo elgesiu nepapiktintume kitų. Pasak Pranciškaus, mums visiems gresia pagunda užsidaryti. Mokiniai norėjo užkirsti kelią geram darbui vien dėl to, kad jį atlikęs asmuo nepriklausė jų… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Zch 8, 2–8) Taip kalba kareivijų Viešpats: „Su dideliu įkarščiu užtariu Sioną, liepsningai užstoju Jeruzalę“. Taip kalba Viešpats: „Aš grįšiu atgal į Sioną ir vėlei gyvensiu Jeruzalėje. Tada Jeruzalė vadinsis „Ištikimasis miestas“, o kareivijų Viešpaties kalnas – „Šventasis kalnas“. Taip kalba kareivijų Viešpats: „Jeruzalės aikštėse vėlei sėdės seneliai ir senelės; dėl savo garbingo amžiaus kiekvienas iš jų laikys savo rankose lazdą. Miesto gatvės bus pilnos berniukų ir mergaičių, žaidžiančių Jeruzalės gatvėse“. Taip kalba kareivijų Viešpats: „jeigu išlikusiems šitos tautos žmonėms anomis dienomis atrodys, jog tai per daug nuostabu, tai argi ir man anuomet turės, jog tat per daug nuostabu, atrodyti? – Taip sako kareivijų Viešpats!“ Taip kalba kareivijų Viešpats: „Štai aš išlaisvinsiu savo tautą iš saulėtekio… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 101, 16–21. 29. 22–23) P. Atstatys Viešpats Jeruzalės miestą ir su savo didžia šlove pasirodys. Gerbs tavo, Viešpatie, vardą pagonys, tavo didybę – pasaulio valdovai, kai atstatys Viešpats Jeruzalės miestą ir su savo didžia šlove pasirodys. Vargšų maldų jis klausysis, jų prašymų jis nepaniekins. – P. Bus parašyta ateinančiai kartai, ir nauji žmonės Viešpatį garbins: „Pažvelgė Viešpats iš aukštojo sosto, pažiūrėjo iš dangaus žemėn. Aimanas išgirdo belaisvių, pasmerktus mirt išvadavo“. – P. Ramybėj gyvens tau tarnaujantys žmonės, tavo globoj gyvuos jųjų ainiai. Viešpaties vardas Siono mieste bus garsingas, jįjį Jeruzalė šlovins, kai susiburs visos tautos, valstybės Viešpaties garbint. – P. Posmelis prieš evangeliją (Mk 10, 45) P. Aleliuja. – Žmogaus Sūnus atėjo, kad pats tarnautų… Skaityti daugiau »
Evangelija (Lk 9, 46–50)
Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.
Išskaitęs jų slaptas mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs ir tarė: „Kas priima šį vaiką vardan manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas jūsų tarpe mažiausias, tas iš tiesų didis“.
Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“.
Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“
Katalikai.lt
Mąstymas Prašyti gilaus troškimo patikti Jėzui ir vaikiško paprastumo Įsivaizduosiu save stovintį apaštalų būryje. Jie svarsto, kuris iš jų yra didžiausias. Jėzus kiaurai permato savo mokinių mintis, žino, kas slepiasi jų širdyse ir ko jie trokšta. * Pabandysiu spontaniškai įsigilinti į save, kad kartu su Jėzumi pažvelgčiau į savo troškimus ir mintis. Kuo labiausiai yra užimtas mano vidus? Kokie jausmai gimsta manyje, kai mąstau apie savo gyvenimo vertę? Ar nelyginu savęs su kitais, ar nelenktyniauju su jais, ar nepavydžiu kitiems? * Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus reakciją. Jis atsistoja su vaiku tarp vyrų. Įsivaizduosiu jų nustebusius veidus dėl tokio Mokytojo elgesio. Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius: „Kas priima šitą vaikelį dėl manęs, priima mane…“. * Pagalvosiu, kad Jėzus kreipiasi tais žodžiais į… Skaityti daugiau »
Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Elija CSC Pažįstama tikrovė – konkurenciniai santykiai. Jėzus moko, kad tarp mūsų to neturi būti. Jis ne garsius žodžius išgirdo, bet „išskaitė širdies mintis“. Mes kiekvienas dialoguojame su savimi ir apie save, su kitais ir apie kitus, su Dievu ir apie Dievą… Jei turėtume progą pažiūrėti savo vidinių dialogų filmą ar išspausdintą išklotinę, turbūt ne kartą atpažintume save šių mokinių patirtyje. Sunkiems, susipainiojusiems suaugusių tarpusavio santykiams išnarplioti Jėzus pasitelkia vaiką. Pastato jį ne už savęs, ne prieš save, bet šalia – kaip lygiavertį. O aš – ar leidžiu Jėzui statyti mane pavyzdžiu kitiems, jei Jis to nori? Galbūt tai šios dienos evangelinis iššūkis man. Kur Jėzus kviečia mane, stovint greta Jo, būti pavyzdžiu kitiems (šeimoje, darbovietėje,… Skaityti daugiau »
Tarptautinė peticijų svetainė
– avaaz.org/page/en/
čia:
– secure.avaaz.org/campaign/en/save_bees_and_farmers_eci_loc/?slideshow
kviečia pasirašyti prieš pesticidų ir visko naudojimą, kas ŽUDO BITES.
SAVE BEES & FARMERS: JOIN THE EUROPEAN CITIZENS’ INITIATIVE
Prašom platinti šią žinią ir pasirašyti
Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Zch 8, 20–23)
Taip kalba kareivijų Viešpats:
„Bus dar taip, jog ateis tautos ir daugelio miestų gyventojai. Vieno miesto gyventojai eis pas kitus ir sakys: ‘Eikime maldyti Viešpaties rūstybės, ieškoti kareivijų Viešpaties. Eisiu ir aš’. Daugel tautų ir galingų genčių ateis ieškoti Jeruzalėje kareivijų Viešpaties ir maldyti Viešpaties rūstybės“.
Taip kalba kareivijų Viešpats:
„Anomis dienomis dešimt įvairiakalbių tautų vyrų nutvers už apdaro vyrui iš Judo ir, jį sulaikęs, sakys: ‘Mes norime eiti su jumis, nes girdėjome: Dievas yra su jumis’“.
Atliepiamoji psalmė (Ps 86, 2–7)
P. Dievas su mumis – Emanuelis!
Šventuose kalnuose Siono miestas įkurtas.
Viešpats jį labiausiai brangina
iš visų Jokūbo žemės vietovių.
Skelbiami garbingi dalykai
apie tave, Dievo Mieste. – P.
Rahabą, Babelį garbintojais savo laikysiu;
štai Filistėjos ir Tyro, taipogi Etiopijos žmonės,–
ir jie laikomi bus kaip čia gimę.
Ir kalbės apie Siono kalną:
„Motin! Jam yra čiagimiai visi aliai vieno,
jį pats Aukščiausiasis laiko“. – P.
Viešpats rašys tautų sąrašo knygoj:
„Tautų čia gimtinė“.
O jos sau giedos, šokdamos šokį:
„Visos manosios versmės iš tavęs trykšta“. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Mk 10, 45)
P. Aleliuja. – Žmogaus Sūnus atėjo, kad pats tarnautų
ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 9, 51–56)
Atėjus metui, kai turėjo būti atimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės linkui.
Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos.
Jie pasuko į kitą kaimą.
Mąstymas Prašyti gilaus savo gyvenimo žaizdų pažinimo ir išgijimo malonės Prisijungsiu prie mokinių, kurie kartu su Jėzumi keliauja į Jeruzalę. Pastebėsiu Jėzaus veide nuovargį ir kančią. Kalbėsiuosi su Jėzumi, kuris eina į Jeruzalę numirti už mane. * Pavargęs po kelionės Jėzus sužino, kad miestelis, kuriame Jis norėjo sustoti kartu su savo mokiniais pailsėti, yra Jam uždarytas, žmonės nenori Jo priimti. Jėzus kenčia dėl Samariečių neapykantos Žydams. * Kontempliuosiu Jėzų, kuris kenčia dėl neapykantos ir atmetimo. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus tą kančią priima dėl manęs, norėdamas prisiimti ant savęs kiekvieną neapykantos proveržį ir atmetimą, kurį patyriau savo gyvenime. * Ar galiu šiuo momentu jam atiduoti visas savo žaizdas, kurios šiandien kraujuoja manyje dėl patirtos neapykantos ir atmetimo? Kurios žaizdos manyje sukelia didžiausią… Skaityti daugiau »
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Evelina Lavrinovičiūtė MVS Ši Evangelijos ištrauka mums užduoda klausimą apie kryptį. Jėzus keliaus iš pasaulio, šis išėjimas vyks Jeruzalėje, pakeliui Jis eina per Samariją ir užsuka į jos kaimus. Jėzaus kryptis viena, tikslas aiškus. Bet šioje istorijoje galime nupiešti vieną priešingą rodyklę: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Jokūbas ir Jonas, Griaustinio sūnūs, lydi savo Mokytoją kelyje į Jeruzalę – šventąjį miestą. Jie visai neseniai ginčijosi dėl to, kuris gi iš apaštalų didžiausiais – ant kurio iš jų krinta daugiausia nuostabiojo Mokytojo šlovės spindulių, juk Jis gydo, prikelia iš numirusių, išmintingai atsakinėja… Visi turėtų priimti Jį ir – juos. Jokūbas ir Jonas, kaip ir visi kiti mokiniai, nesupranta šios kelionės… Skaityti daugiau »
Pirmasis skaitinys (Dan 7, 9–10. 13–14) Regėjau, kaip buvo pastatyti sostai ir atsisėdo senyvas vyriškis. Jo drabužiai buvo balti kaip sniegas, jo galvos plaukai – kaip gryna vilna. Ugningos liepsnos buvo jo sostas, jo ratai – liepsninga ugnis. Iš jo veržėsi karščio srautas. Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo, ir dešimt tūkstančių dešimčių tūkstančių stovėjo prieš jį. Susėdo teismas, ir buvo atskleistos knygos. Per naktinį regėjimą mačiau, kaip su dangaus debesimis atslinko tarytum žmogaus sūnus. Jis pasiekė senyvąjį vyrą ir buvo nuvestas į jo akivaizdą. Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Visos tautos, gentys ir kalbos turės jam tarnauti. Jo viešpatavimas – amžinas, nesibaigiantis viešpatavimas. Jo karalystė niekad nežlugs! Arba: (Apr 12, 7–12a) Užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 137, 1–5)
P. Angelų akyse giedu tau, Viešpatie, giesmę.
Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
kad išgirdai mano balsą.
Angelų akyse giedu tau giesmę,
lenkiuosi tavo šventovei. – P.
Tavajam vardui dėkoju už tavo malonę, ištikimybę.
Tavi pažadai pranoko tavąjį garsą.
Tą dieną, kada aš šaukiaus, mane tu girdėjai,
sustiprinai manąją sielą. – P.
Tau, Dieve, dėkoja pasaulio valdovai,
išgirdę, ką tavo burna pažadėjo.
Jie šlovina Viešpaties darbus:
„Negirdėta Dievo didybė!“ – P.
Posmelis prieš evangeliją (Ps 102, 21)
P. Aleliuja. – Šlovinkit Viešpatį, angelų minių minios,
jūs, jo tarnai, kur vykdot jo valią. – P. Aleliuja.
Evangelija (Jn 1, 47–51)
Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.
O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“
Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.
Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“
Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“.
Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.
