Jūs nieko nepridėkite prie žodžių, kuriuos aš jums perduodu. Laikykitės Viešpaties įstatymų
Mozė kalbėjo į tautą: „Izraeli, klausyk tų įstatymų bei nuostatų, kurių aš jus mokiau laikytis. Juos vykdykite, kad gyventute ir įžengę užvaldytumėte šalį, kurią Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums duoda. Jūs nieko nepridėkite prie žodžių, kuriuos aš jums perduodu, ir nieko iš jų neatimkite, kad iš tikrųjų laikytutės Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš jums duodu. Laikykitės jų ir vykdykite juos! Iš to tautos spręs apie jūsų išmintį ir mokslingumą. Susipažinusios su visais tais įstatymais, jos turės pripažinti: ‘Iš tiesų, ši didžioji gentis yra išmintinga ir mokslinga tauta!’ Kuri gi didžiųjų genčių turi tokius sau artimus dievus, kaip Viešpats, mūsų Dievas, yra arti mūsų, kada tik jo šaukiamės? Kuri gi didžiųjų genčių turi taip tobulus įstatymus bei nuostatas, kaip šis visas Teisynas, kurį aš jums pateikiu šiandien?“ (Įst 4, 1–2. 6–8)
Viešpatie, kas gi galės tavo namuos pasilikti?
Tasai, kas nesuteptas vaikšto,
kas elgias teisingai,
kas iš širdies kalba tiesą,
kas liežuviu nė vieno nešmeižia. –
Kas kitam nieko pikta nedaro,
neužgaulioja kaimyno;
kas griežtai nedorėlį smerkia,
o Viešpaties bijančius gerbia. –
Kas be palūkanų skolina,
nepriima kyšių prieš žmogų nekaltą.
Kas šitaip elgias,
bus tvirtas per amžius. – (Ps 14, 2–4ab. 5)
Būkite žodžio vykdytojai
Mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir tikra dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir nė šešėlio kitėjimo. Savo valia jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad mes būtume tarsi pirmenos jo kūrinių tarpe. Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. (Jok 1, 17–18. 21b–22. 27)
Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo
Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“
Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų.’ Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“.
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. (Mk 7, 1–8a. 14–15. 21–23)
Gyvenimas – tikro santykio kūrimas
Evangelistas Morkus šiandien mums pasakoja apie susitikimą. Į šį susitikimą atvyksta Jėzus, jo mokiniai, fariziejai ir Rašto aiškintojai. Susitikimo metu vyksta, atrodo, labai įprastas dalykas – valgymas. Taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Fariziejai ir Rašto aiškintojai negali valgyti kartu su Jėzaus mokiniais, nes jie – neplautomis rankomis prie valgių stalo. Su Jėzumi gal ir galėtų sėdėti prie vieno stalo ir kartu valgyti, ko gero, jis plautomis rankomis, tačiau Jėzus valgo kartu su tais, kurie neplautarankiai. Painu, tiesa? Tradicijos tęstinumas – labai svarbus ir reikšmingas dalykas, tačiau tradicija, kultūra, papročiai turi žmones jungti, o ne atskirti vienus nuo kitų. Rankų, indų plovimas, švaros laikymas – taigi puiku, higiena svarbu. Tradicija, papročiai, kurie neša atskyrimo žinią (jūs negalite būti šalia mūsų, nes jūs nešvarūs), kurie nekuria santykio su Dievu ir kitu žmogumi, neveda į ateitį. Jie taip ir lieka patys sau gražūs ir vertingi. Jėzus tokius tradicijų saugotojus išvadina veidmainiais, labai jau nepatikimais žmonėmis, kurie tik išoriškai atrodo teisingi. Taip buvo tada, o šiandien? Žmogaus ribotumas linkęs nueiti lengviausiu keliu: šalia įstatymo, kurio autorystė priklauso Dievui, jis susikuria interpretaciją, lengvą jam ir patogią to meto situacijoje. Dievo įsakymai universalūs – visiems žmonėms, visiems laikams, visoms kultūroms ir civilizacijoms. Ir tai akivaizdu. Jėzus pateikia pavyzdį – Dievo įsakymą gerbti savo tėvą ir motiną. Pabandykime paprieštarauti. Sveika logika aiškiai sako, jog tai teisinga. Mes visi turime ar turėjome tėvus, ir pagarba, meilė, rūpinimasis jais – akivaizdūs, savaime suprantami dalykai. Tikroji tiesa visada akivaizdi. Rytų išmintis byloja: tiesos ir saulės delnu neuždengsi. Kyla klausimas, kaip suprasti žmogiškojo autoriteto ir dieviškojo autoriteto priesakus ir įsakus? Juos reiktų atskirti ir trumpai apibūdinti.
Tikintis žmogus pašauktas pažinti Apreiškimą – antžmogišką tvarką, kuri nėra žmonių užgaidų ar susitarimų padarinys. Dievo nustatyta tvarka nėra vien taisyklių, nuostatų, ceremonijų, įmantrių ritualų rinkinys. Tokių dalykų turi ir profesionalus futbolas ar krepšinis. O tokios taisyklės, žinia, kito ir gali kisti, nes tai žmogaus nustatyta tvarka. Ten, kur žmogus, ten ir nestabilumas, kaita, interpretacija. Tokia tiesa, ir tai Jėzus akivaizdžiai įvardija, o be atodairos laikytis to, kas turi savybę kisti, reikštų dideliu sunkumu apkrauti tuos, kurie papročių prasmės ir vertės nei supranta, nei pajėgia vertinti. Taip buvo atsitikę ir su senaisiais žydų papročiais – paprastoji liaudis nei suprato, nei pajėgė tų papročių laikytis, o ir sąlygų neturėjo. Žmogus turi dirbti ir užsidirbti duoną, o laikantis fariziejų nustatytų papročių, tai faktiškai neįmanoma. Jėzus aiškiai nurodo – žmogus turi dirbti ir širdimi, o ne vien tik išoriniais ženklais ir įvairiais paprotiniais ritualais, garbinti Dievą.
Dievas kuria įpareigojančias normas ir vertybes. Dauguma šiandienos žmonių tiki, kad egzistuoja vaiduokliai, fėjos ir reinkarnacija, tačiau šis tikėjimas nepaskatina jų laikytis jokių moralės ar elgesio normų. Tik tradicija neveda prie Dievo. Tikėjimas, jo praktika, gyvas santykis su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene ir tradicijos laikymasis veda į tikrą gyvenimą ir tikro santykio kūrimą.
Teisingumo dėlei būtina pasakyti, jog Jėzus Kristus, įvardydamas žmogaus ribotumą ir bandymą tvarkytis be Dievo, numatė ypatingą programą pasauliui – perkeisti žmogaus širdį. Kas ją gali perkeisti, kad iš jos išeitų tik geri dalykai? Jėzaus Kristaus mokymas apie vidinio žmogaus perkeitimą sukėlė vieną svarbiausių (jeigu ne patį svarbiausią) istorijos perversmų ir labai stipriai prisidėjo prie žmonijos suvienijimo. Iki tol vietinių religijų išpažinėjai gyveno uždarą gyvenimą, jie tikėjo vietinėmis dievybėmis bei dvasiomis ir nėmaž netroško rūpintis tokiais dalykais kaip širdies tyrumas, dieviško įstatymo universalumas. Tokios religijos nesirūpino žmogumi kaip Dievo kūriniu. Jos vien puoselėjo savo kultą, papročius, prietarų sistemą, įvairias okultines praktikas, bet nesiekė širdies perversmo.
Širdžių perkeitimas – nuolatinis procesas. Tikrasis santykis su Dievu ir žmonėmis kuria gyvenimą ir nutyrintą širdį, iš kurios išeinantys tik geri dalykai neteršia nei paties žmogaus, nei kitų. Dievo garbinimas ir gyvas tikėjimas padaro gyvą tradiciją, duodančią derlių ir kuriančią gyvenimą ir ateitį. Be Dievo malonės mūsų širdys – šaltos ir piktos, mūsų tradicijos – tik našta ir varginanti tikrovė, mūsų sumanymai – vien niūrios įžvalgos savanaudiškai vertinant tikrovę. Garbinkime Dievą ir lūpomis, ir širdimis, kurkime su juo gyvenimą, ir niekas nei iš išorės, nei iš vidaus negalės mūsų suteršti. Juk ir palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurio beatifikacijos pirmąsias metines neseniai šventėme, menininko paveiksle pavaizduotas stovintis purve, bet su švariais batais… Iš tyros, su Dievu nuolatinį santykį turinčios širdies išeina tik geri sumanymai ir mintys. Tepadeda mums Dievas kurti gyvenimą ir būti palaimintiems ir laimingiems. Amen.
