Geroji Naujiena: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė“

Tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“

Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“

Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

Jėzus jiems tarė: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti …“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13–35)

Džiaugsmingai švęsdami Velykų slėpinį melskimės už Lietuvą Tiesoje: teatsiveria mūsų akys, teatsiverčia mūsų širdys. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime, kad Jo buvimo šalia padrąsinti ieškotume Dievo Tiesos apie Jį ir save, kad niekada nestokotume Jo žodžio nuskaidrinto tikėjimo ir įžvelgtume tikrąją įvykių prasmę, kad pametę klystkelius sugrįžtume pas Tėvą.

Viešpatie, duok mūsų bendruomenei lyderių, kurie vadovautųsi ne šio pasaulio galios logika: kad nepristigtų jie drąsos ir ištvermės priimti Tavo tiesą, kad Dievo žodis, nužengęs į jų širdis, liktų gyvas ir veiksmingas, kad patys nenuklystų ir kitų neklaidintų, kad neprimestų savo sprendimų, laužančių Dievo įstatymą.

Išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos brolius ir seseris, kurie yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, kurie, piktojo puolami ar Tavęs nepažinę, išgyvena savo tamsiąją naktį – būk su mumis, kad duonos laužymas ir dalijimasis sustiprintų mūsų viltį ir meilę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Pal. Gerikas Injietis († 1157). Tavojo kelio pakeleivis

Tegirdi ir tesidžiaugia tie, kurie eina teisumo keliais; aš kartoju – tegu jie girdi, kadangi ne vien kruopščiai atsidėjusių kontempliacijai, bet ir tų, kurie teisingai ir maldingai eina aktyvaus gyvenimo keliais, Jėzus teikiasi išeiti pasitikti bei jiems apsireikšti.

Jeigu aš neklystu, kai kurie iš jūsų tai patvirtins iš savo patirties, jog dažnai Jėzus, kurio jie ieškojo prie koplyčių altorių, tarsi kitados moterys prie kapo duobės, ir jo nerado, staiga nelauktai pasitinka juos einančius darbų keliais. Tuomet, be abejo, jie prie jo priėjo ir apkabino jam kojas (plg. Mt 28, 9), – savaime suprantama, tie, kurių pačių kojų nebuvo suvaržęs tingėjimas jo labai trokšti.

Taigi tu, broli, per daug netausok savo kojų dėlei paklusnumo ir bėginėjimo darbo pareigų keliais, kadangi ir Jėzus netausojo dėl tavęs savo kojų nuo vinių sukeliamo kentėjimo, o dabar jis, leisdamas apkabinti savo kojas ir bučiuoti, nedelsia apdovanoti ir palengvinti tavo kojų triūso. Išties, kiek daug tu turėsi paguodos, jeigu jis prisidės prie tavęs, bus tavo kelio pakeleivis ir savo pašnekesio nuostabiu žavesiu pašalins net ir tavo kūno nuovargį, atverdamas tau Raštų prasmę, kad tu galėtum suprasti juos (plg. Lk 24, 45), kuriuos galbūt namie sėdėdamas skaitei ir nesupratai.

Aš maldauju jus, mano broliai, kuriems dieviškoji malonė davė tai kada nors patirti: argi jūsų širdis neliepsnojo dėl Jėzaus, kai jis kalbėjosi su jumis kelyje ir atvėrė Raštų prasmę? (plg. Lk 24, 32). Taigi tie, kurie tai patyrė, tegu to neužmiršta ir tegul „gieda Viešpaties keliuose, jog Viešpaties šlovė yra didi“ (plg. Ps 137 (138), 5), o tie, kurie to nepatyrė, tegu tiki ir stengiasi patirti, kad ir jiems patiems kada nors tektų giedoti Dievo teisinguosius potvarkius, savo tremties bei priespaudos krašte.

* * *

Mons. Artūras Jagelavičius. Visi esame kelyje

Jeigu žmogus nepastebi savo gyvenime Dievo, tai dar nereiškia, kad Jo nėra. Mums gali pasikartoti mokinių, ėjusių į Emausą, istorija. Jie ėjo kartu su Jėzumi, bet negalėjo Jo atpažinti. Tariamas Dievo nebuvimas daugelio žmonių gyvenime, o gal net ir mūsų, aptinkamas labai dažnai. Einančių į Emausą mokinių istorija mums rodo, ką reikia daryti, kad pastebėtume savo gyvenime prisikėlusį Kristų.

Kokia nuostabi istorija. Mokiniai, šitiek laiko praleidę su savo Mokytoju, jo nepažino. Daugybės išgydymų ir stebuklų liudininkai, girdėję nuostabų Jėzaus mokymą, nepažino savo Mokytojo, kuris ėjo kartu su jais. Evangelija mums nurodo to nepažinimo priežastį: Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. Toliau evangelistas Lukas pastebi, kad mokiniai nuliūdę sustojo. Būtent vidinis liūdesys, nusivylimas, kartėlis, asmeninės dramos ir nesėkmės padaro, kad akys tampa lyg migla aptrauktos. Žmogus žiūri į Jėzų, bet jo nemato. Kokia buvo Kleopo ir jo palydovo liūdesio priežastis? Kristaus mirtis ant kryžiaus, bet labiausiai tai, kad su Mokytojo mirtimi sugriuvo jų planai ir svajonės: O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Žinoma, jie buvo daugelio Jėzaus stebuklų ir kalbų liudininkai, tačiau iš tikrųjų tikėjosi, kad Jėzus taps Izraelio valdovu, kuris išvaduos tautą iš romėnų nelaisvės, atves į nuostabų gyvenimą. Jo mirtis sugriovė jų planus.

Emauso mokiniai – tai mūsų veidrodis. Dažnai statydami pilis ant smėlio, prašome Dievą, kad viskas aplink mus būtų taip, kaip mes norime ir suprantame. Labai džiaugtumės matydami Kristaus Bažnyčią kaip labai didelę ir galingą pasaulinę organizaciją, kurioje būtų saugu ir ramu. Tačiau, kai įsitikiname, kad tikrų, pasiaukojusių ir tvirto tikėjimo krikščionių ne tiek jau ir daug, pasiduodame depresijai ir baimei. Nusivylę numojame ranka ir sakome panašiai kaip tie mokiniai: „Mes tikėjomės, kad Kristus savo Bažnyčios galia užkariaus pasaulį, bet, atrodo, iš to nieko neišeis…“

Tarsi pamiršome, kad Jėzus gimė tvartelyje, o kai po duonos padauginimo žmonės norėjo jį paskelbti karaliumi, pabėgo. Jis gyveno neturtingai ir mirė ant Kryžiaus. Pamiršome, kad „Palaiminti dvasingieji vargdieniai; palaiminti, kurie liūdi; palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės; palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės; palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.“

Mokiniai žiūrėjo į Golgotą ir matė tik savo sudužusių vilčių tragediją, o ne Jėzaus kančias. Būtent šis nusivylimas, kad Jėzus nepateisino jų troškimų, leidosi nukryžiuojamas, ir buvo mokinių liūdesio priežastis. Panašiai gali atsitikti ir mūsų gyvenime. Kai ką nors ištinka nesėkmė, tokio žmogaus daugiau niekas aplinkui nejaudina. Liūdesys labai giliai įsismelkia į žmogaus širdį, ir jis mato tik save ir savo sudužusius troškimus. Akys tampa lyg migla aptrauktos. Žmogus žiūri, bet nemato, nepastebi ir Jėzaus, kuris yra Eucharistijoje.

Mes turime suprasti: Jėzus eina su mumis, ypač kai būna tamsu. Jis nuo mūsų nesislepia, tai mes dažnai jo nepažįstame, nepamatome. Kol lūpos neištaria maldos, kol kančia akių nepakelia į dangų, tol mūsų akys būna lyg migla aptrauktos. „Šimtą kartų tebūnie palaimintas kentėjimas, kuris mane grąžino prie Jo, nes dabar aš pažįstu Nepažįstamąjį. Man Jį atskleidė Evangelija… Jis yra mano tėvas. Aš galiu kalbėti Jam su atsidavimu, ir Jis manęs švelniai išklauso“, – tvirtino prancūzų rašytojas Fransua Kopė.

Jėzus tuomet nebarė mokinių, nesijuokė iš jų aklumo, bet atkreipė jų dėmesį į Šventąjį Raštą ir Pranašus, nukreipė jų žvilgsnius į Kristaus kančios ir mirties reikšmę – Atpirkimą. Jėzus atskleidė, kad tai, kas atrodė pralaimėjimas, iš tikrųjų buvo tikroji jėga. Tokiu būdu Dievas atėjo parodyti savo meilės ir kad jis yra tarp žmonių.

Ir kai mokiniai pamatė Dievo išganingąjį planą, liūdesys dingo, jie sakė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Kiekvienas iš mūsų esame kelyje. Kiekvienas išgyvename problemų ir kančių laikotarpius. Šie sunkūs periodai būtini, kad ir labai dažnai mums sunku įžiūrėti juose Dievą ir jo planus. Tačiau jie mums padeda pamatyti, kiek turime egoizmo, savo planų ir ambicijų.

Pakvieskime į savo gyvenimą prisikėlusį Kristų, kad jis išsklaidytų mūsų liūdesį, nusivylimą ir baimę, kad jis leistų mums džiaugtis visų mūsų Atpirkimu. Prašykime Viešpatį, kad visose mūsų gyvenimo situacijose mūsų širdys nebūtų šaltos maldai, kad jose užsidegtų viltis, ir mes visada su dideliu džiaugsmu įsitikintume – kuomet ant altoriaus laužoma Duona, tarp mūsų yra prisikėlęs Kristus.

baznycioszinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top