Geroji Naujiena: Pašaukti į šventumą

Regėjau milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų

Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių:

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu:

„Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“

Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami:
„Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka,
ir garbė, ir galybė, ir stiprybė
mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“

Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ Aš jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai“. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. (Apr 7, 2–4. 9–14)

Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES, –
pasaulis ir visi jo gyventojai,
nes jis pastatė jį ant gilių vandenų
ir įtvirtino virš požeminių upių.

Kas gali kopti į VIEŠPATIES kalną?
Kas gali įeiti į jo šventąją buveinę?
Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra,
kuris netrokšta to, kas tuščia,
ir neprisiekinėja apgaulingai artimui.
Jis gaus VIEŠPATIES palaiminimą,
teisų atlygį Dievo, savo Gelbėtojo.
Tokia yra bendrija tų, kurie į jį kreipiasi
ir ieško Jokūbo Dievo veido. (Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6)

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!
Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.

Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime.
Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.

Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus (1 Jn 3, 1–3).

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).

Švęsdami Visų Šventųjų iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Dieve, Visų Šventųjų užtarimu, suteik mūsų žemiškajai Tėvynei atsivertimo malonę, išgydyk mus nuo susipriešinimų, užsidarymo savy, nuo nevilties.

Duok, kad ir mes, Visų Šventųjų pavyzdžiu atsilieptume į Tavo pašaukimą siekti šventumo, kad bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, rinktumės Tavo nurodytą Palaiminimų kelią ir gyventume viltimi tapti „amžinosios Jeruzalės“ piliečiais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Sigitas Tamkevičius. Šventumo chartija
Visų Šventųjų šventės homilija

Apaštalas Jonas Pirmajame savo laiške kalba apie tai, kad Dievas mus yra nepaprastai išaukštinęs: „Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Tad mūsų pareiga – būti gerais Dievo vaikais.

Apreiškimo knygoje skaitome apie milžinišką minią, atėjusią iš didžio sielvarto ir išbaltinusią savo apsiaustus Avinėlio kraujyje. Visų Šventųjų šventės proga pagerbiame tą šventųjų minią ir apmąstome savo galutinę gyvenimo stotelę, kurioje mus pasitiks Viešpats ir pakvies į savo išrinktųjų būrį.

Ši šventė primena, kad mes visi esame pašaukti būti šventi. Kunigų knygoje skaitome: „Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 1–2). Jėzus panašiai ragino: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Ką turime daryti, kokiu keliu turime eiti, kad taptume šventi?

Jėzaus Kalno pamokslas su devyniais palaiminimais yra Dievo duota chartija, talpinanti pagrindinius šventumo principus, kuriais turime vadovautis; tai kelias, kuriuo turime eiti, o kai jį pametame, kad vėl į jį sugrįžtume.

Valandėlei sustokime prie pirmojo labai svarbaus palaiminimo: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė.“ Kas yra tie dvasingieji vargdieniai? Ar tie, kurie gyvena, kaip dabar įprasta sakyti, žemiau skurdo ribos? Gali būti ir jie, bet nebūtinai. Dvasingieji vargdieniai yra žmonės, kurie suvokia savo trapumą, ribotumą ir svarbiausiu turtu laiko Dievą. Jėzus pakvietė mus tokius būti: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Jėzus mokė savo mokinius būti nuolankius: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 12).

Jėzus paliko gražiausią nuolankumo pavyzdį. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 6–9).

Būti nuolankus gali tik tas žmogus, kuris yra pasiryžęs gyventi tiesoje, nes nuolankumas – tai tiesa apie save, apie kitus žmones ir apie patį Dievą. Tiesa apie save, kad esame silpni ir klystantys. Tiesa apie kitus žmones, kad jie irgi yra mylimi Dievo vaikai. Tiesa apie Dievą, kad mes esame jo kūriniai, todėl privalome jį mylėti ir jo klausyti.

Pirmasis žingsnis nuolankumo link yra drąsus pripažinimas, jog esame silpni ir lengvai pažeidžiami. Koronaviruso epidemijos metu dar kartą tuo įsitikinome. Tačiau šis silpnumas nėra bėda, nes apaštalas Paulius tvirtina, kad, būdami silpni, esame galingi.

Kuo toliau pažengiame dvasiniame gyvenime, tuo labiau suvokiame savo trūkumus, dėmes ir net suklydimus. Savo pačių pastangomis negalime tapti tobuli; tik Dievo malonė gali pagelbėti mūsų silpnumui. Tai nereiškia, kad nereikia stengtis daryti pažangą. Svarbiausias darbas, kurį turime nuveikti, – tai atsikratyti bet kokios puikybės ir leisti mumyse veikti Dievo Dvasiai.

Matydami savo silpnumą, neturime nusiminti, bet elgtis, kaip moko apaštalas Paulius: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 9–10).