Katalikai.lt
Evangelijos Mąstymas Prašyti amžino džiaugsmo kartu su angelais regint Dievą Maldos laiką pradėsiu kreipdamasis į savo Angelą Sargą, kad padėtų man šioje meditacijoje atsiverti Žodžiui ir kartu su mokiniais išgyventi gyvą ir viską perkeičiantį susitikimą su Jėzumi. * „Jėzus pamatė ateinantį Natanaelį“. Jis mato ir mano kiekvieną žingsnį, kurį žengiu Jo link, pažįsta mane panašiai kaip Natanaelį, niekada nenuleidžia nuo manęs žvilgsnio. Jis pažinojo mane pirmiau, negu pirmą kartą apie Jį pagalvojau. Susikaupęs pasiliksiu Jėzaus akivaizdoje ir prašysiu Jo, kad atidengtų man tiesą apie mane patį. * Atkreipsiu dėmesį į Natanaelio reakciją. Jėzaus žvilgsnis persmelkė ir perkeitė jį iki gelmių. Jis jau nebėra šaltas ir abejingas kaip anksčiau. Patrauktas Jėzaus, Natanaelis išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ir Karalius. Prašysiu… Skaityti daugiau »
Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Pakviečiant Pilypui, Natanaelis abejojo: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Šiame jo sakinyje atsispindėjo daugiau tradicija nei asmeninė nuomonė. Juk iš to krašto tikrai nebuvo kilęs joks pranašas. Vis dėlto Natanaelis nukeliauja susitikti su Jėzumi. Ir kaip jam tenka nustebti, kai Jėzus jį pasveikina ir sakosi pažįstąs. Ar tai įmanoma? Be galo nuostabus dalykas. Taip Natanaelis įsitikina, jog Pilypas sakė tiesą. Jėzus, kalbėdamasis su Natanaeliu, pažada daug nuostabesnių dalykų: atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus sūnaus. Toks fantastinis vaizdas iš tiesų tampa tikrove Jėzuje. Nagrinėdami Išganymo istoriją, mes tą jau galime pajusti. Juk arkangelai neša žinią, saugo žmones, kovoja su blogio jėgomis. Jų misija – garbinti, šlovinti ir būti… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Neh 8, 1–6. 8–12) Visa tauta vieningai atvyko į aikštę prie Vandens vartų ir prašė Rašto mokovą Ezdrą atsinešti knygą Mozės Įstatymo, kurio laikytis Viešpats buvo įsakęs izraelitams. Septintojo mėnesio pirmąją dieną kunigas Ezdras atsinešė Įstatymo knygą į susirinkimą, kurin susiėjo vyrai ir moterys bei visi galintys suprasti. Nuo ankstaus ryto iki vidudienio aikštėje prie Vandens vartų Ezdras skaitė iš knygos vyrams ir moterims bei tiems, kurie galėjo suprasti. Visa tauta atidžiai klausėsi skaitomo Įstatymo. Rašto mokovas Ezdras stovėjo ant medinės, tam tyčia įrengtos pakylos. Jam knygą atskleidus, visi atsistojo. Tuomet Ezdras pašlovino Viešpatį, didįjį Dievą. Visi, iškėlę rankas, atsiliepė: „Amen, amen!“ Paskui nusilenkė, puolė prieš Viešpatį žemėn ir veidu lietėsi žemės. Ezdras skaitė iš Dievo… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 8–11)
P. Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis.
Tobulas Viešpaties duotas Teisynas: jis dvasią gaivina,
Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį. – P.
Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis,
paliepimas Viešpaties tyras,
akims duoda šviesybę. – P.
Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius,
Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi. – P.
Daug brangesni jie už auksą, už tyriausiąjį auksą,
saldesni jie už medų, tą korio skystį. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)
P. Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė.
Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 10, 1–12) Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis jiems sakė: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne,– sugrįš pas jus. Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą… Skaityti daugiau »
Mąstymas Prašyti degančios širdies, pasiruošusios priimti Jėzaus iššūkius Įsiklausysiu į Jėzų, kuris trokšta mane paruošti misijai. Atsistosiu tarp septyniasdešimt dviejų mokinių. Įsivaizduosiu, kad Jėzus žvelgia į mane ir pateikia man savo prašymą. * Ilgiau apsistosiu ties savo gyvenimo pašaukimu. Ar jis mane guodžia? Ar turiu gyvenimo aistrą? Ką galiu pasakyti apie ištikimybę man pavestoje misijoje? * Jėzus įspėja mane, kad užduotys, kurias Jis man duoda, nėra lengvos. Jis siunčia mane „kaip avį tarp vilkų“. Kas yra didžiausia kančia mano pašaukime? Ar priimu ją? Ar pasitikiu Jėzumi? * Gyvenimas dėl Jėzaus taip pat reikalauja nuosavų apsidraudimų atsisakymo. Jis nori būti mano vienintelė apsauga, kurios niekada neprarasiu. Prie ko esu labiausiai prisirišęs? Ar pajėgiu Jam tai atiduoti? * Jėzui priklauso teismas. Jam… Skaityti daugiau »
Šiandien girdėjome: „Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti“ (Lk10, 1). Šitiems mokiniams Jis pasakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskime pjūties šeimininką,kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“(Lk 10,2). Taigi Jėzus pirma savęs siunčia mokinius. Tačiau tarp jų tarsi daromas skirtumas – pirmieji dvylika buvo pavadinti apaštalais, tai artimiausieji Jėzaus draugai, jiems suteikti didesni įgaliojimai,didesnė galia ir valdžia visiems demonams ir ligoms gydyti.Tuo tarpu septyniasdešimt du vadinami tik mokiniais. Tuo Išganytojas tarsi nustato Bažnyčioje hierarchiją, tvarką tarp vadovaujančiųjų, todėl 72 mokytinių pareigos turėjo būti mažesnės už apaštalų.Jie siunčiami po du, kad vienas kitam padėtų, vienas kitą palaikytų, padrąsintų.Pirmieji dvylika apaštalų… Skaityti daugiau »
GĖRIO DARBININKAI, Sakydamas pasiųstiesiems mokiniams: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža“, Jėzus iš tiesų norėjo savo sekėjus pamokyti, kaip reikia vertinti galimybę veikti pasaulyje. Jis kalba apie tai, kad žemė nuolat brandina varpas, pilnas puikiausių grūdų. Taip pat Viešpats žvelgia ir į žmoniją, vertindamas ją, kaip geriausių vaisių pilną lauką. Mes paprastai šiuos Išganytojo žodžius suprantame, kaip savotišką raudą dėl to, kad pasauliui nuolat trūksta į kunigo ar vienuolio pašaukimą atsiliepusių tikinčiųjų, tačiau Jėzus pasako daug daugiau. Jis tvirtina, kad pasaulis yra geras, kad jame yra labai daug gėrio. Jis žino, kad tą gėrį žmonių širdyse pasėjo dangaus Tėvas, ir daugelis žmonių gyvena gerą gyvenimą, daug neramių širdžių ieško bent mažiausios galimybės atsiverti šviesai, ir dar daugiau vienišumo skausmą kenčiančių laukia… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Bar 1, 15–22) Viešpats, mūsų Dievas, teisus; o mums po šiai dienai teberausta veidas iš gėdos – mums, Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams, mūsų karaliams ir pranašams bei mūsų tėvams, nes mes nusidėjome Viešpačiui – nebuvome jam paklusnūs. Neklausėme Viešpaties, mūsų Dievo, balso, nevykdėme įsakymų, kuriuos mums Viešpats davė. Nuo tos dienos, kurią mūsų protėvius išvedė Viešpats iš Egipto, iki pat šiol mes nebuvome klusnūs Viešpačiui, mūsų Dievui. Mes užsispyrę neklausėme jo balso. Todėl mus persekioja bėdos ir tas prakeikimas, kuriuo per savo tarną Mozę Viešpats grasina anądien, kai mūsų protėvius vedė iš Egipto, idant atiduotų mums šalį, plustančią pienu ir medumi. Ir taip tebėra po šiai dienai. Neklausėme Viešpaties, mūsų Dievo, balso, skambėjusio visose kalbose… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 78, 1–5. 