Stok ant kalno prieš Viešpatį
Atėjęs ligi Dievo kalno Horebo, Elijas užsuko į urvą nakvynės.
Į jį štai prabilo Viešpats: „Išeik ir stokis ant kalno prieš Viešpatį!“
Ir štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas.
Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą išėjo iš urvo ir atsistojo prie jo angos (1 Kar 19, 9a. 11–13a).
Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą
Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. –
Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. –
Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima.
Man mieliau būtų pačiam būti atmestam vietoj savo brolių
Broliai! Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen! (Rom 9, 1–5)
Liepk man ateiti pas tave vandeniu
Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)
Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną apie Dievo gelbstinčiąją ranką kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad išbandymų audrose ar baimės skandinami išgirstume ir Jo suraminimą, ir padrąsinimą, kad tikėjimui susvyravus būtume išvaduoti iš abejonių ir nusivylimų.
Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Tavo vaikų vardą, suteik drąsos liudyti savo krikščioniškąjį tikėjimą veiklia artimo meile, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad net ir tamsybių ar priešiškumų slegiami su pasitikėjimu ištiestume Tau ranką ir atgavę viltį stiprintume vieni kitus ir drąsintume.
Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami netikėjimo nakties, vienatvės ar skurdo atskirti, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.
Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Dievas budi
19 eilinis sekmadienis
Evangelijoje pagal Matą randame du pasakojimus apie Jėzų ir jo mokinius, plaukiančius per audringą Genezareto ežerą. Kartą, kai aplinkui šėlo audra ir mokiniai bijojo nuskęsti, pavargęs Jėzus valtyje miegojo (plg. Mt 8, 23–27). Kitą kartą naktį mokinių laivelį blaškė bangos, o Jėzaus valtyje nebuvo. Kai jis prisiartino, mokiniai Jėzaus neatpažino ir, palaikę šmėkla, labai išsigando (plg. Mt 14, 22–33).
Kai mūsų gyvenime šėlsta audros – ištinka didelė nelaimė, sunkiai sergame, netenkame gero darbo, miršta mums brangūs žmonės, – dažniausiai taip pat išsigąstame, kaip anuomet Jėzaus mokiniai. Atrodo, tarsi Dievo nėra su mumis arba kad mes jam nerūpime.
Kasmet rugpjūčio pirmąjį šeštadienį į sąskrydį Ariogalos slėnyje susirenka tremtiniai, politiniai kaliniai su savo vaikais ir vaikaičiais. Susirenka prisiminti dienų, kai jų gyvenime šėlo didelės audros, ir pasidžiaugti, kad didžiausi vargai jau likę tolimoje praeityje. Be jokios kaltės išplėšti iš gimtųjų namų ir gyvuliniuose vagonuose nuboginti į tolimą Sibirą, jie turėjo sunkiai dirbti, šalti, net badauti ir išgyventi mirtis artimiausių asmenų, nepajėgusių atsilaikyti prieš Sibiro negandas.
Sunkias tremties dienas ištvermingiausiai pakėlė tie, kurie tikėjo, kad jų gyvenimo laivelyje yra Dievas ir jis neleis jiems nuskęsti. Anuomet neturėti vilties buvo beveik tolygu mirčiai.
Tačiau gyventi be tikėjimo ir vilties buvo sunku ne tik Sibire, yra sunku ir laisvoje Lietuvoje. Šitai liudija aimanos mūsų tautiečių, išsigandusių dabarties audrų. Žmones daug kas gąsdina: ir atominis monstras Vilniaus pašonėje, ir COVID virusas, ir prarastas darbas, ir politinių bangų mėtomas Lietuvos laivelis, – dažniausiai net neaišku, į ką galima atsiremti.
Daugelis žmonių svarbiausią atramą yra praradę. Nors išsilaisvinome nuo sovietinės propagandos, skelbusios, kad Dievo nėra, o mūsų rojumi taps kuriama komunistinė visuomenė, tačiau per trisdešimt laisvės metų mes buvome maitinami panašia materialistine propaganda, kad žmogaus laimės viršūnė tėra sėkminga karjera ir dideli pinigai. Tame komunikavimo priemonių žinių ir nuomonių sraute daugelis negirdėjo arba net nenorėjo girdėti skelbimo, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).
Todėl šiandien ir matome daugybę susvetimėjusių, piktų ir vieni kitus kaltinančių žmonių. Neatsitiktinai yra išsikerojęs alkoholizmas; kai serga žmogaus dvasia, o nerimas neleidžia jausti gyvenimo skonio, nusiraminimo ieškoma net narkotikuose.
Mišių Evangelijos žodis šį sekmadienį primena, kad Dievas visuomet yra šalia mūsų, kad jis mus labai myli ir lydi net tuomet, kai apie jį negalvojame arba abejojame jo buvimu bei veikimu. Psalmininkas primena: „Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę. Tavo kojai suklupti jis neleis, – tas, kuris tave globoja, budi“ (Ps 121, 2–3).
Viešpatie, leisk mums sunkiomis valandomis visuomet girdėti tavo padrąsinančius žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“
Kardinolas Sigitas Tamkevičius