Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis
Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša.
Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį:
„Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas,
galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia,
nes išmestas mūsų brolių kaltintojas,
skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. (Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab)
Tau iš dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro
Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių,
tavo sosto dešinėje stovi karalienė,
papuošta auksu Ofyro.
Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsidėmėk –
užmiršk savo tautą ir tėvo namus.
Karalius trokš tavo grožio,
nes jis yra tavo viešpats, –
jam tad turi paklusti.
aidint džiūgavimams ir krykštavimams,
įeina į karaliaus rūmus. (Ps 45, 10bc. 11. 12ab. 16)
Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui
Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis.
Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę.
Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikins visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visu priešus.
Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Nes jis visa pajungė ir paklojo jam po kojų. Kai sakoma, jog visa pajungta, tai savaime suprantama, kad išskyrus tą, kuris jam visa pajungė. (1 Kor 15, 20–27)
Didžių dalykų padarė man Visagalis
Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O Marija prabilo:
„Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1, 39–56)
Apmąstydami vieną didžiausių slėpinių – Švč. Mergelė Marijos, (Dievo) Jėzaus Kristaus Gimdytojos, Naujosios Ievos, paėmimą dangun su kūnu ir siela – meldžiame ir mes laimingos mirties malonės. Suteik, Viešpatie, ir mums, Tavimi pasitikintiems, jėgų kovoti Marijos pavyzdžiu su blogiu ir puoselėti kiekviename iš mūsų gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15) įžengti į Tavo pergalės garbę.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tegul pasotina Viešpats savo Tiesa jos alkstančius ir tepriglobia teisingumo nerandančius, tegul suramina vienatvę ir neviltį išgyvenančius ir tesuteikia drąsos Tave liudyti, kad ryžtumės priešintis blogiui ir augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mons. Artūras Jagelavičius. Mūsų motina ir pavyzdys
Šiandien švenčiame Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę. Ši šventė yra pirmutinė ir seniausios kilmės. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Susirinkimo 431 m. Bizantijos imperatorius Mauricijus (+602) įsakė ją švęsti rugpjūčio 15 d. Vakarų Bažnyčioje ji imta švęsti VII a. Marijos Ėmimo į dangų šventė savo šaknimis giliai įsiskverbusi į Šventąjį Raštą. Marija kartu su Sūnumi kovoja prieš blogį ir jį nugali. Ši pergalė ypač atsiskleidžia nugalint nuodėmę ir mirtį. Broliai ir seserys Kristuje, Kristus yra didysis blogio, nuodėmės, mirties ir pragaro nugalėtojas. Jis triumfavo Kalvarijos aukoje ir prisikėlė iš numirusių. Mes, kaip Dievo vaikai, esame šių slėpinių dalininkai. Pirmoji šias malones ir garbę patyrė Mergelė Marija. Ji yra ir mūsų Motina, nes mirdamas ant kryžiaus Kristus per šv. Joną Bažnyčiai patikėjo savo Motiną Mariją. Todėl mes drąsiai visais sunkiausiais momentais galime į Ją kreiptis užtarimo ir pagalbos. Blogio dvasia dar žemėje nenugalėta, prašykime Marijos, kad ji pagelbėtų mums kovoti su blogiu. Benediktas XVI sakė: „Visa žmonijos istorija yra kova tarp dviejų meilės rūšių: visą save paaukojančios meilės Dievui ir tokios meilės sau, jog niekinamas Dievas ir nekenčiama kitų žmonių.“ Gyvenimas rodo, jog kovą su blogiu laimi Mergelė Marija: laimi ne egoizmas, neapykanta, bet Dievo meilė. Mes visi, kurie švenčiame Eucharistijos auką, privalome prašyti Marijos pagalbos. Marijoje Dievas parodė žmogaus atpirkimo didingumą ir išaukštinimą amžinajame gyvenime. Marija, kovojanti su slibinu už jai Golgotoje patikėtą žmoniją, stovi šalia savo Sūnaus kaip didžioji mūsų Padėjėja ir Užtarėja.
Krikščionybės žmogus, gavęs jėgų kovoti su nuodėme ir savo širdyje bekuriantis šviesos ir tyrumo pasaulį, sveikina nekaltai pradėtą ir dangun paimtą Mariją kaip pavyzdį, kaip žiburį, kaip Nugalėtoją, Gelbėtoją ir Užtarėją, kurios pavyzdžio ir pagalbos taip labai reikia šių dienų žmogui. Ką mums sako Marijos dangun paėmimas? Dievas nori paimti į dangų visus žmones. Todėl, kaip Kristaus prisikėlimas buvo pergalės prieš mirtį ženklas, taip ir Marijos dangun paėmimas yra galutinis patvirtinimas, jog dangus priklauso visiems Kristų tikintiesiems. Dievas kviečia gauti amžinąją dovaną, kurios niekas negali sunaikinti, net mirtis. Marija po Kristaus yra pirmoji su kūnu pasiekusi dangaus garbę. Joje mes matome, kaip atsispindi visas Bažnyčios ateities likimas. Bažnyčia, kurią sudaro tikintys Kristų, laikų pabaigoje bus kartu su Viešpačiu garbėje. Dievo Motiną Mariją Dievas apsaugojo nuo gimtosios nuodėmės. Dievas norėjo, kad Jo Sūnaus Motina turėtų šventą sielą ir šventą kūną. Šią tiesą atskleidžia angelas Gabrielius, kai apsireikšdamas Marijai taria: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Marijos išsirinkimo priežastis buvo jos nusižeminimas. Ir mus Viešpats gali išsirinkti ir per mus padaryti daug didžių dalykų, jeigu turėsime tikėjimo ir nusižeminimo.
Ši iškilmė suteikia progą paegzaminuoti savo gyvenimą ir atsakyti į klausimą: ar mes taip įtikime Dievą kaip Mergelė Marija? Marijos giminaitė Elzbieta sušuko: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ Marijos tikėjimas niekada nesusvyravo, ji niekada nepriekaištavo Dievui net sunkiausiais gyvenimo momentais, buvo kartu su savo Sūnumi ir nedvejodama per visą savo gyvenimą tardavo Dievo valiai „taip“. Švęsdami šią nuostabią šventę pagalvokime apie savo pareigų atlikimą, ar jas atliekame su nusižeminimu ir pasiaukojimu, su meile Dievui ir žmonėms, kaip kad jas atliko mūsų dangiškasis pavyzdys Mergelė Marija.
Marija Motina tiems, kurie turi motinas, ir tiems, kurie jų neturi, tiems, kurie yra laimingi, bet dar labiau tiems, kurie laimės nė trupinėlio neturi. Šiandien Dievo Motina yra danguje kartu su savo Sūnumi. Ji su nerimu stebi mūsų įtemptą gyvenimą, mato mūsų vargus, skausmus ir nuodėmes. Jos gailestinga širdis užtaria mus Sūnui Jėzui Kristui. Ji yra mūsų dvasinė Motina. Ji rūpinasi mumis kaip savo vaikais. Todėl drąsiai galime į Ją kreiptis užtarimo ir pagalbos. Atminkite, šalia žemiškosios motinos jūs turite dangiškąją Mamą, kuri visada jus myli ir yra pasirengusi padėti. Ji yra tarpininkė tarp mūsų ir Kristaus. Tereikia tik su meile ir pasitikėjimu į Ją kreiptis.