Pirmųjų tėvų sutvėrimas ir nupuolimas

Viešpats Dievas iš dirvos žemių nulipdė žmogų ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Paskui Viešpats Dievas Edene, rytuose, įveisė sodą ir jame apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs. Viešpats Dievas augino dirvoje visokių medžių, patraukliai atrodančių, su valgomais vaisiais, o sodo viduryje – gyvybės medį bei gero ir pikto pažinimo medį.

Angis buvo suktesnė už visus lauko žvėris, kuriuos Viešpats Dievas buvo sutvėręs. Ji užkalbino moterį: „Ar Dievas iš tikro pasakė: ‘Jums nevalia valgyti nė nuo vieno sodo medžio’?“ Moteriškė angiai atkirto: „Mes galime valgyti sodo medžių vaisius. Tik apie vaisius medžio, kuris stovi sodo viduryje, Dievas pasakė: ‘Jų nevalia jums valgyti, nei liesti, kitaip jūs numirsite’“. Į tai angis atsiliepė moteriai: „O, ne! Jūs nenumirsite. Dievas mat žino, kad, jų užvalgius, atsivers jums akys; jūs tapsite kaip Dievas: pažinsite gera ir pikta!“ Ir moteris matė, kad būtų puiku paragauti nuo medžio, kad medis gražus pažiūrėti ir viliojo tapti gudriai. Ji ėmė ir nuskynė jo vaisių, ir valgė; davė ir vyrui, kuris buvo prie jos; tas irgi valgė. Tuomet atsivėrė jiems akys, ir jie pamatė esą nuogi. Todėl iš figos lapų jie nusipynė prijuoste (Pr 2, 7–9; 3, 1–7a).

Pasigailėk mūsų, Viešpatie: mes esame tau nusidėję

Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.

Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę! –
Aš savo kaltybę pažįstu,

man vis akyse mana nedorybė.
Aš tau, tiktai tau esu nusidėjęs:
dariau, ką laikai tu piktybe. –
Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,

many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! –
Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.

Padaryk mane didžiadvasį!
Tu mano lūpose, Viešpatie, būsi,
manoji burna tave šlovins. (Ps 50, 3–6a. 12–14. 17)

Broliai! Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.

Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma. Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis, netgi tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo pirmavaizdis. – Bet ne taip yra su dovana, kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei. Ir ne taip yra su dovana, kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas iš vieno nusikaltimo priėjo iki pasmerkimo, o malonė, iš daugybės nusikaltimų atvedė iki nuteisinimo.

Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų. Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų. Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliai, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs (Rom 5, 12–19).

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų’“.

Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenis’“. Jėzus jam atsako: „Taipogi parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’“.

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didingumą, taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane“. Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo (Mt 4, 1–11).

Su pasitikėjimu gręžiamės į Tave, mūsų Viešpatie ir Kūrėjau, ir prašome išminties malonės atmesti bet kokį gundymą patiems tapti dievais. Meldžiamės ir už kiekvieną piktojo gundomą žmogų, už visus Tau nusidedančius Adomo ir Ievos vaikus: Tavo Sūnaus klusnumas tesuteikia jėgų siekti vien Tavo malonių. Šiandien, maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: teišgirsta ir mūsų tauta, kur ji begyventų, kvietimą atgailauti, pasninku ir malda tesutramdo savo puikybę ir stabams nebvergauja, tesugrįžta į savo tėvų žemę ir čia, Tavo žodžiu atgaivinti ir Dangaus duona sustiprinti, pelno Tavo malonę – amžinąsias Velykas. Prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Gavėnios metas yra skirtas pasirengti Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventei, taip pat apmąstyti, kas mus veda į prisikėlimą ir kokias kliūtis šiame kelyje turime nugalėti. Pagrindinė kliūtis yra nuodėmė, todėl pirmąjį Gavėnios sekmadienį apmąstome, kokiu keliu ji ateina į mūsų gyvenimą.

Evangelijoje pagal Matą (Mt 4, 1–11) yra pasakojimas apie Jėzaus gundymą, įvykusį po jo krikšto ir keturiasdešimties dienų pasninko. Gundytojui rūpėjo sužinoti, kas yra Jėzus – Dievo Sūnus ar tik žmogus, Dievo pašauktas griauti jo darbus. Velnias norėjo susiorientuoti, ar šis vyras, kurį Jonas Krikštytojas pavadino „Dievo Avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmę“, nepridarys jam didelių bėdų.

Nutaikęs progą, kai Jėzus buvo labai alkanas, velnias kalbėjo: „Jei tu Dievo Sūnus, sakyk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Negavęs aiškaus atsakymo, velnias paliepė Jėzui pulti nuo šventyklos šelmens žemyn – jei jis Dievo Sūnus, tuomet angelai nuneš jį ant savo rankų, o žemai prie šventyklos susirinkę žmonės pagerbs jį kaip Dievo Sūnų. Kai ir antras Jėzaus atsakymas nesuteikė velniui aiškumo, tuomet jis, melagingai teigdamas, kad pasaulio karalystės priklauso jam, pažadėjo jas atiduoti Jėzui, jei šis parpuolęs ant kelių nusilenks jam, gundytojui. Velnias dar viliasi, kad Jėzus susižavės valdžia ir nesirūpins, kokiam tikslui yra Dievo pašauktas.

Šis Šventojo Rašto pasakojimas yra aktualus visiems žmonėms, ypač pažymėtiems Krikšto ženklu. Velniui labiausiai rūpi tie, kurie per Krikštą yra tapę Jėzaus broliais ir seserimis.

Gundytojas žino, kad žmogus gali alkti ne tik maisto, bet ir turto, malonumų, garbės, ir gundo tą alkį malšinti nesiskaitant su priemonėmis. Apgailėtina, bet žmonės dažnai gundytojo paklauso. Norėdami sutaupyti pinigų, nuotekomis nuodija upes ir ežerus, vaikydamiesi geresnio gyvenimo emigruoja iš Lietuvos, alkdami malonumų griauna savo šeimas etc. Būtų galima daug vardinti, kokių nusikaltimų padaro žmonės, kai, paklausę gundytojo, bet kokia kaina siekia malšinti savo alkį. Daug kas atsiduria alkoholizmo, narkomanijos ir kitokių priklausomybių duobėse. Dievo žodis primena, kad paklausyti velnio visuomet yra pražūtinga.

Kartais žmonės mąsto: jei Dievas egzistuoja, tai jis privalo tikintį žmogų saugoti nuo bet kokios kančios. Jie norėtų, kad angelai neštų juos ant savo rankų, o jeigu taip nenutinka, tuomet Dievu nusivilia, o kartais net pasako, gal ir Dievo nebėra, jei leidžia tiek daug kentėti.

Iš tikrųjų Dievas nuo kryžiaus neapsaugojo net savo Sūnaus, nes be jo kryžiaus nebūtų sunaikinta nuodėmė. Tačiau po kruvinojo Penktadienio išaušo Velykų rytas, kai Jėzus kėlėsi iš kapo. Jėzus skaudžiai subarė Petrą, kai šis įkalbinėjo jį atsisakyti kančios kelio: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Šventasis Raštas moko, kad Dievas lydi mus kančioje ir veda į prisikėlimo garbę, bet tikrai neapsaugoja mūsų nuo bet kokio kryžiaus, nes kur yra nuodėmė, ten tik per kryžių einama į prisikėlimą.

Labai stiprus yra gundymas valdžia. Turėdamas valdžią, žmogus gali padaryti daug gero, tačiau gundytojas gali įkalbėti ja naudoti savanaudiškai. Pasiduodantieji šiam gundymui dažniausiai kalba, jog, siekdami valdžios, nori pasitarnauti Lietuvai bei jos žmonėms, tačiau įgiję valdžią pradeda rūpintis ne tiek kitais, kiek savimi. Šiam gundymui nepasiduoda tik morališkai labai tvirti žmonės.