Savojo silpnumo patirtis verčia suvokti, kad esame ne kažkokie didvyriai, bet trapūs žmonės ir dėl to turintys visiškai pasitikėti Dievu, kaip tai pataria psalmininkas: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko nestinga. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins“ (Ps 22, 1.4).

Dėkokime Viešpačiui už gyvenimo dovaną ir pašaukimą būti palaiminti per visą amžinybę. Dėkokime už šventumo chartiją, kurios laikydamiesi galime saugiai keliauti į savo galutinį tikslą.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Ką reikia daryti, kad taptum šventuoju? Kokiu keliu ėjo šventieji?

Dažniausiai į šventumą žvelgiame iš išorės ir tapatiname ją su išoriniais darbais, su nuostabiais apsimarinimais. O vis tik ne tai yra šventumas. Greičiau tai tam tikros apraiškos, kuriomis Dievas patvirtina savo tarnų šventumą.

Jų nuostabūs, didvyriški darbai buvo jų tikėjimo ir karštos Dievo meilės išsiskleidimas. Jie buvo greičiau šventumo pasekmės ir vaisiai, o ne jo priežastis.

I. Bet kokiu gi keliu ėjo šventieji? Kovos, ryžto ir savęs nugalėjimo keliu. Netinka manyti, kad šventieji buvo kitokie žmonės nei mes. Ir jie turėjo tas pačias aistras, tą patį kūną, pilną geismų ir silpnybių, ir visi pradėjo nuo kovos ir savęs nugalėjimo, taip sekdami Kristaus balsą, kuris sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34).

Tai pirmoji sąlyga, nurodyta Kristaus, siekiantiems tobulumo. Ir apgaudinėja save tas, kuris mano, kad šventumą galima pasiekti kitu keliu, kuris stebisi, kad nežiūrint gerų pasiryžimų, vis nupuola, kad nežiūrint tiek dažnų išpažinčių, nuolat grįžta prie blogio, dėl kurio save kaltina.

Prigimtis visuomet lieka tokia pat – visuomet silpna, visada trapi, visada palinkusi į blogį. Pasaulis taip pat visuomet pasilieka toks pat ir vilioja mus. Tad ir ta pati kova turi nuolat tęstis, nes niekuomet negalime būti visiškai saugūs.

„Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Taigi, reikia į ją veržtis jėga. Todėl ir nereikia stebėtis, kad vis kyla kokie sunkumai, pagundos, kad vis nupuolame ir turime keltis.

Šv. Pranciškus Salezas yra sakęs, kad būtų laimingas, jei bent keletą akimirkų prieš mirtį galėtų būti laisvas nuo pagundos ir kovos.

Šventieji jėga grobė šventumą. Ir mes jį taip supraskim ir tokiu keliu jo link eikim. Ne tas jį greičiausiai pasieks, kuris nemato savyje ydų ir blogio, bet tas, kuris drąsiai eina pirmyn, kuris, nors ir nupuola, bet vėl keliasi ir eina pirmyn.

Tai vienas būdingas šventumo bruožas – Dievo karalystė mums nenukrenta iš dangaus dykai. Šventieji to nepamiršo ir drąsiai kovojo po Kristaus vėliava, niekuomet nesudėdami moralinių ginklų.

II. Kitas ryškus bruožas, kurį matome žvelgdami į šventuosius – visokio neįprastumo, ypatingumo baimė. Šventieji tiesiog prašydavo Viešpatį juos apsaugoti nuo visokių ypatingų, neįprastų dovanų ir malonių, nes jautė, kad juose slypi pavojus prigimčiai, kuri yra taip labai linkusi į pasipūtimą ir savimeilę. Ėjo kryžiaus keliu, pareigų keliu, atsidėdavo smulkių, tylių, kasdieniškų dorybių praktikai. Ir mes eikime paskui juos tuo keliu. Tai pats tikriausias kelias, ir visi dvasinio gyvenimo mokytojai rekomenduoja jį pirmiausia. Pataria, kad nesiektume kaži ko ir nenusimintume, neprarastume drąsos, bet ištikimai ir drąsiai vykdytume savo pareigas.

Ir Viešpats Dievas nereikalauja iš mūsų neįprastų, ypatingų dalykų. Bet, iš kita vertus, nemanykime, kad šis pareigos kelias yra lengvas. Ištikimybė mažuose dalykuose yra mūsų prigimčiai labai sunki, reikalauja budrumo, pastangų, darbo ir kovos. Ir maža yra tų, kurie pasiekia šventumą, nes maža tų, kurie ištvermingai vadovaujasi uolumu. Ne tas iš tiesų myli artimą, kuris geba kurį laiką maloniai šypsotis, bet tas, kuris nenustos meilės rodęs kasdieniame gyvenime tarp tų, kurių jau seniai nebesivaržo.

