Stok ant kalno prieš Viešpatį
Atėjęs ligi Dievo kalno Horebo, Elijas užsuko į urvą nakvynės.
Į jį štai prabilo Viešpats: „Išeik ir stokis ant kalno prieš Viešpatį!“
Ir štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas.
Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą išėjo iš urvo ir atsistojo prie jo angos (1 Kar 19, 9a. 11–13a).
Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą
Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. –
Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. –
Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima.
Man mieliau būtų pačiam būti atmestam vietoj savo brolių
Broliai! Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen! (Rom 9, 1–5)
Liepk man ateiti pas tave vandeniu
Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)
Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną apie Dievo gelbstinčiąją ranką kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad išbandymų audrose ar baimės skandinami išgirstume ir Jo suraminimą, ir padrąsinimą, kad tikėjimui susvyravus būtume išvaduoti iš abejonių ir nusivylimų.
Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Tavo vaikų vardą, suteik drąsos liudyti savo krikščioniškąjį tikėjimą veiklia artimo meile, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad net ir tamsybių ar priešiškumų slegiami su pasitikėjimu ištiestume Tau ranką ir atgavę viltį stiprintume vieni kitus ir drąsintume.
Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami netikėjimo nakties, vienatvės ar skurdo atskirti, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.
Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Dievas budi
19 eilinis sekmadienis
Evangelijoje pagal Matą randame du pasakojimus apie Jėzų ir jo mokinius, plaukiančius per audringą Genezareto ežerą. Kartą, kai aplinkui šėlo audra ir mokiniai bijojo nuskęsti, pavargęs Jėzus valtyje miegojo (plg. Mt 8, 23–27). Kitą kartą naktį mokinių laivelį blaškė bangos, o Jėzaus valtyje nebuvo. Kai jis prisiartino, mokiniai Jėzaus neatpažino ir, palaikę šmėkla, labai išsigando (plg. Mt 14, 22–33).
Kai mūsų gyvenime šėlsta audros – ištinka didelė nelaimė, sunkiai sergame, netenkame gero darbo, miršta mums brangūs žmonės, – dažniausiai taip pat išsigąstame, kaip anuomet Jėzaus mokiniai. Atrodo, tarsi Dievo nėra su mumis arba kad mes jam nerūpime.
Kasmet rugpjūčio pirmąjį šeštadienį į sąskrydį Ariogalos slėnyje susirenka tremtiniai, politiniai kaliniai su savo vaikais ir vaikaičiais. Susirenka prisiminti dienų, kai jų gyvenime šėlo didelės audros, ir pasidžiaugti, kad didžiausi vargai jau likę tolimoje praeityje. Be jokios kaltės išplėšti iš gimtųjų namų ir gyvuliniuose vagonuose nuboginti į tolimą Sibirą, jie turėjo sunkiai dirbti, šalti, net badauti ir išgyventi mirtis artimiausių asmenų, nepajėgusių atsilaikyti prieš Sibiro negandas.
Sunkias tremties dienas ištvermingiausiai pakėlė tie, kurie tikėjo, kad jų gyvenimo laivelyje yra Dievas ir jis neleis jiems nuskęsti. Anuomet neturėti vilties buvo beveik tolygu mirčiai.
Tačiau gyventi be tikėjimo ir vilties buvo sunku ne tik Sibire, yra sunku ir laisvoje Lietuvoje. Šitai liudija aimanos mūsų tautiečių, išsigandusių dabarties audrų. Žmones daug kas gąsdina: ir atominis monstras Vilniaus pašonėje, ir COVID virusas, ir prarastas darbas, ir politinių bangų mėtomas Lietuvos laivelis, – dažniausiai net neaišku, į ką galima atsiremti.
Daugelis žmonių svarbiausią atramą yra praradę. Nors išsilaisvinome nuo sovietinės propagandos, skelbusios, kad Dievo nėra, o mūsų rojumi taps kuriama komunistinė visuomenė, tačiau per trisdešimt laisvės metų mes buvome maitinami panašia materialistine propaganda, kad žmogaus laimės viršūnė tėra sėkminga karjera ir dideli pinigai. Tame komunikavimo priemonių žinių ir nuomonių sraute daugelis negirdėjo arba net nenorėjo girdėti skelbimo, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).
Todėl šiandien ir matome daugybę susvetimėjusių, piktų ir vieni kitus kaltinančių žmonių. Neatsitiktinai yra išsikerojęs alkoholizmas; kai serga žmogaus dvasia, o nerimas neleidžia jausti gyvenimo skonio, nusiraminimo ieškoma net narkotikuose.
Mišių Evangelijos žodis šį sekmadienį primena, kad Dievas visuomet yra šalia mūsų, kad jis mus labai myli ir lydi net tuomet, kai apie jį negalvojame arba abejojame jo buvimu bei veikimu. Psalmininkas primena: „Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę. Tavo kojai suklupti jis neleis, – tas, kuris tave globoja, budi“ (Ps 121, 2–3).
Viešpatie, leisk mums sunkiomis valandomis visuomet girdėti tavo padrąsinančius žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Prašyti gilaus tikėjimo, kad Jėzus niekada neleis man pražūti, malonės Po duonos padauginimo Jėzus liepė mokiniams persikelti į kitą krantą, o pats pasitraukė nuošaliai į kalną melstis. Jis nenori pripažinimo, nes visame, ką daro, ieško tik Tėvo garbės. Dabar taip pat pasitraukia į šoną. * Kontempliuosiu tylų ir nuolankų, visiškai atsidavusį Tėvui Jėzų. Ar aš savo apaštališkoje veikloje sugebu pasitraukti į šoną? Ar ieškau visų pirma Dievo garbės? Ar neužstoju Jo savimi? * Kartu su Jėzumi lipsiu į kalną melstis. Žvelgsiu į Jo besimeldžiantį veidą, klausysiuosi Jo pokalbio su Tėvu. Jėzus kasdien žvelgia į Tėvą ir meldžiasi už mane. Ar tikiu į Jėzų, kuris paveda mane Tėvui? * Atkreipsiu dėmesį į mokinius, kurie kovoja su bangomis, kad pasiektų kitą ežero… Skaityti daugiau »
II Išklausytas šauksmas Pirmasis Jėzų atpažino Petras, kuriam buvo suteikta malonė kreiptis į Esantįjį, nes būtent jis yra išskirtinis mokinys, kuriam bus patikėta aukščiausia Bažnyčios tarnystės valdžia. Kai Petras tarė Viešpačiui, kad Jis lieptų jam eiti pas Jį per banguojantį ežerą, pripažino Kristaus dieviškumą ir tikėjo, jog, jei Jis sutiks su šiuo ketinimu, klusnus mokinys žengs vandens paviršiumi ir neskęs. Šv. Jonas Auksaburnis apie šį įvykį bylojo: „Niekas taip nemylėjo Jėzaus. Petras tai įrodė, Kristui prisikėlus. Tada jis nelaukė, kad su kitais eitų drauge, bet bėgo pirmyn. Beje, jis atranda savyje ne tik meilę, bet ir tikėjimą. Petras buvo įsitikinęs, kad Jėzus gali ne tik Pats vaikščioti jūra, bet gali vesti ir kitus, ir nori kuo greičiau būti prie Jo.“… Skaityti daugiau »
I Išklausytas šauksmas Kai Jėzus stebuklingai padauginta duona pasotino didžiulę minią, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“ (Mt 14, 22). Kodėl Jėzus net įsakmiai mokiniams liepė kuo greičiau atsiskirti nuo minios? Matyt, kad jų slapti troškimai galėjo sutapti su minios, kuri rengėsi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, norais. Atsivėrė puiki galimybė Tą, kurį fariziejai iš pavydo persekiojo, pasodinti į teisėtą Dovydo įpėdinio – Izraelio – sostą, kad nuo šiol, užuot ketindami su Juo susidoroti, bus priversti Jį garbinti. Garbinimas iš prievartos? Tai „kvepėjo“ maištu ir kraujo praliejimu, kuris būtų vėjais paleidęs nesmurtinės Karalystės įgyvendinimą. Jėzus atėjo ne revoliucijos kelti ir žmonių širdis vergiška baime apraizgyti, bet buvo pasirengęs… Skaityti daugiau »
Šios dienos pirmasis skaitinys mums atskleidžia kur ir kaip mes galime sutikti Dievo Karalystę. Elijas ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį. Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Išeik laukan ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis.“ Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpats nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. (1 Kar 19, 8–9. 11–13) Dievas ateina tyliai ir diskretiškai, nesibrukdamas į mūsų… Skaityti daugiau »
Geroji Naujiena: Silpnatikiai, neabejokime! Jis su mumis iki pasaulio pabaigos….
Būdamas silpnatikiu supratau – „Geroji naujiena” „silpnatikiams” optimistiškai paskelbė apie Lansbergių (jis-snelis V.Lansbergis, jis-jo anūkas, jis-jo proanūkis…)buvimą Lietuvos žemelėje iki pasaulio pabaigos. Už tokią šaunią žinią „Gerai Naujienai” esame dėkingi ir būsime „dėkingi” iki grabo lentos…
Aš, kaip tik dabar turiu bėdų bėdą. Viskas lyg ne nuo manęs priklauso, nežinau, kaip pakreipti įvykius gerąją linkme į savo pusę. O šios dienos skaitinys kaip tik man, lyg ir atsakė į man iškilusią problemą. Turiu ieškoti Dievo pagalbos, Jo buvimo ten kur yra ramybė. Manau, kad reikia iškilusią man problemą spręsti taikoje, be grasinimo, be nuoskaudų vartaliojimo, bet taikiai ieškant sąlyčio taškų, o svarbiausia priešingoje pusėje matyti ne blogio įsikūnijimą, bet Dievą. Juk labai daug kas priklauso nuo to, ką mes matome priešais ir su kuo bendraujame. Jei aš matysiu ir susitiksiu su Juo, vadinasi su Dievu ir bendrausiu, tai Jis ir galės man padėti. Na, o jei atvirkščiai, matysiu tik blogį – šėtona, vadinasi reikės su juo… Skaityti daugiau »
nebūkite su tuo su kuriuo bus pasaulio pabaiga. Rinkitės gyvenimą.
Gyvenimo audrose Dievas yra su mumis. Šios dienos Evangelija – tai raginimas pasitikėti Dievu kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač tuomet, kai prislegia sunkumai ar susiduriame su išbandymais, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį komentuodamas evangelisto Mato pasakojimą apie ežere audros užkluptų mokinių išgąstį. Pamatę vandeniu ateinantį Jėzų mokiniai dar labiau išsigando. Iš pradžių jie jo neatpažino, manė, kad tai vaiduoklis. Tačiau Jėzus juos nuramino. Petras, vis dar abejodamas, paprašė leisti ir jam eiti vandeniu. Jis išlipo iš valties, tačiau, išsigandęs vėjo ir bangų, ėmė skęsti. Jėzus ištiesė jam ranką, ištraukė iš vandens ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?“ Kai mus slegia abejonės ir baimė, kai jaučiamės tarsi skęstantys, turime drąsiai, nesigėdydami šaukti kaip Petras: „Viešpatie, gelbėk!“, sakė Pranciškus. Šie žodžiai – tai labai… Skaityti daugiau »
taiklūs ir labai reikalingi palaikymo žodžiai: „„Viešpatie, gelbėk!“, sakė Pranciškus. Šie žodžiai – tai labai graži malda. Jėzus ištiesia ranką savo bičiuliui. Turime kontempliuoti šį Jėzaus gestą. Dievas visada mums ištiesia ranką, niekada mūsų nepalieka. Dievas yra ištikimas ir galingas gelbėtojas. Jis mums linki tik gera.”
UŽ prasmingus maldavimus: Už Lietuvą Tiesoje: kad išbandymų audrose ar baimės skandinami išgirstume ir Jo suraminimą, ir padrąsinimą, kad tikėjimui susvyravus būtume išvaduoti iš abejonių ir nusivylimų. Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Tavo vaikų vardą, suteik drąsos liudyti savo krikščioniškąjį tikėjimą veiklia artimo meile, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad net ir tamsybių ar priešiškumų slegiami su pasitikėjimu ištiestume Tau ranką ir atgavę viltį stiprintume vieni kitus ir drąsintume. Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami netikėjimo nakties, vienatvės ar skurdo atskirti, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas… Skaityti daugiau »
Skaitinys (2 Kor 9, 6–10)
Broliai!
Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.
O Dievas gali jus gausiai apdovanoti įvairiomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo, kaip parašyta: „Jis pažėrė, padalijo vargdieniams; jo teisumas amžiais išlieka“.
Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. Jūs visais atžvilgiais tapsite pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui.
Psalmė (Ps 111, 1–2. 5–9)
P. Laimingas, kas kito gailisi, paskolą duoda.
Laimingas, kas Viešpaties bijo,
kas jo įsakymus myli.
Jo ainiai bus žemėj galingi.
Teisingųjų kartai – palaima. – P.
Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
kas reikalus tvarko teisingai,
jam niekad netenka drebėti,
minimas teisuolio vardas per amžius. – P.
Liūdna žinia jo negąsdins.
Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias.
Širdis jo rami, nebijanti nieko,
atsainiai jis žvelgia į savo engėjus. – P.
Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
jo teisingumas amžiais nežūsta.
Jo didybė skaidriai nušvinta. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12b)
P. Aleliuja. – Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse,
bet turės gyvenimo šviesą, – sako Viešpats. – P. Aleliuja.
(Jn 12, 24–26)
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
Kas myli savo gyvybę, – ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Kas nori man tarnauti, tegul seka manimi: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“.
Katalikai.lt
Prašyti drąsos dalintis savimi savęs išsižadėjimo kaina Įsivaizduosiu save mokinių tarpe. Atsistosiu arti Jėzaus. Jis trokšta pasakyti man kažką svarbaus, kas liečia mano gyvenimo giliausią prasmę. * Jėzus palygina mano gyvenimą su grūdu. Tas pats grūdas gali duoti gausų derlių ir gali likti vienas. Viskas priklauso nuo to, ar apmirs. Apmirimas yra mano meilė kitiems, gyvenimas dėl kitų. To nebuvimas padaro mane vienišą, „sudžiovina“ mano gyvenimą egoizmo kiaute. * Prisiminsiu situacijas, kuriose kitų paprašytas arba savo noru degiau dėl kitų, aukojau jiems savo laiką, materialines gėrybes. Koks tada buvo mano gyvenimas? Kokia tada buvo mano dvasinė būsena? * Jėzus sako man, kad mano meilė mano paties gyvenimui pasireikš per tai, kad nebijosiu jo prarasti. Dar daugiau: išlaikysiu jį amžinai jeigu… Skaityti daugiau »
kun. Ramūnas Mizgiris, OFM Kviečio grūdas pirmiausia yra pats Jėzus. Kaip kviečio grūdas jis krito į žemę savo kančioje ir mirtyje bei išdygo ir davė vaisių savo prisikėlimu. „Gausūs vaisiai“, kuriuos jis atnešė, yra jo mistinis kūnas, Bažnyčia, kuri gimė iš Velykų slėpinio. Tačiau mažojo kviečio grūdo istorija mums taip pat padeda geriau suprasti mus pačius ir mūsų egzistencijos prasmę. Pasakęs apie kviečio grūdą, Jėzus tęsia: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25). „Nekęsti“ – semitinis pasakymas „mylėti mažiau“ (Įst 21, 15–17). Išties, kas nori gyventi tik dėl savęs, žvelgdamas tik į save, būtent tas praranda gyvenimą. Tik atsisakant savęs, tik dovanojant save kitiems, tik ištariant „taip“… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Ez 2, 8–3, 4) Štai ką sako Viešpats: „Žmogaus sūnau, tu klausyk, ką aš tau sakau! Nebūk užsispyręs, kaip ši užsispyrusi tauta! Atverk savo burną ir valgyk, ką aš tau paduosiu!“ Žiūriu – į mane ištiesta štai ranka, belaikanti knygos rietimą. Jisai atvyniojo aną prieš mane, ir tas beesąs prirašytas iš vidaus ir iš lauko. Ir buvo jame surašyta skundai, dejonės ir aimanos“. Jis tarė man: „Žmogaus sūnau, suvalgyk, ką rasi! Suvalgyk šitą rietimą! Paskui nuėjęs kalbėk Izraelio namams!“ Ir aš atvėriau burną, o jis man davė suvalgyti tą rietimą. Jis tarė man: „Žmogaus sūnau, atiduok savo kūnui suvalgyti jį ir pripildyk sau vidų šito rietimo, kurį tau duosiu!“ Aš valgiau jį, ir jis burnoje man buvo saldus kaip… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 118, 14. 24. 72. 103. 111. 131)
P. Mieli man, Viešpatie, tavo žodžiai!
Stovėdamas ant tavo įsakymų kelio, džiaugiuosi
labiau, negu lobiais didžiausiais. – P.
Mane tavo potvarkiai žavi.
Visi tavo norai – man tikri patarėjai. – P.
Man tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas,
brangesnis už auksą, sidabrą. – P.
Mieli man yra tavo žodžiai,
saldesni mano burnai už medų. – P.
Tavo potvarkiai man amžinas paveldas,
jie mano širdžiai – linksmybė. – P.
Godžiai atveriu savo lūpas,
aš tavo įsakymų alkstu. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 29)
P. Aleliuja. – Imkite ant pečių mano jungą,– sako Viešpats,–
ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies. – P. Aleliuja.
(Mt 18, 1–5. 10. 12–14) Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas laikys save mažu, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą. Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų,– iš tiesų sakau jums,– jis džiaugtųsi dėl jos labiau, negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios… Skaityti daugiau »
Prašyti vaiko širdies ir jautrumo mažutėliams Įsiklausysiu į mokinių klausimą: „Kas yra didžiausias…?“ Ar manyje kyla panašūs klausimai? Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo troškimą pripažinimo, reikšmingumo ir didybės? * Įsivaizduosiu Jėzų, kuris atsistoja prieš mane su mažu vaiku ir sako: „Jei neatsiversi ir nepasidarysi kaip vaikas, neįeisi į dangaus karalystę“. Kokius jausmus sukelia manyje tie žodžiai? Pasakysiu apie tai Jėzui. * Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų man mano puikybę ir nesveiką didybės troškimą, kuris neleidžia man gyventi paprastume ir vaiko laisvume. Kokių pažeminimų bijau labiausiai? Ką turiu pakeisti savo gyvenime? * Jėzus sako man, kad „mažutėliai“ danguje turi ypatingą vietą. Prisiminsiu „mažutėlius“, su kuriais susitinku kasdienybėje. Ką galiu pasakyti apie savo jautrumą jų silpnybėms ir vargams? * Atkreipsiu dėmesį, su… Skaityti daugiau »
kun. Ramūnas Mizgiris, OFM Visi puikiai žinome Gerojo Ganytojo su paklydusia avele ant pečių paveikslą. Šis paveikslas visuomet vaizdavo Jėzaus rūpinimąsi nusidėjėliais bei gailestingumą Dievo, nesutinkančio prarasti nė vieno žmogaus. Bažnyčios tėvų tradicija šiame palyginime įžvelgė Įsikūnijimo vaizdinį. Palikęs devyniasdešimt devynias avis, „kurios nebuvo paklydusios“ (Mt 18, 13), kalnuose, t. y. angelus danguje, dieviškasis Žodis – Jėzus Kristus – leidosi ieškoti vienos paklydusios avies – žmonijos. Radęs ją ten, kur ji buvo, – savo nuodėmės bruzgynuose ir purve, Jėzus Kristus užsikėlęs ją ant pečių (Lk 15, 5), per prisikėlimą, sugražino į avidę – į Tėvo namus. „Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10), t. y. visų, nes „kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1… Skaityti daugiau »
Nuolanki vaiko laiisvė. Biblinis nuolankumas – tai buvimas savimi. Tai tiesa apie save, savo žmogiškas ribas ir priklausomumą nuo Dievo. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Ši nuolankios tiesos laisvė nevargina perdėtu susirūpinimu dėl to, kaip mus vertina, ką apie mus galvoja kiti. Čia nereikia verstis per galvą įrodinėjant, kad nusipelnome meilės. Dėl to nekyla ir perdėtų reikalavimų sau bei kitiems, kurie keltų įtampą bei nerimą. Dievas mus myli tokius, kokie esame, nepriklausomai nuo to, ką darome. Savivertė remiasi pasitikėjimu Tėvu ir iš to kylančia Dievo vaiko ramybe. Puikybėje to nėra, ji manipuliuoja maža saviverte, skatindama suspindėti, sublizgėti, nustelbiant kitus, kuriant savo vertę perdėtu aktyvizmu arba populiarumu. Nuolankumas, kurio siekiame, Jėzaus nuolankumas, kurio Jis mokė, yra natūrali Tėvą turinčio… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Ez 9, 1–7; 10, 18–22) Viešpats garsiai šaukė man į ausis, sakydamas: „Prisiartino nuosprendžio miestui vykdymas. Kiekvienas tepasiima į savo rankas naikinimo įnagį!“ Šeši štai vyrai atėjo nuo aukštesniųjų vartų šiaurėje. Kiekvienas turėjo rankose savo naikinimo įrankį. Tarp jų buvo vyriškis, vilkintis drobe, nešiojąs prie šono rašyklę. Suėję į vidų, jie sustojo prie vario altoriaus. Tuomet Izraelio Dievo šlovė pakilo nuo kerubinų, virš kurių ji dunksojo, ir prisikėlė prie šventyklos slenksčio. Viešpats pašaukė vyrą, vilkinti drobe ir prie šono nešiojantį rašyklę, ir tarė: „Pereik per Jeruzalės miestą ir raide „thau“ (kryželiu) paženklink kaktas tų vyrų, kurie dejuoja ir sielvartauja dėl visų mieste pridarytų piktenybių“. Kitiems, aš girdėjau, pasakė: „Eikite jam iš paskos per miestą ir užmušinėkite! Užuojautos tenebus jūsų… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 112, 1–6)
P. – Viešpaties garbė aukštesnė už dangų.
Arba: Aleliuja
Dievo tarnai, giedokit,
garbinkite Viešpaties vardą!
Šlovė Viešpaties vardui
dabar ir per amžius! – P.
Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
Aukštai virš tautų yra Viešpats,
garbė jo aukštesnė už dangų. – P.
Kas toks, kaip mūsų Viešpats Dievas?
Jis aukštybėj gyvena,
iš ten žvelgia žemyn į dangų ir žemę. – P.
Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 5, 19)
P. Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.
(Mt 18, 15–20) Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bendruomenei. O jei nepaklus nė bendruomenei, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu tarp jų“.… Skaityti daugiau »
kun. Ramūnas Mizgiris, OFM Suklydęs brolis nėra iškart pastatomas priešais bendruomenę, bet visų pirmiausia einama į santykį aš ir tu, akis į akį, be liudytojų. Deja, dažnai nutinka, kad apie kito trūkumus pradedame pasakoti visur ir visiems. „Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų!“ (Jok 4, 11). Žinoma, paveikiausia, kai leidžiama broliui pačiam suprasti savo klaidą, ne daugiažodžiaujama ar teoriškai įrodinėjama, bet praktiškai ir asmeniškai parodoma užmiršta dorybė. Dažniausiai kalbame daug, nes mūsų pačių elgesys nėra iškalbus. Jei šis pirmas prisiartinimas nesėkmingas, tik tada praplečiamas horizontas: ieškoma patikimų ir bendrauti gebančių žmonių, kuriems gali pavykti ten, kur nepavyko mums vieniems. Tik po šios nesėkmės įtraukiama visa bendruomenė. Ir jeigu net tada nepavyko atkurti santykio su broliu, „tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“… Skaityti daugiau »
Prašyti nuodėmingų santykių išgydymo ir sugebėjimo atleisti. Jėzus Evangelijoje paliko svarbius žodžius, kurie gali būti man šviesa ir atrama broliškų santykių atkūrimui, ypač konfliktinėse situacijose. Jis kviečia mane, kad dėčiau pastangas sužeistų ryšių išgydymui. * Jėzus pastato prieš mane brolį, kuris man nusidėjo. Visas Jėzaus rūpestis yra nukreiptas į brolio susigrąžinimą. Jėzus nori, kad užsiimčiau broliu, kuris mane sužeidė, o ne žaizdomis, kurias jis man padarė. * Prisiminsiu asmenis, kurie mane sužeidė. Ar sugebu prisipažinti, kas man labiausiai skauda? Ar šiandien esu laisvas nuo galvojimo apie padarytas man skriaudas? Pakviesiu Jėzų į sunkiausius savo santykius. Paprašysiu Jo, kad mane išlaisvintų nuo prisirišimo prie skausmo ir nuoskaudų. * Jėzus moko mane, kaip duoti kitiems pastabas. Įsiklausysiu į Jo žodžius. Kokia reakcija… Skaityti daugiau »
Kun. Kęstutis Dvareckas. Nė nepajuntu, kai vėl pradedu mėginti susikurti Dievą, ramiai tūnantį Altorių šešėly… Tokį patogų, saugiai užrakintą paauksuotame narvelyje. Dievą, kurį savo apsilankymu, gerais darbais ar kvapniomis aukomis galiu įpareigoti man būti palankų. Šiandien, kai viską perku, aš mėginu pirkti ir Dievą. Neretai mieliau kalbu samdinio maldą – aš Tau, Dieve, dėl Tavęs stengiausi – Tu man atlygink, Tu man skolingas, nei sūnaus ar dukros, nei Dievo vaiko: Aš iš Tavęs Dieve, Tu dėl manęs stengiesi, padėk man tikėti, priimti Meilę, Atleidimą, Gyvenimą… Šiandienos Evangelijoje Dievas kviečia bendrystei – „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20) ir moko teisingų santykių, nes Dievą sutinkame, patiriame, atpažįstame ne tik bažnyčių liturgijoje,… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Ez 12, 1–12) Man pasigirdo Viešpaties žodis: „Žmogaus sūnau, tu gyveni pas užsispyrusią tautą, kuri turi akis, kad matytų, bet nemato, turi ausis, kad girdėtų, bet negirdi, nes tai užsispyrusi tauta. Žmogaus sūnau, paruošk sau tremties mantą ir vidur dienos, jiems matant, išeik tarytum ištrėmiman, tarytum, jiems matant, tu būtum išvaromas iš savo gyvenamos vietos į kitą. Galbūt jie tai pamatys, nors jie – užsispyrusi tauta. Išnešk tą savo mantą tarytum tremties mantą vidur dienos, jiems matant, išeik, kaip išeina žmonės, išvykstantys į tremtį. Jiems matant, pramušk sau sienoje skylę ir pro ją išlįsk! Jiems matant, pasiimk ant pečių mantą! Sutemus išnešk ją ir užsigaubk sau veidą, idant nematytum nieko ant žemės. Tave aš paskyriau ženklu Izraelio namams“. Aš… Skaityti daugiau »
Psalmė (Ps 77, 56–59. 61–62)
P. – Neužmirškime Dievo stebuklų.
Jie vėl Aukščiausiąjį gundė, prieš Dievą maištavo,
nekantrauti jį vertė: įsakymų jo nesilaikė.
Atsimetė, žergliojo, kaip ir jų protėviai,
kaip sugadintos šaudyklės nešė į šalį. – P.
Aukų kalneliais jį pykdė,
stabų drožiniais šventą pavydą jam kėlė.
Tai Dievas stebėjo ir, pykčiu užsidegęs,
Izraelį atmetė rūsčiai. – P.
Savo garbę, savo galybę
atidavė į priešų rankas – į nelaisvę.
Savo tautą atidavė žiauriam kalavijui
ir rūstavo, savo tėvoniją stebėdamas. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Ps 118, 135)
P. Aleliuja. – Pažvelk, Viešpatie, giedru veidu į savo tarną,
išmokyk mane savo mokslo. – P. Aleliuja.
(Mt 18, 21–19, 1) Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė jį parduoti kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo… Skaityti daugiau »
kun. Ramūnas Mizgiris, OFM Atleidimo tema driekiasi per visą Evangeliją. Pats Dievas, žinodamas, jog žmonės jo atžvilgiu nesutaikinti, pakilo iš savo dievystės, siekdamas prisiartinti prie mūsų, susitaikinti su mumis. Prisiminkime, kad, prieš dovanodamas Eucharistiją, jis parklupo priešais savo mokinius ir numazgojo, savo nusižeminusia meile nuvalė purvinas jų kojas. Galiausiai ant kryžiaus girdime Jėzaus prašymą: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Būtent į Velykų slėpinį turėtų būti nukreiptas mūsų žvilgsnis, nes čia Viešpats sunaikino mūsų „skolos raštą“ (Kol 2, 14). Vadinasi, įsiskolinimas Dievui yra iš anksto apmokėta skola, dėl kurios jau kažkas buvo parduotas su visa savo nuosavybe, jausmais, asmenybe, ir dėl to mums buvo leista stovėti kaip turintiems lygią vertę su Dievu: tas kažkas yra… Skaityti daugiau »
Prašyti laisvos nuo priekaištų ir pykčio bei sugebančios kiekvienam atleisti širdies Pabandysiu įsijausti į Petro dvasios stovį, kai jis klausia Jėzaus: „Kiek kartų turiu atleisti?“ Jo klausimas gali reikšti, kad jis jau daug kartų kažkam atleido, ir niekas nepasikeitė. * Prisiminsiu situacijas, kuriose praradęs kantrybę klausiau: „Kiek kartų dar turiu atleisti?“ Jėzus sako man: „Visada“. Pasakysiu Jam apie savo sunkiausius santykius, kuriuose bijau eilinio sužeidimo, bijausi, kad mano geri norai bus atmesti. * Jėzus pasako palyginimą, kad padėtų man priimti sunkius žodžius apie atleidimą. Tai pasakojimas apie mane ir mano gyvenimą, apie mano „skolas“ ir mano „skolintojus“. Prašysiu, Jėzaus, kad savo žodžiais išgydytų mane ir mano mąstyseną. * „Turėk man kantrybės…“. Prisiminsiu savo didžiausias klaidas, nuopuolius, nuodėmes, kurių pats sau… Skaityti daugiau »
Petras paklausė Jėzų, kiek kartų reikia atleisti savo artimui, kai šis prasikalsta, o Jėzus atsakė: bet kiek. Dievas niekada nepavargsta atleisti, o žmogus yra Dievo paveikslas. Kol žmogus atleidžia, tol jis yra Dievo atvaizdas, o kai nustoja atleisti – palieka savo žmogiškumą. Žinoma, visada atsiranda pasiteisinimas, kodėl nenoriu priimti į širdį pas mane grįžtančio žmogaus, to, kuris prarado džiaugsmą mane išdavęs, tačiau jei neatleisiu, nustosiu būti Dievo atvaizdu – žmogumi, tuo, kuo iš tikrųjų esu, ir tapsiu sau pačiam svetimas, žmonėms nemielas ir Dievui nepriimtinas. Kiekvienas pasiteisinimas atstumiant artimą, jo nepastebint ir juo nepasirūpinant randa tikrą pagrindą mūsų žmogiškame silpnume, tačiau Viešpats ne į ten kreipia mūsų akis, o į save patį, kviesdamas būti tokiems tobuliems, kaip jis yra tobulas.… Skaityti daugiau »
Skaitinys (Ez 16, 3–15. 60. 63) Taip Viešpats Dievas kalba Jeruzalei: „Tu kilusi iš kenaaniečių krašto. Tavo tėvas buvo amoritas, o motina – hetitė. Tavo gimimas buvo toksai: niekas tau gimus nenupjovė virkštelės. Niekas tavęs, kad būtum švari, vandeny neišmaudė, druska neištrynė nei vystyklais nesuvystė. Niekas į tave palankiai nepažvelgė, kad tau iš meilės suteiktų kurį iš šių patarnavimų, bet tavo gimimo dieną išmetė tave į atvirą lauką. Tuomet aš ėjau pro šalį, tave pamačiau spurdančią savo kraujyje ir tau, gulinčiai savo kraujyje, pasakiau: „Išlik gyva!“ Kaip gėlei atvirame lauke aš leidau tau augti. Ir tu išaugai, pasidarei didelė ir atėjai į brendimo metą. Tavo krūtys sustangrėjo; tavo plaukai išaugo vešlūs. Buvai tu nuoga – visiškai plika. Ir aš, eidamas… Skaityti daugiau »
Arba norint Skaitinys iš (Ez 16, 59–63):
Taip Viešpats Dievas kalba Jeruzalei:
„Aš su tavim pasielgsiu, kaip tu kad pasielgei nepaisydama priesaikos ir laužydama sandorą. Vis dėlto prisiminsiu savo sandorą, kurią su tavim sudariau tavo jaunystėje, sudarysiu su tavim amžiną sandorą. Tu turėsi atsiminti savo elgesį ir gėdytis, kai aš paimsiu tavo vyresniąsias ir jaunesniąsias seseris ir tau atiduosiu į dukteris, tačiau ne todėl, kad tu būtumei laikiusis sandoros.
Aš pats sudariau su tavim savo sandorą, idant tu pažintum, jog aš esu Viešpats. Tada turėsi atminti, turėsi gėdytis ir iš gėdos nebedrįsi atverti burnos, kai atleisiu tau visa, ką esi padariusi, – tai Viešpaties Dievo žodis“.
Psalmė (Iz 12, 2–6)
P. Tavo pyktis, Viešpatie, praėjo – mane tu paguodei.
Štai mane gelbėja Dievas;
juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė – jis mane išgelbėjo.
Džiaugdamies semsite vandenį
iš versmių išganingų. – P.
Dėkokite Viešpačiui!
Šaukitės jo vardo!
Skelbkit tautoms didingus jo darbus,
aukštinkite jo kilnųjį vardą! – P.
Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;
tegul visa žemė tai žino.
Džiūgauki, krykštauki, Sione,–
didis tavyje Izraelio Šventasis. – P.
Posmelis prieš evangeliją (1 Tes 2, 13)
P. Aleliuja. – Priimkite Dievo žodį ne kaip žmogaus žodį,
bet kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį. – P. Aleliuja.
(Mt 19, 3–12) Pas Jėzų atėjo fariziejai. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių „sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ ir pasakė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Vadinasi, jau yra nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“. Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“ Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja“. Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“.… Skaityti daugiau »
Prašyti gilaus širdies tyrumo ir ištikimybės prisiimtuose įsipareigojimuose. Atsistosiu šalia Jėzaus ir įsiklausysiu į Jo ir fariziejų pokalbį apie santuokos neišardomumą. Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man pajausti meilę ir rūpestį kiekviename Jo žodyje. * sisąmoninsiu, kad Jėzus gina mano šeimos vienybę bei tarpusavio santykius. Jis žino kiekvieną mano šeimos kentėjimą, sunkumą, kiekvieną santuokinę krizę bei kasdieninius mūsų džiaugsmus. Ko norėčiau dabar Jo paprašyti? * Jėzus primena man, kad Kūrėjas trokšta, jog mano tėvų šeima, mano šeima bei kiekvieni sutuoktiniai būtų „vienas kūnas“. Kiekvieną dieną Jis laimina mano šeimą, kad joje būtų vienybė. Ar tuo tikiu? * Nesantaikos tarp sutuoktinių bei šeimoje priežastis yra širdies užkietėjimas. Iš jo kyla ir kitos nelaimės. Širdies užkietėjimas atveda į užsidarymą prieš Dievą, sutuoktinį bei… Skaityti daugiau »
Tik su Jėzumi Kristumi kūrinija pasiekia savo tikslą: grįžta į buvimą, kurį numatė Dievas nuo pat pradžių. Savo Dvasios dovana Jėzus išlaisvina žmogų iš jo širdies kietumo ir naujai suteikia galimybę gyventi tuo, kas buvo nuo sukūrimo pradžios. Taip pat ir santuokos meilė įprasminama tik Kristuje, nes anapus jo niekas neegzistuoja ir niekas neturi prasmės (Ef 1, 4; Kol 1, 16–17). Krikščionis atranda Jėzuje tikrąją žmogaus vertę: būti Dievo, kuris jį be galo myli, draugu; tad ir krikščionio gyvenimas santuokoje yra šio didingo slėpinio atvaizdas. Beje, Jėzus savo pirmąjį stebuklą padarė Galilėjos Kanoje, kad išgelbėtų jaunavedžių džiaugsmą: pakeitė vandenį į vyną. Visi vestuvių dalyviai buvo vieningos nuomonės, jog vėliau atneštas vynas yra daug geresnis už prieš tai buvusį (Jn 2,… Skaityti daugiau »
kun. Kęstutis Dvareckas Ištikimybė pašaukime Ech, ta laisvė rinktis, spręsti, galvoti ir apsigalvoti… Tas žmogiškas solidarumas, kai viskas saulėta, giedra ir instinktas bėgti, slėptis, kai tunelinio mąstymo gale vos įžvelgiamoje šviesoje atpažįstamas kryžius… Noriu būti su Tavimi, kol patogu ir gera… ir bėgu nuo Tavęs, kai buvimas kartu dvelkia kasdiene auka… Šiandien Dievas kviečia pasitikrinti širdžių kietumą. Ar kartais nekankinu savęs ir šalia esančiųjų išlygomis ir egoizmu pagrįstais lūkesčiais? Jėzus mėginantiems Jį primena pradžią – „Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmonės kaip vyrą ir moterį ir pasakė: todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ Vienybės troškimas įrašytas mūsų… Skaityti daugiau »
Evangelijoje skaitomos Jėzaus mintys paliečia daugiau nei vien šeimą, jos kalba apie visą žmogaus gyvenimą. Fariziejams paklausus apie skyrybas, Jėzus prabyla apie tai, kaip buvo „iš pradžių“, tai yra, kaip yra sukurtas pats žmogus. O sukurtas jis taip, kad „vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos“. Santuoka yra daugiau nei saugaus ir švelnaus meilės prieglobsčio vieta, tokia vieta yra tėvo ir motinos namai. Santuokoje žmonės susijungia ne vien tam, kad patirtų meilės džiaugsmą: jie ten dalijasi savo gyvenimu ir vienas kitam save paaukoja. Taigi, „nuo pradžių“ yra Dievo nustatyta taip, kad žmogus, patyręs ir išmokęs meilės tėvų namuose, iš jų išeina, kad savo meilę atiduotų kitam ir kitiems, dažniausiai savo šeimoje, pakviesdamas į gyvenimą ir auklėdamas vaikus, kad… Skaityti daugiau »
I Skaitinys (1 Kr 15, 3–4. 15–16; 16, 1–2)
Dovydas sušaukė visą Izraelį į Jeruzalę, norėdamas nunešdinti Dievo Skrynią į vietą, kurią jai buvo parengęs. Jis pakvietė Aarono įpėdinius ir levitus.
