Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti.
Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.
Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“
O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.
Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. (Lk 19, 1–10)
Visas mūsų gyvenimas, nors ir paliestas nuodėmės trapumo, yra lydimas ir mus mylinčio Dievo žvilgsnio. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime tikėjimo ir pasitikėjimo dovanos, kad ir mes galėtume dalytis Jo dovanomis ir tapti Dievo meilės ir gailestingumo ženklais bei įrankiais.
Mons. Artūras Jagelavičius. Palaimintas šilkmedis
Šio sekmadienio Evangelija mus moko pasitikėjimo ir vilties. Kad ir kaip būtume nusidėję ir puolę, niekada nepraraskime vilties. Šv. Augustinas sako: „Kas myli – niekada nepraranda vilties!“ Jėzus gerbia mūsų laisvę, mūsų pastangas kopti savo dvasia aukščiau, lyg Zachiejui į medį. Jėzus nepaliaujamai beldžia į mūsų širdį per sąžinę. Meilė niekada nesiduoda nugalima. Antroji pamoka mus moko tarpusavio broliškumo. Su savo broliais ir seserimis, su savo artimaisiais taip turime elgtis, kaip Dievas elgiasi su mumis. Ne teisti, ne smerkti, bet stengtis suprasti kitą žmogų, jam pagelbėti, atleisti be jokių išlygų. Užmirškime blogį be jokio kartėlio. Kaip mirusių žmonių kūnai turi savo kapus, taip ir blogis palaidojamas atleidžiant. Tik tuomet būsime tikri Kristaus mokiniai.
Zachiejus, turtingas žmogus, visame miestelyje žinomas muitininkų viršininkas, vidury baltos dienos ropščiasi į medį. Jo padėties visuomenėje ir jo turtų šiandien daug kas pavydėtų. Tad ko jam dar trūko, kad jis kaip vaikas lipo į medį? Ten kabarotis tokį turtingą žmogų privertė širdies nerimas, kilęs dėl nepaaiškinamos tuštumos, kurią jis jautė širdyje. Kažkoks rūpestis, kažkoks neatsakytas klausimas nuo ryto iki vakaro graužė jo širdį. Šis širdies nerimas daugeliui yra gerai pažįstamas – prasmės, teisingumo ar svarbaus veikimo trūksta mūsų gyvenimui. Tai nerimas dėl gyvenimo klaidų ir nuodėmių. Širdies nerimas daugelį šeimų skatina ieškoti tauresnės gyvenimo prasmės ir gerovės nei turtai, prabanga ir garbė. Tai nerimas, kylantis dėl vienatvės ir gyvenimo be meilės.
Ne vienas iš mūsų ašarodamas kartu su šv. Pranciškumi Asyžiečiu atsidustų: „Meilė nemylima!“
Šv. Justinas, 166 m. miręs kankinio mirtimi, pirmiau buvo žymus pagonių mąstytojas. Jis daug skaitė, mokėsi, tyrinėjo, bet niekur nerado nusiraminimo. Kartą vaikštinėjo Romoje Tiberio upės krantine. Iš kažkur šalia jo atsirado senelis ir paklausė, apie ką taip mąstąs. Justinas atsakė ieškąs tiesos. Senelis nurodė, kad tikroji tiesa esanti Šventajame Rašte. Mąstytoją sudomino naujoji knyga ir jis pradėjo ją atidžiai skaityti. Skaitydamas atsivertė ir tapo uoliu krikščionimi, Kristaus mokslo platintoju ir gynėju nuo pagonių. Yra išlikę šv. Justino knygų, vadinamų apologijomis, t. y. tikėjimo apgynimais. Savo raštus Justinas siųsdavo daugiausia Romos imperatoriams. Pagonių filosofo Krescencijaus apskųstas, buvo suimtas ir, jam nesutikus grįžti į pagonybę, žiauriai nukankintas.
Tad mūsų gyvenime auga tas palaimintas šilkmedis, kurį mūsų širdin Viešpats jau seniai pasodino. Tai Viešpaties ilgesys. Ir visų galingiausias ir aukščiausias šilkmedis yra Kristaus Kryžius, pasodintas žmonijos išganymo istorijoje. Jėzus punktualiai ateina į susitikimą. Pakelia aukštyn neramų savo žvilgsnį, ar suras mus ten aukštai, ar mes jau įkopėme į Kryžiaus medį? Galiausiai Jo akys nušvinta džiaugsmu, jis pamato žmogų, laukiantį susitikimo su Viešpačiu. Pamato žmogų, kurį kančios, nelaimės, ašaros, išlietos dėl klaidų ir nuodėmių, užkėlė ant šilkmedžio. „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5). Ir Zachiejus po šitiek metų vienatvės pasijuto Viešpaties išklausytas ir mylimas, jis priima Jėzų taip džiaugsmingai, lyg būtų gimęs iš naujo.
Išganymas yra Viešpaties dovana, suteikiama nusidėjėliui nemokamai, tai dovana, kurios Zachiejus neprašė, bet jam užteko išminties jos neatmesti ir priimti su meile. Šiandien Viešpats gali sustoti ir prie tavo namų: jei tu nori priimti Jėzų. Jis eina mūsų miesto gatvėmis, eina mūsų istorijoje ir beldžia į širdies duris. Ieškokime, brangieji, susitikimo su juo.