Tarnausime Viešpačiui, nes jis – mūsų Dievas
Jozuė surinko visas Izraelio gimines į Sichemą.
Jis susišaukė Izraelio seniūnus, jo viršininkus, teisėjus ir prievaizdus.
Jiems stojus Dievo akivaizdon, Jozuė tautai bylojo: „Jeigu jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien pasirinkite, kam jūs tarnausite: dievams, kuriuos garbino jūsų tėvai anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje jūs gyvenate. O aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui“.
Tauta atsiliepė: „To niekad nebus, kad pamestume Viešpatį ir imtume tarnauti svetimiems dievaičiams! Viešpats, mūsų Dievas, mus ir mūsų tėvus išvedė iš Egipto, iš vergavimo vietos. Jis mūsų akyse padarė didingų stebuklų ir saugojo mus visuose keliuose, kuriais ėjome, tarp visų tautų, per kurias mums teko keliauti. Todėl mes tarnausime Viešpačiui, nes jis – mūsų Dievas“ (Joz 24, 1–2a. 15–18b).
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras
Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias.
Į teisiuosius Viešpats žvelgia maloniai,
ausys jo girdi jų šauksmą.
Nuo piktavalių nusigręš Viešpaties veidas,
ir niekas nebeminės žemėj jų vardo.
Šaukias teisieji – juos Viešpats išgirsta,
iš visų nelaimių juos gelbi.
Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai,
išvargintas sielas pagydo.
Daugel bėdų ištinka teisuolį,
bet išvaduoja jį Viešpats.
Saugo Viešpats jo visus kaulus:
nė vienas jų nesulūžta.
Per nelabumą bedievis pražūva,
bus nubausti, kurie nekenčia teisingo.
Viešpats vaduoja saviškių gyvybę.
Sveikas išlieka, kuris prie jo glaudžias (Ps 33, 2–3. 16–23).
Santuokos paslaptis yra didelė, žvelgiant į Kristų ir Bažnyčią
Broliai! Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią (Ef 5, 21–32).
Pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius
Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“.
Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“.
Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 60–69).
Ir šį sekmadienį Evangelija kviečia įsiklausyti į Jėzų, į jo mums dovanojamus „amžinojo gyvenimo žodžius“, kad išmoktume gyventi meile ir tikėjimu ir būtume tvirti išbandymų valandą ir ištvermingi liudydami. Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo ieškančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik uolumo Tavo Žodį skelbiantiems ir drąsos Tave liudijantiems, kad įsišaknydinę Tavo Tiesoje ryžtumės priešintis blogiui ir augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Kūno ir dvasios žvilgsnis
21 eilinis sekmadienis
Kai Jėzus kalbėjo apie gyvąją duoną, kurią valgantys gyvens per amžius, ir kad ta duona būsiąs jo kūnas, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Net žinodamas, kad dėl tokių jo žodžių daugelis pasipiktins ir daugiau su juo nebevaikščios, Jėzus nepasitaisė, kad kažką pasakė ne taip, bet pridūrė: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63).
Dievo žodis kviečia stabtelėti ir pamąstyti apie mūsų gyvenimą, į kurį galima žvelgti dvejopai: kūno ar dvasios akimis. Nuo šio žvilgsnio priklausys, koks bus mūsų gyvenimas.
Jei žmogus mato tik savo kūną ir nieko daugiau, tuomet jis suvokia esąs šioje žemėje laikinas ir yra gundomas gyventi su šia diena; duoti savo kūnui viską, ko jis trokšta, o kūno norai yra begaliniai. Tokiam žmogui reikia daug pinigų, pramogų, malonumų, daug valdžios ir garbės. Toks žmogus tampa tarsi audringos jūros nešamas laivas, kurio laukia sudužimas. Kūno aistrų nešami žmonės siekia jokių varžtų nepripažįstančios laisvės. Šiandien jie bando perkurti net Dievo duotą žmogaus prigimtį ir siekia, kad tie norai būtų įteisinti, kaip visuomenės gyvenimo norma. Apie žmones, save suvokiančius kaip grynai kūniškas būtybes, Antrajame apaštalo Petro laiške rašoma: „Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas. Jų širdis išlavinta godulystės. Jie prakeikimo vaikai. Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė“ (2 Pt 2, 14. 17).
Jėzus nuolat kvietė savo klausytojus žvelgti į žmogaus gyvenimą dvasios akimis: žmogus nėra tik kūnas; jis turi nemarią sielą, jam yra skirtas amžinas gyvenimas, į kurį reikia eiti tiesos ir meilės keliu. Tas kelias nelengvas; apie jį Jėzus aiškiai kalbėjo: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Jėzus, žinodamas, kokie išbandymai laukia jo mokinių ir būsimų sekėjų, tai yra visų, įtikėjusių Jėzaus paskelbtąja Evangelija, paliko save Eucharistinėje aukoje, kad maitindamiesi eucharistine Duona būtume stiprūs ir drąsūs prisiimti sutinkamus sunkumus.
Tarnaudamas Simne netiesiogiai susipažinau su kunigu jėzuitu Antanu Šeškevičiumi SJ, kuris Alytaus griežtojo režimo lageryje atliko vienerių metų bausmę už tai, kad vaikus mokė tikėjimo tiesų. Per gerus žmones turėjau galimybę šiek tiek palengvinti šio kunigo kalinimo laiką. Šio pasišventusio kunigo biografija labai įspūdinga. 1946 metais už jaunimo organizavimą į Jėzaus Širdies Sargybos sąjūdį jis buvo nuteistas 25-eriems metams nelaisvės ir išvežtas į Vorkutą. Po Stalino mirties 1956 m. paleistas į laisvę neskubėjo grįžti į tėvynę, bet liko tarnauti tikintiesiems Altajaus krašte. Stargorode įkūrė bažnyčią ir dvejus metus dirbo sielovadinį darbą. Valdžiai uždraudus dirbti Stargorode kunigu, jis persikėlė į Kirgiziją, čia įkūrė bažnyčią ir tarnavo trejus metus. 1963 m. vėl buvo nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Pravieniškių ir Uralo lageriuose. 1969 m. grįžo iš lagerio, bet po dvejų metų vėl buvo nuteistas už vaikų katechizaciją kalėti Alytaus griežtojo režimo lageryje.
Skaitai šito kunigo biografiją ir negali atsistebėti, iš kur jis sėmėsi tokio tvirtumo ir pasiaukojimo tarnauti tikintiesiems Lietuvoje ir išblaškytiems Sovietų Sąjungos platybėse. Jo stiprybės šaltinis buvo gyvas tikėjimas, malda ir gyvoji Duona – slapta lageriuose švenčiamos Mišios. Į visus įvykius, taip pat ir į skaudžiai jį palietusias sovietinių teismų ištarmes kun. Antanas Šeškevičius žvelgė dvasios akimis. Jėzaus žodžiai, jo klausytojams atrodę kaip kieti ir nepriimtini, kunigui Antanui buvo tvirčiausia atrama. Ir jis nebuvo vienintelis taip pasiaukojamai tarnavęs dvasininkas. Daugelis ano meto kunigų, atlikę jiems paskirtą bausmę, neskubėdavo grįžti į Lietuvą, bet važinėjo pas ištremtus lietuvius bei vokiečius ir jiems tarnavo, rizikuodami, kad vėl gali būti suimti ir nuteisti.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar esame nuoseklūs savo tikėjime, ar gebame į viską žvelgti dvasios akimis. Tepadeda Viešpats ir mums būti tvirtiems, maitinantis Evangelijos žodžiu ir gyvybės Duona – Eucharistija.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius