Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
Jėzus tarė jiems: Kai melsitės, sakykite:
‘Tėve, teesie šventas tavo vardas.
Teateinie tavo karalystė.Kasdieninės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams, ir nevesk mūsų į pagundą’“. Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.
„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11, 1–13).
Per krikštą tapę Dievo įvaikiais su tvirtu pasitikėjimu ir džiugiu nuolankumu kreipkimės į Jį taip, kaip Jėzus mus išmokė: „Tėve“. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje atkakliai prašykime: tegul Jis veda mus savo meilės ir tiesos keliu – kad neišsigąstume pavojuose ir nenuliūstume ištikti bėdos, kad dvasinės brandos kryžkelėse rinktumės tarnauti, kad kiekviena diena, trumpinanti mūsų žemiškąją kelionę, vestų mus į mylinčio ir gailestingo Tėvo namus.
Šv. Kotryna Sienietė (†1380). Prašykite, ir jums bus duota
Man labai malonus, brangioji dukra, sako Jėzus, troškimas pakęsti visokias kančias ir nuovargį iki mirties dėl sielų išganymo. Juo labiau kenčiama, juo labiau įrodoma, jog mane mylima, mane mylint labiau pažįstama mano Tiesa. Juo labiau ji pažįstama, juo labiau patiriamas liūdesys ir nepakeliamas skausmas matant mane įskaudintą. Tu manęs prašei leisti kentėti ir bausti tave už kitų kaltes, nepastebėdama, jog šitaip manęs prašei meilės, šviesos, tiesos pažinimo. Aš tau sakiau, kad juo didesnė meilė, juo gilesnis yra skausmas ir juo aštresnė yra širdgėla: skausmas didėja sulig meilės dydžiu.
Tad aš jums sakau: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Lk 11, 9), nes aš niekada neatmesiu prašančiojo Tiesoje prašymo. Neužmiršk, kad meilė dieviškos meilės yra taip sujungta sieloje su tobula kantrybe, kad viena negali išnykti be kitos išgaravimo. Todėl siela, norinti mane mylėti, turi norėti tuo pat metu pakęsti dėl manęs visokius skausmus, kokius man patiks jai pasiųsti, kad ir kokia būtų jų prigimtis ar dydis. Kantrybė įrodoma tik sunkumuose, kantrybė, kaip buvo pasakyta, yra neatskiriama nuo meilės. Tad elkitės vyriškai. Nėra jokio kito būdo jums būti ir įrodyti, jog esate mano Tiesos sužadėtiniai ir mano ištikimi vaikai ir jog trokštate mano garbės ir sielų išganymo.
Ar elgiesi su kitais žmonėmis, kaip jie to nusipelnė, ar taip, kaip Viešpats su jais elgtųsi?
Ar meldiesi džiaugsmingai pasitikėdamas? Žydai garsėjo savo pasišventimu maldai. Tris kartus per dieną buvo nustatytas laikas formaliai maldai. O rabi turėjo maldų įvairioms progoms. Taip pat buvo paprotys, kad kiekvienas tikėjimo mokytojas išmokydavo savo mokinius paprastos maldos kiekvienai dienai. Jėzaus mokiniai irgi paprašė tokios maldos. Taigi Jėzus išmokė savuosius mokinius vadinamosios „Tėve mūsų“ arba „Viešpaties maldos“.
Ką Jėzaus malda atskleidžia mums apie Dievą ir apie mus pačius? Visų pirma, ji teigia, kad Dievas yra Tėvas, nes Jis yra visa ko Kūrėjas ir visa kyla iš Jo, o taip pat Jis yra Tėvas savo vienatiniam Sūnui, kuris savo ruožtu yra Sūnus tik santykyje su Tėvu (plg. Mt 11,27). Visa tėvystė ir motinystė kyla iš Jo (plg. Ef 3, 14–15). Kristuje mes dvasiškai atgimstame ir tampame nauju kūriniu: mes tampame Dievo įvaikiais (plg. Jn 1,12–13; 3,3).
Jėzus moko mus kreiptis į Dievą kaip į „mūsų Tėvą“ ir su pasitikėjimu prašyti Jo visko, ko mums reikia, kad gyventume kaip Jo sūnūs ir dukterys. Galime drąsiai ir su pasitikėjimu artintis prie Dievo, mūsų Tėvo, nes Jėzus Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu atvėrė mums kelią į dangų. Kai prašome Dievo pagalbos, laimei, Jis mums neduoda, ko nusipelnome, bet atsiliepia malone ir gailestingumu. Jis yra kilnus bei atlaidus mūsų atžvilgiu ir tikisi, kad mes taip pat elgsimės su savo artimu.
Galime melstis su viltimi bei tikėjimu, nes mūsų dangiškas Tėvas mus myli ir elgiasi su mumis kaip su savo vaikais. Jis džiaugiasi duodamas mums gerų dalykų. Jo meilė ir malonė perkeičia mus ir padaro mus panašius į Jį. Jo malonės bei galios dėka galime mylėti ir tarnauti vienas kitam kaip Jėzus mus mokė – maloningai, gailestingai ir kilniadvasiškai.
Ar elgiesi su kitais žmonėmis, kaip jie to nusipelnė, ar taip, kaip Viešpats su jais elgtųsi? Viešpaties malda teigia, kad privalome prašyti Dievo mums atleisti tik tiek, kiek mes atleidžiame mums prasikaltusiems. Ar esi pasirengęs atleisti, kaip Jėzus atleidžia?
Palyginimas apie vėlyvą svečią
Ko galime tikėtis iš Dievo pripažindami, kad Jis mums nieko neskolingas ir kad nenusipelnome Jo malonės bei palankumo? Jėzus pasinaudojo to meto svetingumo papročiais norėdamas parodyti, kaip Dievas yra visuomet pasirengęs mums duoti geriausia. Bibliniais laikais svetingumas reikalavo kiekvieną svečią – draugą ar visai nepažįstamą – kuo geriausiai priimti ir pamaitinti. Nesvarbu, kokiu metu – dieną ar naktį – svečiai bepasirodytų, pagal paprotį reikėjo viską mesti ir užsiimti svečiais. Jei neužteko vietos visiems sugulti nakvynės, šeimininko šeima nakvodavo lauke po žvaigždėmis. Kai svečiai pasirodydavo kaime, visa bendruomenė jais rūpindavosi.
Jėzaus palyginimas apie įkyrų kaimyną parodo blogiausią atvejį, koks tik gali pasitaikyti, kai svečias atvyksta naktį. Šeima prikeliama, atrakina duris, nuplauna svečiui kojas, o žmona užsiima maisto ruošimu. Kai šeimininkė pamato, kad neturi duonos svečiui, ji pasiunčia vyrą paprašyti duonos pas kaimyną, kuris jau irgi miega ir kurio namo durys užvertos. Mažame kaime moterys žinodavo, kuri šeima tądien kepė duoną. Duona anuomet tarnavo kaip stalo įrankis: ja pasimirkydavo ir semdavo maistą iš bendro indo. Prašyti duonos pas kaimyną buvo įprasta ir tos paslaugos paprastai neatsakydavo. Priešingu atveju būtų nusižengta svetingumui ir užtrauktų gėdą.
Dievo dosnumas
Jei kaimyną galima trukdyti ir priversti duoti duonos vidury nakties, tai tuo labiau Dievas, dangiškasis Tėvas, kilniaširdiškai mumis pasirūpins kad ir kokios nepalankios aplinkybės susiklostytų. Jėzus pabrėžia – „juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks…“ (Lk 11, 13).
Šv. Augustinas (340–425 m.) mums primena, kad „Dievas, kuris nemiega ir kuris pažadina mus iš miego, kad galėtume Jo prašyti, maloningai mums suteikia daug daugiau“. Viešpats Jėzus mus užtikrina, kad galime atnešti savo nepriteklius dangiškajam Tėvui, kuris yra visad pasirengęs suteikti ne tik tai, ko reikia, bet daug daugiau, nei prašome. Dievas duoda geriausia, ką turi. Jis laisvai išlieja Šv. Dvasios palaimą, kuri pripildo mus. Ar artiniesi prie savo dangiškojo Tėvo, pasitikėdamas Jo gailestingumu ir kilniadvasiškumu tavo atžvilgiu?