8–9) P. Viešpatie mus išvaduoki, kad skambėtų šlovė tavo vardui. O Dieve, į tavo paveldą pagonys atėjo, sumaitojo tavo šventovę, sugriovė Jeruzalės miestą. Mėtė lavonus tavo tarnų lest dangaus paukščiams, žemės žvėrims draskyti kūnus tavo ištikimųjų. – P. Jų kraują kaip vandenį aplink Jeruzalę liejo, ir nebuvo kam juos palaidoti. Niekino mus mūsų kaimynai, tie, kur aplink mus gyvena – tyčiojas, juokias. Viešpatie, kolei tai bus? ar rūstausi amžiais? ar vis kaip ugnis degs tavo nuožmumas?– P. Mums neminėk mūsų senolių kaltybių, skubėk gailestingai mūsų prikelti, nes mes tapome visiški skurdžiai. – P. Mūsų gelbėtojau , Dieve, padėk mums: Garbė bus tavo vardui! Mus išvaduoki, atleiski mūsų kaltybes, kad skambėtų šlovė tavo vardui!… Skaityti daugiau »
Evangelija (Lk 10, 13–16)
Jėzus sakė: „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti jumyse, jų gyventojai būtų senai atsivertę ir atgailoję su ašutine ir pelenuose. Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.
Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki pragaro!
Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“.
Katalikai.lt
Mąstymas Prašyti uolumo ir kantrybės kasdieniam atsivertimui Prašysiu Šventosios Dvasios malonės giliai išgyventi tiesą, jog Jėzus mane pažįsta iki gelmių. Jis žino kiekvieną mano gyvenimo istorijos smulkmeną. Žino mano ištikimybę ir mano išdavystes. Jis nori, kad atsistočiau tiesoje, pamatydamas savo nuodėmę. * Įsisąmoninsiu, kad Jėzus mato mano užkietėjimą, per kurį neprileidžiu prie savęs Jo šviesos. Kokios malonės labiausiai nepaisau? Išgirsiu, kaip Jėzus man sako: „Vargas…“. Jis myli mane be ribų ir nori sutrupinti mano blogų įpročių „kiautą“. * Jėzaus akivaizdoje nuoširdžiai savęs paklausiu: ar trokštu atsivertimo visose savo gyvenimo srityse? Ar turiu tokių „vietų“, iš kurių išveju permainos troškimą? Jeigu taip, pakviesiu į jas Jėzų, kad padėtų man radikaliai apsispręsti. * Atsivertimas veda per atgailos kelią. Paklausiu savęs, kokios atgailos… Skaityti daugiau »
Komentaro autorė – Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF Tenka girdėti atodūsių – sąlygų, kad žmogus tikrai tikėtų, jei pamatytų stebuklą. Jėzus sako, kad kai kurių miestų gyventojams stebuklų matymas nepadėjo – dėl to jie nei atsivertė, nei pakeitė gyvenimo kryptį. Tam tikra prasme stebuklu galima vadinti ir Dievo prisilietimą ir atpažinimą kasdienybėje. Ar tai nėra kasdienos stebuklas – pažinti Dievo veikimą? Turime tikėjimo istorijoje ypatingų Dievo patirčių, o kitos dienos pažymėtos paprastumu, buityje išsiskleidžiančia Dievo meile. Kai jaunimas kalba apie tamsą, prasmės nebuvimą, negebėjimą būti santykyje su Dievu, jiems patariu dėkoti už šimtą dalykų – kartą klausė ar po 128 jau gali liautis, nes paaiškėjo, kad yra daugybė Dievo meilės ženklų, už kuriuos galima dėkoti. Esame kviečiami ugdytis širdies jautrumą, kad… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iš 23, 20–23)B
Viešpats kalba:
„Aš pasiųsiu angelą, kuris eis pirm tavęs. Jis saugos tave kelyje ir nuves į vietą, kurią esu tau paskyręs. Skaitykis su juo ir klausyki jo balso! Tu neprieštarauk jam! Jis nepakęstų, jeigu pasipriešintumėte, nes jame mano vardas. Jeigu klausysi jo balso ir visa darysi, ką įsakau, tuomet aš būsiu tavo priešams nedraugas ir prispausiu tavo skriaudėjus. Pirm tavęs mano angelas žengs“.
Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 90, 1–6. 10–11) P. Angelams Dievas liepia sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį. Žmogau, kurį Aukščiausias globoja, kuris gyveni Visagalio pavėsy, Viešpačiui tarki: „O mano Dieve, prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. – P. Jis tave gelbi nuo medžiotojų kilpos ir nuo mirtį nešančio maro. Tave jisai dengs savo plunksnom, po jo sparnais tu slėptis galėsi. – P. Jo ištikimybė – tau priedanga, skydas. Tavęs naktimis neišgąsdins pabaisos, nei dieną – skriejančios strėlės, nei tamsoje siaučiantis maras, nei pražūtinga karšto dienovidžio rykštė. – P. Tau neatsitiks nieko pikto, prie tavo namų neprisiartins jokia nelaimė, nes angelams Dievas liepia sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį. – P. Posmelis prieš evangeliją (Ps 102, 21) P. Aleliuja. – Šlovinkit Viešpatį,… Skaityti daugiau »
Evangelija (Mt 18, 1–5. 10)
Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“
Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas laikys save mažu kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.
Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą“.
Katalikai.lt
Evangelijos Mąstymas Prašyti vaiko širdies ir jautrumo mažutėliams Įsiklausysiu į mokinių klausimą: „Kas yra didžiausias?“ Ar nekirba panašus klausimas ir manyje? Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo troškimą būti pripažintam, reikšmingam ir dideliam? * Įsivaizduosiu Jėzų, kuris stovi prieš mane su mažu vaiku ir sako man: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ Kokius jausmus kelia man šie žodžiai? Pasakysiu apie tai Jėzui. * Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų mano puikybę ir liguistą didybės troškimą, kurie neleidžia man gyventi paprastai ir laisvai, kaip vaikui. Kuriose srityse labiausiai bijau pažeminimo? Kokios gyvenimo permainos man labiausiai reikia? * Jėzus man sako, kad „mažieji“ turi danguje savo ypatingą vietą. Prisiminsiu „mažutėlius“, su kuriais kasdien būnu. Kas jie tokie? Ką galiu pasakyti… Skaityti daugiau »
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis Vaikas – Dievo karalystės matas. Tokia mūsų Dievo logika. Toks mums tenkantis uždavinys – tapti panašiam į vaiką, kad galėčiau būti arti Dievo jo karalystės menėse. Tikriausiai esate girdėję pasakymą – Dievo kvailelis. Juo dažniausiai apibūdinami žmonės, kuriems trūksta „varžtelio“ ir jų protavimas yra visai kitoks nei mūsų. Jie pasaulį, žmogų ir Dievą junta spalvomis. Jie nesivaržo savo elgesio, nors jis yra kitoks nei mūsų, „normalių“, žmonių, nes jie yra atviri tikrovei, kurią suvokia savaip. Tačiau vaikas, apie kurį kalba Jėzus, nėra Dievo kvailelis, nors dažnai tikintieji tokiais laikomi (su „varžtelio“ trūkumu), kadangi evangeliniu vaiku turiu tapti ne protu, bet širdimi. Širdies nuostata ir laikysena turi būti kaip vaiko. Protu mes privalome bręsti, augti.… Skaityti daugiau »
melskimės už Lietuvą Tiesoje
Gailestingasis Dieve,
padėk įveikti nevilties ir nemeilės pandemiją,
kad atgavę Tiesos nuovoką ir išsižadėję savęs,
vykdytume Tavo valią.
Prašome per Kristų,
mūsų Viešpatį.
Amen.