Štai tavo Gelbėtojas ateina
Viešpats liepia skelbti iki žemės pakraščių: „Sakykite Siono dukrai: štai tavo Gelbėtojas ateina. Štai tie, kuriuos jis uždirbo, ateina su juo, kuriuos įsigijo, žengia jo priekyje. Jie bus vadinami ‘Šventoji tauta’, ‘Viešpaties atpirktieji’. O tu vadinsies ‘Ieškomas, nepaliktas miestas’“. (Iz 62, 11–12)
Šiandien šviesa nušvito: mums užgimė Viešpats
Viešpats – pasaulio Valdovas:
tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
Byloja dangus apie jo teisingumą,
jo garbingumą regi pasaulis. –
Palaimos šviesa teisingajam šviečia,
tiesios širdies žmogui – linksmybė.
Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty,
jo šventąjį vardą minėkit. – (Ps 96, 1 ir 6. 11–12)
Jis išgelbėjo mus dėl savo gailestingumo
Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo Dvasios per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojai. (Tit 3, 4–7)
Piemenys rado Mariją, Juozapą ir kūdikį
Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.
Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.
Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta. (Lk 2, 15–20).
Atpirkėjo gimimą džiaugsmingai švenčiantiems duok mums, Viešpatie, ryžto Jo gimimo slėpinį pažinti ir apmąstyti, Jo veikimą mūsų gyvenime atpažinti, kad atmestume nevilties ir nemeilės kultūrą ir dalytumės Įsikūnijusio Žodžio džiaugsmu. Melskimės asmeniškai ar bendruomenėje ir už Lietuvą Tiesoje – teišvaduoja Žodis, tapęs Kūnu, mūsų tautą iš nuodėmių vergijos, teapvalo ją ir teveda teisumo takais, o visiems geros valios žmonėms romusis Karalius tesuteikia malonę dalyvauti šiame išganymo slėpinyje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta (Edita Štein, † 1942). „Bėkime į Betliejų“
Tamsa apgaubė žemę, ir Jis atėjo kaip šviesa, spindinti tamsoje, tačiau tamsa jo neužgožė. Tiems, kurie jį priėmė, Jis atnešė šviesą ir taiką. Taiką su Tėvu danguje, taiką su visais, kurie, kaip ir jie, yra šviesos vaikai ir dangiškojo Tėvo vaikai, ir gilią vidinę širdies ramybę, tačiau ne taiką su tamsos vaikais. Šiems taikos kunigaikštis atneša ne taiką, bet kalaviją. Jiems Jis – suklupimo akmuo, su juo susidūrę jie pražūna. Tai sunki ir rimta tiesa, kurios neturime leisti paslėpti nuo mūsų prakartėlės kūdikio poetiniam žavesiui. Tapimo žmogumi paslaptis ir pikto paslaptis yra artimai susijusios. Iš dangaus nužengusios šviesos akivaizdoje nuodėmės naktis rodosi dar juodesnė ir kraupesnė. Kūdikis prakartėlėje ištiesia rankutes, o jo šypsena, rodos, jau sako tai, ką vėliau ištars vyro lūpos: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti.“
Į jo kvietimą atsiliepia piemenys, kuriuos Betliejaus laukuose pasiekė dangiškosios šviesos spindėjimas ir kuriems angelo balsas paskelbė džiugiąją naujieną. Atviromis širdimis ištarę „Bėkim į Betliejų“, jie leidosi į kelią. Karalius, atkeliavusius iš tolimo Rytų krašto, vedamus panašaus paprasto tikėjimo, sekusius nuostabia žvaigžde, užliejo kūdikio rankų išlieta malonės rasa ir jie „be galo džiaugėsi“. Šios rankos tuo pat metu ir dovanoja, ir reikalauja: jūs, išminčiai, dėkite savo išmintį į šalį ir tapkite paprasti kaip vaikai; jūs, karaliai, atiduokite savo karūnas bei lobius ir nusižeminę nusilenkite karalių karaliui, nedelsdami prisiimkite vargus, kentėjimus ir sunkumus, kurių reikalauja tarnystė Jam. Jūs, vaikai, patys iš savęs dar nieko negalite duoti, kūdikio rankos paima visą jūsų trapų, vos prasidėjusį gyvenimą: nerasite jam geresnės paskirties, nei paaukojimas gyriaus Viešpačiui. „Eikite paskui mane“, – kalba kūdikio rankos, vėliau tai ištars vyro lūpos. Taip jos kalbėjo mokiniui, kurį Viešpats mylėjo, dabar jis taip pat yra vienas iš prakartėlės palydos. Ir šventasis Jonas, tyros, vaiko širdies jaunuolis, nusekė Jį, neklausdamas kur ir kam. Palikęs tėvo valtį, jis sekė paskui Viešpatį visais jo keliais iki pat Golgotos.