Dangiškasis Tėve, esi gailestingas, maloningas ir kilnus. Padėk man niekada neabejoti Tavo meile ir su pasitikėjimu kreiptis į Tave, prašant kasdienių malonių bei visa, ko reikia, kad gyvenčiau kaip Tavo mylimas vaikas ir Jėzaus Kristaus, Tavo Sūnaus ir mūsų Išganytojo, mokinys.
Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė
nemokamų pietų nebūna.
Štai kodėl Dievas nėra mitinė ar prasimanyta, bet tikroviška būtis:
patį buvimą, jo gėrį ir grožį gauname būtent „nemokamai”. Meilė dalinasi „nemokamai”.
Savaime suprantama, padėkoti už tokią dovaną reikalauja paprastas padorumas.
Net bežadžiai gyvūnai dėkoja Kūrėjui už gyvenimo dovaną (šv. Pranciškus Asyžietis).
Tai vienas iš Dievo buvimo įrodymų ar parodymų.
Tiesos.lt redaktorei Ramutei,
už Jos kūrinius – įkvėptas maldas po skaitinių ir prieš homilijas,
o ypač šiandieninę maldą:
„Per krikštą tapę Dievo įvaikiais su tvirtu pasitikėjimu ir džiugiu nuolankumu kreipkimės į Jį taip, kaip Jėzus mus išmokė:
„Tėve“. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje atkakliai prašykime: tegul Jis veda mus savo meilės ir tiesos keliu – kad neišsigąstume pavojuose ir nenuliūstume ištikti bėdos, kad dvasinės brandos kryžkelėse rinktumės tarnauti, kad kiekviena diena, trumpinanti mūsų žemiškąją kelionę, vestų mus į mylinčio ir gailestingo Tėvo namus.”
Viešpats tesaugo ir teatlygina savo dukrai!
kai stoję į Jo Teismą išvysime,
kad Kūrėjas kiekvienam kasdien iš meilės duodavo tai,
ką turėdavo geriausia ir kas kiekvienam asmeniškai tądien reikalingiausia,
bet mes išdidžiai, abejingai ar tingiai tai atstumdavome,
kvailai rinkdamiesi tenkinti apčiuopiamą, nors vienadienę, naudą,
būdami įsitikinę, kad „nemokamų pietų nebūna” (mmm 2016-07-24 10:40)?
Beje, kiek vargšelių kasdien gauna ne tik nemokamus pietus ir net skurdžiausiuose kraštuose.
Tiesiog formaliai nėra galima, kad Dievas neduotų kiekvienam, kas jam geriausiai.
Vis dėlto blogį besirenkančioji laisvė dabar yra didžiausias slėpinys.
To „Ką atsakysime Dievui, 2016-07-24 21:01” už tuos vargšų pietus vis vien kas nors sumoka vienokia ar kitokia forma ir kas nors būna paaukotas ir sumokęjęs gyvybe vešis, paršas, višta ir t.t.
o kas dėl atsakymo tai jei dievas yra tai ir taip viską žino, kam dar atsakinėti?
1. Jeigu viskas kainuoja ir perkama, tai pamėgink nusipirkti draugų ar papirkti savo sąžinę. Bent.
Klausti apie Dievo (pačiam – jei toks būtų) palankumo ar gailestingumo kainos skaitmeninę išraišką būtų proto įžeidimas, tad susilaikau.
Perkeltine prasme, žinoma, viskas „kainuoja” (niekas nevyksta be priežasties).
2. Tam, kad būdamas laisvas ir sąžiningas ne Dievą kaltintum,
bet garbingai pats save.
To „>mmm 22:37 2016-07-25 0:31” gerai kad supratote jei rašote „(niekas nevyksta be priežasties)”; taigi – NIEKAS nevyksta be priežasties ir dievas sugalvotas ne be priežasties.
>mmm 2016-07-25 13:30:
Tam ir duotas kiekvienam mąsliajam protas,
kad galėtų ištirti ir argumentuotai atasakyti,
kas kieno yra pirminė priežastis, kūrinys
– žmogus yra sukurtas Dievo ar Dievas – žmogaus (ir kaip tai galima)?
Dar paaiškinu formalųjį pakankamo pagrindo dėsnį:
ne absoliučiai visa turi savo priežastį,
bet tik tai, kas turi pradžią, kas pradėję būti (pasaulis, visata).
Antraip tapsite neprieštaravimo dėsnio pažeidimo ir aporijos kankiniu.
Žmogus sukūrė dievą pagal savo paveikslą ir panašumą.
Žmogaus sukurtas „dievas” (o tokių žmogaus projekcijų yra gausybė)
nėra tobulas, visagalis, visažinis, begalinis, amžinas ir t. t.,
vadinasi, nėra joks Dievas, kurio sąvoką kiekvienas žinome
ir kuri reiškia tobulą, visagalę, visažinę, begalinę, amžiną būtybę.
Pasaulyje nėra nieko, kuo remiantis būtų galima moksliškai nepriekaištingai Dievą sukurti ar iš ko Jį būtų galima patikimai abstrahuoti.
Žinoma, tikėti ar netikėti galima daugybe negalimų dalykų,
pvz., tikėti, kad Dievo nėra.
Dievo nėra ir nėra jokių įrodymų kad Dievas yra, o internete dar galima rasti kad Dievas iš viso yra daugiskaita.
Jei Dievo nebūtų, tai ir Marijos nebūtų.
Marija yra.
Vadinasi, ir Dievas yra.
NorKūnas
To „Marijai Dievo buvimo įrodymas 2016-07-26 21:48” čia ne įrodymas čia tavo tikėjimas tavo paties pliurpalais.
Jei Dievas būtų, tai ir Marija būtų.
Marijos nėra.
Vadinasi, ir Dievas nėra.
O šitas – Dievo nebuvimo – įrodymas priimtinas?
NorKūnas
>”Marijai Dievo nebuvimo įrodymas 2016-07-27 11:17″ – nepriimtina.
Tau klausimas o kas pagimdė, padarė, sukūrė tavo Dievą?
Niekas nėra savęs paties buvimo priežastis, o vis dėlto egzistuoja. Vadinasi, egzistuoja nesukurtoji, amžinoji, absoliuti Būtis, kuri turi suteikti buvimą kitiems, antraip išvis nieko neegzistuotų (tai formaliai yra galima, logiškai neprieštaringa). Supratote? – už kintančio pasaulio būtina mąstyti nesukurtąją būtį, antraip nebūtų galimas pats kintantis pasaulis. Taigi Amžinoji būtis būtina. Belieka atsakyti, kas ji – Dievas ar beasmenė gamta? Kontempliuokite abudu galimus atsakymus be išankstinių ideoliginių nusistatymų ir gausite vienintelį pakankamo pagrindo reikalavimus atitinkantį atsakymą. Dar: ne tik egzistuojame, bet ir suvokiame, kad egzistuojame, ir, nežinodami, iš kur ir dėl ko, klausiame apie tai. Tas, kas suvokia save patį ir klausia apie save, dėl tokio elgesio ir grynai formaliai jau nėra tik gamtinis kūnas, bet dvasinė būtybė. Akivaizdu, kad ir… Skaityti daugiau »
to Norkūnui Jūs pats sau prieštaraujate: ” Niekas nėra savęs paties buvimo priežastis, o vis dėlto egzistuoja” . Jūsų Dievas yra padarinys kieno ?
Įžvelgiate prieštaravimą, kurio kaip tik ir nėra, nes buvo pasakyta „Niekas (galiu patikslinti – visatoje, ne „už” jos) nėra savęs paties buvimo priežastis, o VIS DĖLTO egzistuoja”, bet vėl klausiate „Dievas yra padarinys kieno?” – Juk čia pat (kitame sakinyje) formaliai logiškai pagrįsta, nepriklausomai nuo to, tikite ar ne, kad Dievas nėra ir negali būti kažkieno padarinys, antraip nebūtų Dievas (tebūtų kūrinys, o ne Kūrėjas iš didžiosios raidės). Pvz., apskritimas nebūtų apskritimas, jei jo visi taškai nebūtų vienodai nutolę nuo centro (Euklidinėje geometrijoje). Aiškus buvo Jūsų klausimas – formaliai aiškus buvo ir atsakymas: „Niekas nėra savęs paties buvimo priežastis, o VIS DĖLTO egzistuoja. Vadinasi, egzistuoja NESUKURTOJI, amžinoji, absoliuti Būtis, kuri turi suteikti buvimą kitiems, antraip išvis nieko neegzistuotų (tai formaliai… Skaityti daugiau »