Geroji Naujiena: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“

Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk 10, 35–45)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus Kristaus suteikti mums tarnystės dvasią – kad neįkliūtume į garbės ir galios troškimo pinkles, kad tapę ištikimais Jo tarnais skelbtume Evangeliją ir liudytume Jo meilę ir gailestingumą.

Apaštalinis Nuncijus Luigi Bonazzi: „Kilniausia veikla – būti tiesos tarnais“

Apaštalinio nuncijaus Luidžio Bonacio žodis per Palaimintojo Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 20-ųjų metinių minėjimą Lietuvos parlamente 2013 m. rugsėjo 10 d.

Garbingieji Seimo nariai,

Man didelė garbė būti su jumis šiandien, kai minime Palaimintojo Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtąsias metines. Ačiū, kad mane pakvietėte.

Leiskite man pradėti mintimi apie Gyvenimą. Popiežius Jonas Paulius II mėgo kalbėti apie mirtį – tą esminę žmogiškąją patirtį – kaip apie „perėjimą iš gyvenimo į gyvenimą“. Jonas Paulius II yra gyvas, jis gyvena Dieve, todėl yra čia su mumis, ir toliau rūpinasi mumis, mūsų darbais. O jums jis padeda jūsų ypatingoje misijoje.

Šioje trumpoje kalboje norėčiau sutelkti dėmesį į garsiuosius Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Nebijokite! Atverkite duris Kristui!“

Prisiminkime, su kokia drąsa šie žodžiai buvo ištarti pirmą kartą baimės prislėgto pasaulio akivaizdoje 1978 m. spalio mėnesį.

Ir pagalvokime, kokią reikšmę šie žodžiai turėjo, kai Popiežius ištarė juos čia, Vilniuje, 1993 m.: „Nebijokite! Plačiai atverkite duris Kristui!“ Tai buvo jau kiti laikai: ilgi priespaudos ir kankinystės metai jau buvo užleidę vietą atgautai nepriklausomybei, o kartu su ja – laisvės, gerovės, tvirtos taikos pažadui.

Šiandien turime nuolankiai paklausti savęs: ar šis pažadas išsipildė per tuos du dešimtmečius? Atsakymas čia, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio kraštų, geriausiu atveju yra „dar ne“.

Kaip viskas pasikeitė per dvidešimt metų! Pasikeitė tiek, kad šiandien mūsų sudėtingame, nuolat skubančiame, globalizuotame pasaulyje, drąsūs Popiežiaus žodžiai nuskambėtų kaip primityvūs, pasenę, pritaikyti kitiems laikams. Sakoma, kad šiandien pasaulis yra pasikeitęs, kitoks: priklausantis nuo aplinkybių, nuolat besikeičiantis, reliatyvus. Bent taip atrodo.

Iš tikrųjų iššūkiai, su kuriais susiduriame šiandien, nėra 1993 metų ir tuo labiau 1978 metų iššūkiai. Ir mes tikrai negalime žengti į ateitį tik su gražiais praeities pergalių prisiminimais. Vis dėlto drįstu jums su tvirtu įsitikinimu pasakyti, kad Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai „Nebijokite! Plačiai atverkite duris Kristui!“ nėra praeities žodžiai, jie galioja visais laikais.

Savo vizito metu 1993 m. Popiežius paskelbė apie pavojų, kylantį iš „skepticizmo“ ir, kaip jis pavadino, „pavojingo pragmatizmo“, pagundos (plg. Kalba Akademiniam pasauliui ir inteligentijai, rugsėjo 5 d.). Jau tada Popiežius suprato tai, ko mes neturėtume pamiršti dabar: kad laisvė, atskirta nuo tiesos, labai greitai nuveda į laisvės priešingybę, kad „laisvė, kuri nutraukia ryšį su tiesa, veda į savivalę ir galiausiai pasiduoda pačioms žemiausioms aistroms, prieidama iki savęs sunaikinimo“.

Jonas Paulius II žinojo, kad laisvė, atsieta nuo tiesos apie žmogų, iš tikrųjų nėra laisvė. Todėl leiskite man nuolankiai pasakyti jums – kurie, pasirinkdami atsidėti „sunkiam, bet kartu labai kilniam“ politikos menui (plg. Gaudium et Spes 75), kartu gavote didelę atsakomybę rūpintis bendra piliečių gerove – leiskite pasakyti, jog nėra kilnesnės veiklos, kaip tapti bebaimiais tiesos tarnais.

Tiesos. Kokios tiesos? Tos tiesos, kurios vardą ir veidą Jėzus Kristus parodė mums, pasakydamas apie save: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20,28).

Štai toji tiesa: tai meilė, tarnaujanti neliečiamam kiekvieno žmogaus, kurį žmogaus Sūnus pamilo ir kuriam tarnavo iki gyvybės atidavimo, orumui. Dievas yra Meilė (1Jn 4, 16), Dievo valdžia yra Meilė. Ši Meilė yra išlieta mūsų širdyse (plg. Rom 5,5) įgalindama mus valdymo pareigą atlikti ne kaip viešpatavimą, bet kaip tarnaujančią meilę.

Tai ir reiškia atverti duris Kristui: tarnauti, atverti duris Kristui, kuris tarnauja, ir tapti kartu su juo „ministrais“, o tai reiškia, tarnais.

Todėl jums, politikams, skirtame dokumente Jonas Paulius II yra parašęs: „Politinę valdžią reikia grįsti tarnavimo dvasia, nes tik pastaroji, sujungta su būtina kompetencija ir veiksmingumu, padaro politikų veiksmus skaidrius, atitinkančius teisėtus liaudies reikalavimus. Tai skatina atvirai kovoti ir ryžtingai nugalėti tokias pagundas, kaip nesąžiningumas, melavimas, nedidelės grupės turtėjimas ar šalininkų įgijimas visuomenės turto sąskaita, dviprasmiškų arba neleistinų priemonių vartojimas siekiant bet kokia kaina įgyti, išlaikyti ar sustiprinti valdžią.“ (Jonas Paulius II, Apaštališkasis Paraginimas Christifideles Laici, 42).

Visam tam reikia tvirtumo, kuris labai svarbus kuriant laisvą visuomenę. Reikia vidinės jėgos ir drąsos. Didelės drąsos: drąsos atsilaikyti prieš spaudimą, kai negerbiama jūsų kultūrinė ir religinė praeitis, negerbiama jūsų tautinė tapatybė.

Tačiau pasaulyje, kur tiek daug abejonių, mes galime turėti pasitikėjimą, remdamiesi paties Kristaus, kuris apie save yra pasakęs: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“, pažadu, kad tiesa, o ne kas kita, padarys mus laisvus (plg. Jn 8, 32).

Nebijokite! Atverkite duris tiesai, tarnaujančiai meilei. Tai buvo didžioji Popiežiaus Jono Pauliaus II viltis Lietuvai. Tai buvo didžioji jo viltis visam pasauliui.

Tebūna tai ir mums visiems didžioji viltis ir įkvėpimo šaltinis.

Tegul Palaimintasis Jonas Paulius II palaimina jus, tepalaimina šį parlamentą ir kiekvieną iš jūsų.