Valdžios turėjimas ne kartą būna net nusikalstamas. Tai liudija ir skaudi mūsų praeitis, kai valdžią turintieji nežmoniškai engė mylinčius Lietuvą ir į Dievą tikinčius žmones. Engėjai siekė, kad visi besąlygiškai laikytųsi ne Dekalogo, bet komunizmo statytojo kodekso.

Dabartinė kultūra, garbinanti tik tai, kas apčiuopiama, neša medžiaginę gerovę ar teikia malonumų, antgamtinę sritį tiesiog ignoruoja. Taip gundytojui sudaromos palankiausios sąlygos veikti. Velnias triumfuoja, kai juo netikima, nes jam veikliai pasipriešinti galima tik tuomet, kai pripažįstama jo egzistencija.

Maldos tyloje pasvarstykime, kaip mes elgiamės gundomi: deramės su gundytoju, pasiduodame jam ar tvirtai pasakome: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4,10).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Tikrai, kurio gundyti nedrįso, tas, kuris nesusilaikė mėgindamas apgauti patį Viešpatį Jėzų Kristų? Nes iš evangelijos pasakojimo (Mt 4, 1–11) žinome, kad mūsų Gelbėtojas, kuris buvo tikras Dievas, jog pasirodytų taip pat esąs ir tikras žmogus, ir visas bedieviškas klaidingas pažiūras pašalintų, po keturiasdešimties dienų ir naktų pasninko, kai pats patyrė mūsų silpnumui būdingą alkį, džiaugėsi velnias, aptikęs šį jo trapios ir mirtingos prigimties ženklą; ir kad ištirtų galią, kurios bijojo, jis tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“.

Galėjo tai padaryti Visagalis, ir lengva buvo, kad Kūrėjo įsakymu, bet koks kūrinys pavirstų liepiama rūšimi. Kaip, pavyzdžiui, kai panorėjo, vestuvių pokylyje vandenį pavertė vynu (plg. Jn 2, 1–10). Tačiau tai labiau derėjo su išganinga nuostata, kad visų labiausiai pasipūtusio priešo klastą, Viešpats būtų nugalėjęs ne Dievybės galia, bet nusižeminimo slėpiniu. Galop, kai nuvijo velnią ir pavertė niekais visas gundytojo suktybes, prie Viešpaties prisiartino angelai ir jam tarnavo; tada atsiskleidė tikro žmogaus ir tikro Dievo klastingu klausinėjimu nepaveiktas žmogiškumas ir per angelų paslaugumą – akivaizdus dieviškumas. Taigi tebūna sugėdinti velnio sūnūs ir mokiniai, esantys pilni nuodingo įkvėpimo, kurie kiekvieną naivųjį apgauna, neigdami, kad Kristus tikrai turi abi prigimtis, kai jie arba nuo žmogaus nuvelka dieviškumą, arba nuo dieviškumo atskiria žmogų. Nes vienu užmoju dvejopu įrodymu sugriaunamas dvejopas melas ir per kūno alkį įrodomas tobulas žmogiškumas, o per tarnaujančius angelus – tobulas dieviškumas.

Išrinktosios tautos tikėjimo išpažinimas

Mozė paskelbė visam Izraeliui:

„Klausyk, Izraeli! Kai gyvensi šalyje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda kaip paveldėjimą, tu pridėsi pintinę pirmųjų visų lauko vaisių. Priėmęs iš tavo rankų pintinę, kunigas ją pastatys prie Viešpaties, tavo Dievo, altoriaus. O tu sukalbėsi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, išpažinimą:

‘Mano tėvas buvo klajoklis aramėjas. Jisai nukeliavo Egiptan, gyveno tenai kaip ateivis su maža šeimyna ir išaugo į didelę, stiprią ir skaitingą gentį.

Egiptiečiai pradėjo mus engti, spausti – užkrovė mums sunkų lažą. Mes šaukėmės Viešpaties, savo tėvų Dievo. Viešpats išgirdo mūsų šauksmą ir išvydo mūsų vargą, sunkaus darbo naštą bei priespaudą. Jis išvedė mus iš Egipto savo tvirta ranka ir iškeltu žastu, įvarydamas siaubą stebuklingais ženklais. Jis atvedė mus į šią vietą, atidavė mums šitą šalį – pienu ir medum plūstančią žemę.

