Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
Jėzus tarė jiems: Kai melsitės, sakykite:
‘Tėve, teesie šventas tavo vardas.
Teateinie tavo karalystė.Kasdieninės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams, ir nevesk mūsų į pagundą’“. Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.
„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11, 1–13).
Per krikštą tapę Dievo įvaikiais su tvirtu pasitikėjimu ir džiugiu nuolankumu kreipkimės į Jį taip, kaip Jėzus mus išmokė: „Tėve“. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje atkakliai prašykime: tegul Jis veda mus savo meilės ir tiesos keliu – kad neišsigąstume pavojuose ir nenuliūstume ištikti bėdos, kad dvasinės brandos kryžkelėse rinktumės tarnauti, kad kiekviena diena, trumpinanti mūsų žemiškąją kelionę, vestų mus į mylinčio ir gailestingo Tėvo namus.
Šv. Kotryna Sienietė (†1380). Prašykite, ir jums bus duota
Man labai malonus, brangioji dukra, sako Jėzus, troškimas pakęsti visokias kančias ir nuovargį iki mirties dėl sielų išganymo. Juo labiau kenčiama, juo labiau įrodoma, jog mane mylima, mane mylint labiau pažįstama mano Tiesa. Juo labiau ji pažįstama, juo labiau patiriamas liūdesys ir nepakeliamas skausmas matant mane įskaudintą. Tu manęs prašei leisti kentėti ir bausti tave už kitų kaltes, nepastebėdama, jog šitaip manęs prašei meilės, šviesos, tiesos pažinimo. Aš tau sakiau, kad juo didesnė meilė, juo gilesnis yra skausmas ir juo aštresnė yra širdgėla: skausmas didėja sulig meilės dydžiu.
Tad aš jums sakau: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Lk 11, 9), nes aš niekada neatmesiu prašančiojo Tiesoje prašymo. Neužmiršk, kad meilė dieviškos meilės yra taip sujungta sieloje su tobula kantrybe, kad viena negali išnykti be kitos išgaravimo. Todėl siela, norinti mane mylėti, turi norėti tuo pat metu pakęsti dėl manęs visokius skausmus, kokius man patiks jai pasiųsti, kad ir kokia būtų jų prigimtis ar dydis. Kantrybė įrodoma tik sunkumuose, kantrybė, kaip buvo pasakyta, yra neatskiriama nuo meilės. Tad elkitės vyriškai. Nėra jokio kito būdo jums būti ir įrodyti, jog esate mano Tiesos sužadėtiniai ir mano ištikimi vaikai ir jog trokštate mano garbės ir sielų išganymo.
Ar elgiesi su kitais žmonėmis, kaip jie to nusipelnė, ar taip, kaip Viešpats su jais elgtųsi?
Ar meldiesi džiaugsmingai pasitikėdamas? Žydai garsėjo savo pasišventimu maldai. Tris kartus per dieną buvo nustatytas laikas formaliai maldai. O rabi turėjo maldų įvairioms progoms. Taip pat buvo paprotys, kad kiekvienas tikėjimo mokytojas išmokydavo savo mokinius paprastos maldos kiekvienai dienai. Jėzaus mokiniai irgi paprašė tokios maldos. Taigi Jėzus išmokė savuosius mokinius vadinamosios „Tėve mūsų“ arba „Viešpaties maldos“.
Ką Jėzaus malda atskleidžia mums apie Dievą ir apie mus pačius? Visų pirma, ji teigia, kad Dievas yra Tėvas, nes Jis yra visa ko Kūrėjas ir visa kyla iš Jo, o taip pat Jis yra Tėvas savo vienatiniam Sūnui, kuris savo ruožtu yra Sūnus tik santykyje su Tėvu (plg. Mt 11,27). Visa tėvystė ir motinystė kyla iš Jo (plg. Ef 3, 14–15). Kristuje mes dvasiškai atgimstame ir tampame nauju kūriniu: mes tampame Dievo įvaikiais (plg. Jn 1,12–13; 3,3).
Jėzus moko mus kreiptis į Dievą kaip į „mūsų Tėvą“ ir su pasitikėjimu prašyti Jo visko, ko mums reikia, kad gyventume kaip Jo sūnūs ir dukterys. Galime drąsiai ir su pasitikėjimu artintis prie Dievo, mūsų Tėvo, nes Jėzus Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu atvėrė mums kelią į dangų. Kai prašome Dievo pagalbos, laimei, Jis mums neduoda, ko nusipelnome, bet atsiliepia malone ir gailestingumu. Jis yra kilnus bei atlaidus mūsų atžvilgiu ir tikisi, kad mes taip pat elgsimės su savo artimu.
Galime melstis su viltimi bei tikėjimu, nes mūsų dangiškas Tėvas mus myli ir elgiasi su mumis kaip su savo vaikais. Jis džiaugiasi duodamas mums gerų dalykų. Jo meilė ir malonė perkeičia mus ir padaro mus panašius į Jį. Jo malonės bei galios dėka galime mylėti ir tarnauti vienas kitam kaip Jėzus mus mokė – maloningai, gailestingai ir kilniadvasiškai.
Ar elgiesi su kitais žmonėmis, kaip jie to nusipelnė, ar taip, kaip Viešpats su jais elgtųsi? Viešpaties malda teigia, kad privalome prašyti Dievo mums atleisti tik tiek, kiek mes atleidžiame mums prasikaltusiems. Ar esi pasirengęs atleisti, kaip Jėzus atleidžia?
Palyginimas apie vėlyvą svečią
Ko galime tikėtis iš Dievo pripažindami, kad Jis mums nieko neskolingas ir kad nenusipelnome Jo malonės bei palankumo? Jėzus pasinaudojo to meto svetingumo papročiais norėdamas parodyti, kaip Dievas yra visuomet pasirengęs mums duoti geriausia. Bibliniais laikais svetingumas reikalavo kiekvieną svečią – draugą ar visai nepažįstamą – kuo geriausiai priimti ir pamaitinti. Nesvarbu, kokiu metu – dieną ar naktį – svečiai bepasirodytų, pagal paprotį reikėjo viską mesti ir užsiimti svečiais. Jei neužteko vietos visiems sugulti nakvynės, šeimininko šeima nakvodavo lauke po žvaigždėmis. Kai svečiai pasirodydavo kaime, visa bendruomenė jais rūpindavosi.
Jėzaus palyginimas apie įkyrų kaimyną parodo blogiausią atvejį, koks tik gali pasitaikyti, kai svečias atvyksta naktį. Šeima prikeliama, atrakina duris, nuplauna svečiui kojas, o žmona užsiima maisto ruošimu. Kai šeimininkė pamato, kad neturi duonos svečiui, ji pasiunčia vyrą paprašyti duonos pas kaimyną, kuris jau irgi miega ir kurio namo durys užvertos. Mažame kaime moterys žinodavo, kuri šeima tądien kepė duoną. Duona anuomet tarnavo kaip stalo įrankis: ja pasimirkydavo ir semdavo maistą iš bendro indo. Prašyti duonos pas kaimyną buvo įprasta ir tos paslaugos paprastai neatsakydavo. Priešingu atveju būtų nusižengta svetingumui ir užtrauktų gėdą.
Dievo dosnumas
Jei kaimyną galima trukdyti ir priversti duoti duonos vidury nakties, tai tuo labiau Dievas, dangiškasis Tėvas, kilniaširdiškai mumis pasirūpins kad ir kokios nepalankios aplinkybės susiklostytų. Jėzus pabrėžia – „juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks…“ (Lk 11, 13).
Šv. Augustinas (340–425 m.) mums primena, kad „Dievas, kuris nemiega ir kuris pažadina mus iš miego, kad galėtume Jo prašyti, maloningai mums suteikia daug daugiau“. Viešpats Jėzus mus užtikrina, kad galime atnešti savo nepriteklius dangiškajam Tėvui, kuris yra visad pasirengęs suteikti ne tik tai, ko reikia, bet daug daugiau, nei prašome. Dievas duoda geriausia, ką turi. Jis laisvai išlieja Šv. Dvasios palaimą, kuri pripildo mus. Ar artiniesi prie savo dangiškojo Tėvo, pasitikėdamas Jo gailestingumu ir kilniadvasiškumu tavo atžvilgiu?
Dangiškasis Tėve, esi gailestingas, maloningas ir kilnus. Padėk man niekada neabejoti Tavo meile ir su pasitikėjimu kreiptis į Tave, prašant kasdienių malonių bei visa, ko reikia, kad gyvenčiau kaip Tavo mylimas vaikas ir Jėzaus Kristaus, Tavo Sūnaus ir mūsų Išganytojo, mokinys.
Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė