Tarnausime Viešpačiui, nes jis – mūsų Dievas
Jozuė surinko visas Izraelio gimines į Sichemą. Jis susišaukė Izraelio seniūnus, jo viršininkus, teisėjus ir prievaizdus.
Jiems stojus Dievo akivaizdon, Jozuė tautai bylojo: „Jeigu jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien pasirinkite, kam jūs tarnausite: dievams, kuriuos garbino jūsų tėvai anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje jūs gyvenate. O aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui“.
Tauta atsiliepė: „To niekad nebus, kad pamestume Viešpatį ir imtume tarnauti svetimiems dievaičiams! Viešpats, mūsų Dievas, mus ir mūsų tėvus išvedė iš Egipto, iš vergavimo vietos. Jis mūsų akyse padarė didingų stebuklų ir saugojo mus visuose keliuose, kuriais ėjome, tarp visų tautų, per kurias mums teko keliauti. Todėl mes tarnausime Viešpačiui, nes jis – mūsų Dievas“. (Joz 24, 1–2a. 15–18b)
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras
Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. –
Į teisiuosius Viešpats žvelgia maloniai,
ausys jo girdi jų šauksmą.
Nuo piktavalių nusigręš Viešpaties veidas,
ir niekas nebeminės žemėj jų vardo. –
Šaukias teisieji – juos Viešpats išgirsta,
iš visų nelaimių juos gelbi.
Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai,
išvargintas sielas pagydo. –
Daugel bėdų ištinka teisuolį,
bet išvaduoja jį Viešpats.
Saugo Viešpats jo visus kaulus:
nė vienas jų nesulūžta. –
Per nelabumą bedievis pražūva,
bus nubausti, kurie nekenčia teisingo.
Viešpats vaduoja saviškių gyvybę.
Sveikas išlieka, kuris prie jo glaudžias. – (Ps 33, 2–3. 16–23)
Santuokos paslaptis yra didelė, žvelgiant į Kristų ir Bažnyčią
Broliai! Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės.
Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame kame teklauso vyrų.
Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią.
Mes gi esame jo kūno nariai.
„Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. (Ef 5, 21–32)
Pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius
Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“.
Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“.
Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“. (Jn 6, 60–69)
Dieve, duok, kad ir mes, vienatine Kristaus auka išgelbėti iš nuodėmės vergijos ir tapę Tavo tauta, nebegrįžtume prie netikrų šio pasaulio dievų ir stabų, suteik mums savo išminties ir drąsos, kad savo gyvenimu liudytume ir savąjį pašaukimą – gyventi Tiesoje.
Viešpatie, Išliek savo gausių malonių ir ant viso Bažnyčios kūno: pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: savo gailestingumu, gerasis Dieve, išgydyk ją nuo nemeilės, netikėjimo, nevilties. Duok, kad ir mes, šios bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, vykdytume Tavo valią. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Kieti žodžiai
„Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60)
Jei iš visų šiandien girdėtų Šventojo Rašto skaitinių reikėtų išrinkti pačius „kiečiausius“ žodžius (kurių sunku klausytis), moterys tikriausiai išrinktų Laiško efeziečiams eilutę: „Jūs, moterys, būkite klusnios vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip moterys visame kame teklauso vyrų.“
Net vyrišką ausį rėžia šių žodžių kietumas ir archajiškumas – tarsi moteris būtų menkesnė už vyrą ir visiškai priklausoma nuo jo. Jei šie žodžiai mūsų dar nepapiktino, pamėginkime įsivaizduoti smurtaujantį žemo intelekto vyrą, kuris reikalauja, kad žmona visame kame jam paklustų. Ką turėtų jausti moteris, kurią net Dievo žodis pasmerkia ligi mirties būti despoto auka?
Žodžiai, kuriais pasipiktina mokiniai, rodos, neturi nieko bendra su mūsų išskirta Laiško efeziečiams eilute. Mokinius papiktino Jėzaus pranašystė apie Eucharistiją ir raidiškai suprastas raginimas valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują.
Bet ar tikrai tarp mus ir mokinius papiktinusių žodžių nėra nieko bendra?
Yra – santuokinis ryšys. Kaip moterį ir vyrą santuoka paverčia vienu kūnu, taip Eucharistija kiekvieną tikintįjį paverčia vienu kūnu su Dievu. Mokinius gąsdino Jėzaus leksika: gerti Žmogaus Sūnaus Kraują ir valgyti Jo Kūną, o mus gąsdina visiško priklausymo nuo Dievo laikysena. Nesvarbu, kas esame, vyrai ar moterys, tapdami Bažnyčios nariais tampame visiškai priklausomi nuo Dievo, nes Jis – galva, Jis – Viešpats, Jis mums – kaip vyras žmonai, nuo kurio valios ji visiškai priklauso.
Kiekvienam iš mūsų būdinga norėti būti laisvam ir nuo nieko nepriklausyti. Tačiau kartu kiekvienam žmogui būdingas ir priešingas troškimas – labai stiprus troškimas priklausyti kam nors, kas tave brangintų, priimtų tokį, koks esi, mylėtų. Kiekviena moteris turbūt svajoja apie vyrą, kuris ją besąlygiškai mylėtų, kuriam ji visiškai priklausytų nebijodama būti nustelbta ir prarasti save.
Eucharistija mus kviečia į tokį priklausymą.
Vyro ir moters santuokoje dažniausiai lieka netikrumo, ar sutuoktinis tikrai mylės, ar neišduos, ar jo meilė nesumažės. Eucharistinėje „santuokoje“ su Jėzumi esame visiškai tikri dėl Jo atsidavimo mums.
Eucharistija – tai Dievo meilė iki galo. Jis kojas plauna ir savo kūną duoda net tiems, kurie Jį išduos. Eucharistija – tai Kryžiaus auka, kur kūnas ir kraujas atiduoti visiškai tiesiogine prasme. Valgyti Eucharistiją – tai priimti Meilę, kuri sakramentiškai, kaip santuokoje, dovanoja mums save. Kaip vyras ar žmona santuokoje prisiekia meilę, taip Dievas Kryžiumi prisiekia ir paliudija meilę mums ir kviečia atsiliepti.
Dievo žodis šiandien kalba apie priklausymą ir atsiliepimą. Jis kviečia mus naujai pasirinkti priklausyti Dievui. Pradžios knygos žodžiai: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24), be savo tiesioginės prasmės apie santuokos įstatymą, turi dar prakilnesnę prasmę, nurodančią slėpinį, esantį Dievo Apreiškime apie Kristaus ir jo tikinčiųjų – Bažnyčios mistinį ryšį, analogišką santuokos ryšiui.
Senais laikais 34 psalmė buvo giedama dalijant Komuniją. Ji kviečia paragauti, koks Viešpats saldus. Kai kuriais atvejais ragavimas eina pirma matymo, nes jei nesi paragavęs, nematysi. Tai galioja pažinimo medžio vaisiui, kuris apreiškė pirmųjų tėvų nuogumą. Tai galioja ir gyvybės medžio – Eucharistijos vaisiui, kuris apreiškia mūsų apsivilkimą Kristumi. Ir ne tik apsivilkimą, bet ir gyvenimą Jame, ir buvimą viena su Juo.
Kai buvome krikštijami, už mūsų santykį su Jėzumi ir priklausymą Jam apsisprendė kiti žmonės. Šiandien Eucharistijoje sąmoningai ir laisvai apsisprendžiame mes patys: noriu priklausyti Tau, Jėzau, priimu Tavo Kūną kaip didžiausią Tavo meilę ir dovanoju Tau save. Nebebijau Tau visiškai priklausyti. Arba tiksliau: „Viešpatie, pas ką mes eisime?“ (Jn 6, 68).
Parengė kun. M. M.