Ir štai aš dabar atnašauju pirmavaisius žemės, kurią man atidavei, Viešpatie!’“ (Įst 26, 4–10)

Viešpatie, sielvarte su manim drauge būki

Žmogau, kurį Aukščiausias globoja,
kuris gyveni Visagalio pavėsy,
Viešpačiui tarki: „O mano Dieve,
prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. –

Tau neatsitiks nieko pikto,
prie tavo namų neprisiartins jokia nelaimė,
nes angelams Dievas liepia
sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį. –

Nešios tave jie ant rankų,
kad kartais kojos į akmenį neužsigautum.
Angis tu mindžiosi, žalčius, slibiną, liūtą sutrypsi. –

„Kad glaudžias žmogus prie manęs, tai jį išvaduoju,
aš apginu jį, kad jis mano vardą pažįsta.
Kai jis manęs šauksis, aš jį išklausysiu,
sielvarte su juo drauge būsiu,
išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu“ (Ps 90, 1–2. 10–15).

Tikinčio Kristų tikėjimo išpažinimas

Broliai!

Ką sako raštas? – „Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje“, – tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris jį tiki, neliks sugėdintas“.

Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turtingas visiems, kurie jo šaukiasi: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 8–13).

Dvasia Jėzų vedžiojo po dykumą, ir jis buvo gundomas

Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo labai alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne viena duona!’“

Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane, visa bus tavo“.

O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: ‘Jis palieps savo angelams sergėti tave’ ir dar: ‘Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojų į akmenis’“.

Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“

Visiems gundymams pasibaigus, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4, 1–13)

Jėzau, parodęs mums nuolankumo pavyzdį ir pamokęs, kaip įveikti pagundas, sutvirtink mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą, kad klaidžiodami po savo gyvenimo dykumas nepaliautume Tavęs alkti – sotink mus savo Žodžiu ir sutvirtink, stiprink dvejojančius ir vilties netekusius, leisk atsitokėti į puikybę kritusiems. Melskimės už visus demono gundomus ir sugundytus – teišgelbsti mus visus Kristaus pergalė.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – gaivink, Viešpatie, mūsų tautos tikėjimą, ugdyk negęstančią viltį ir uždek meilę Tiesai. Išmokyk mus visada Tavęs ilgėtis ir gyventi kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Tavo lūpų. Tegul pasninkas, atgaila ir nuoširdus atsivertimas subrandina visų krikščionių vienybės vaisių. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Šv. Grigalius Nazianzietis († 390). Jeigu tave puola velnias…

Jeigu tave po pasikrikštijimo puola šviesos persekiotojas ir gundytojas – o jis puls, nes jis puolė ir Žodį, manąjį Dievą, dėl kūno apdangalo, jis puolė slaptoje esančią šviesą dėl to, kas regima – tu gali jį įveikti, nesibaimink kovos. Atkišk priešais jį vandenį, atkišk priešais jį Dvasią, kurios dėka užgesinamos visos liepsningos Piktojo strėlės. Nors tai ir Dvasia, tačiau ji tirpdo kalnus (plg, Ps 96 (97), 5), nors tai tik vanduo, tačiau jis užgesina ugnį. Jeigu tau prikiša nepriteklių – nes ir Kristui tai išdrįso padaryti – ir sieks, kad akmenys pavirstų duona, primesdamas alkį, tegul tau nebus nežinomos jo mintys. Pamokyk jį to, ko jis nėra išmokęs: atkirsk išganingu žodžiu, kuris yra iš dangaus nužengusi duona, duodanti pasauliui gyvybę (plg. Jn 6, 33).

Jeigu tau regs tuščios garbės pinkles – nes ir Kristui taip padarė, kai Jį pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Pulk žemyn“, idant Jis parodytų savo dieviškumą – tu nenupulk dėl puikavimosi. Jeigu tu šiuo atveju turėsi viršaus, jis nesustos ir nenuleis rankų: jis yra nepasotinamas, jis visko imasi. Iš pradžių vilioja pravarčiais dalykais, bet užbaigia piktuoju. Toks yra jo kovos būdas. Jeigu jis prieš tave pradėtų kovą gundydamas nepasotinamumu, vienu akimirksniu ir akies krašteliu parodydamas visas karalystes, tarsi jam priklausančias, reikalaudamas parpuolimo ant žemės ir pagarbinimo, paniekink jį – jis yra elgeta. Pasikliaudamas Krikšto paženklinimu, tark: „Aš ir pats esu Dievo atvaizdas, aš dar dėl puikybės nepraradau dangiškosios garbės kaip tu; aš esu apsivilkęs Kristumi, Krikšto dėka aš esu perkeistas į Kristų, tai tu mane parpuolęs pagarbink!“ Aš puikiai žinau, kad jis pasišalins, šių žodžių nugalėtas ir sugėdintas, kaip ir nuo Kristaus – pirmosios šviesos, taip ir nuo tų, kurie yra Jo apšviesti. Tokius pranašumus Krikšto apsiplovimas suteikia tiems, kurie jį suvokia, tokias gausias vaišes jis paruošia tiems, kurie kilniai alksta.

Šv. Alfonsas Liguoris. Apsimarinimas

„Kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jn 12, 25)

Apsimarinimo dorybė būna dvejopa: išorinė ir vidinė. Išoriškai apsimariname tada, kai laisvu noru kenčiame ar darome tai, kas nepatinka mūsų kūniškoms juslėms, ir atsisakome to, kas joms patinka. Kiek tai būtina nuodėmei išvengti, kiekvienas krikščionis privalo apsimarinti. Kalbant apie dalykus, kuriais galime teisėtai mėgautis, apsimarinimas nėra būtinas, o tik labai naudingas ir nuopelningas. Vis dėlto jei norime pasiekti tobulumą, apsimarinimas, netgi teisėtų dalykų atžvilgiu, yra absoliučiai reikalingas. Kadangi esame vargšai Adomo palikuonys, turime kovoti iki paskutinės savo gyvenimo dienos: „Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte.“ (Gal 5, 17)

Gyvūnams natūralu tenkinti savo instinktus; angelams būdinga vykdyti Dievo valią. Todėl vienas mokytas rašytojas daro išvadą, kad mes tampame panašūs į angelus, kai klausome Dievo, ir, atvirkščiai, supanašėjame su gyvuliais, kai siekiame tenkinti savo geismus. Jei siela nepriverčia kūno paklusti, šis paverčia ją savo verge. Todėl su savo kūnu turime elgtis taip, kaip patyręs raitelis elgiasi su laukiniu žirgu: jis stipriai įtempia vadžias, kad nebūtų išmestas iš balno. Gydytojas kartais išrašo ligoniui karčius vaistus ir griežtai uždraudžia tam tikrus jam patinkančius valgius ir gėrimus, kurie galėtų pakenkti jo sveikatai. Gydytojas būtų žiaurus, jei neskirtų ligoniui reikalingų vaistų vien todėl, kad šie jam kartūs, arba leistų jam valgyti ir gerti visa, ko tik šis užsimano. Dar žiauresnis yra žmogus, iš visų jėgų besistengiantis šiame pasaulyje išvengti visko, kas nepatinka ar yra nemalonu jo kūnui. Šitaip jis tiek savo kūną, tiek savo sielą stato į didžiulį pavojų kentėti nepalyginamai baisesnes kančias amžinybėje. „Ši iškreipta meilė sunaikina tikrąją meilę, kurią turėtume jausti savo kūnui“, – sako šv. Bernardas.

Kūno geismų tenkinimas iš tiesų yra didžiausias žiaurumas, nes mėgindami išsaugoti kūną mes nužudome savo sielą. Minėtas šventasis, kreipdamasis į supasaulėjusius žmones, besišaipančius iš save marinančių ir atgailaujančių Dievo tarnų, sako: „Taip, galbūt mes būname žiaurūs savo kūnui bausdami jį atgaila. Tačiau jūs būnate daug žiauresni sau, kai tenkinate visus kūniškus geismus, nes šitaip pasmerkiate savo kūną ir sielą amžinoms kančioms.“ Kartą mūsų Viešpats šv. Pranciškui Asyžiečiui pasakė: „Jei trokšti manęs, laikyk karčius šio gyvenimo dalykus saldžiais, o saldžius – karčiais.“ Kai kurie prieštaraudami teigia, kad krikščioniškas tobulumas labiau susijęs ne su kūno baudimu, o su valios apmarinimu. Į tai tėvas Pinamontis atsako: „Jei gyvatvorės supamas vynuogynas neneša naujų vaisių, nereiškia, kad gyvatvorė nereikalinga. Ji bent jau apsaugo esamus vaisius.“ Ir Šv. Raštas sako: „Vynuogynas be tvoros būna išmindytas.“ (Koh 36, 25)

Nors šv. Aloyzas Gonzaga buvo labai silpnos sveikatos, jis taip troško nukryžiuoti savo kūną, kad neieškojo nieko kito, kaip tik apsimarinimo ir atgailos darbų. Vieną dieną jam kažkas papriekaištavo, kad šventumas reiškia ne kūno baudimą, bet savimeilės atsisakymą. Aloyzas romiai atsakė Evangelijos žodžiais: „Reikia tai daryti ir ano neapleisti“ (Mt 23, 23) Tuo jis norėjo pasakyti, kad nors būtina apmarinti savimeilę, reikia apmarinti ir kūną, kad išlaikytume jį paklusnų protui. Dėl to Apaštalas sako: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ (1 Kor 9, 27) Neapmarinus kūno būna labai sunku paklusti Dievo įstatymui.

Didžiausias mūsų priešas esame mes patys

Pasaulis ir velnias yra didžiuliai mūsų išganymo priešai; tačiau pats didžiausias priešas yra mūsų kūnas, nes jis visada su mumis. „Priešas, gyvenantis su mumis tuose pačiuose namuose, kenkia mums labiausiai“, – sako šv. Bernardas. Tvirtovei nėra pavojingesnių priešų nei tie, kurie gyvena jos viduje, nes nuo jų sunkiau apsiginti negu nuo išorinių priešų. Jei pasauliui atsidavusiems žmonėms terūpi tik tai, kaip išsaugoti ir vis maloniau palepinti savo kūną, Dievą mylinčios sielos stengiasi apsimarinti kiek tiktai gali. Šv. Petras Alkantarietis savo kūnui kartą tarė: „Būk tikras, kad šiame gyvenime neduosiu tau jokio atokvėpio. Sunkumai ir skausmas bus tavo dalia. Tačiau danguje abu galėsime mėgautis poilsiu be pabaigos.“ Panašiai mąstė ir šv. Marija Magdalena de Paci. Prieš mirdama ji prisipažino neprisimenanti, jog kada nors būtų mėgavusi kuo nors kitu nei mūsų Viešpačiu.

Bet, pasakysi, esu silpnos sveikatos, ir mano nuodėmklausys draudžia man sunkiai atgailauti. Ką gi, paklusk jam, tačiau bent jau kantriai pakelk nuovargį ir nepatogumus, kuriuos patiri dėl savo blogos sveikatos. Pasistenk nesiskųsti prastu oru; nemurmėk, kai tenka kęsti karštį ar šaltį. Jei negali prisiimti atgailos darbų, atsisakyk retkarčiais kokio nors teisėto malonumo. Kai šv. Pranciškus Bordžija turėdavo dalyvauti medžioklėje, jis užsimerkdavo tą akimirką, kai sakalas pagriebdavo auką. Šitaip jis atsisakydavo malonumo, kurį toks reginys jam būtų galėjęs suteikti. Jei dažnai drausi savo kūnui teisėtus malonumus, jis nebus linkęs ieškoti nuodėmingų; tačiau jei leisi jam be saiko mėgautis teisėtais malonumais, greitai kirsi ribą ir įžengsi į uždraustą teritoriją. Garbingasis Dievo tarnas Vincentas Karafa S.J. sakydavo, kad Viešpats davė mums šio pasaulio džiaugsmus ir malonumus ne tik tam, kad jais mėgautumės, bet ir tam, kad turėtume ką paaukoti Dievui, iš meilės Jam jų atsisakydami. Tinkamai sumaišyti ir mažais kiekiais vartojami nuodai kartais gali sustiprinti kūno sveikatą, bet jie visada lieka nuodais. Taip yra ir su malonumais: jais reikia mėgautis labai saikingai bei atsargiai, ir vien tik tam, kad galėtume ištikimiau tarnauti Dievui.

Turime saugotis, kad rūpestis kūniška gerove nepakenktų mūsų dvasinei sveikatai. „Kūno liga kelia man gailestį, – sako šv. Bernardas, – tačiau dar didesnę užuojautą man kelia sielos liga, nes ji daug pavojingesnė.“ Mes būname labai linkę kūno negalavimais pasinaudoti kaip dingstimi išvengti dvasinių pareigų. „Šiandien mes apleidžiame maldą, nes mums skauda galvą, – sako šv. Teresė. – Rytoj ją apleisime teisindamiesi, kad mums vakar skaudėjo galvą. Poryt ją apleisime bijodami, kad mums vėl suskaus galvą.“

Apsimarinimo nauda

Naudinga apmąstyti apsimarinimo teikiamą naudą, nes tokie svarstymai gali įkvėpti mums daugiau drąsos bei uolumo. Apsimarindami galime išpirkti laikiną bausmę už savo nuodėmes. Dera atminti, kad nors nuodėmės kaltė atleidžiama nuoširdžia išpažintimi, dar lieka laikina bausmė už ją. Jei šiame gyvenime jos neatliksime, turėsime kentėti skaistyklos liepsnas. „Jei nedarys atgailos už savo darbus, paklius į didelį vargą.“ (Apr 2, 22) Šv. Antoninas iš Florencijos pasakoja, kad vienam sunkiam ligoniui jo Angelas Sargas leido pasirinkti: tris dienas kentėti skaistykloje ar dar du metus pasilikti ligos patale. Žmogus pasirinko tris dienas skaistykloje. Neprabuvęs ten nė valandos, jis ėmė skųstis savo Angelui, kad vietoje žadėtų trijų dienų jis jau praleido kelerius metus siaubingose kančiose. „Kaip tai? – atsakė Angelas. – Tavo kūnas dar neatšalo, o tu kalbi apie metus?“ Todėl jei tau, krikščioni, teks ką nors kentėti, sakyk sau: „Tai bus mano skaistykla. Aš kantriai kentėsiu šią kančią, kad atsilyginčiau už savo nuodėmes ir pelnyčiau amžinąjį gyvenimą.“

Apsimarinimas taip pat pakelia sielą prie Dievo. Šv. Pranciškus Salezas sako: „Siela niekada negalės pakilti prie Dievo, jei kūnas nebus pajungtas atgaila.“ „Dievą tikrai mylinčios sielos netrokšta kūniško poilsio ir malonumų“, – sako šv. Teresė.

Apsimarinimu mes galime įgyti didesnę šlovę danguje. „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš […] tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ (1 Kor 9, 25–27) Šv. Jonas matė palaimintuosius danguje su palmių šakomis rankose. Tai reiškia, kad norėdami patekti tarp išrinktųjų, turime tapti kankiniais – jei ne nuo kardo, tai apsimarinimu. „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ (Rom 8, 18) Dabartiniai mūsų vargai yra laikini ir nesunkūs, bet jie „ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 17). Taigi atnaujinkime savo tikėjimą. Mes šioje žemėje gyvensime tik trumpą laiką. Mūsų tikrieji namai ir tikrasis poilsis bus anapus. Šv. Petras sako, kad palaimintieji yra tarsi gyvi akmenys, iš kurių pastatyta Dangiškoji Jeruzalė. Tačiau, kaip brevijoriuje gieda Bažnyčia, šie akmenys turi būti aptašyti ir apdailinti apsimarinimo kaltu.

Šaltinis: fsspx.lt