Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Tas vyras yra šventas Dievo žmogus

Vieną dieną Eliziejus atvyko į Šunemą. Tenai gyveno kilminga moteris, kuri jį užprašė pas save vakarienės.
Vėliau, kada bekeliavęs pro šalį, jis nuolat užsukdavo pas ją vakarienės.
O kartą jinai savo vyrui pasakė: „Žinau, jog tas vyras, kuris pas mus apsilanko, yra šventas Dievo žmogus. Išmūrykime jam viršuje kambarėlį; tenai pastatykime lovą, stalą, kėdę ir žibintą. Kada jis pas mus beužeitų, galės tenai apsistoti“.
Kartą vėl apsilankęs, Eliziejus paklausė savo tarną Gehazį, ką dėl tos moters padarius.
Tasai atsakė: „Jinai neturi sūnaus, o jos vyras – nusenęs“.
Tada jis paliepė: „Pakviesk ją!“
Tasai pavadino.
Kai ji pasirodė prie durų, ją Eliziejus patikino: „Ateinančiais metais – Dievas duos – apie šį laiką tu glamonėsi sūnelį“ (2 Kar 4, 8–10. 14–16a).

Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,

kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. –
Laiminga tauta, kuri tave garbinti moka džiaugsmingai,

tavo veido šviesos apšviesta ji gyvena.
Nuolat linksmina ją tavo vardas,
didžiuojas ji tavo teisybe. –
Jos galybę spindesys tavo puošia,

mes stiprūs tavo malone.
Juk Viešpaties rankoj yra mūsų skydas,
Visagalio žinioj ir Izraelio karalius. (Ps 88, 2–3. 16–19)

Broliai! Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje.
Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.
Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios.
Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui.
Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 3–4. 8–11).

Jėzus bylojo savo apaštalams:
„Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs.
Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs.
Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs.
Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.
Kas jus priima, tas mane priima.
O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.
Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį.
Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.
Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mano mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10, 37–42).

Šv. Kirilas Aleksandrietis († 444). Tas, kuris trokšta sekti Kristumi…

Panašiai kaip atletai, kurie palestrose stropiai mankštinasi, puikuodamiesi savo kūno stiprybe ir ne ką menkesniais įgūdžiais: jei, net neprasidėjus pačiam reginiui, jie pasitinka varžovą kovos lauke paniurę ir susigūžę ir, jau iš anksto nugalėti baimės, griebiasi arenos dulkių, jie tuojau pat pasiduoda dar net nepatekę į priešininko rankas, nes savo bailumu patys sau pakerta jėgas. O tie, kurie, nepatirdami nieko panašaus, palaužia priešininkų drąsą jau pačia savo laikysena, iš anksto nusiskina pergalingą teisėjo sprendimą. – Štai taip, manau, ir ne kitaip, elgiasi tie, kurie gyvena pagal dievišką įstatymą ir siekia tobulo gyvenimo būdo. Mat patirdamas vargą ryžtingasis ir kantrusis labiau džiūgauja nei sielojasi, o rungtynės jam yra turtas, net malonumas. Bet bailys ir nedrąsusis, užvaldytas bailios silpnumo ydos, dreba vien tik išgirdęs, jog norint pasiekti turto, reikia pavargti.

Todėl ir Išminčius kažkurioje vietoje grūmoja tokiais žodžiais: „Kaip ilgai tu ten tysosi, dykaduoni? Truputį pamiegi, truputį pasėdi, šiek tiek nusnūsti, šiek tiek apsikabini rankomis krūtinę. Galiausiai skurdas užklumpa tave kaip pavojingas keleivis, bei nepriteklius – kaip vikrus bėgikas“ (Pat 6, 9–11). Taigi venkime žalos, kurią daro tinginystė, maldaukime būti apsaugoti nuo dorybių stokos ir saugokimės bjauriausios iš visų ydų – turėti gerų dalykų nepriteklių. „Turėkime drąsos, ir tesustiprėja mūsų širdis“ (Ps 26 (27), 14), kaip yra parašyta. Tokios dorybės ženklą mums paliko ir pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris sakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38). Todėl manau (ir net teigiu, kad tai yra visuotinai pripažinta), jog tas, kuris nori sekti Kristumi, turi būti stipresnis už bet kokią baimę, niekinti bet kokį išgąstį ir tarsi nuolatos nešti ant pečių savo paties kryžių.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Jei nori būti Jėzaus draugas
13 eilinis sekmadienis

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Jėzus kviečia mus tapti jo sekėjais ir draugais. Kviečia, neverčia, bet primena: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38).

Visi diktatoriai naudoja prievartą ir verčia žmones elgtis pagal jų valią, tačiau Dievas sukūrė žmogų laisvą ir į šią laisvę visuomet atsižvelgia. Brangiausia, ką Dievas gali žmogui pasiūlyti, – tai savo draugystę, tačiau ir ją žmogus turi laisvai pasirinkti. Todėl Jėzus ir sako: „Jei kas nori eiti paskui mane.“ Ši Dievo žmogui padovanota laisvė labiausiai jį išaukština ir iškelia virš visos kūrinijos.

Kad taptume tikrais Jėzaus draugais, reikalingi du pamatiniai dalykai: savęs išsižadėjimas ir kryžiaus nešimas.

Išsižadėti reiškia atsisakyti savimeilės – viso to, ko netvarkingai geidžia mūsų akys ir širdis. Mūsų savimeilė pagimdo nesuskaičiuojamų troškimų ir verčia, kad juos patenkintume. Linksmi draugai, pramogos, alkoholis, erotika – visa tai skverbiasi į mūsų dėmesio centrą, kaip patys svarbiausi, tarsi jų neturėdami prarastume dalį laimės. Todėl Jėzaus kvietimas išsižadėti savęs gali mus nugąsdinti. Argi galime nemylėti savęs? Tačiau Jėzus kviečia išsižadėti tik netvarkingos savęs meilės, kuri mus apgauna, dvasiškai nuskurdina, bet laimingų niekada nepadaro.

Kalėjimai, lageriai, nepilnamečių kolonijos yra pilnos žmonių, kurie norėjo būti laimingi, bet siekė patenkinti visus savo troškimus, darydami net nusikaltimus. Dievo įstatymas yra įrašytas mūsų prigimtyje, ir sąžinė pasako, ko turime išsižadėti ir ką galime be baimės daryti. Dievas per sąžinės balsą nurodo, kokiu keliu eidami – ko išsižadėdami ir ką darydami – galime tapti tikrai laimingi.

Jėzus norintiems sekti paskui jį liepia paimti savo kryžių Apie kokį kryžių Jėzus kalba? Tai gali būti ligos ir nepasisekimo kryžius, darbo ir pareigos kryžius. Studijos kartais būna nelengvas kryžius, kurį tenka nešti ne vienerius metus. Tėvams vaikus išleisti į gyvenimą taip pat gali būti sunkus kryžius, kurį tik meilė palengvina.

Ypač sunkus gali būti pašaukimo kryžius. Jis palaimintąjį Teofilių nuvedė net į Solovkų lagerį ir Vladimiro kalėjimą. Kunigą jėzuitą Antaną Šeškevičių SJ pašaukimo kryžius tris kartus nuvedė į teisiamųjų suolą. Stalino „trojka“ atseikėjo jam 25-erius metus, antras teismas – dešimtį metų, trečias už vaikų katechizaciją dar pridėjo griežto režimo nelaisvės metų. Kunigas Juozas Zdebskis antrą kartą teisiamas už vaikų mokymą tikėjimo tiesų ir teisėjo klausiamas, kodėl nesilaikė tarybinių įstatymų, pakartojo apaštalo Petro teisme pasakytus žodžius: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Šioje žemėje nėra žmogaus, kurio nepasitiktų koks nors kryžius. Tik vieni jį neša nekantriai, pykdami ant žmonių ir net ant Dievo, kiti bando Dievo padedami ramiai pakelti sutinkamus sunkumus. Dievo žodis kviečia mus ne bėgti nuo patiriamo kryžiaus, bet jį apkabinti, nes taip tampame panašūs į Jėzų, kuris už mūsų kaltes nešė kryžių į Golgotą. Su meile nešamas kryžius mus daro tikrais Jėzaus draugais. Tikintieji net nukalė skambų šūkį: Per aspera ad astra – „per sunkumus į žvaigždes!“

Išsižadėti savimeilės ir nebėgti nuo kryžiaus gali tik mylintis ir Dievu pasitikintis žmogus, nes jis žino, kad dangaus Tėvas neduos daugiau išbandymų, nei jis galėtų pakelti.

Popiežius Pranciškus primena: „Jėzaus mokiniams taip pat gresia pavojus pasijusti paliktiems likimo valiai, nejausti Dievo artumo, manyti, kad jis juos paliko ir užmiršo. Numatydamas tokį pavojų, Jėzus prašo nebijoti ir tvirtai tikėti, kad mes visada esame Dievo rankose, kad jis mus visada myli ir globoja. Tėvas mumis rūpinasi. Mes esame jam labai brangūs.“

Švęsdami 13-ąjį eilinio laiko sekmadienį, kartu su visa Bažnyčia meldžiamės: Dieve, Tu savo malone įsūnijai mus ir liepei būti šviesos vaikais; neleisk mums atkristi į klaidų sutemas, bet padaryk mus spindinčiais tiesos švyturiais.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskime ir už Lietuvą Tiesoje: Jėzau, kartą ir visiems laikams miręs nuodėmei, padėk ir mums laikyti save mirusiais nuodėmei ir gyvais Dievui, leisk išvengti žalos, kurią daro tinginystė ir baiminga širdis, apsaugok nuo dorybių stokos ir bjauriausios iš visų ydų – turėti gerų dalykų nepriteklių, suteik malonę išsižadėti savimeilės ir nebėgti nuo kryžiaus: dabar ir visados, ir per amžius. Amen.