Mokėk nusižemint – ir rasi malonę pas Dievą
Sūnau, elkis švelniai, ir mylimas būsi
labiau, negu tas, kuris dosniai dalija.
Nors būtum ir didis, mokėk nusižemint –
tada tu pas Dievą surasi malonę.
Galybę didingą vien Dievas teturi,
ir garbę jam teikia tiktai nuolankieji.
Išpuikėlio ligai nėra jokio vaisto:
į jį jau blogybė šaknis susileido.
Protingas prisimena patarlę gerą:
tik tas išmintingas, klausytis kurs moka. (Sir 3, 17–18. 28–29)
Dieve, vargšus globoji iš savo gerumo
Teisieji Dievo akyse krykštauja, žavis,
šokinėja iš džiaugsmo.
Giesmes Dievui dėkokit, skambinkit jo vardo garbei.
Jis Viešpats vadinas. –
Tėvas našlaičiams, globėjas našlėms yra Dievas
savo šventojoj buveinėj.
Duoda namus apleistiesiems,
belaisviams gerovės duris atidaro. –
Lietų geradarybių siuntei ant savųjų,
juos gaivinai, kai buvo pailsę.
Savo kaimenei tėviškę čia dovanojai,
vargšus globojai iš savo gerumo. – (Ps 67, 4–7 10–11)
Jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto
Broliai! Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamos ir liepsnojančios ugnies ar prie audringos tamsos, ar ūkanų, ar viesulo, ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų jiems kalbama. Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, prie danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus. (Žyd 12, 18–19, 22–24a)
Kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas
Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius.
Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14, 1. 7–14)
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: nors būtum ir didis, mokėk nusižęminti
Rafaelis Meri del Valis († 1930). Noras būti išaukštintam
Nuo noro būti vertinamam,
Nuo noro būti mylimam,
Nuo noro būti išaukštintam,
Nuo noro būti pagerbtam,
Nuo noro būti giriamam,
Nuo noro būti aukščiau už kitus,
Nuo noro būti klausiamam patarimų,
Nuo noro būti kitų pripažintam,
Nuo baimės būti pažemintam,
Nuo baimės būti nuvertintam,
Nuo baimės būti paniekintam,
Nuo baimės būti apšmeižtam,
Nuo baimės būti pamirštam,
Nuo baimės būti pajuoktam,
Nuo baimės būti įžeistam,
Nuo baimės būti įtartam
Išlaisvink mane, Jėzau!
Kad kiti būtų labiau mylimi už mane,
Kad kiti būtų labiau vertinami negu aš,
Kad kiti galėtų pasaulio akivaizdoje didėti, o aš mažėti,
Kad kiti galėtų būti pasirinkti, o aš pastumtas į šalį,
Kad kiti galėtų būti giriami, o aš likčiau nevertinamas,
Kad kiti galėtų visur pirmiau manęs stovėti,
Kad kiti galėtų tapti šventesni už mane, tik kad ir aš tapčiau šventas tiek, kiek galiu,
Jėzau, suteik man malonę to trokšti.
Amen.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Sunkiai pagydoma liga
Sekmadienio homilija
Dievo žodis ragina saugotis puikybės, nes ji yra sunkiai pagydoma dvasinė liga, kurios pavojingumą ne visuomet deramai įvertiname. Siracido knygoje skaitome: „Žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto“ (Sir 3, 28). Puikybė, kai neįvertinamas jos pavojingumas ir su ja nekovojama, gali padaryti mums daug blogio. XX amžiuje matėme du puikybės apsėstus diktatorius – Hitlerį ir Staliną, kurie planavo daugelį tautų pajungti savo valdžiai.
Pirmiausia, puikybė užkardo kelią pas Dievą. Po Nepriklausomybės paskelbimo daug mūsų tautiečių, per sovietmetį nutolusių nuo tikėjimo, vėl sugrįžo į Katalikų Bažnyčią, tačiau kiti nepajėgė to padaryti, nes būtų reikėję nusižeminti – pripažinti ilgai gyvenus klaidoje.
Visuomenė Lietuvoje kenčia dėl susiskaldymo ir vieni kitų niekinimo. Atrodo, tarsi tarp žmonių būtų pastatytos neperžengiamos sienos, kliudančios gyventi vienybėje ir santarvėje. Tas sienas dažniausiai pastato mūsų puikybė, ir be Dievo pagalbos jas nugriauti labai sunku.
Mums, tikintiesiems, ne tiek svarbu matyti kitus žmones, užsidariusius puikybės kiaute, kiek pastebėti, kur patys klystame. Puikybė lenkia žmogų savaip praktikuoti religiją. Tikriausiai visi esame girdėję tvirtinimą, esą aš galiu garbinti Dievą gamtoje ar savo kambaryje, todėl Bažnyčia man nereikalinga. Tikrai su Dievu galima bendrauti ir savo kambarėlyje, nes pats Jėzus mokė: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6).
Tačiau Jėzus įkūrė Bažnyčią ir pakvietė mus ieškoti Dievo artumos ne pavieniui, bet su vienminčių bendruomene. Negana to, jis įsteigė Nekruvinąją auką ir paliepė ją aukoti jo atminimui. Vykdydami šį Jėzaus paliepimą, sekmadieniais, kartais ir dažniau, mes bendruomeniškai švenčiame Mišias, ir tai yra mūsų klusnumo bei nuolankumo aktas. Be jo Dievo ieškodami pasmerktume save beviltiškam klaidžiojimui.
Tik vienas Dievas yra neklystantis, o žmogus, net ir turėdamas gerą valią, gali kasdien klysti. Dvasiškai augti pradedame tik tuomet, kai suvokiame, jog esame klystantys ir reikalingi Dievo bei kitų žmonių paramos.
Puikybė yra tarsi erkė, gebanti įsisiurbti net į pamaldžiųjų sielas. Bažnyčios nelaimė yra puikybės apsėsti žmonės, nes jie mąsto, kad gali visus mokyti, kaip reikia gyventi ir tikėti. Tokio žmogaus tikėjimas tampa labai nepatrauklus ir, užuot patraukęs kitus prie Bažnyčios, juos atstumia.
Puikybės neatsikratę žmonės yra nelaimė ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei. Jeigu visus ir viską kritikuojantieji vietoj nevaisingos kritikos kasdien padarytų bent po mažą gerą darbą, gyvenimas Lietuvoje pastebimai keistųsi į gera.
Šio sekmadienio Mišių Evangelija pasakoja apie svečius, kurie, gerai apie save mąstydami, rinkosi geresnes vietas prie stalo. Ta proga Jėzus pasakė: „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių ir aklų, tai būsi palaimintas […] tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Lk 14, 13). Mūsų santykis su gyvenimo paraštėse esančiais žmonėmis rodo, kiek turime tikro evangelinio nuolankumo.
Jėzus Kristus kvietė visus žmones ateiti pas jį ir mokytis iš jo, tačiau atėjo ne visi. Atėjo tik tie, kurie bandė išmokti sunkią nuolankumo pamoką. Nesistebėkime, jeigu ir šiandien ateina ne visi. Ateina tie, kurie turi drąsos matyti save tokius, kokie yra iš tikrųjų, sugeba matyti ne tik savo gerus darbus, bet ir silpnybes bei nuodėmes; ateina norintys keistis ir panašėti į savo Mokytoją Jėzų Kristų.
Išminčius Siracido knygoje moko: „Mano vaike […]. Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas Viešpatį“ (Sir 3, 17–18).
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius