Raupsuotasis turi gyventi atskirtas, už stovyklos
Viešpats bylojo Mozei ir Aaronui: „Žmogų, kuriam ant odos atsirastų patinimas ar išbėrimas, ar pašviesėjimas – tai raupsų ligos požymiai – reikia pas kunigą Aaroną arba pas kurį jo sūnų kunigų nuvesti. Raupsuotasis, tokios ligos ištiktasis, turi dėvėti įplėštais drabužiais, būti palaidais plaukais, prisidengęs burną ir šaukti; „Nešvarus! Nešvarus!“ Kol ta liga nepaliauja, tol jisai nešvarus; jisai nešvarus ir turi gyventi atskirtas; vieta jam gyventi yra už stovyklos“. (Kun 13, 1–2. 45–46)
Tu esi man prieglauda, išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi
Laimingas, kam neteisybės atleistos,
kam Dievas uždengia kaltybes.
Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
kurio viduje nėr apgaulės. –
Pasisakiau tau nusikaltęs,
nuodėmę lioviausi slėpęs.
Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
ir tu man atleidai nelemtą kaltybę. –
Džiaukitės jūs, kad Viešpatį turit,
jums, teisingieji, džiūgaut, didžiuotis,
nes širdys jūs tyros. – (Ps 31, 1–2. 5. 11)
Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!
Broliai! Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei. Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios, šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti. Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi! (1 Kor 10, 31–11, 1)
Raupsai pranyko, ir jis tapo švarus
Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk 1, 40–45)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kartu su visa Lietuvos tikinčiųjų bendruomene pasiaukokime Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai:
Švenčiausioji Mergele Marija, Tu dėl gailestingojo Dievo troškimo išgelbėti žmogų sutikai būti nuolankia Viešpaties tarnaite ir buvai prie savo Sūnaus, kai Jis už mus aukojo gyvybę kaip tobulo klusnumo auką savo Tėvui.
Įkvėpti Tavo pavyzdžio, o Malonėmis apdovanotoji, vienydamiesi su Tavo motinišku troškimu užtarti kiekvieną, kas šaukiasi Tavo pagalbos, Tavo Nekaltajai Širdžiai aukojame šių dienų Lietuvą.
Pavedame Tavo globai vaikus melsdami, kad jie užaugtų tikinčiais ir dorais ateities Lietuvos kūrėjais.
Pavedame jaunimą, kad uoliai ieškotų tiesos ir nepristigtų ryžto tinkamai atsiliepti į savo pašaukimą.
Pavedame sutuoktinius, kad Lietuvos šeimos taptų tvirtos ir ištikimos meilės bendruomenėmis bei darnios visuomenės pagrindu.
Pavedame sąžiningai dirbančių žmonių triūsą, melsdami, kad darbas ne tik didintų gerovę, bet ir vestų į šventumą bei leistų būti ištikimais Gerosios Dievo naujienos nešėjais.
Pavedame kenčiančių, ligonių ir senelių kantrybę, kad ji mus skatintų gailestingumo darbams ir nesavanaudiškai pagalbai.
Pavedame mūsų žmonių troškimą kurti krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą visuomenę, kad visa Lietuva gyventų laisvėje.
Marija, Tu iš kunigaikščių miesto Trakų nuo seno meilingai globoji Lietuvos žmones. Padėk mums gyventi taip, kaip trokšta Nekaltoji Tavo Širdis, ir savo darbais teikti garbę Dievui, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Žmonija serga nematomais raupsais