Geroji Naujiena: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką!“

Tieskite Viešpačiui kelią!

„Raminkite, guoskite manąją tautą, – sako jūsų Dievas. – Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta. Ji dvigubai gavo iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“.
Balsas šaukia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“.
Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios naujienos skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, džiugiosios naujienos skelbėja Jeruzale! Pakelk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas! Štai Viešpats Dievas ateis su galia, ir jojo ranka bus valdinga. Su juo štai tie, kuriuos jis užpelnė, jo priekyje tie, kuriuos įsigijo. Ganys kaip piemuo savo bandą, savąja ranka jis surinks ją. Nešios ėriukus prie krūtinės, vedžios vedekles rūpestingai“. (Iz 40, 1–5. 9–11)

* * *

Mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės

Mylimieji! Vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kant¬riai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs. Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti ir ilgėtis Dievo dienos atėjimo, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė. Todėl, mylimieji, šito belaukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi. (2 Pt 3, 8–14)

* * *

Ištiesinkite Viešpačiui takus!

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!’“
Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. (Mk 1, 1–8)

Antrąjį Advento sekmadienį, esame raginami ne tik viltingai laukti ir budėti, bet ir išlyginti visa, kas mūsų gyvenime kreiva ir kreipia nuo Jo, mūsų Viešpaties. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje, kad savo širdyse, šių dienų tyruose, išgirstume Dievo žodį ir atsitiestume – atrastume Jėzų Kristų, tiesų kelią į dangiškąją Jeruzalę.

Melskimės ir už mūsų ganytojus – pašaukęs juos darbuotis savo vynuogyne, laimink jų darbus gausiu derliumi, išlaikyk juos tvirto tikėjimo, duok, kad palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, jie drąsiai skelbtų Tavo žodį ir atkakliai ieškotų Tavo Tiesos.

Prašome Tavo gailestingumo ir tiems mūsų broliams, seserims, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kenčia nuo karų ir bado, skurdo ir nevilties, yra piktojo puolami ar Tavęs dar nepažinę jaučiasi vieniši – teneapleidžia jų ir mūsų visų palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti Gerojo Ganytojo vedimu net ir tada, kai, atrodo, nebėra vilties.

Užtarimo maldoje prisiminkime ir šio pasaulio valdančiuosius – kad ir jie rastų savy drąsos ieškoti Tėvo valios ir Jo taikos, kad atmetę nevilties kultūrą, eitų į pasaulį dalytis Įsikūnijusio Žodžio džiaugsmu.

Duok, kad daugiau nė vienas nepasijustume savo tėvų žemėje nereikalingas, vienišas ar atstumtas, kad niekam nė mintis nekiltų ją apleisti, o jau išvykusieji ir vėl namo sugrįžtų, kad Tavo sutelkti ir laiminami kurtume Lietuvą Tiesoje.

Dieve, laimink mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, pastangas ištiesinti, kas kreiva, užlyginti, kas duobėta – visa, kas mus skiria nuo Tavęs ir artimo, kad laukdami „naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 13) ir Šventosios Dvasios sustiprinti įveiktume susiskaldymus ir mūsų gyvenimas liudytų mūsų žodžius. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Arnoldas Valkauskas. Kodėl gyvenam dykumoj

* * *

Giovanni Giorgianni SJ. Taisykite kelią

Tai Jėzaus pirmtako, Jono Krikštytojo, raginimas, atsiliepiantis į giluminį žmogaus poreikį – teisingumo poreikį. Jis sako: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!

Šie žodžiai skamba kiekvieno lūpose ir širdyje, tai dejonė dėl pasaulyje vykstančių negerovių: viskas nesiseka; negera vyriausybė, valdžia, darbas, draugystės, finansai, šeima. Kiekvienas norėtų, kad viskas būtų gerai, ir ieško išeities – priima politinius, socialinius ar techninius sprendimus, mėgina pertvarkyti institucijas. Gerai, bet čia kyla didelė rizika: kas stato ant smėlio, be tvirto pagrindo, pamiršta, kad norint keistis visų pirma reikia būti žmogumi, turinčiu savo troškimų, įsitikinimų, vertybių, ir kad egoizmą reikia pakeisti dosnumu, sugedimą – garbingumu, malonumų ir savo teisių ieškojimą – pareiga darbuotis dėl bendro gėrio, religinį abejingumą – krikščioniško gyvenimo praktikavimu. Ir tai tinka kiekvienam.

Taisykite takus Viešpačiui, sako Krikštytojas, tuos takus, kuriais turi eiti Viešpats, kad skleistų savo malones, kad atvestų sutrikusią žmoniją į tikėjimo vienybę, meilę ir viltį. Viešpats nori tiesaus, sąžiningo, tikro kelio. Skausminga matyti, kaip dažnai žmonės iškraipo žodžių prasmes savo naudai, kaip nesilaiko pažadų ar duoda juos siekdami naudos, norėdami pasipelnyti, siekdami piktavališkų tikslų, o paskui net nenori pasižiūrėti kitam į akis, kad nebūtų priversti keistis; sako netiesą, visų pirma savo pačių atžvilgiu, norėdami išlaikyti „ramią“ sąžinę. Ištiesinkite takus, gyvenkite pagal teisingumo ir garbės reikalavimus – tai raginimas, kuris skirtas kiekvienam, valdomam daugybės pagundų, ypač – visiems būdingos klaidingos nuostatos, jog globaliu blogio plitimu galima pridengti kiekvieną atskirą blogio apraišką – atseit taip daro visi – ir taip pateisinti savo netinkamą elgesį.

Ar yra išeitis?

Kiekvienas mėginimas taisyti padėtį, paremtas žmogiškomis pastangomis, net ir siekiant to nuoširdžiai, lieka neveiksmingas, nes negali pasiekti sąžinės gelmių ir jos perkeisti. Reikalingas Kitas, kaip sakė Krikštytojas: galingesnis, kuris krikštija Šventąja Dvasia. Tai Kristus, kuris gali atnaujinti žmoniją iš vidaus, kai ši atsiveria jo malonei. Jis krikštija Dvasia – tai perkeitimas, įvykstantis sielos gelmėje. Dvasia suteikia jėgų atgimti. Kristus išlaisvina iš nuodėmės, atgaivina, sutvirtina draugystę tarp nuodėmingo žmogaus ir Dievo, atnaujina ryšius tarp pačių žmonių. Kristus yra mūsų išgelbėjimas, kuriam patikime save ir savo giliausius troškimus.

Tačiau labiausiai liūdinantis mūsų laikų nusistatymas yra įsiviešpatavęs abejingumas dieviškumui. Krikščionybei gimus, buvo aiškus skirtumas tarp jos siūlomo gyvenimo ir tuo metu viešpatavusio sugedimo, todėl tarp susižavėjusių žmonių sparčiai plito dangiška žinia, vertybės ir viltis. Pražydus kankinystei ir šventumui, pagoniškas pasaulis tapo krikščionišku.

Šiandien pasaulis lieka abejingas krikščionybei. Po dviejų tūkstančių metų žmonijos istorija nebenori dieviškos paramos. Tai nereiškia, jog Dievas tapo silpnas. Jo malonė visuomet yra laiminanti ir gydanti. Dievas gali, kaip kad sakė pranašui Ezekieliui, suteikti gyvenimą net išdžiūvusių kaulų laukui. Tačiau Jam reikia bendradarbiauti su žmonėmis, ir pirmas veiksmas čia turėtų būti dėmesys nežemiškiems dalykams. Kaip gali matyti tas, kuris užmerkia akis? Kaip galima išgelbėti tą, kuris spardosi, kad tik nebūtų nukeltas nuo savo paties namo griuvėsių?

Būti dėmesingiems Dievui, kuris mus kviečia ir nori išgelbėti, – pirmoji mūsų pareiga. Sunkumų kyla, kai Dievas nori išvaduoti žmogų iš nuodėmės, tuo tarpu žmogus nelaiko nuodėmės tuo, iš ko jį reikėtų vaduoti. Būtent dėl to Kristus atėjo į pasaulį, kentėjo ir mirė, tačiau žmogus dažnai nenori apleisti savo įpročių, pomėgių, pats įkalina save savo prisirišimuose ir lieka kurčias Dievo kvietimui.

Būkim budrūs: atmesdami malonę nepadarome žalos amžinybės Viešpačiui, tačiau užsitraukiame nemalonę, kuri atsisuka prieš mus. Paklausykime Krikštytojo kvietimo, kurį Bažnyčia kartoja: ištiesinkite takus, kad Viešpats galėtų ateiti. Tai reiškia: atleiskite įžeidimus, palikite apmaudą, nutraukite nuodėmingus ryšius, pakeiskite darbo būdą, jei jūsų darbas neneša vaisių, atitaisykite padarytą blogį. Pasirinkite nuoširdų, tiesų kelią pasitikdami ateinantį Kristų, kuris dovanoja amžiną išganymą.

Vertė Dalia Žemaitytė

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top