Ne tas yra kantrus, kuris įstengia drąsiai atstatyti kaktą, kai visų akys į jį atkreiptos, kai savo aplinkoje atranda motyvaciją kovai, o tas, kuris didvyriškai ištvers kasdieniame gyvenime, tada, kai niekas į jį nežiūri, kai žino, kad niekas jo už tai nepagirs, kai visada ir visose aplinkybėse elgsis taip, kaip liepia Dievas ir jo paties sąžinė.

III. Dabar pereisime prie trečiojo klausimo: kas turi būti šventumo patikrinimu ir matu. Mes dideliu šventuoju vadiname tą, kuris išgarsėjo dideliais darbais ar ypatingais stebuklais.

Pas Dievą yra kitaip. Šv. Augustinas sako, kad „didis šventasis yra tas, kuris turi daug meilės; mažas šventasis yra tas, kuris turi mažai meilės, o tas, kuris visai neturi meilės, yra niekas“. Gerai įsidėmėkime, kad šventumo esmė yra meilė. Visų pirma – Dievo meilė, o Dieve – meilė artimui.

Kaip stipriai tai išreiškia šv. Paulius, kai laiške korintiečiams rašo: „Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 2–3).

Vienintelė ir didelių, ir pačių mažiausių darbų vertė yra Dievo meilė. Ji sudaro visokio tobulumo ir šventumo esmę.

Ir malda, ir apsimarinimai, kurie yra mums būtini, kad gebėtume valdyti save, ir visi kiti tobulumo siekimo veiksmai ir praktikos, net ėjimas sakramentų, visa tai tėra tik priemonės, kurios turi vesti mus prie to, kad mumyse viešpatautų Dievo ir artimo meilė.

Visokie išoriniai šventumo ženklai tėra sublizgėjimas, sužydėjimas, šventumo vaisiai, o esmė yra meilė. Tai žinodami, visa savo gyvenime kreipkime šia linkme.

Šventieji vadovavosi tikėjimu. Nuolat gyveno Dievo akivaizdoje, jautė Jį savyje, nuolat vienijosi su Juo. Savo darbą jie gaivindavo Dievo meile, todėl juose pasitvirtino Šv. Rašto žodžiai: „Kas vaikšto Dievo akivaizdoje, tas tampa tobulas, kas vienijasi su Dievu, tas tampa viena su Juo“.

Dievo meilė būtinai veda į artimo meilę, nes ji geba išplėsti mūsų širdis. Dievo meilė gimdo artimo meilę – ne piktą, savanaudišką, bet pasiaukojusią meilę, pasišvenčiančią kitų gėriui.

Kristus, nors nuolat buvo supamas nusidėjėlių, dažnai tikrai ydingų žmonių, niekada jų nesišalino ir jais nesipiktino, nes buvo Dievas ir mylėjo savo Tėvą. Blogį nugalėdavo gėriu ir savo gyvybę atidavė už žmones.

Ir mes, kai tikrai pamilsime Dievą, nepasiduosime jokiam nedėkingumui, išmoksime pasišvęsti artimui ir pereisime šį gyvenimą gera darydami.

Tyrinėjant šį bruožą šventųjų gyvenimuose, matome, kad visi šventieji buvo dideli geradariai. Nebuvo tokio žmonių vargo, kuris nebūtų radęs atgarsio jų širdyse. Matome, kaip jų dėka atsirado ligoninės, mokyklos, universitetai. Matome juos netgi steigiančius bankus, kad varguolius ištrauktų iš palūkanininkų ir antstolių rankų. Iš tiesų nėra tokių žmogiško gailestingumo darbų, kurių nebūtų darę šventieji. Dievo meilė davė jiems jėgų tiems darbams.

Bet taip pat matome ir tokių, kurie ligos prirakinti prie lovos, nieko negalėjo dirbti, nieko daryti dėl kitų. Juos šventais padarė Dievo meilė. Jie buvo gyvu pavyzdžiu kitiems, kaip pakelti kančias ir kasdienio gyvenimo kryžius. Jų pavyzdys iškalbingiausiai liudija, kad ne didingi ir garsūs darbai, o tyli Dievo meilė nulemia šventumą.

Paklauskime savęs, ar vadovaujamės ir kiek vadovaujamės Dievo meile? Ar ji yra mūsų darbų, visų mūsų pastangų paskata? Atsakymas į šį klausimą geriausiai geriausiai parodys ar einame ir kaip einame šventumo link.

Taigi rūpinkimės mylėti, nes, pasak Šv. Rašto žodžių, meilė yra visokio tobulumo pradžia ir esmė.

Šaltinis: Konferencija Varšuvos dvasinės seminarijos klierikams, 1917 m. lapkričio 8 d.
Publikuota: Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne, Warszawa, 2002, p. 195–199.
Iš lenkų kalbos išvertė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys.