Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Luką
Velykų vakarienė
Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“. Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“.
Eucharistijos įsteigimas
Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“.
Įspėjimas išdavikui
„Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“ Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.
Apaštalų tarnyba ir išaukštinimas
Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja. Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.
Įspėjimas Petrui
„Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“.
Lemiamos valandos
Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?“ Jie atsakė „Nieko netrūko“. Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“. Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“
Alyvų kalne
Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“
Jėzaus suėmimas
Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. Jėzus jam tarė; „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį. Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.
Petras išsigina
Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu. Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“. Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“ Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.
Jėzų išjuokia
Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“ Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.
Prieš aukščiausiąjį teismą
Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“
Jėzus pas Pilotą
Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“. Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“. Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“. Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.
Pas Erodą
Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.
Vėl pas Pilotą
Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu“. Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“. Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn. Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.
Kryžiaus kelias
Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.
Nukryžiavimas ir patyčios
Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą. Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.
Gerasis nusikaltėlis
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.
Jėzaus mirtis
Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė. Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.
Laidotuvės
Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės. Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui. Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape. Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas. (Lk 22, 14–23, 56)
Šiuo Verbų ir Kristaus kančios sekmadieniu pradedame Didžiąją Savaitę – paskutinėmis jos dienomis kartu su visa Bažnyčia minėsime svarbiausius išganymo istorijos įvykius: Paskutinę Vakarienę, Kristaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.
Šio sekmadienio dvigubas pavadinimas tarsi įrėmina slėpinį ir atskleidžia šventės teologinę prasmę: Osana šūksniais sutiktas šlovingasis karalius Jėzus yra ir Mesijas, ant Kryžiaus paaukojęs savo gyvybę už mus visus ir kiekvieną atskirai. Tad žengdami paskui Kristų į dangiškąją Jeruzalę, klausydamiesi Jėzaus kančios istorijos ir melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje, švęskime ir Jo pergalę – Prisikėlimo šviesa jau skverbiasi į tamsybių gelmes.
A. Brunot, H. Maly. Kančios slėpinys tęsiasi, kvietimas nešti kryžių galioja
Sunkiausias klausimas Senojo Testamento autoriams yra visos žmonijos išganymas. Tai drauge ir žmogiškosios kančios problema. Kodėl geras ir mylintis Dievas leidžia mums kentėti? Šis klausimas labai skaudžiai iškilo Jobo knygoje. Senojo Testamento žmonės tikėjo, kad kentėjimas kažkaip susijęs su nuodėme. Iš tiesų patys pirmieji Pradžios knygos puslapiai aiškiai byloja, jog pirmųjų žmonių nuodėmė atvėrė vartus kentėjimui ir mirčiai. Kartais nuodėmės ir kančios sąsaja būdavo įsivaizduojama beveik kaip matematikos formulė. Manyta, jog žmogaus kentėjimai tiesiog proporcingi jo nuodėmių skaičiui.
Krikščioniškasis tikėjimas šį slėpinį padaro dar gilesnį, jis nepateikia paprasto sprendimo ir atsakymo. Tikėjimas atskleidžia, kaip Dievas leidžia žmogaus kentėjimams pasitarnauti išganymo darbe. Pirmasis, kuris savo kentėjimais nutiesė kelią į išganymą, yra pats Dievo Sūnus. Būtent tai šiandien švenčiame liturgijoje.
Triukšmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę dar nereiškia tikrojo Velykų triumfo. Kančios sekmadienis pradeda Šventąją, Didžiąją savaitę. Prieš daugelį šimtmečių pranašas, be abejo, pats išgyvenęs kančią, nujautė, kad žmoniją išganys ne galingas karalius raitas ant žirgo, bet kenčiantis Viešpaties Tarnas. Šiandienos skaitinyje iš Izaijo knygos apmąstome trečiąją Viešpaties Tarno giesmę. Tarnas tetrokšta vieno: maldingai klausytis Dievo slėpinių, kad galėtų juos ištikimai perduoti žmonėms. Ši misija susijusi su išbandymais ir persekiojimais. Kadangi jis visiškai atsidavęs Dievui, jo kentėjimai įgyja atperkamąją vertę.
Vienas iš stipriausių Išganytojo atsidavimo įvaizdžių yra apaštalo Pauliaus „kenozės himnas“. Sūnus „apiplėšia“ save atsisakydamas ne tik dieviškosios garbės, bet netgi žmogiškojo orumo priimdamas kryžiaus mirtį. Tačiau šis himnas nesustoja ties mirtimi, bet parodo Jėzaus išaukštinimą, mūsų išgelbėjimo pagrindą. Nors kančia susijusi su nuodėme, ji dar labiau susijusi su dieviškąja meile. Tai tebėra slėpinys.
Evangelistai, aprašantys Jėzaus kančios ir mirties istoriją, nenudengia šio slėpinio šydo, nors ir skelbia jo išganomąjį poveikį. Evangelistas Morkus Jėzaus mirties momentu pastebi šimtininką, kuris išpažįsta, kad Jėzus yra „Dievo sūnus“ (Mk 15, 39).
Evangelistas Matas vaizduoja šventųjų kūnų prisikėlimo sceną dar prieš Jėzaus mirtį (Mt 27, 52–53). Jonas sutapatina Jėzaus mirties momentą su Dvasios davimu (Jn 19, 30).
Šių liturginių metų skaitinyje evangelistas Lukas pabrėžia Jėzaus kančios ir mirties absoliutų būtinumą. Lukas pavartoja graikišką žodį, kuris išreiškia dieviškąjį „privalomumą“. Tokia yra Tėvo valia ir neįmanoma jos išvengti. Jėzus sako mokiniams, jog „manyje privalo išsipildyti“ tai, kas užrašyta Raštuose (Lk 22, 37). Lukas, vaizduodamas kryžiaus dramą, atskleidžia žydų ir pagonių vaidmenį joje ir siekia parodyti, kas yra tikrasis kaltininkas. Tai šėtonas. Jėzaus kančia – tai didysis blogio jėgų puolimas, priešinimasis Dievo planui. Besibaigiant Jėzaus gundymui dykumoje, anot evangelisto Luko, „velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“ (Lk 4, 13). Tas laikas atėjo. Prasidedant paskutinei savaitei „šėtonas įėjo į Judą“ (Lk 22, 3). Jis pareikalavo „persijoti kaip kviečius“ Petrą ir jo bendrininkus. Šėtonas atšliaužė į Getsemanės sodą kaip anuomet žaltys į Edeną. Užėjo tamsybių valanda (Lk 22, 53).
Šioje lemiamoje kovoje Jėzus kaip ginklą pasitelkia maldą: „Mirtino sielvarto apimtas jis dar karščiau meldėsi“ (plg. Lk 22, 40–44). Kiti jo ginklai, taip pat naudoti žemiškosios kelionės metu, buvo didžiadvasiškumas ir gerumas. Luko evangelijoje kenčiantis Jėzus vaizduojamas ne toks siaubingai vienišas kaip Morkaus kančios aprašyme. Čia jis gailestingai atsigręžia į aplinkinius. Atsigręžia į jį išdavusį Petrą, išgydo Petro sužeistą tarną, guodžia raudančias moteris, meldžiasi už savo budelius, pažada rojų latrui. Paskutinieji Jėzaus žodžiai reiškia ne apleidimą, bet veikiau sūnišką atsidavimą: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Nukryžiuotas Jėzus įkvepia gausiai miniai atgailą (Lk 23, 48). Minia nepasiduoda vyresnybės sarkazmui, ji skirstėsi „mušdamasi į krūtinę“ (plg. Lk 23, 35. 48). Lukas tarsi byloja savo skaitytojams: žvelkime į kryžių ir verkime, nes mes visi jį užmušėme.
Luko aprašytoje Jėzaus kančioje nuolat skamba jo nekaltumo tema. Pilotas, išklausęs visų kaltintojų liudijimus, sakė: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“ (Lk 23, 4). Tai pakartojama keletą kartų (plg. Lk 23, 14. 22). Karalius Erodas taip pat numano šį nekaltumą nusiųsdamas Jėzų Pilotui. Moterys savaip apverkia Jėzaus nekaltumą, o Jėzus joms atsako žalio medžio ir sausuolio palyginimu (23, 27–31). Jėzaus nekaltumą ir drauge savo kaltę išpažįsta gerasis latras (23, 41). Po Jėzaus mirties šimtininkas, į kurio lūpas Matas ir Morkus įdeda tikėjimo išpažinimą, Luko evangelijoje išpažįsta: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis“ (23, 47).
Lukas pabrėžia, kad Jėzus buvo nekalta auka. Jo kančia yra drama, į kurią įtraukiamas kiekvienas, kad kaip Simonas Kirenietis neštume kryžių „paskui Jėzų“ (Lk 23, 26). Anksčiau Luko evangelijoje buvo kviečiama nešti kryžių ir sekti Jėzumi (plg. Lk 9, 23). Kančios slėpinys tęsiasi, kvietimas nešti kryžių galioja…
Benediktas XVI. Koks kelias veda į Dievo Karalystę?
2009 m. balandžio 6 d.
Jėzus atėjo į Jeruzalę kartu su vis didėjančia maldininkų minia, keliaujančia švęsti Velykų. Kai pro miesto vartus jis įjojo ant asilo, karaliaus Dovydo simbolio, maldininkams buvo aišku: tai – jis, Dovydo sūnus. Dėl to jie ir sveikino Jėzų Mesijui skirtu sveikinimu: „Šlovė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“. Mes žinome kaip šitie entuziazmo pagauti piligrimai įsivaizdavo ateinančią Dovydo karalystę. Bet ar mes patys supratome Jėzaus, Dovydo Sūnaus, žinią? Ar mes supratome, kas yra ta Karalystė, apie kurią jis kalbėjo Piloto tardomas?
Jėzaus Karalystė yra visuotinė, skirta visiems. Į šią karalystę veda Kryžiaus kelias. Tai du svarbiausi šitos Karalystės bruožai. Kristaus Kryžiaus slėpinyje išsipildo sena Izraelio tautos viltis sulaukti Dovydo karalystės, kuri, kaip sako pranašas Zacharijas, siekia nuo jūros iki jūros, yra beribė, apima visą pasaulį. Tokia karalystė yra įmanoma, nes ji remiasi ne politiniu viešpatavimu, bet meilės jėga. Tėra tik vienas būdas tapti jos nariais – laisva valia priimti Jėzaus meilę, savo meile atsiliepti į beribę, Kryžiaus auka paliudytą Jėzaus meilę. […]
Kai prisiliečiame prie kryžiaus, kai jį nešame, kartu prisiliečiame ir prie Dievo slėpinio, Jėzaus Kristaus slėpinio, prie Dievo meilės slėpinio, prie tos begalinės meilės, kuri vienintelė gali išgelbėti pasaulį. Kai prisiliečiame prie kryžiaus, prisiliečiame ir prie fundamentalaus mūsų gyvenimo įstatymo, skelbiančio, kad be kryžiaus, be aukos, be ėjimo kiekvieną dieną kartu su Kristumi, mūsų gyvenimas nebūtų nusisekęs gyvenimas. Juo labiau sugebame sekti Kristų, einantį aukos keliu, juo labiau ir mūsų gyvenimas tampa turiningas.
Kas nori savo gyvenimą pasilaikyti tik sau pačiam, tas jį praras. O kas aukoja savo gyvenimą, kas negaili laiko meilės liudijimui kad ir mažais kasdieniais darbais, tas atranda tikrą prasmingą gyvenimą. Tokia yra meilės tiesa – nelengva, reikli, bet vienintelė, garantuojanti tikrą laisvę. Tad eime per visus kontinentus paskui Kristaus kryžių. Viešpats telamina šitą mūsų kelionę!