Levitai nešė Dievo skrynią, pakišę kartis, ant savo pečių, kaip buvo įsakęs Mozė Dievo nurodymu. Dovydas liepė levitų viršininkams aprūpinti savo giminės brolius giedotojus muzikos instrumentais – arfomis, citromis bei cimbolais, – kad skambiai jie grotų iškilmių džiaugsmui.
Dievo skrynia buvo pernešta į palapinę, kurią jai buvo pastatęs Dovydas, padėta į savo vietą, ir pradėta aukoti Dievui deginamosios bei padėkos atnašos.
Baigęs aukoti ddeginamąsias bei padėkos atnašas, Dovydas palaimino VIEŠPATIES vardu.
Psalmė (Ps 131, 6–7. 9–10. 13–14)
P. Viešpatie, pakilk įsavo poilsio būstą,
tu, Viešpatie, ir tavo galingoji arka. – P.
Štai išgirdom ją esant Efratoj,
Jaaro laukuos mes ją radom.
Eikime ten, kur jis apsistojęs,
pulkime kniūpsti prie jo papėdės. – P.
Tegu kunigai iškilniai pasipuošia,
tegu tavo liaudis džiūgauja, šaukia.
Tu dėlei Dovydo, dėl savojo tarno,
savo pateptinio veido neniekink. – P.
Viešpats tikrai pasirinko Sioną,
jam čia patiko buveinę turėti.
„Štai čia mano poilsio būstas,
čia aš gyvensiu, – toks mano noras.“ – P.
II Skaitinys (1 Kor 15, 54–57)
Broliai!
Kada šis marus kūnas apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?! Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet ačiū Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Posmelis prieš evangeliją (Lk 11, 28)
P. Aleliuja. – Palaiminti, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 11, 27–28)
Jėzui bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!
O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“
Katalikai.lt
PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO KELIU Mergelė Marija – kaip šviesi aušra, kuri sušvito žemėje po amžiais trukusios gedulo nakties. Todėl Bažnyčia, pagauta dėkingumo, šaukia Jai tokiais žodžiais: Tavo gimimas, Marija, skelbia pasauliui džiaugsmą, nes iš Tavęs užtekėjo teisingumo saulė – Kristus, kuris prisiimdamas prakeikimą, išliejo malonę, o nugalėdamas mirtį, apdovanojo mus amžinuoju gyvenimu. Su kokiu gi dideliu ir giliu džiaugsmu turime sveikinti tą Dangiškąją Mergelę, Tą išrinktąją Sužadėtinę, tą mūsų džiaugsmo priežastį: „Sveika, Karaliene, Gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika. Ir pagaliau atėjo toji Mergelė. Dievo Sūnaus Motina ir Šventosios Dvasios pamiltoji. Atėjo, kad taptų gražiausios meilės ir pamaldumo, pažinimo ir šventos vilties Motina, kad kiekvienas, kuris ją ras, atrastų gyvenimą ir pasisemtų Viešpaties gailestingumo. Atėjo, kad atneštų pasauliui… Skaityti daugiau »
Kristus turėjo Motiną, kuri Jį užaugino, Juo rūpinosi, globojo ir visą gyvenimą lydėjo savo malda ir meile. Mįslingi Jėzaus žodžiai skirti Motinai, atskleidžia svarbią tiesą: tikra motina negali laikyti vaiko savo nuosavybe, bet pagimdo ir išugdo jį pasauliui kaip dovaną. Svarbusis motinos uždavinys – tapti Dievo Žodžio klausytoja ir įgyvendintoja, tik tuomet ji sugebės savo vaikui parodyti teisingą gyvenimo kryptį, tačiau paliks laisvės tuo keliu savarankiškai eiti. Žemiškoji motina, kuri tiki Dievo Žodžiu ir juo pasitiki, padeda savo vaikams jį atpažinti savo gyvenime ir jo laikytis. Kiek daug kunigų turi būti dėkingi savo žemiškosioms motinoms, kurios juos pagimdė, užaugino, išmokė pažinti Dievą ir Jam melstis, kurios lydėjo savo sūnus ne tik iki šventimų dienos, bet ir toliau buvo tylūs maldos… Skaityti daugiau »
Jei nesirūpinsime vieni kitais, nepagydysime pasaulio. Popiežius paminėjo pagirtinas pastangas daugelio žmonių, kurie pastaraisiais mėnesiais liudijo žmogiškąją ir krikščioniškąją meilę artimui, aukojosi ligoniams, kartais net rizikuodami savo sveikata. Jie – didvyriai! Tačiau koronavirusas nėra vienintelė liga, su kuria reikia kovoti. Pandemija atskleidė didesnes socialines patologijas. Viena jų yra iškreipta žmogaus vizija, žmogaus orumo ir bendrystės su kitais nepaisymas. Mes kartais į žmones žiūrime kaip į daiktus, kuriuos galima panaudoti ir išmesti. Iš tiesų toks požiūris padaro mus aklus ir formuoja individualistinę bei agresyvią kultūrą, kuri paverčia žmogų daiktu. Būdami tikintys mes žinome, kad Dievas į žmones žvelgia kitaip. Jis sukūrė mus ne kaip daiktus, bet kaip mylimus ir mylėti sugebančius asmenis. Mus Dievas sukūrė kaip savo paveikslą ir panašumą. Jis… Skaityti daugiau »