Tieskite Viešpačiui kelią!
„Raminkite, guoskite manąją tautą, – sako jūsų Dievas. – Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta. Ji dvigubai gavo iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“.
Balsas šaukia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“.
Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios naujienos skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, džiugiosios naujienos skelbėja Jeruzale! Pakelk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas! Štai Viešpats Dievas ateis su galia, ir jojo ranka bus valdinga. Su juo štai tie, kuriuos jis užpelnė, jo priekyje tie, kuriuos įsigijo. Ganys kaip piemuo savo bandą, savąja ranka jis surinks ją. Nešios ėriukus prie krūtinės, vedžios vedekles rūpestingai“ (Iz 40, 1–5. 9–11).
Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą
Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį.
Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė
Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima (Ps 84, 9–14).
Mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės
Mylimieji! Vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs. Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti ir ilgėtis Dievo dienos atėjimo, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė. Todėl, mylimieji, šito belaukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi (2 Pt 3, 8–14).
Ištiesinkite Viešpačiui takus!
Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta:
„Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!’“
Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 1–8).
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų Tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ir tesaugo ją.
Tesuteikia Jis ir mums malonę nusimesti tamsos darbus ir apsiginkluoti šviesos ginklais, kad taptume Jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi.
Teapšviečia išminties Dvasia ir valdžios žmones bei įstatymų leidėjus, kad jie vestų tautas teisumo takais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Ištiesinti kelius Viešpačiui
2 Advento sekmadienis
„Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Mk 1, 3–4). Pas mus ateina Viešpats Jėzus; žmogus gali jo laukti ir su meile jį priimti, bet gali jo nenorėti ir nelaukti. Dievo žodis pranašo Izaijo lūpomis mus ragina: „Tieskite Viešpačiui kelią“ (Iz 40, 3). Antrąjį Advento sekmadienį pamąstykime, kas gali sukliudyti Viešpačiui ateiti ir kaip tinkamai pasiruošti jį ateinantį pasitikti.
Viešpačiui ateiti į mūsų gyvenimą labiausiai kliudo nuodėmės blogis. Kaip negali drauge egzistuoti ugnis ir vanduo, naktis ir diena, meilė ir neapykanta, taip negali Viešpats ateiti ten, kur sąmoningai pasirenkamas blogis. Vieno iš jų reikia atsisakyti. Jonas Krikštytojas, rengdamas savo tautiečius Jėzaus atėjimui, kvietė daryti atgailą ir išsižadėti nuodėmės: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Lk 3, 8). Ką reiškia padaryti atgailą?
Advento metu reikia paskirti laiko ne tik kalėdinėms dovanėlėms nusipirkti, bet ir pasižvalgyti po savo gyvenimą. Tam gali pasitarnauti dėl pandemijos įvesti apribojimai, kai daugiau laiko praleidžiame namuose. Žinoma, tą laiką galima praleisti prie televizoriaus ar interneto, bet galime jį paskirti ir dvasinėms reikmėms. Susiorientavę, kur sukreivinome savo kelius, prieš šv. Kalėdas atliekame gerą, nuolankią išpažintį. Kas šitai padaro, per šv. Kalėdas džiaugiasi širdies ramybe, nes suvokia, kad Jėzus gimė ne tik Betliejaus tvartelyje, bet ir jo širdyje.
Neseniai Lietuvoje buvo metas, kai buvo kovojama prieš tikėjimą ir jį praktikuoti daugeliui buvo labai sudėtinga. Net paskaityti Šventąjį Raštą ar religinę knygą ne visi turėjo galimybę. O dabar reikia tik noro. Tačiau Jėzui ateiti į mūsų tarpą, gal net labiau nei per sovietmetį, kliudo religinio abejingumo kultūra, kurią sukuria ir žiniasklaidos priemonės, nuolat kalbančios apie medžiaginę gerovę, sportą bei pramogas, o tikėjimo klausimams nesurandančios vietos.
Dabartinės sekuliariosios kultūros centre yra ne Dievas, bet žmogus. Šitas žmogus nenori pripažinti jokios aiškios tiesos bei moralės; jis kovoja už seksualinę laisvę, už laisvę turėti savo tiesą bei moralę ir kratosi bet kokios atsakomybės. Tokiu būdu visuomenėje įsiviešpatauja egoizmas; siekiama be kokia kaina tenkinti savo norus bei aistras. Tikintįjį, kaip ir kitus žmones, ši kultūra gundo sutelkti dėmesį tik į tai, kas malonu ir naudinga, o dvasiniams reikalams neskirti dėmesio.
Viešpačiui ateiti į žmonių tarpą kartais sukliudome net mes, dvasininkai. Kunigų nuodėmės, kurias žiniasklaida linkusi padidinti ir išreklamuoti, ne vieną žmogų nutolina nuo tikėjimo kelio. Mąstoma, kad jei kunigai taip elgiasi, tikriausiai Dievo nėra; ir nelengva įtikinti, kad dvasininkas nėra danguje gyvenantis angelas, jis taip pat gali klysti, kaip ir kiekvienas mirtingasis.
Kelius ateiti Viešpačiui ne tik sukreivina, bet dažnai ir visiškai užtveria alkoholis ir nekontroliuojamas seksualinis gyvenimas. Kai žmogus tampa priklausomas nuo svaigalų ir netvarkingo lytiškumo, jo dėmesys dvasiniams dalykams tampa nulinis.
Ką daryti, kad liktume atviri Viešpaties atėjimui? Popiežius Pranciškus taip atsako: reikia klausytis Dievo žodžio, praktikuoti meilės darbus ir gyventi Eucharistijos bei maldos bendrystėje: „Šventojo Rašto skaitymas ir katechezė mums primena Mokytojo žodžius; broliškas rūpinimasis vieni kitais padeda saugotis egoizmo; drauge laužydami Duoną mes išgyvename Jėzaus buvimo su mumis sakramentą; malda yra mūsų dialogo su Tėvu per Kristų Šventojoje Dvasioje erdvė.“
Per Adventą pabandykime susiorientuoti, ar viską padarome, kad Viešpats galėtų ateiti ir apsigyventi mūsų širdyse.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius