Nubausdamas priešus, o mus pasišaukęs, išaukštinai tautą
Apie aną naktį tėvams mūsų buvo
iš anksto paskelbta, kad jie, sužinoję,
kas jiems pažadėta, vis būtų viltingi.
Tad tavo tauta pasikliaudama laukė
teisiųjų palaimos, o priešų žlugimo.
Nubausdamas priešus, o mus pasišaukęs,
išaukštinai tautą, jai suteikei garbę.
Pavojams praėjus, gerų tėvų sūnūs
laisvai ėmė švęsti aukojimo šventę.
Visi jie vieningai įsipareigojo
laikytis įstatymo – Dievo Teisyno,
kartu džiaugtis laime, vargus drauge kęsti.
Paskui užgiedojo šventas tėvų giesmes. (Išm 18, 6–9)
Laiminga tauta, kuri išrinkta būti Viešpaties nuosavybe
Džiūgaukit, Viešpačiui teikdami šlovę, teisieji;
teisiesiems garbinti dera.
Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe. –
Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. –
Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. (Ps 32, 1. 12. 18–20. 22)
Laukė miesto, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas
Broliai! Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Per jį protėviai gavo gerą liudijimą. Tikėdamas Abraomas paklausė liepimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. Tikėdama ir pati Sara gavo galią tapti nėščia, nepaisant senyvo amžiaus; ji pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir netgi apmirusio, gimė palikuonys, „gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys“.
Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje ateiviai ir keleiviai. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl nėra Dievui negarbės vadintis jų Dievu; jis jiems parengė Miestą! Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: „Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko“. Jis galvojo, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip pavyzdį. (Žyd 11, 1–2. 8–19)
Ir jūs būkite pasirengę
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę! Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.
„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad, kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Koks užvaizdas tiek ištikimas ir sumanus, kad šeimininkas galėtų jį paskirti vadovauti šeimynai ir savo metu ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visos nuosavybės. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Šeimininkas jį žiauriai nubaus, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino šeimininko valios, kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. (Lk 12, 32–48)
Visagali amžinasis Dieve, kurį Jėzaus pamokyti drįstame Tėvu vadinti, savo Žodžiu stiprink mūsų Tikėjimą ir Viltį, kad išliktume budintys, ir išugdyk mumyse savo vaikų dvasią, kad taptume verti Tavo žadėjimų.
Melskimės – asmeniškai ar bendruomenėje – ir už Lietuvą Tiesoje, kad Viešpaties vedami, įveiktume mūsų Tėvynę žlugdantį neteisingumą ir susiskaldymą. Tavo gailestingumui pavedame ir Tavęs dar nepažinusius ar per savo puikybę nuo Tavęs nusigręžusius. Būk gailestingas ir teisiesiems, kurie dėl Tavo Vardo ar Žodžio patiria išbandymus. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Karlas Raneris († 1984). Gera malda yra jau dabar galvoti apie savo mirtį
Mūsų mirtis yra tiesiog apsisprendimo akimirka. Šioje akimirkoje susitelkia visas žmogaus gyvenimas, šią akimirką viskas mūsų gyvenime tampa tvirtu ir galutiniu, mirtyje mūsų laikas ir mūsų gyvenimas tampa amžinybe. Arba taip, arba taip. Mirtyje kalba Dievas ir žmogus, abu ištaria savo paskutinį žodį, kuris lieka ir niekada nesibaigia, bet išlieka ausyse ir širdyje, dabar ir amžinai.
Ar mes turėsime malonę šią akimirką padaryti malda, didžia kunigiška mūsų gyvenimo, viską paaukojančio ir viską atiduodančio, malda, kuri visa tai, kas mes esame ir buvome, ką darėme ir nuo ko kentėjome, iškelia į Dievo šviesą ir panardina Jo gailesčio bedugnėje? Ar mes mirsime žinodami ir mylėdami, ar skvarbi mūsų akis įžvelgs mirtyje tą, kuris esant šiai būsenai paskutinį kartą šioje žemėje susitinka su mumis, tą, kuris pats numirė, ir, pažvelk, jis gyvas, Jėzus Kristus? Ar ši mūsų malda bus Kristaus lydima sužadėtinės malda, Bažnyčios „tikėjimo malda“ (Jok 5, 15), mus patepanti amžinybės kunigaikščiais? Ar mes galėsime melstis šią apsisprendimo valandą ir melsdamiesi atiduoti savo dvasią į Dievo rankas? Gailestingasis Dievas tesuteikia mums malonę meldžiantis atsiskirti nuo šio pasaulio, kad paskutinysis, tuometinis širdies žodis galėtų būti pirmasis amžinybėje, niekada nesibaigiantis! Palaimintas tas, kuris pats tokią apsisprendimo maldą įstengia ištarti apsispręsdamas!
Tačiau mes nežinome, ar malonė mums bus duota – sąmoningai ir dvasios laisve eiti pasitikti mirties ir meldžiantis sveikinti ją kaip Dievo pasiuntinį. Mirtis atsėlina kaip vagis naktį. Mes nesame tikri, ar mūsų paskutinis apsisprendimo apie laiką ir amžinybę žodis nenuskambės būtent tą akimirką, kai mes negalvosime apie mirtį, kad tai nebūsiąs žodis, apie kurį mes patys nieko nežinosime, jog jis buvo mūsų atsiliepimo Dievui pabaiga. Tokiu būdu mes negalime daryti nieko kito, kaip dabar ir visuomet laikyti degantį tikėjimo ir meilės žibintą, nuolat išlikti apsiginklavusę gerų darbų aliejumi, visada budėti, kad atėjęs Viešpats nerastų mūsų miegančių. Mes negalime padaryti nieko geresnio, kaip tik apsispręsti malda, kurią mes mielai kalbėtume savo mirties valandą, jau dabar ir nuolatos melstis, dabar melstis už apsisprendimą tą būsimą valandą, dabar melsti tvirtumo malonės. Dabar melsti: „Neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti, o jei norėčiau Tave, mano Dieve, palikti, neleisk ir priversk, Tu, silpnų ir narsių širdžių Dieve, ir mano maištingą širdį su Tavo paslaptingai švelnios malonės visagalybe Tau tarnauti!“
Gera malda yra jau dabar galvoti apie savo mirtį.