Geroji Naujiena: Palaiminti išvydę Tavąją Šviesą

Ateis į savo šventyklą valdovas, kurio jums reikia

Viešpats Dievas sako:
„Štai siunčiu savo pasiuntinį, ir jis praskins man kelią. Ir greitai ateis į savo šventyklą valdovas, kurio jums reikia, sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate“.
„Štai jis ateina!“, – sako galybių Viešpats. Kas gi ištvers, kai jis pasirodys? Juk jis tarsi lydytojo ugnis, tarsi skalbėjų šarmas. Jis sėsis lydyti ir valyti sidabro: jisai apvalys Levio sūnus, išgrynins juos tartum auksą ir sidabrą. Tuomet jie tinkamai aukos Viešpačiui atnašas. Tuomet maloni bus Viešpačiui Judo ir Jeruzalės auka, kaip senovės dienomis, kai seniai praėjusiais metais. (Mal 3, 1–4)

Atsikelkite, vartai platieji,
atsidarykit, senovinės durys:
garbės Valdovas tegu čia įžengia.

„Kas tas garbingas Valdovas?“
– „Tai narsusis, galingasis Dievas!
Tai Viešpats, kautynių galiūnas!“

Atsikelkite, vartai platieji,
atsidarykit, senovinės durys:
garbės Valdovas tegu čia įžengia.

„Kas tas galingas Valdovas?“
– „Tai visatos galingasis Viešpats –
tai jis garbingas Valdovas!“ (Ps 23, 7–10).

Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jėzus juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją. Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, bet rūpėjo Abraomo palikuonys.
Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi. (Žyd 2, 14–18)

Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.
O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40)

Šią Kristaus paaukojimo dieną pasitikime Išganytoją – „šviesą pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbę“ – džiūgaudami, viltingai, užsidegusiomis širdimis.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, būk maloningas mūsų tautai: sustiprink kukliuosius, vargdienio dvasios, paguosk verkiančius, pasotink trokštančius teisybės, laimink visus tuos, kurie girdi Tavo pašaukimą, bet vis dar nesiryžta, su pasitikėjimu atsiliepti į jį. Padėk įveikti širdžių tamsą, susiskaldymus, pašauk tuos, kurie ryžtųsi prisiimti lyderystės naštą ir Tavo vedami sutelktų Lietuvą šviesos darbams. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

Evangelistas Lukas pasakoja apie Betliejaus Kūdikio paaukojimą Jeruzalės šventykloje. Juozapas ir Marija vykdė tai, ko reikalavo Įstatymas: paaukoti pirmagimį vaikelį Dievui ir ta proga šventovei palikti auką. Dievo Dvasios paragintas senelis Simeonas atėjo į šventyklą ir pasitiko Jėzaus gimdytojus; paėmęs Kūdikį ant rankų jis džiaugsmingai šlovino Dievą, kad jam buvo leista pamatyti pasaulio Gelbėtoją, tapsiantį pagonims šviesa ir Izraelio tautos garbe (plg. Lk 2). Ta proga Simeonas motinai Marijai pasakė pranašiškus žodžius: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35).

Marija įdėmiai klausėsi šių žodžių ir svarstė, ką jie galėtų reikšti. Kodėl jos Sūnui turėtų būti prieštaraujama, jeigu jis ateina gelbėti žmonių? Kodėl jos širdį turėtų perverti skausmo kalavijas, jeigu ji visiškai pasiaukojusi Dievui?

Simeono pranašystė išsipildė su kaupu. Kryžius ant Golgotos kalba ne tik apie Jėzaus meilę dangaus Tėvui ir žmonėms, bet ir apie nuolatinį prieštaravimą bei nenorą tą meilę priimti. Mes žinome tūkstantmetę Bažnyčios istoriją su nesuskaičiuojamais kankiniais vien dėl to, kad jie save laikė Kristaus sekėjais ir draugais. Mūsų amžius nėra išimtis – nuolat girdime apie vienuolių, kunigų ir eilinių tikinčiųjų pagrobimus bei nužudymus.
Į Dievą tikintis žmogus norėtų Viešpaties artumoje rasti saugumo, bet vietoj to ne kartą išgyvena tai, ką Marija patyrė savo Sūnaus kančios metu.

Kol gyvename žemėje, šviesą dažnai keičia tamsa – mūsų viltys dažnai sudūžta ir kartais atrodo, jog jos tiesiog palaidojamos. Kančios valandos ir sutinkami išbandymai yra tie kalavijai, kurie perveria net pačių geriausių žmonių širdis, tačiau tai, ką sudedame į Viešpaties rankas, nesunaikinama.

Kasmet per Kristaus Paaukojimo šventę už savo pašaukimą ir galimybę tarnauti Dievui ir žmonėms ateina padėkoti vyrai ir moterys, savo gyvenimą pašventę Dievui. Jų pasiaukojimas nėra simbolinis; jie, padarę skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, tarnauja Viešpačiui, gyvena labai kukliai, neieško viso to, ką pasaulis brangina, ir eina ten, kur yra siunčiami.

Tai, ką Lietuvos žmonės priima kaip didžiausią bėdą – kuklų gyvenimą, kai negalima mėgautis prabanga, Dievui pasišventusieji laisvai vykdo per visą gyvenimą. Atsisakę nuosavybės ir pasirinkę neturto kelią, didžiausiu turtu jie laiko patį Viešpatį. Šis pasirinkimas neveda į depresiją, bet yra džiaugsmo šaltinis. Atsisakydami nuosavybės, jie randa didžiausią turtą – patį Dievą, kartu saugumą, laimę ir džiaugsmą; atsisakydami šeimos, jie randa vienuolinę šeimą, drauge su kitais tarnauja ir džiaugiasi Dievo artuma.

Televizijos žvaigždės, siekdamos iš gyvenimo paimti kuo daugiau naudos, malonumų ir garbės, ne kartą net degraduoja; apie tai komunikavimo priemonės gana dažnai kalba. O Dievui pasišventusieji, darydami vienuolinius įžadus, atrodo, apiplėšia save, bet Dievas jiems atlygina šimteriopai jau čia, žemėje. Jūs nerasite nei vienos televizijos žvaigždės, kuri turėtų tiek daug ir tokio džiaugsmo, kiek jo turi Dievui pasišventusieji, ištikimai einantys savo pašaukimo keliu.

Susituokusiųjų gyvenimas taip pat gali būti pilnas džiaugsmo, jei tik paisoma Dievo valios ir gyvenama tiesoje bei meilėje. Santuoka taip pat yra pasiaukojimo aktas gyventi nesavanaudiškai ir rūpintis savo šeima.

Paaukodami Dievui savo gyvenimą vienuolyne ar santuokoje, negalime tikėtis, kad mūsų nesužeis jokie šio gyvenimo erškėčiai. Mes gyvename nuodėmės pavergtame pasaulyje, todėl turime prisiimti Jėzaus dalią: Jis buvo paaukotas ne tik Jeruzalės šventykloje, bet ir ant Golgotos kryžiaus, tačiau šis kryžius vedė į pergalę – prisikėlimą. Kai mus palies koks nors kryžius, laikykimės stipriai įsikibę į Viešpaties ranką ir neišleiskime iš akių, kas yra pažadėta, – mes einame ne į mirtį, bet į prisikėlimą gyvenimui.

Per Krikštą mūsų gyvenimas tapo paaukotas Dievui. Kristaus Paaukojimo šventės proga maldoje peržvelkime, kiek mūsų gyvenime yra aukos dvasios, nes tik tai yra vertinga, ką darome nesavanaudiškai dėl Dievo ir žmonių gerovės. Maldoje atnaujinkime pasiryžimą, kad didžiausias mūsų gyvenimo turtas būtų Dievas ir tik su Juo eitume savo pašaukimo keliu.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius