Visus jūsų brolius jie pargabens iš visų tautų

Viešpats taip sako: „Žinau jų darbus bei mintis ir ateisiu surinkti visų tautų ir tautybių. Jos ateis ir išvys mano šlovę. Tarp jų pastatysiu ženklą ir pasiųsiu pas tautas išgelbėtojų – į Taršišą, Pulą ir Ludą, Mešechą ir Rošą, Tubalą ir Javaną, ir į tolimąsias salas – pas tuos, kurie nieko apie mane dar nėra girdėję ir mano šlovės dar nėra regėję. Jie skelbs tautose mano šlovę. Visus jūsų brolius jie pargabens iš visų tautų kaip atnašą Viešpačiui – arkliais ir vežimais, neštuvais, mulais ir kupranugariais. Atgabens juos Jeruzalėn į mano šventąjį kalną, – sako Viešpats, – kaip izraelitai gabena į Viešpaties namus savo atnašas švariuose induose. Taip pat ir iš jų aš imsiu kunigų bei levitų“, – sako Viešpats. (Iz 66, 18–21)

Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją

Garbinkite Viešpatį, visos tautos,
šlovinkite jį, visos šalys!
Jo gailestingumas tikrai begalinis,
savo pažadams jis ištikimas per amžius. (Ps 116, 1–2)

Dievas griežtai auklėja, ką myli

Broliai! Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, kurie pasakyti jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties drausmės ir nenusimink jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“. Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?! Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius ir vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų. (Žyd 12, 5–7. 11–13

Ateis žmonės iš rytų ir vakarų ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje

Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę.

Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“

Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti ankštus pro vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’. Tada jūs imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…’ O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’

Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje.

Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmųjų, kurie bus paskutiniai“. (Lk 13, 22–30)

Šiandienos Žodis skelbia: ne kiekvienas kelias veda į išganymą, bet kiekvienas esame į jį pašaukti. Ir ne tiek svarbu, kada – pirmi ar paskutiniai – priimsime šią dovaną, svarbu, kaip ją priimsime, kad ją priimsime. Apie tai perspėja ir šv. Augustinas: „Dievas mus sukūrė be mūsų, bet negali mūsų išgelbėti be mūsų“.
Dieve, sustiprink mūsų ryžtą susigrumti su nuodėme, savo auklyba kreipk mus prie ankštų vartų – ant Kryžiaus išlietos Meilės, kad ir mes taptume naujais žmonėmis – atsižadėtume visko, kas skiria nuo Tavęs, gailestingojo Tėvo: nemeilės, netikėjimo, nevilties. Duok pamesti savo įgeidžius ir savikliovą, atsikratyti įvairiausių baimių ir ieškoti Tavo valios – ankštųjų, Išganymo, vartų.
Melskimės – asmeniškai ar bendruomenėje – ir už Lietuvą Tiesoje: tesugrąžina Dievas mūsų tautą iš klystkelių ir tesustiprina jos tikėjimą, viltį ir meilę, kad taptume verti Jėzaus žadėjimų.
Tavo gailestingumui pavedame ir Tavęs dar nepažinusius ar per savo puikybę nuo Tavęs nusigręžusius. Būk gailestingas ir teisiesiems, kurie dėl Tavo Vardo ar Žodžio patiria išbandymus. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Arnoldo Valkausko mintys pamąstymui. Kaip geriau gyventi: mele ar tiesoje?

Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Ankšti laisvės vartai
Sekmadienio homilija

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį piligrimai tradiciškai žygiuoja į Šiluvą iš Tytuvėnų ir nuo Dubysos ir dėkoja Dievui už laisvės dovaną. Per sovietmetį šis rugpjūčio sekmadienis tapo kovos už laisvę sekmadieniu.

Didžiausia dovana, kuria Dievas mus apdovanojo, yra laisvė. Protas, meilė ir laisvė yra žmogaus gyvenimo gražiausi žiedai. Protu pažįstame mus supantį pasaulį ir Dievą, meile apglobiame mums brangius asmenis, o laisvė mus iškelia virš visos kūrinijos ir leidžia rinktis ne tai, kur mus lenkia instinktai, bet tai, kas yra geriausia. Laisvė leidžia mums būti gėrio pusėje ir siekti šio gėrio šaltinio – Dievo.

Tačiau Dievas, apdovanojęs žmogų laisve, paliepė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 24). Šis paliepimas skamba kaip paradoksas: žmogau, esi laisvas, bet rinkis tai, kas sunku. Ar Jėzaus kvietimas laisvam žmogui eiti pro ankštus vartus ir rinktis ne platų, bet siaurą kelią nepaneigia pačios laisvės? Atrodytų, tarsi Dievas viena ranka apdovanoja, o kita – tą dovaną atsiima, siūlydamas tai, kas mūsų prigimčiai sunku.

Žmogaus laisvė yra brangi, bet drauge ir labai trapi dovana. Turint laisvę galima tapti ne tik šventuoju, bet ir nusikaltėliu. Gyvulys negali nusikalsti, nes neturi laisvės ir vadovaujasi instinktais. Alkanas liūtas neleidžia sumedžiotu grobiu pirmiems pasisotinti savo jaunikliams, bet pirmiausia pats pasisotina.

Šiandien daugelis žmonių laisvę supranta kaip galimybę žygiuoti plačiu keliu ir patiems spręsti, ką pasirinkti. Tačiau šitokia laisvė atidaro vartus nusikaltimams. Dėl to Jėzus perspėjo: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7,13–14).

Kai pasirenkamas platus kelias, laisvė tampa pražūtinga. Dalis angelų pareiškė netarnausią Dievui ir tapo nelaimingomis, piktomis dvasiomis. Apreiškimo knygoje pasakojama (plg. Apr 4,12), kaip slibinas trečdalį dangaus žvaigždžių nužėrė iš dangaus į žemę.

Tikros laisvės iš žmogaus neįmanoma atimti, jei jis to nenori. Nekaltą žmogų, kaip palaimintąjį Teofilių, galima nuteisti ir uždaryti į kalėjimą, bet ir tenai jis jausis laisvas. Pal. Teofilius, tuomet vyskupas, iš Vladimiro centralo, kuriame kalėjo septynerius metus, rašė: „Esu laisvas kalinys.“

Tačiau laisvėje gyvenantis žmogus gali būti pavergtas nebūtinai agresyvių kaimynų, kaip tai buvo atsitikę mums, lietuviams, bet ir žalingų įpročių, kaip antai alkoholio, rūkymo, interneto ar azartinių lošimų.

Visiškai laisvas gali būti tik tas, kuris turi drąsos eiti per „ankštus vartus“. Tie ankšti vartai – tai kasdienis pasirinkimas tarp gėrio ir blogio renkantis tik gėrį. Tie ankšti vartai – tai kasdienis apsisprendimas už Dekalogą, bet ne pagonišką vergavimą daiktams ir aistroms.

Kai sovietiniais metais Eucharistijos bičiuliai paskutinį rugpjūčio sekmadienį organizuodavo piligrimystę iš Tytuvėnų į Šiluvą, valdžiai jie atrodė esą nusikaltėliai. Tačiau jie, kaip ir pal. Teofilius, buvo laisvi žmonės ir darė tai, kas jiems atrodė reikalinga ir gera. Jie ėjo per ankštus laisvės vartus.

Dėl to apaštalas Paulius Dievo vardu mus ragina: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties drausmės ir nenusimink jo baramas, nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“ (Žyd 12, 5).

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Šv. Simeonas Naujasis Teologas († apie 1022). „Nežinau, iš kur jūs esate“

Pasakyk man, kas begali būti kvailiau už žmogų, kuris nepaklūsta Dievui ir nesistengia įgyti Jo įsūnystės? Juk tas, kuris tiki, kad Dievas yra, įsivaizduoja Jį esant kažką didingo, nes jis žino, kad tik vienas Dievas yra visa ko Valdovas, Kūrėjas ir Viešpats ir kad Jis yra nemirtingas, amžinas, nesuvokiamas, neapsakomas, nenykstantis, ir Jo karalystei nebus galo. Tad kaipgi tas, kuris žino Dievą tokį esant, Jo netrokš? Kaipgi nesistengs net ir gyvybę atiduoti dėl Jo meilės, kad būtų vertas tapti, nesakau sūnumi ir įpėdiniu, bet nors vienu iš tikrųjų Jo tarnų, kurie laikosi arti Jo? Kiekvienas, kuris kovoja ir nepriekaištingai laikosi visų Dievo įsakymų, atgimęs iš aukštybių tampa Dievo vaiku bei sūnumi ir visiems tampa žinomas kaip tikras krikščionis ir tikintysis.

Mes gi paniekiname Dievo įsakus, atmetame Jo įstatymus, už kuriuos Jis pareikalaus atpildo, kai vėl ateis su šlove ir baisia galybe, ir pasirodome esą darbais neištikimi tikėjimui, o darbams ištikimi vien žodžiais. O juk, – neapsigaukite, – vienas tikėjimas be darbų niekuo jums nepadės, nes jis yra miręs, o mirusieji neturi dalies gyvenime, kol dirbdami įsakymų darbus nepradeda jo ieškoti. Vykdant įsakymus mumyse tartum gausūs vaisiai auga meilė, gailestingumas, atjauta artimui, romumas, nuolankumas, kantrumas išmėginimuose, skaistumas ir širdies tyrumas, dėl kurio tampame verti regėti Dievą, kuriame ateina ir mus apšviečia Šventoji Dvasia, kuris mus atgimdo iš aukštybių ir padaro Dievo vaikais, vėl apvelka Kristumi, uždega žibintą, parodo mus esant šviesos vaikus, išlaisvina sielą iš tamsos, ir jau čia padaro akivaizdžiais amžinojo gyvenimo dalininkais.

Taigi nepasitikėkime vien kitais darbais ir dorybėmis, turiu galvoje pasninką, budėjimus, miegojimą ant žemės ir įvairius kitus apsimarinimus, ir nepaniekinkime Viešpaties įsakymų darbų, tarytum be jų vien kitais darbais galėtume pelnyti išganymą. Tai neįmanoma, neįmanoma! Teįtikina tave tuo penkios paikos mergaitės ir tie, kurie Kristaus vardu buvo padarę daugybę ženklų ir stebuklų, bet dėl to, kad neturėjo savyje meilės ir Švenčiausios Dvasios malonės, išgirdo iš Viešpaties: „Pasitraukite nuo manęs, piktadariai! Nežinau, iš kur jūs esate“ (plg. Lk 13, 25. 27).

O jums dar ir neteko priešintis iki kraujų, grumiantis su nuodėme.
Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums:
Mano sūnau,
nepaniekink Viešpaties auklybos
ir nenusimink jo baramas:
nes Dievas griežtai auklėja, ką myli,
ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.
Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?!
Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius ir vaikščiokite palikdami tiesius pėdsakus, kad kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.
Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti, žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų (Žyd 12, 5–7. 11–13).

Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę.
Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“
Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“.
„Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’.
Tada imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…’ O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’
Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. (Lk 13, 22–30)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Dievo malonės, kad rinktumės ne plačius egoizmo ir savimeilės vartus, vedančius myriop, o Jėzų, tiesiantį mums kelius į gyvenimo pilnatvę, kad pažintume tiesą apie Dievą, pasaulį bei save ir nepaniekintume mylinčio Tėvo auklybos, ryžtumės susigrumti su nuodėme, kad mūsų širdžių durys, tokios siauros ir ankštos, nesutrukdytų priimti didžiąją Dievo dovaną – amžinąjį gyvenimą.

Mons. Artūras Jagelavičius. Ne maldų gausa atveria Dangaus Karalystę

Šio sekmadienio Evangelija nori priminti mums skirtą Jėzaus perspėjimą, jog „ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. Kalbama apie išganymą. Apie tai, kaip Jėzus smalsiam klausėjui apie išgelbėtųjų amžinajam gyvenimui skaičių atsako palyginimu apie ankštus vartus. Savo atsakymu Išganytojas nori sugriauti Izraelio tautiečių pasitikėjimą, jis sako, kad norint būti išganytam, neužtenka priklausyti Dievo išrinktajai tautai. Kristus nori, jog viso pasaulio žmonės suprastų išganymo visuotinumą. Kristaus karalystės bendruomenėje bus įvairių ekonominių ir socialinių sluoksnių, skirtingų politinių ir religinių pažiūrų ir įvairių kultūrų žmonių. Šiandien pasaulio žmonija labai susiskaldžiusi: neoliberalusis kapitalizmas, sukūręs ekonominę imperiją, daugelį žmonių nurašo kaip nenaudingus, kadangi jie neduoda produkcijos. Žmogaus vertė yra nukritusi žemiau už pinigo vertę. Žmogus, kovojantis už socialinį teisingumą, dažnai turi kentėti pažeminimus ir skurdą. Gailestingumas ir nusižeminimas tampa šiandieninei visuomenei atgyvenusiu reiškiniu.

Visose epochose žmonija buvo susirūpinusi išganymu, amžinuoju gyvenimu, visu tuo, kas yra anapus mirties. Vieni linkę tikėti savo gyvenimo pasikartojimu – reinkarnacija. Kiti galvoja, jog išganymui užteks griežto savo religinių pareigų vykdymo. Treti mano, jog tik jų vienų Bažnyčioje yra išganymas, o visos kitos yra pasmerktos.

Tačiau Jėzus nori, kad žmonija suprastų, jog išganymas nėra priimamas pasyviai. Tikrasis žmogus negali valgyti ir gerti nesuprasdamas, dėl ko jis gyvena, koks gyvenimo tikslas. Kiekvienas žmogus turi stengtis eiti tokiu prasmingu gyvenimo keliu, kuris veda į susitikimą ir draugystę su Dievu. Dievas pirmas parodo iniciatyvą, o žmogui reikia būti pasiruošusiam ją priimti. Išganymui neužtenka vien tik religinių pareigų atlikimo. Visų pirma reikia vykdyti Dievo valią, laikytis jo įsakymų. Žmogui būtina egzaminuoti visas savo gyvenimo sritis visomis plotmėmis ir stebėti, ar jos yra orientuotos į Dievą. Jeigu žmogaus dešinė ranka yra Dievo saujoje, bet kairėje rankoje jis tvirtai laiko puikybę, garbės troškimą, gobšumą ir kitas ydas, toks žmogus negali abiem rankomis apkabinti dangiškojo Tėvo valios. Jis yra panašus į mažą vaiką, kuris, už vienos rankos vedamas tėvo, kitoje rankoje traukia žaislinę mašinėlę žiūrėdamas, ne kur jį veda tėvas, bet kur rieda jo mašinėlė. Vaikas tėvu visiškai nesidomi. Išganymas nėra kažkokia išimtinė religinių judėjimų teisė nei esančių Bažnyčioje, nei nuo jos atsiskyrusių.

Išganymas yra atviras visai žmonijai. Svarbu suprasti, jog tai priklauso nuo Dievo valios, nes Jis yra išganymo teikėjas. Negalėsime augti stiebdamiesi į Viešpatį, jeigu mus stelbs turtų godumo, valdžios ir garbės troškimo piktžolės.

Štai kodėl Kristus moko savo klausytojus, idant šie stengtųsi prisiimti sunkų išganymo kelią, vadinamuosius ankštus teisingumo vartus. Niekas neišsigelbės, jeigu nesidalys su Kristumi tuo pačiu stalu ir tuo pačiu gyvenimu. Žmonijos išganymas priklauso nuo gailestingumo parodymo nuskriaustam ir vargo suspaustam žmogui. Ne maldų gausa atveria Dangaus Karalystę, ne meditacijų valandos, ne pasninkai ir ne dvasiniai traktatai, o meilės įsakymo vykdymas. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Šiandien daug yra tokių, kurie per pamokslus ir konferencijas skelbia ir nurodinėja lengvus išganymo kelius. Jie sušvelnina Jėzaus žodžius pritaikydami juos saviems klaidingiems teologiniams įsitikinimams. Jie apgauna žmones savo demonstratyviu švelnumu ir meilikavimu. Jais patikėjusieji džiaugiasi atradę tikrąjį „tikėjimą“. Tiki, jog tikra Bažnyčia ir tikras tikėjimas yra tas, kurio pamokslininkai be paliovos šypsosi ir meilikauja. Koks naivus tikėjimo pakeitimas! Argi kas tiki, jog geros ir kokybiškos prekės priklauso nuo besišypsančio, mandagaus pardavėjo ar prekybos agento?

Išganymui laimėti neužtenka būti krikščioniu, reikia ir krikščioniškai elgtis ir gyventi. Išganymas – Dievo iniciatyva ir žmogaus užduotis. Žmogus vienas pats negali išsigelbėti: nes tik Dievas išgelbsti. Bet Dievas išganymo neprimeta. Ne žmogus, bet Dievas yra išganymo iniciatorius, tačiau pasinaudoti išganymo dovana yra jau žmogaus užduotis. Visa Evangelija ir yra mokymas, kaip pasinaudoti Dievo mums aukojamu išganymu. Dievo iniciatyva suteikia žmogui drąsos ir vilties pasinaudoti išganymo vaisiais.

Idant būtum išganytas, neužtenka šaukti „Viešpatie, Viešpatie“, bet visų pirma būtina vykdyti Dievo valią. Tad Dievo akivaizdoje nieko nereiškia privilegijos, turtai ar galios; vertę turi tikėjimas, viltis ir meilė; vertę turi nusižeminimas, nes siauri vartai yra ir kartu žemi vartai, pro kuriuos save aukštinantys niekada nepralenda. Siauri vartai, nes sekdami Kristų, mes turime nešti savo gyvenimo kryžių ir per Getsemanės sodą, ir į Golgotos kalną. Kitokių vartų į Prisikėlimo vaišes amžinybėje nėra. Ir pats Kristus perėjo pro kančios ir mirties vartus. Kristaus auka ant kryžiaus altoriaus yra pasaulio žmonių vienybės centras. Kristus mus atpirko ir todėl ne mes renkamės išganymo kelius, bet pats Jėzus nurodo, koks teisingas kelias veda pas jį.

baznycioszinios.lt