Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“. (Apd 2, 1–11)
Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis.
Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. –
Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo Dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. –
Šlovinkim viešpatį amžiais,
kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Tebus malonus jam mano gyrius,
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos. –
(Ps 103, 1. 24. 29–31. 34)
Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai
Broliai! Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo. Jei mumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse. Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite. Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. (Rom 8, 8–17)
Sekvencija
Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!
Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!
Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!
Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!
O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!
Be tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.
Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.
Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!
Duok mums, mylintiems tave, tikintiems tava galia,
dovanų septynetą!
Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!
Šventoji Dvasia išmokys jus visko
Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19–23)
Visagali gailestingasis Dieve, įvairių kalbų tautas sujungęs į vieno tikėjimo šeimą, duok, kad atėjusi Šventoji Dvasia pripildytų visų mūsų širdis pirmųjų krikščionių uolumo, kad ir mes skelbtume Gerąją Naujieną. Teišdildo Šventosios Dvasios ugnis ir visokį blogį: tai, kas skaldo tautas ir supriešina brolius, kas kliudo teisingumui ir taikai, pasmerkia ištisas tautas ar kartas kentėti vargą, badą, ligas. Melskimės ir už visus persekiojamus krikščionis: tenuveda Dvasia juos į garbingą Dievo vaikų laisvę.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tegul Šventoji Dvasia suvienija mūsų tautą ir tesuteikia išganingų malonių ištvermingai gyventi tikėjimu ir skelbti nuostabius Dievo darbus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Arnoldo Valkausko mintys pamąstymui: Norėčiau atsiduoti į Dievo rankas, bet neišeina
Sigitas Tamkevičius. Ateik, Šventoji Dvasia!
Sekminių homilija
Atvykęs į Efezą apaštalas Paulius paklausė kelis pakrikštytuosius: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“ (plg. Apd 19). Švęsdami Sekmines, mes susitelkiame į Dievo slėpinį ir atidžiau įsimąstome, kas yra Šventoji Dvasia ir ką ji reiškia mūsų asmeniniame gyvenime.
Jėzus, atsisveikinamas su savo mokiniais, pažadėjo: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15–16). Jėzus žinojo, kad jo mokiniams teks gyventi priešiškame pasaulyje, todėl atsisveikindamas drąsino juos: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Drąsino ir pažadėjo nepalikti jų vienų, bet atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią.
Mes gyvename apsupti kultūros be Dievo, kai žmogus yra lenkiamas siekti tik to, kas naudinga, malonu ir lengva. Šioje kultūroje Dievui vietos nepaliekama. Jos pavergtas žmogus į kitus žvelgia ne kaip į brolius, bet kaip į konkurentus, kurių nemylima; taip tarp žmonių suveša susvetimėjimas. Sekuliari kultūra skaldo žmones į besivaržančias grupes ir partijas. Tokia nesimpatiška yra tikrovė, į kurią esame panerti.
Per Sekmines švenčiame Jėzaus pažado išsipildymą – Šventosios Dvasios atsiuntimą mokiniams. Apaštalų darbų knygoje (2, 1–11) pasakojama, kaip Jėzaus mokiniai drauge su Marija meldėsi ir laukė šio pažado išsipildymo. Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant mokinių ir juos neatpažįstamai perkeitė. Paprasti, nedrąsūs, o kartais net ir labai bailūs vyrai staiga pajuto į juos įsiliejant jėgai, kuri tiesiog stūmė eiti į pasaulį ir liudyti tai, ką iš savo Mokytojo buvo girdėję ir matę – ypač liudyti apie Jėzaus prisikėlimą.
Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus meilės. Ji yra meilės Dvasia, galinti ir mus išmokyti taip mylėti, kaip mylėjo Jėzus – iki mirties ant kryžiaus. Ji gali uždegti mūsų širdis, kad eitume per gyvenimą, spinduliuodami gerumu ir meile.
Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, nuolat primenanti ir kreipianti mus į amžinąją Tiesą – Jėzų Kristų. „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).
Pasaulis nuolat bando mus pavergti, o Šventoji Dvasia, priešingai, mus išlaisvina. Protą išlaisvina iš abejonių, o valią – iš neryžtingumo. Žmogų labiausiai pavergia nuodėmė, iš kurios jis pats yra nepajėgus išsivaduoti. Tai, ko žmogus negali, padaro Šventoji Dvasia. Apaštalas Jonas aprašo Jėzaus pasirodymą po prisikėlimo: „Jėzus kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).
Priešiško pasaulio akivaizdoje mes dažnai prarandame drąsą. Dievas atrodo toli ir mūsų negirdi, atrodo aukštai – mūsų nemato. Atėjusi Šventoji Dvasia primena, kad Dievas nėra toli ir aukštai – Jis keliauja drauge su mumis; maža to, primena, kad Dievas yra mylintis Tėvas. Dėl to apaštalas Paulius savo laiške rašė: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Šventoji Dvasia kviečia mus pulti į Dievo glėbį ir jame jaustis saugiems.
Viena iš labiausiai matomų bėdų Lietuvoje yra vienybės trūkumas. Mes esame panašūs į tuos Šinaro krašto žmones iš Pradžios knygos (11,1–9), kurie sumanė pasistatyti dangų siekiantį ir statytojus garsinantį bokštą. Tačiau, bestatydami bokštą, ėmė nesusikalbėti, ir statyba liko nebaigta.
Panašiai ir mes trisdešimt metų kuriame Lietuvą, bet juo toliau, juo labiau nesusikalbame; jau pradedame nesuprasti, nei kas yra tiesa, nei kokia brangi yra laisvė. Reikia kažkokio bendro vardiklio, pamato, ant kurio galėtume statyti laisvės namus. Tuo vienijančiu pamatu nepajėgs būti net pačių geriausių ketinimų turintis prezidentas, juo labiau – kuri nors iš partijų. Tik Šventoji Dvasia gali atkurti vienybę tarp žmonių. Kol šito nesuprasime, tol būsime bevilčiai, besikivirčijantys vieni su kitais.
Šventoji Dvasia per Krikštą apsigyvena mumyse, ir mes tampame Dievo šventove. Apaštalas Paulius rašo: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17). Šią Dievo šventovę reikia labai branginti. Jei per nelaimę savo nuodėmėmis Šventosios Dvasios šventovę suniokojame, skubėkime ją atstatyti.
Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį!
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius