Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“
Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį. (Lk 7, 11–17)
Švęsdami Tėvo dieną kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės Gyvybės Dievą ir už savo tėvus, ir už Lietuvą Tiesoje prašydami stebuklingo perkeitimo: kad Tas, kuris yra „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25)“ ir turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), apšviestų visus, gyvenančius nuodėmių tamsoje; kad išgydytų visa, kas sužeista, apvalytų, kas suteršta, ir atgaivintų, kas apmirę; kad išlaisvinęs iš nuodėmių vergijos suteiktų gyvenimo apsčiai. Prikelti naujam gyvenimui skelbkime nuostabius Viešpaties darbus ir mūsų neviltį pakeis Jo džiaugsmas, o egoizmą – gyvenimas dėl kito.
Mons. Adolfas Grušas. Užuojautos viešpats
Moteris, karstas, laidotuvių procesija… Taip galima būtų nusakyti Najine Jėzaus padaryto stebuklo aplinką. Žvelgiame į tragediją, kuri iš tiesų nėra kuo nors išskirtinė, tačiau pasižymi pačiu didžiausiu skausmu pasaulyje. Tamsi nevilties skylė, įtraukianti tėvo ar motinos, netekusių to, kas buvo jiems svarbiausia, gyvenimą. Tai netikėtas ir gąsdinantis šaltis, užgniaužiantis gerklę, kai žinome, jog viskas jau nebebus taip, kaip iki tol.
Evangelijos pasakojime minima moteris buvo našlė ir turėjo tą vienintelį sūnų, kuris jai, be abejo, buvo visas gyvenimas. Iš tiesų tame karste buvo suguldyti dviejų žmonių – sūnaus ir motinos – gyvenimai. Daugybę panašių istorijų ir mes visi esame girdėję, o gal ir patys patyrę. Juk mirtis neaplenkia nė vienų namų, bet mums visuomet atrodo, kad jos apsilankymas yra nelauktas, netikėtas ir pernelyg žiaurus. Skundžiamės ir priekaištaujame Dievui, kad mūsų trapius pečius užgriūna tokia sunki našta.
Ko gero, šiandien labai norėtųsi gauti atsakymą į šiuos kankinančius klausimus, tačiau Evangelija mums pasakoja apie Jėzų, kuris gedi drauge su verkiančia motina. Išganytojas ne pamėgina suprasti skausmą, bet pasineria į jį visa savo būtimi. Neseniai Jam buvo užduotas klausimas, kas yra žmogaus artimas. Šiandien Viešpats pats parodo, kad Jis yra artimas kenčiančiai motinai, nes nėra abejingas jos skausmui. Jėzus pasiima tą skausmą ant savo pečių, mėgina paguosti, sustiprinti, jei įmanoma, išgydyti kenčiančią širdį. Drauge kenčianti motina yra artimas Jėzui žmogus, nes suteikia galimybę parodyti tai, kas kilnaus ir gero yra Jo širdyje. Tai pasakojimas ne tik apie mirtį ir gyvenimą, bet apie tai, kad meilė artimui daro stebuklus.
Evangelija sako, kad Jėzui „pagailo moters“. Pirmasis Viešpaties atsakymas buvo – pajusti savo vaiko netekusios motinos skausmą. Išganytojas mato laidotuvių eiseną, girdi verksmą ir susijaudinęs sustoja. Jis neina toliau, kaip paprastai padaro žmonės, tokiu atveju manydami, jog visa tai jų neliečia. Ne. Jis sustoja ir švelniai sako moteriai: „Neverk!“ Tačiau Dievui nepakanka nušluostytų ašarų, Jis visuomet guodžia išlaisvindamas. Jis prisiartina prie žmogaus, kuris savo širdyje piktžodžiauja Dievui nuolat kartodamas: „Kodėl? Kodėl tai atsitiko kaip tik man? Ką blogo aš padariau?“, ir tada taria savo žodį.
Mes neturime jokio pagrindo manyti, kad ta savo sūnų laidojanti našlė būtų buvusi labai uoli tikinčioji ar būtų pasižymėjusi kokiais nors ypatingai gerais darbais. Evangelija apie tai nė neužsimena. Jėzaus, kuris visa širdimi myli gyvenimą, širdį palenkė jos skausmas. Ta moteris nieko nemaldavo, bet Dievas išklausė jos širdies skausmą. Tai visuotinė ir bežodė malda visų tų, kurie nebemoka melstis ar neturi tikėjimo. Dievas visuomet yra kartu su žmogumi taip, kaip motina būna šalia savo vaiko.
Jėzus priėjo, palietė neštuvus ir prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Kelkis, stokis, pakilk, – visi tie žodžiai mums primena prisikėlimą. Prikeltas jaunuolis atiduodamas motinai, kad jį apkabintų, dar kartą parodytų meilę, išsakytų jam savo jausmus, kad juos vėl jungtų tie ryšiai, kurie sieja žmones gyvenime…
Galbūt ir čia ne vienas pasakytų: „Kodėl tą stebuklą Jėzus padarė tik tai moteriai? Kodėl Jis to nepadaro kitiems, patiriantiems tokį patį skausmą?“ – ir, ko gero, suklystų. Ateityje ir prikeltojo jaunuolio, ir jo motinos vis tiek laukė mirtis. Viešpaties padarytas stebuklas tik patvirtino, kad yra dalykų, įveikiančių mirtį.
Tai suprato stebuklo liudininkai, kurie „garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado mūsų tarpe“. Padarytu stebuklu Jėzus papasakojo žmonėms apie užjaučiantį Dievą, kuris keliauja per visus pasaulio miestus ir kaimus, kuris prisiartina prie liūdinčiųjų ir verkia kartu su jais. Jis visuomet verkia su mumis, kuomet skausmas, atrodytų, susprogdins širdį, ir ragina daryti „stebuklus“, tiesa, ne prikeliant mirusius, bet būnant drauge su kenčiančiais, priimant kaip savo kito žmogaus raudą ir parodyta užuojauta prisiartinant prie Dievo, kuris kalba apie nesibaigiantį gyvenimą.
Leigh Mcleroy. Kodėl šiandien nevyksta stebuklai?
Gerai žinoma, kad Jėzus darė stebuklų. Kodėl juos darė? Ar stebuklai tebevyksta?
Šiandien, girdėdami žodį „stebuklas“, įsivaizduojame nutinkant kažką, ką kadaise laikėme neįmanoma – kad ir kas tai būtų. „Per stebuklą išlaikiau egzaminą! Juk beveik nesimokiau!“ – gali sušukti savo akimis netikintis studentas. Arba nuostabos kupini sutuoktiniai gali pareikšti: „Tikras stebuklas, kad mes laukiamės kūdikio. Jo laukėme dešimt metų!“
Šių situacijų dalyviams tokie rezultatai išties gali atrodyti stebuklingi. Tačiau visi žinome, kad reguliariai pasitaiko atvejų, kai studentai – net ir nepasiruošę – išlaiko egzaminus. O nėštumas yra natūralus biologiškai paaiškinamas įvykis, jei tik žmonės nevengia lytinų santykių, net jeigu praeityje jie ir buvo bergždi.
Tad jeigu šie paminėti įvykiai gali atrodyti netikėti, tačiau bent jau žmogiškai jie yra įmanomi.
Stebuklas, priešingai, yra kažkas, kam neegzistuoja natūralus paaiškinimas. Jei kai kas teigia, jog stebuklas įvyksta tada, kai antgamtė užima gamtinės plotmės vietą arba įsiveržia į jos plotmę, teologas C. S. Lewisas su tuo nesutinka. Jam stebuklai yra asmeninis arba ypatingas Dievo galios pritaikymas konkretiems atvejams, kuriuose „įsikūnijęs Dievas staiga ir konkrečioje vietoje padaro kažką, ką Dievas paprastai yra daręs ar darytų.“
Kodėl Jėzus daro stebuklus?
Tikriausiai nėra kito asmens, su kuriuo taip būtų siejamas stebuklų darymas, kaip Jėzus Kristus, paties Dievo Sūnus. „Jis pirmauja tarp kitų“, – sako Lewisas.
Evangelijose užfiksuota daugybė Jėzaus padarytų stebuklų. Kai kurie jų pateikiami visose keturiose knygose; kiti randami tik vienoje.
Trejus metus Jėzus iš Nazareto keliavo Galilėjos regione, mokė žmones ir skelbė Dievo karalystės atėjimą. Žmonės ėjo pas jį, nes tikėjo, jog jis turi galios jiems padėti ten, kur niekas – joks dalykas ir joks žmogus – negalėjo.
Pasakojimai apie jo padarytus stebuklus pritraukė minias. Kai kuriuos masino smalsumas, kitus – viltis, o dar kiti mėgino nutildyti jį.
Jėzus gydė ne visus, ne visus pamaitino ir ne kiekvieną jam brangų mirusįjį sugrąžino į gyvenimą. Jo stebuklai buvo nuoroda į tą dieną, kai jis valdys karalystėje, kurioje nebus ligos, alkio, mirties. Darydamas šiuos stebuklus, Jėzus parodo, kaip Dievas mano susidoroti nuodėmės epidemiją ir žmonių genties trapumu.
Kokius stebuklus darė Jėzus?
Jėzus neturėjo „stereotipinio“ stebuklo. Nebuvo jokio „triuko“, kurį jis būtų tobulinęs ir nuolat kartojęs, siekdamas padaryti įspūdį žmonėms aplink save. Vietoj to jis darė nepaprastus dalykus savo eilinės dienos eigoje.
Jis atstovavo savo šeimai vestuvių puotoje ir, pasibaigus vynui, pasirūpino, kad vandens sklidini indai taptų vynu. Nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo, iš kur atsirado skanusis „naujas“ vynas. Tačiau Jėzaus motina ir vyną pilstę tarnai gerai žinojo, kad tapo stebuklingo perkeitimo liudytojais.
Jis sutiko moterį prie šulinio; netrukus pasakė apie ją pačią dalykų, kuriuos ji ilgą laikė slėpė nuo visų – dalykų, kurių šiaip jis negalėjo žinoti. Tą akimirką jis pralaužė jos gynybinį šarvą ir apnuogino jos širdį. Tuomet pasiūlė dalykų, kurių ji labiausiai ilgėjosi: atleidimą ir naują gyvenimą. Ji patyrė apreiškimo ir išgelbėjimo stebuklą.
Dauguma Jėzaus veiksmų yra išgydymo stebuklai. Vos vienu ištartu žodžiu jis išgydė romėnų šimtininko mirštantį sūnų. Jėzus niekada nebuvo nei matęs, nei lietęs berniuko. Kai kariškis maldavo Jėzaus ateiti prie sergančio jo vaiko lovos, Jėzus jam pasakė, kad berniukas jau sveikas. Grįžęs namo tėvas pamatė, jog tai buvo tiesa.
Vyrui, dešimtmečius gulėjusiam lovoje, jis liepė keltis ir vaikščioti – ir kai šis pamėgino – pavyko. Jis sugrąžino regėjimą aklam gimusiam vyrui, patepęs jo akis žemės dulkėmis sumaišytomis su seilėmis. Kaip pasakoja evangelistas Matas: „Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos“ (Mt 15, 30).
Kartais Jėzus fiziškai paliesdavo tuos, kuriuos gydydavo, kartais – ne. Tačiau tie, kuriems jis padėdavo, visada išeidavo gavę daug daugiau gero, nei prašė ar tikėjosi.
Jėzus darydavo ir aprūpinimo maistu stebuklus, tiek didelius, tiek mažus. Jis padaugino penkis kepaliukus duonos ir dvi mažas žuvis, pamaitinti penkiems tūkstančiams. Jis sumokėjo šventyklos mokestį Kafarnaume, pasakydamas apaštalui Petrui (žvejui), kad pažvejojęs, ras šekelį pirmos sugautos žuvies žiaunose. Taip ir nutiko.
Vieni įspūdingiausių Jėzaus padarytų stebuklų yra galios ir valdymo parodymas sukurtosios tvarkos atžvilgiu. Jo mokiniai matė jį vaikščiojantį vandeniu šėlstant audrai. Jo draugės Marija ir Morta liudijo, kad Jėzus pašaukė jų brolį Lozorių iš kapo keturios dienos po mirties.
Ką reiškia Jėzaus stebuklai?
„Visi Jėzaus padaryti stebuklai, – sako autorius Ericas Metaxas, – nurodo į kai ką daugiau, nei matyti plika akimi. Jie siekia atkreipti dėmesį į kažką anapus paties stebuklo.“ Stebuklai yra kur kas daugiau, nei vien antgamtinis žemiškų problemų sprendimas. Jie išreiškia Dievo charakterį, pasakoja apie Dievo karalystę ir rodo Dievo galią.
Pastorius ir teologas Timothy Kelleris sako: „[Stebuklai] veda ne vien į žinojimu grįstą tikėjimą, bet į garbinimą, baimę ir nuostabą. Jėzaus stebuklai niekada nebuvo magiški triukai, skirti padaryti įspūdį ar priversti… Vietoj to, jėzus naudojo savo galią gydyti ligonius, pamaitinti alkstančius ir prikelti mirusius. Kodėl? Mes modernūs žmonės apie stebuklus galvojame kaip apie natūralios pasaulio tvarkos sustabdymą, tačiau Jėzui jie turėjo reikšti natūralios pasaulio tvarkos atkūrimą.“
Biblija pasakoja mums, kad Dievas pasaulį sukūrė ne tam, kad jame klestėtų ligos, badas ir mirtis. Jėzus atėjo tam, kad atpirktų tai, kas neteisinga, ir išgydytų tai, kas palaužta. Jo stebuklai nėra vien įrodymai, kad jis turi galią, bet ir nuostabus išankstinis paragavimas to, ką jis ketina su ta galia pasiekti. Jėzaus stebuklai nėra vien iššūkis mūsų protams, bet pažadas mūsų širdims, kad pasaulis, kokio visi trokštame, jau pakeliui. Koks yra didžiausias Jėzaus stebuklas?
Kai kurie, kaip C. S. Lewisas, teigia, kad didžiausias Jėzaus Kristaus stebuklas buvo įsikūnijimas – gimimas šiame pasaulyje mergelės, vardu Marija, įsčiose. Nesunku suprasti, kodėl. Joks kitas jaunas vyras iki jo ar po jo nėra teigęs, kad jo tėvas yra Dievas, nei nenurodė, kad jį pradėjo Šventoji Dvasia. Dievo gimimas žmogaus kūne yra stebuklingas.
Kiti teigia, kad prisikėlimas – Jėzaus sugrįžimas į gyvenimą trečią dieną po mirties – yra net dar didesnis stebuklas. Ir šįkart, nėra sunku pasakyti, kodėl. Istorija tokia neturinti precedentų, kad daugelis netikėjo ja anuomet ir daugelis vis dar ja netiki.
Tačiau tikriausiai didžiausias stebuklas yra tas, kuris tampa įmanomas šių dviejų dėka: stebuklas, kuris įvyksta tada, kai vyras ar moteris, kurių širdys yra uždarytos Dievui, ima tikėti Dievu, pasikliauti juo ir yra jo perkeičiami.
„Didžiausias stebuklo įrodymas, – rašo Metaxas, – yra pasikeitęs gyvenimas, kai žmogus iš netikėjimo pereina į tikėjimą.“ Ženklai ir nuostabūs dalykai, kokius darė Jėzus, gali pasitaikyti rečiau arba būti sunkiau įrodomi nei praeityje, tačiau vyrai ir moterys visame pasaulyje liudija, kad tikėjimo stebuklas tęsiasi aplink mus kasdien.
Stebuklai baigėsi?
Kai kurie tikintieji Dievo stebuklais kartais sako, kad stebuklai nebevyksta – kad jie vyko Jėzaus dienomis ir Senojo Testamento laikais, tačiau ne dabar. Kiti tiki, kad Dievas ir toliau pasaulyje daro stebuklus.
Nesvarbu, kad ir koks būtų šiuolaikinių žmonių supratimas apie stebuklus, krikščionys tiki, jog kai Jėzus nebevaikšto šia žeme, jo mirtis ir stebuklingas prisikėlimas nutiesė kelią Šventosios Dvasios atsiuntimui į pasaulį. Nuo tada Dievo galia tapo mums prieinama ir nuolat veikia prieš tamsos ir blogio, mirties ir skausmo jėgas.
Johnas Piperis rašo: „Nuo tada, kai tapome klusnūs Dievo gerumo laisvei ir suverenumui, trokšdami daryti tai, kas jam patinka, manau, turėtume nuolat melsti stebuklingo Dievo įsikišimo. Mes nediktuojame, kada ir kokių ar kiek stebuklų Dievas turėtų padaryti tarp mūsų. Tačiau neprašyti jų, man atrodo, reikštų turėti pasaulietinį ir natūralistinį mąstymą, o ne biblinį.“
Pagal ExploreGod.com parengė S. Žiugždaitė