Prieš tuos, kurie „už pinigus perkasi varguolių“
Klausykitės šio žodžio tie, kurie spaudžiate silpnuosius ir engiate šalies varguolius! Jūs sakote: „Kada gi jaunatis baigsis, kad mes galėtume grūdus parduoti; kada gi praeis šventadienis, kad klėtis atvertume, saikus sumažintume, kainą pakeltume, svarsčius suklastotume. Už pinigus pirksim varguolių, už porą sandalų – beturčių. Paversime pinigu netgi pasturlakus“. Jokūbo garbe yra Viešpats prisiekęs: „Nė vieno iš jųjų darbų niekada neužmiršiu!“ (Am 8, 4–7)
Garbinkite Viešpatį: jis kelia nuo žemės beturtį
Dievo tarnai, giedokit,
garbinkit Viešpaties vardą!
šlovė Viešpaties vardui
dabar ir per amžius! –
Aukštai virš tautų yra Viešpats,
garbė jo aukštesnė už dangų.
Kas toks, kaip mūsų Viešpats Dievas?
Jis aukštybėj gyvena,
iš ten žvelgia žemyn į dangų ir žemę. –
Jis kelia nuo žemės beturtį,
iš purvo elgetą traukia;
sodina jį šalia kunigaikščių,
tautos savosios didžiūnų. (Ps 112, 1–2. 4–8)
Už visus žmones reikia atlikinėti maldas Dievui, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti
Mylimasis! Aš visų pirma prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Dievo ir Gelbėtojo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku. Tam aš esu paskirtasis šauklys ir apaštalas, – sakau tiesą, nemeluoju, – pagonių mokytojas tikėjimo ir tiesos reikaluose. Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur tik melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos. (1 Tim 2, 1–8)
Negalite tarnauti Dievui ir pinigui
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: [„Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu’. O tasai tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’ Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt’. Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių’. Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt’. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių iš nešvaraus pinigo, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.]
Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte verti pasitikėjimo tvarkydami nešvarų pinigą, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie ano bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“. (Lk 16, [1–9]. 10–13)
Dieve, per Jėzų Kristų, Jo savęs apiplėšimą, patyrę visą malonių gausą, meldžiame Tave: tegul visi Tavo kūriniai pasiekia Tiesos pažinimą ir juo dalijasi.
Tegul tie krikščionys, kuriems Dievas patiki tvarkyti šio pasaulio gėrybes, išlieka šviesos vaikais – niekada dėl savo naudos teneatsižada teisingumo ir Tavo meilės, kad neleistų engti silpnesnio, kad neįsivyrautų pinigų viešpatavimas.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tegul visi jos vaikai nepadalyta širdimi eina Tavo Tiesos nušviestais takais tarnauti Tau ir artimui savo.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Anoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: labai dažnai pagauna žmogų naudos ieškojimas
Sigitas Tamkevičius. Dievas ar Mamona?
Sekmadienio homilija
Tikriausiai esate pastebėję, jog šiandien daugiausia kalbama ir rašoma apie turtus ir pinigus – Seime, Vyriausybėje ir per visas komunikacijos priemones. Būti turtingam yra didžiausia daugelio žmonių svajonė. Ja naudojasi verslininkai, įrengdami lošimo automatus, organizuodami loterijas ir siūlydami greitai ir lengvai praturtėti.
Dauguma mąsto: jei būsiu turtingas, būsiu ir laimingas. Vieni turto ir pinigų siekia įsigyti sąžiningu darbu, kiti nesibodi eiti net labai kreivais keliais. Siekdami tapti turtingi, žmonės palieka Lietuvą, visa, kas brangu, ir važiuoja į kitas šalis, svajodami greičiau užsidirbti daug pinigų ir užsitikrinti medžiaginę gerovę.
Koks turėtų būti tikinčiojo, ypač tikinčio į Jėzų Kristų, santykis su pinigais ir turtu? Neturėdami aiškaus atsakymo į šį svarbų klausimą negalėsime būti ištikimi Jėzaus mokiniai ir sekėjai.
Jėzus, ateidamas į mūsų tarpą, pasirinko visiško neturto kelią. Jis gimė neturtingoje Nazareto darbininko Juozapo šeimoje ir visą gyvenimą buvo beturtis. Jėzui buvo nesvetimas vargšo žmogaus gyvenimo diskomfortas. Kartą jo mokiniu norinčiam tapti vyrui Jėzus pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58).
Viešajame gyvenime Jėzus rūpinosi savo misijai išsiugdyti gerų darbininkų, todėl juos mokė neprisirišti širdimi prie turto, perspėjo saugotis gobšumo. Jis pasakojo mokiniams apie suktą prievaizdą (plg. Lk 16, 1–7). Matydamas, kad iš rankų slysta pelninga tarnystė, šis nutarė apgaule apsidrausti likusiam gyvenimui.
Šitaip Kristaus žodžiais tariant elgiasi šio pasaulio vaikai, bet ne šviesos vaikai. Iš jų gyvenimo privalo būti išbrauktas bet koks nesąžiningumas, kaip būdas tvarkyti savo medžiaginius reikalus.
Nesąžiningumo formų yra didelė paletė: nuo smulkių vagysčių iki didelių finansinių nusikaltimų. Kiekvienas nesąžiningumas yra tam tikra stabmeldystė, kai pinigai iškeliami aukščiau už Dievą. Senovės sirai garbino turto ir pelno dievaitį Mamoną. Kuo skiriasi nuo tų senovės stabmeldžių mūsų dienų pinigų garbintojai, kurių dievas – pinigas? Jie akli kitų vargui, nes mato ir myli tik save.
Evangelija nereikalauja, kad Jėzaus sekėjai būtų beturčiai, tačiau įsakmiai lenkia nepririšti širdies prie turto, nelaikyti jo didžiausia siekiamybe: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6,19–21).
Krauname lobį danguje, jei žemėje didžiausiu turtu laikome ne pinigus, bet Dievą. Jis yra didžiausias mūsų turtas tuomet, kai savo turimomis gėrybėmis gebame dalintis, kai mums nesvetima tarnavimo dvasia. Mūsų žmogiškoji egzistencija pakyla į aukščiausią pakopą, kai pradedame pastebėti pačius mažiausius, daug ko stokojančius.
„Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?!“ (Lk 16, 11). Patikimai valdome mamoną, kai ją naudojame ne tik savo, bet ir kitų reikmėms. Krikščionis mato ne tik save, bet ir kitus, ypač atsidūrusius gyvenimo pakraščiuose, kenčiančius ir praradusius viltį, kad jų gyvenimas pasikeistų į gera.
Tikintis į Dievą gali būti gundomas derinti tikėjimą ir didelį dėmesį pinigams. Jėzus perspėja: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). Yra tik vienas būdas neprisirišti prie mamonos – kas kartą ko nors atsisakyti dėl kitų, kad kitiems būtų šviesiau akyse ir gyvenime.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Frederikas Viljamas Faberis († 1868). Melstis ir dėkoti
Mylinčio Dievo dar vieno sumanymo dėka mūsų dvasinė pažanga tiesiogiai susieta su Viešpaties šlovinimu. Tad norėdami dar labiau įtikinti save praktikuoti padėkos maldą, galime apmąstyti tą dvasinę naudą arba nuopelnus, kurių įgyjame praktikuodami šią maldos formą. Tapti šventesniam – tai patirti nuolat ant mūsų beriamas naujas malones, vainikuojančias kiekvieną atsiliepimą į mums jau suteiktas malones. Ir, kaip žinia, niekas taip nepagausina malonių, niekas labiau neskatina Dievo plačiai atverti savo lobyno durų, kaip pamaldi padėka. Ir tai nėra vienintelis būdas, kuriuo ji mums padeda šventėti. Reikia pastebėti, kad ji keičia ir mūsų mąstyseną.
Daugelį besistengiančių dvasiškai tobulėti žmonių tarsi sulaiko nematoma ranka. Iš tiesų jie nesuvokia, kad dar niekada nėra visiškai atsivertę. Gal jų dvasinio gyvenimo apsivalymo etapas buvo pernelyg trumpas, gal jie mėgino derėtis su Dievu ir pasilikti kokį nors prisirišimą ar norėjo švelniai ir pamažu išsivaduoti iš blogų įpročių, kad išvengtų atsivertimo skausmo. Dabar padėka greitai, bet nesąmoningai perkeičia mūsų tikėjimą į meilės tarnystę. Ji leidžia mums į viską pažvelgti Dievo žvilgsniu, kautis jo pusėje net prieš save ir daryti tai, kas naudinga jam, net jei atrodo, kad tai apiplėšia mus. Taigi esame raginami dar labiau išsižadėti pasaulio ir pakeliui į Rojų nevilkti paskui save pasaulio debesų bei rūko. Be to, dar labiau įsišaknija ir sutvirtėja mūsų įsitikinimas savo menkumu ir tuo, kad, lyginant su Dievu, esame daugiau negu niekas. Vardan ko visa tai, jei ne tam, kad mūsų atsivertimas taptų dar visapusiškesnis ir išbaigtesnis?
Padėkos poveikis mūsų dvasiniam augimui ne mažesnis nei atsivertimui. Bet koks augimas kyla iš meilės. Meilė tuo pat metu yra ir padėkos priežastis, ir pasekmė. Tai, ką šviesa ir oras teikia augalams, tą buvimas Dievo akivaizdoje – dorybėms. Mūsų sielose padėka šį naudingą buvimą Dievo akivaizdoje beveik paverčia sielų įpročiu. Ji leidžia mums tolydžio pamatyti gailestingumą, kurio nebūtume supratę, padeda daug geriau suvokti jo vertę ir tam tikru mastu išmatuoti begalinę Dievo gelmę, iš kurios šis gailestingumas kyla. Maža to, jei patys praktikuojame padėką, mus ima liūdinti jos stygius kituose, ir todėl mūsų meilė Dievui išlieka švelni bei jautri, o tai mumyse daigina atgailos dvasią, itin palankią šventumo augimui. Dievo šlovinimas išplečia mūsų širdis ir mes imame bėgti jo įsakymų keliu, kuriuo anksčiau vos ėjome ar slinkome.