Mons. Artūras Jagelavičius. Kalėdų ėdžios Kryžiaus šešėlyje
Kristaus Gimimas (Kalėdos)
Milijonai žmonių visame pasaulyje šiandien švenčia Kristaus Gimimo šventę. Nors kiekviena tauta turi savas nepakartojamas tradicijas, ši diena visur neša daug šilumos, nuoširdumo ir džiaugsmo. Ir tai, be abejo, pati šeimyniškiausia šventė. Kūčių šventinis stalas suburia visą šeimą, skamba bendra malda ir artimieji keičiasi dovanomis – visa tai yra neatskiriama šventės dalis. Daugelyje šalių Kristaus gimimą švenčia tiek tikintys, tiek netikintys. Kalėdos ir jų tradicijos tapo tautos kultūros dalis. Tai neabejotinai turi teigiamų savybių. Šilumos ir nuoširdumo niekada per daug nebus. Tačiau tas faktas, jog krikščioniškos šventės tampa liaudies kultūros dalimi, kelia ir tam tikrą pavojų. Per siekimą kuo geriau suorganizuoti šventę, pripirkti daug dovanų, net tikintieji gali pamiršti šventės pačią esmę. Tada kasmet labiau kreipiamas dėmesys į dovanas nei į žmones, nei į savo sielos atgimimą. Taigi ar užteks mums šiandien džiaugsmo ir širdies šilumos, idant padarytume šią šventę savo artimiesiems šviesią ir džiaugsmingą?
Užteks, jeigu suvoksime, kodėl Kristaus gimimas yra tokia žmogiška šventė, jeigu suvoksime įvykių, tapusių šaltiniu daugeliui krikščionių kartų, esmę. Pačią brangiausią dovaną mes gauname šiandien iš Dievo. Jeigu priimsime Ją, gebėsime ir kitus dvasiškai apdovanoti.
Kokia tai dovana? Tai Kūdikėlis, gimęs Betliejuje ir paguldytas ėdžiose. Jis atėjo pas mus, gimė mums prieš du tūkstančius metų. Ši džiaugsminga žinia apie Jo atėjimą yra skirta kiekvienam žmogui, ir kiekvienas turi rinktis: priimti Kristų ar nepriimti jo. Kokia nepaprasta Kalėdų nakties paslaptis: Dievas, visatos Kūrėjas, tapo dėl mūsų mažu beginkliu vaikeliu. Ką galima rasti meilesnio už nekaltą kūdikį? Ar atsirastų tokių, kurie nejaustų jam meilės ir užuojautos? Kas galėtų ant jo pykti ar jo bijoti? Priešais tave guli Kūdikėlis Jėzus. Kaip ir mes visi, jis kentė skurdą, netgi daugiau nei paprasti vaikai. Argi galėtume Jo nepasigailėti, Jo nemylėti? Argi galėtume Jo bijoti ar Juo nepasitikėti? Gal tai tik pasaka, sukurta mums, suaugusiesiems, sujaudinti? Susiedami šių įvykių aprašymą Luko evangelijoje su sudėtingu šv. Jono tekstu, pajuntame Vaikelio, gimusio skurde, realybę. Šioje istorijoje nieko nėra išgalvota. Gyvasis Dievas atiduoda Save į mūsų rankas. Gili šio įvykio prasmė viršija visus mūsų tradicinius prakartėlės su asiliuku ir jaučiu įsivaizdavimus – Dievas atėjo kartu su mumis kentėti žemės nepriteklių. Šie kentėjimai prasidės bėgimu į Egiptą ir galiausiai baigsis mirtimi ant Golgotos. Kalėdų ėdžios visada stovi kryžiaus šešėlyje.
