Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.
Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.“ (Lk 3, 1–6)
Kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje, kad Dievo malonės vedami, atrastume Jėzų Kristų – tiesų kelią į dangiškąją Jeruzalę. Kad savo širdyje, šių dienų tyruose, išgirstume Dievo žodį ir atsitiestume.
Giovanni Giorgianni SJ. Taisykite kelią
Tai Jėzaus pirmtako, Jono Krikštytojo, raginimas, atsiliepiantis į giluminį žmogaus poreikį – teisingumo poreikį. Jis sako: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!
Šie žodžiai skamba kiekvieno lūpose ir širdyje, tai dejonė dėl pasaulyje vykstančių negerovių: viskas nesiseka; negera vyriausybė, valdžia, darbas, draugystės, finansai, šeima. Kiekvienas norėtų, kad viskas būtų gerai, ir ieško išeities – priima politinius, socialinius ar techninius sprendimus, mėgina pertvarkyti institucijas. Gerai, bet čia kyla didelė rizika: kas stato ant smėlio, be tvirto pagrindo, pamiršta, kad norint keistis visų pirma reikia būti žmogumi, turinčiu savo troškimų, įsitikinimų, vertybių, ir kad egoizmą reikia pakeisti dosnumu, sugedimą – garbingumu, malonumų ir savo teisių ieškojimą – pareiga darbuotis dėl bendro gėrio, religinį abejingumą – krikščioniško gyvenimo praktikavimu. Ir tai tinka kiekvienam.
Taisykite takus Viešpačiui, sako Krikštytojas, tuos takus, kuriais turi eiti Viešpats, kad skleistų savo malones, kad atvestų sutrikusią žmoniją į tikėjimo vienybę, meilę ir viltį. Viešpats nori tiesaus, sąžiningo, tikro kelio. Skausminga matyti, kaip dažnai žmonės iškraipo žodžių prasmes savo naudai, kaip nesilaiko pažadų ar duoda juos siekdami naudos, norėdami pasipelnyti, siekdami piktavališkų tikslų, o paskui net nenori pasižiūrėti kitam į akis, kad nebūtų priversti keistis; sako netiesą, visų pirma savo pačių atžvilgiu, norėdami išlaikyti „ramią“ sąžinę. Ištiesinkite takus, gyvenkite pagal teisingumo ir garbės reikalavimus – tai raginimas, kuris skirtas kiekvienam, valdomam daugybės pagundų, ypač – visiems būdingos klaidingos nuostatos, jog globaliu blogio plitimu galima pridengti kiekvieną atskirą blogio apraišką – atseit taip daro visi – ir taip pateisinti savo netinkamą elgesį.
Ar yra išeitis?
Kiekvienas mėginimas taisyti padėtį, paremtas žmogiškomis pastangomis, net ir siekiant to nuoširdžiai, lieka neveiksmingas, nes negali pasiekti sąžinės gelmių ir jos perkeisti. Reikalingas Kitas, kaip sakė Krikštytojas: galingesnis, kuris krikštija Šventąja Dvasia. Tai Kristus, kuris gali atnaujinti žmoniją iš vidaus, kai ši atsiveria jo malonei. Jis krikštija Dvasia – tai perkeitimas, įvykstantis sielos gelmėje. Dvasia suteikia jėgų atgimti. Kristus išlaisvina iš nuodėmės, atgaivina, sutvirtina draugystę tarp nuodėmingo žmogaus ir Dievo, atnaujina ryšius tarp pačių žmonių. Kristus yra mūsų išgelbėjimas, kuriam patikime save ir savo giliausius troškimus.
Tačiau labiausiai liūdinantis mūsų laikų nusistatymas yra įsiviešpatavęs abejingumas dieviškumui. Krikščionybei gimus, buvo aiškus skirtumas tarp jos siūlomo gyvenimo ir tuo metu viešpatavusio sugedimo, todėl tarp susižavėjusių žmonių sparčiai plito dangiška žinia, vertybės ir viltis. Pražydus kankinystei ir šventumui, pagoniškas pasaulis tapo krikščionišku.
Šiandien pasaulis lieka abejingas krikščionybei. Po dviejų tūkstančių metų žmonijos istorija nebenori dieviškos paramos. Tai nereiškia, jog Dievas tapo silpnas. Jo malonė visuomet yra laiminanti ir gydanti. Dievas gali, kaip kad sakė pranašui Ezekieliui, suteikti gyvenimą net išdžiūvusių kaulų laukui. Tačiau Jam reikia bendradarbiauti su žmonėmis, ir pirmas veiksmas čia turėtų būti dėmesys nežemiškiems dalykams. Kaip gali matyti tas, kuris užmerkia akis? Kaip galima išgelbėti tą, kuris spardosi, kad tik nebūtų nukeltas nuo savo paties namo griuvėsių?
Būti dėmesingiems Dievui, kuris mus kviečia ir nori išgelbėti, – pirmoji mūsų pareiga. Sunkumų kyla, kai Dievas nori išvaduoti žmogų iš nuodėmės, tuo tarpu žmogus nelaiko nuodėmės tuo, iš ko jį reikėtų vaduoti. Būtent dėl to Kristus atėjo į pasaulį, kentėjo ir mirė, tačiau žmogus dažnai nenori apleisti savo įpročių, pomėgių, pats įkalina save savo prisirišimuose ir lieka kurčias Dievo kvietimui.
Būkim budrūs: atmesdami malonę nepadarome žalos amžinybės Viešpačiui, tačiau užsitraukiame nemalonę, kuri atsisuka prieš mus. Paklausykime Krikštytojo kvietimo, kurį Bažnyčia kartoja: ištiesinkite takus, kad Viešpats galėtų ateiti. Tai reiškia: atleiskite įžeidimus, palikite apmaudą, nutraukite nuodėmingus ryšius, pakeiskite darbo būdą, jei jūsų darbas neneša vaisių, atitaisykite padarytą blogį. Pasirinkite nuoširdų, tiesų kelią pasitikdami ateinantį Kristų, kuris dovanoja amžiną išganymą.
Vertė Dalia Žemaitytė