Štai mes kreipiamės į pagonis
Paulius ir Barnabas iš Pergės leidosi toliau ir pasiekė Pizidijos Antiochiją.
Šeštadienį jie nuėjo į sinagogą ir ten susėdo. Daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų sekė paskui juos. Šie kalbėjosi su jais ir ragino būti ištikimus Dievo malonei. Kitą šeštadienį kone visas miestas susirinko pasiklausyti Dievo žodžio. Išvydus tokias minias, žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai. Tuomet Paulius ir Barnabas ryžtingai pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis, bet kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: ‘Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių’“. Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Dievo žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.
Tuo tarpu žydai sukurstė maldingas bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikoniją. Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios. (Apd 13, 14. 43–52)
Esam Viešpaties liaudis, jo kaimenės avys
Visos šalys, džiūgaukit Dievui,
jam tarnaukite linksmos,
jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai! –
Jis tikras Dievas, žinokit!
Jis mus sukūrė, esam jo žmonės,
esam jo liaudis, jo kaimenės avys. –
Viešpats juk geras ir gailestingas per amžius,
ir per kartų kartas mums atsidavęs. – (Ps 99, 2. 3. 5)
Avinėlis juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių
Aš, Jonas, regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.
Vienas iš vyresniųjų man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“. (Apr 7, 9. 14b–17)
Savo avims aš duodu amžinąjį gyvenimą
Jėzus žydams pasakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų nepagrobs iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“.
(Jn 10, 27–30)
Brangūs broliai ir seserys, Kristuje sutaikyti su Dievu, prašykime malonių, padėsiančių mums tapti Dievo šventumo dalininkais.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tegul Šventoji Dvasia veda mūsų tautą geriausio pasirinkimo keliu, tegul kiekvienas išgirsta savo sąžinės balsą ir tenepabijo pagal jį apsispręsti.
Duok, Viešpatie, kad Tavo įdiegtas gebėjimas skirti gėrį nuo blogio suteiktų mums ryžto rinktis dvasinę šviesą, duok, kad Tavo priesakas mylėti artimą apsaugotų mus nuo abejingumo nusikaltimų, melo ir piktnaudžiavimo savo galiomis, kad atminę Tavo pamokymą „ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte“, veiklia meile atsilieptume į savo artimo ir Tėvynės vargą, kad į kiekvieną sutiktąjį – vargstantį, prislėgtą ar vienišą – žvelgtume kaip į Tave.
Tu, kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: širdis ištroškusi tikrų dalykų, bet nežino, kur jų rasti
Hansas Ursas fon Baltazaras († 1988) Liturgija ir mūšis
Grožis, atsiskleidžiantis per malonę, tampa įsikūnijusiu Žodžiu, kad galėtų save išreikšti. Tačiau ir šiame veržimesi į veiksmą, į dramą grožis išlieka toks, koks buvo iš pradžių: upė teka tik todėl, kad nekinta jos šaltinis. Šis vienalaikiškumas paaiškina ne tik teatro fenomeną: čia kovos dėl gėrio vaizdu mėgaujamasi kaip gražiu. Jis paaiškina ir pačios egzistencijos fenomeną, kuri Absoliuto akivaizdoje tuo pat metu gali būti ir šlovinimo liturgija, ir mūšis.
Geriausias pavyzdys – Šventųjų Raštų rinkinį užbaigiantis Apreiškimas Jonui, prie kurio dar grįšime. Nuo Neregimojo sosto – jame sėdi ir visiems laikams išrinktasis, pačioje pradžioje paskerstasis Avinėlis – srovena gyvybės šaltinis, pagirdantis nesuskaitomas daugybes aplink sostą susibūrusių garbintojų, ir jo valia pražysta amžinoji liturgija, kurios nesutrikdo joks pasaulio klaikas ir jokios baisybės. Ir vis dėlto tas šventas vanduo ima šniokšti ir kunkuliuojančiomis kaskadomis, visa užliejančia mūša lietis virš pasaulio: „užmuštasis avinėlis“ čia kaip karys, kurio apsiaustas permirkęs krauju, išjoja kartu su „pašauktaisiais, išrinktaisiais ir ištikimaisiais“ į mūšį prieš pasaulio valdžias ir galybes, o žudynių, naikinimo šauksmams, rodos, nebus galo. Ar gali šios tamsybės, tiek iš viršaus į apačią, tiek iš apačios į viršų plūstantis pyktis, šioji rėkianti vis augančių kentėjimų baimė, ši rauda, kai pamėkliškai žlunga visa tai, kas šiame pasaulyje buvo brangu ir malonu, ar gali tai sutapti su šlovinimo giesmėmis priešais sostą prie stiklo jūros, šviečiant septyniems Dvasios žibintuvams, su džiūgavimu dėl To, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis, ir kuris galiausiai – kai drama pasieks kulminaciją – „užviešpataus“?
Apreiškime Jonui nėra atskirties tarp šlovinimo ir tarnystės, o visų pirma tarp buvimo paskerstuoju bejėgystės ir pergalės galybės, kylančios iš tos bejėgystės. Antrajame plane dar kartą patvirtinama, kad grožis niekada nenaudoja prievartos pergalei prieš besipriešinančiuosius, bet savo malonės jėga pagauna laisvai įtikintuosius, grožis pateisina viltis. Antrasis planas visą dėmesį sutelkia į tą, kuris yra priešakyje: tai pasiaukojančios meilės galybė, jos kalba kalbama nepermaldaujamame teisme: kad ją suprastum, tereikia įsiklausyti į „laiškus septynioms bendrijoms“.