Būtent kryžiaus šešėlis daro Kalėdų naktį dar šviesesnę, nes ši šventė spindi begaline Dievo meile žmogui. Per Išganytojo neturtingumą, pažeminimus ir kančią mums kartoja: „Aš myliu jus, myliu kiekvieną iš jūsų kaip savo Sūnų, kurį atiduodu jums, dėl jūsų išganymo.“ Jeigu mes savo sielon priimsime šiandien gimusį Kūdikį, priimsime Dievo meilę ir sutiksime būti mylimi.
Priimdami Jėzų priimame ir žmogiškąją prigimtį. Jeigu visa širdimi priimsime tiesą apie Dievą, tapusį žmogumi, mums nekils pagundų atmesti tai, kas yra žmogiška gyvenime. Daug krikščionių žiūrėjo ir žiūri įtariai į žmogiškąją kultūrą, į paprastus žmonių džiaugsmus. Tačiau Jėzus priėmė žmogiškąją prigimtį, kad ją išgydytų nuo nuodėmės, o ne kad pasmerktų ar sunaikintų.
Kalėdos yra žmogaus šventė. Gimė Žmogaus Sūnus. Dievas įėjo į istoriją kaip žmogus – vienas iš milijardų, kurie gimė, gimsta ir gims šioje žemėje, bet kartu ir Vienintelis. Savo Įsikūnijimu jis suformavo tokią žmogiškosios būties pilnatvę, kokią buvo numatęs suteikti žmogui nuo amžių pradžios. Kiekvieno iš mūsų gimimą užregistravo valstybinės institucijos. Gimus Kristui, taip sutapo, jog Romos imperatorius Augustas (kuris viešpatavo nuo 30 m. prieš Kr. iki 14 m. po Kr.) sumanė suskaičiuoti, kiek jo valdomoje imperijoje yra pavadinių, t. y. kiek gyventojų. Tuomet gimė dangaus pavaldinys, Dievo Sūnus, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Žmogus paprastai yra skaičiavimo subjektas, kuris dažniausiai vertinamas kiekybiškai, o ne kokybiškai, kaip vienas iš milijardų. Bet iš tikrųjų žmogus nėra vienas iš milijardų, jis yra vienas, vienintelis ir nepakartojamas! Žmogus – tai unikumas. Todėl mes, švęsdami mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus gimtadienį, liudijame, jog kiekvienas žmogus yra vienintelis, nepakartojamas ir neįkainojamas! Saugokime tad kiekvieno žmogaus gyvybę. Kalėdos atneša nepaprastą šviesą, kurioje suprantame žmogus kilnumą. Žmogaus asmens kilnumas yra didžiausias žmogus gėris, juo jis viršija visas medžiaginio pasaulio vertybes. Visas žmogaus asmens kilnumo grožis pasireiškia tada, kai atsižvelgiama į jo kilmę ir paskirtį. Dievo sukurtas kaip jo atvaizdas ir į jį panašus, žmogus atpirktas švenčiausiuoju Kristaus krauju. Dievas tapo žmogumi. Koks didelis šioje Kalėdų šviesoje tikrasis žmogaus orumas – būti žmogumi. Kai mūsų širdis prisipildys ramybės ir dėkingumo Dievui, tapsime žmogiškesni. Dievas myli kiekvieną žmogų. Tad ir mes mylėkime žmones, ypač mažus ir neturtingus: jie mums primena Dievo meilę Betliejuje.
Kas yra meilė? Šiandieninė šventė duoda vienareikšmį atsakymą – tai begalinė dovana. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sako: „Gyventi meile reiškia save visiškai atiduoti.“ Štai kodėl Viešpaties gimimas yra mūsų dvasiai pati šilčiausia ir žmogiškiausia šventė. Mus džiugina Dievo meilė ir pakylėtas link Viešpaties žmogaus orumas. O kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų ir kad mes jį galėtume perduoti kitiems, neužmirškime – Kalėdų šventės kaina buvo šaltas Betliejaus tvartelis ir nepatogios naujagimiui ėdžios, lyg būsimos kryžiaus kančios šauklys.