–kas–
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Širdies ekologija: apie laisvę ir jos karikatūrą
Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje Jėzus ryžtingai pakyla prieš veidmainystę, polinkį sureikšminti išorės gestus ir apeigas, o apleisti širdies tyrumą. Deja, žmogus labiau trokšta atrodyti, negu būti geras. Šiandien tai ne tik individuali, bet taip pat socialinė bei kolektyvinė problema. Vakarų visuomenė yra labai susirūpinusi aplinkos užteršimu ir beveik nieko nebekalba apie vidinę ir moralinę taršą.
Evangelijoje Jėzus pateikia širdies ekologijos („eko“ kyla iš graikiško žodžio „oikos“ – lietuviškai būtų „namas”, „būstas”) programą, kuri įgyvendinama stojant į kovą su nuodėmingomis egoizmo mintimis, nuoširdžiai meldžiantis ir išpažįstant savo kaltes.
Be abejo, kova su fizine tarša ir rūpinimasis higiena yra civilizacijos bei pažangos ženklas. To negalime atsisakyti. Tačiau Jėzus ir nesako, jog nereikia mazgoti rankų ar plauti indų; jis tik pabrėžia, kad vien to nepakanka, nes taip nepasiekiame blogio šaknies. Juk norint išsiaiškinti gaisro priežastis, ieškoma židinio, iš kurio pasklido liepsnos.
XXI amžiuje svarbiausia yra ne daryti visa, ką gali žmogus, nes jis gali sunaikinti save ir visą pasaulį, bet žinoti, jog virš galėjimo dar yra privalėjimo ir leistinumo matas. Turėtume nuolankiai pripažinti, kad neįmanoma ne tik tai, kas fiziškai neįmanoma, bet ir tai, kas morališkai neleistina. Kaip žinoma, tai kyla ne tiesiog iš moralumo, nes to niekada nepakanka, o iš vidinio prisirišimo prie gyvojo Dievo. Tik tada, kai Dievas, kaip galia, išties yra mūsų egzistencijoje, moralė įgyja tos galios.
Išorinės aplinkos tarša, su kuria dabar susiduriame, yra vidinės aplinkos taršos veidrodis ir rezultatas. Ekologiniai sąjūdžiai per mažai į tai kreipia dėmesio. Jie karštai kovoja – jų jausmas suprantamas ir teisėtas – su aplinkos tarša, tačiau tai, kad žmogus teršia savo dvasią, jie laiko viena iš jo laisvės teisių.
Pavyzdžiui, mes piktinamės matydami jūros paukščius, besikapstančius užterštame naftos dėmėmis vandenyje, apdengtus degutu ir nebegalinčius skristi, tačiau to paties nedarome regėdami savo vaikus, per anksti dvasiškai suluošintus pridengto blogio, kuris nūnai išplito visose gyvenimo srityse.
Čia glūdi veidmainystė. Norime pašalinti išmatuojamą taršą, tačiau nekreipiame dėmesio į dvasinį žmogaus užterštumą ir kūrimo galią, kuri glūdi jame ir moko, skatina žmoniškai kvėpuoti. Priešingai, visiškai netikra laisvės sąvoka giname visa, ką žmogus sukuria savo nuožiūra.
Kol neišsižadėsime šios laisvės karikatūros, tai yra laisvės naikinti iš vidaus sielą, tol, kaip jau įprasta, tęsis išorėn nukreiptas šio naikinimo poveikis. Ne tik gamta turi savo tvarką, savo gyvenimo formas, kurias mums privalu gerbti, jei norime gyventi iš jos ir joje, bet ir žmogus, jo vidinis pasaulis, yra kūrinys, įrikiuotas į kūrimo tvarką.
Žmogus negali savavališkai daryti, ko tik užsimanęs. Jei nori gyventi remdamasis savimi, privalo išmokti pripažinti save kaip kūrinį ir įsisąmoninti, kad viduje turi viešpatauti kūriniškos būties švara, dvasinė ekologija. Jei šis pagrindinis ekologijos uždavinys neįsisąmoninamas, tai visa kita virsta tik į bloga.
Laiške romiečiams 8 skyriuje tai aiškiai pasakyta. Jame primenama, kad Adomas, tai yra iš vidaus užterštas žmogus, su kūrinija elgiasi kaip su vergu ir trypia ją taip, kad kūrinija po juo, per jį ir dėl jo dejuoja. Šiandien girdime kūriniją dejuojančią, kaip dar niekada niekas negirdėjo jos dejuojant. Apaštalas Paulius priduria, kad kūrinija laukia pasirodančių Dievo vaikų ir atsikvėps tik tada, kai pasirodys žmonių, pro kuriuos prasišviečia Dievas.