Geroji Žolinės Naujiena: Laiminga įtikėjusi

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1, 39–56)

Švęsdami Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad įsikūnijusio Dievo Žodžio Motina išmokytų mus priimti išganingąją Dievo valią, kad apmąstydami Dangun Paimtosios paslaptis ir vis geriau pažindami Marijos asmenį, atmestume nuodėmę ir šlovintume Dievą tardami „taip“ viskam, ko tik Jis mūsų prašytų, kad pažinę tikrąją dalykų vertę visa širdimi ieškotume amžinojo džiaugsmo – Tavęs, mūsų Dievo.

Viešpatie, duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais; Švenčiausiosios Mergelės užtarimu, suteik mums malonę išganingai naudotis atpirkimo vaisiais ir susilaukti išaukštinimo amžinybėje.

Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Marijos garbė. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė)

Švenčiame Švč. Mergelės Marijos ėmimą į Dangų taip pažymėdami nuostabų Dievo padarytą dalyką: Dievo Motina, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui buvo su kūnu ir siela paimta į Viešpaties šlovę.

Marijos paėmimas į Dangų kyla iš jos dieviškos motinystės: Dievas jai neleido kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį Jo Sūnų. Kaip Marijos motinystė buvo malonė visam pasauliui, taip ir jos paėmimas į Dangų davė pradžią žmonijos ėmimui pas Dievą.

Apie Marijos gyvenimą po Kristaus mirties Evangelijose nebeužsimenama. Tačiau, koks buvo jos gyvenimas ir mirtis, aprašymų vis dėlto išliko. Tai evangelistui Jonui priskiriama apokrifinė knygelė apie Marijos dangun ėmimą, taip pat kai kurios kitos pirmaisiais krikščionybės amžiais užrašytos istorijos. Visas jas į vieną pasakojimą surinko ir užrašė Jokūbas Voraginietis savo „Aukso legendoje“. Ši knyga, iki mūsų atėjusi iš viduramžių epochos, pasižymi kritiškumo stoka ir naivumu, vis dėlto legendose daug faktų ir detalių apie šventųjų gyvenimus. Taip pat Jokūbas Voraginietis, remdamasis tuo metu egzistavusiais tekstais, aprašė ir Švč. Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir dangun ėmimą. Taigi šiek tiek sutrumpinta legenda apie tai pagal Jokūbą Voraginietį:

„Pasakojama, kad tuo metu, kai, skelbdami evangeliją, apaštalai lankėsi įvairiuose pasaulio kraštuose, Švenčiausioji Mergelė liko gyventi namuose prie Siono kalno ir, kol buvo gyva, su uoliu pamaldumu lankė visas savo Sūnaus vietas, o būtent, kur Jį krikštijo, kur Jis pasninkavo, kentėjo, buvo palaidotas, kur Jis prisikėlė ir įžengė į Dangų.

Ji gyveno dvylika metų ilgiau už Sūnų, o tada buvo paimta į Dangų, būdama šešiasdešimties metų, nes, kaip nurodoma Bažnyčios istorijoje, šitiek metų apaštalai skelbė tikėjimą Judėjoje ir jos apylinkėse.

Vieną dieną, kai Mergelės širdis smarkiai užsidegė Sūnaus ilgesiu, kunkuliuojanti jos dvasia taip susijaudino, kad jaudulys išsiveržė ašarų upeliais. Kadangi ji, netekusi paguodos, nebegalėjo ramiai pakelti laiko, kurį jai teko gyventi, praradus Sūnų, prie jos atsirado didžios šviesos apgaubtas angelas ir ją, savo Viešpaties Motiną, pagarbiai pasveikino: „Sveika, palaimintoji, palaiminimą priėmusi iš to, kuris suteikė išganymą Jokūbui! Štai aš tau, valdove, atnešiau iš rojaus palmės šakelę. Liepk ją nešti priešais laidotuvių neštuvus, kai tave trečią dieną paims iš kūno, kadangi tavęs, Garbingos Motinos, jau laukia tavo Sūnus!“ Tai pasakęs, angelas įžengė į dangų. Na, o ta palmė spindėjo kuo ryškiausiai, nors savo žaluma buvo panaši į šakelę.

Mergelei užmiegant, susirinko apaštalai. Kai Švenčiausioji Marija pamatė susirinkusius visus apaštalus, pašlovino Viešpatį ir atsisėdo jų viduryje, kur degė žibintai ir deglai. Apie trečią valandą nakties atėjo Jėzus su angelų gretomis, patriarchų būriais, kankinių pulkais, išpažinėjų virtine ir mergelių choru. Gretos išsirikiavo priešais mergelės guolį ir ėmė giedoti malonias giesmes.

Patsai Kristus jai tarė: „Ateik, mano išrinktoji, ir pasodinsiu tave į savo sostą, kadangi trokštu tave matyti“. Ji atsakė: „Pasirengusi, Viešpatie, mano širdis – mano širdis pasirengusi!“ ir „Štai aš ateinu, kadangi knygos rietime yra parašyta apie mane. Aš turiu vykdyti tavo valią, mano Dieve, kadangi mano dvasia džiaugiasi tavyje – Dievuje, mano išganytojuje.“

Tada Marijos siela išėjo iš kūno ir atskrido į Sūnaus glėbį. Jai buvo svetimas kūniškasis skausmas ir nepažįstamas kūniškasis suirimas. Viešpats tarė apaštalams: „Neškite Mergelės Motinos kūną į Juozapato slėnį, palaidokite jį naujame kape, kurį tenai rasite, ir manęs tris dienas palaukite, kos pas jus grįšiu.“ Ir ją tuoj pat apsupo rausvi rožių žiedai, tai yra kankinių būriai, ir slėnių lelijos, tai yra pulkai angelų, išpažinėjų ir mergelių. Apaštalai šaukė jai pavymui: „Kur iškeliauji, protingiausioji Mergele? Atmink mus, valdove!“

Būriai tų, kurie buvo likę Danguje, sparčiai žengė jų pasitikti. Pamatę savo Karalių, nešantį glėbyje moters sielą, parimusią ant Jo, sukrėsti garsiai ėmė šaukti: „Kas yra toji, kuri ateina iš dykumos, paskendusi gėrybėse, pasirėmusi ant mylimojo?“. Palyda jiems tarė: „Ji – gražuolė tarp Jeruzalės dukterų, kaip išvydote ją, kupiną prieraišumo ir meilės!“ – Ir ji džiaugsmingai priimama į dangų ir pasodinama į Šlovės sostą Sūnaus dešinėje. Apaštalai tada pamatė, kad jos siela yra tokio skaistumo, kad apsakyti nebūtų įmanoma jokiais mirtingųjų liežuviais.

Ten buvo trys mergelės. Kai jos nurengė Mergelės kūną kad jį numazgotų, jis taip ryškiai suspindo, kad buvo galima jį tik liesti, o matyti – ne.

Numazgojus apaštalai pagarbiai pakėlė jos kūną ir padėjo ant neštuvų. Petras ir Paulius pakėlė neštuvus, o Joną Petras paskyrė nešti šviesos palmę prieš neštuvus. Kiti apaštalai, apsupę neštuvus, šlovino Dievą. Viešpats neštuvus ir apaštalus pridengė debesimi, tad jų nebuvo matyti, tik girdėjosi jų balsas.

Atnešę Mariją, apaštalai padėjo ją į kapą ir susėdo šalia, kaip Viešpats buvo nurodęs. Trečią dieną Jėzus atėjo su gausybe angelų ir pasveikino juos, sakydamas: „Ramybė jums!“ Ir Viešpats tarė: „Kaip jums atrodo, kiek malonės ir garbės turėčiau dabar suteikti savo gimdytojai?“ Tie atsakė: „Tavo tarnams atrodo teisinga, Viešpatie, kad, kaip tu, nugalėjęs mirtį, viešpatauji per amžius, taip ir savo Motinos kūną prikeltum ir ją amžiams pasodintum savo dešinėje“.

Viešpačiui sutikus, išsyk pasirodė arkangelas Mykolas ir atvedė Jo akivaizdon Marijos sielą. Tada Išganytojas prabilo, sakydamas: „Kelkis, mano artimiausioji, mano balande, šlovės palapine, gyvenimo taure, dangiškoji šventove, idant taip, kaip per pradėjimą nepatyrei nuodėmės užkrato, ir kape nepatirtum kūno irimo!“ – tuojau pat siela įžengė į Marijos kūną, ir jis išėjo šlovingas iš kapo. Ir štai, lydima gausybės angelų, Marija buvo paimta į Dangaus buveinę.

Šv. Elzbietos Apreiškimuose skaitome, kaip sykį Elzbietą užvaldė aiškiaregiška dvasia, ir ji, labai tolimoje vietoje išvydo kapą, skendintį ryškioje šviesoje, o jame – moters siluetą. Aplinkui stovėjo daugybė angelų. Po akimirkos ta moteris iš kapo buvo pastatyta tiesiai ir pakelta į aukštybes kartu su visa šalia stovinčiųjų gausybe.

Reikia pažymėti, kad šlovingoji Mergelė Marija buvo paimta į Dangų ir išaukštinta pilnai, pagarbiai, linksmai ir pakiliai.“

Taip tad mums pasakoja Jokūbas Voraginietis. Jis perspėja, kad „visa tai, kas papasakota yra apokrifinis skaitinys, todėl abejotinų dalykų nepriimkite kaip tikrų, išskyrus kai kuriuos pasitikėjimo vertus dalykus, kurie buvo patvirtinti šventųjų. Pasitikėjimo nusipelno devyni dalykai, būtent, Mergelei buvo pažadėta ir pareikšta visokeriopa paguoda, taip pat visų apaštalų susirinkimas, mirtis be skausmo, laidojimo vietos Juozapato slėnyje įrengimas, iškilmingos egzekvijos, Kristaus ir visos dangaus svitos sutikimas, žydų persekiojimas, stebuklai, sužibėję visomis tinkamomis progomis, ir ėmimas į dangų kartu su siela ir kūnu.

Taigi Kristus padarė, kad Marija siela ir kūnu džiaugtųsi savo Sūnumi, su savo Sūnumi ir per savo Sūnų ir kad jokia irimo bėda nepasiektų, [..] idant amžais išliktų nepažeista toji, kurią Jis užliejo šitokia didžia malone.“

vievioparapija.eu

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
2 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Geroji Žolinės Naujiena: „Laiminga įtikėjusi“

Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas! Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1, 39–56)

Švęsdami Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmę melskime ir už Lietuvą Tiesoje. Prašykime įsikūnijusio Dievo Žodžio Motiną išmokyti mus priimti išganingąją Dievo valią, kad pažinę tikrąją dalykų vertę visa širdimi ieškotume amžinojo džiaugsmo – Tavęs, mūsų Dievo.

Marijos garbė. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė)

Švenčiame Švč. Mergelės Marijos ėmimą į Dangų taip pažymėdami nuostabų Dievo padarytą dalyką: Dievo Motina, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui buvo su kūnu ir siela paimta į Viešpaties šlovę.

Marijos paėmimas į Dangų kyla iš jos dieviškos motinystės: Dievas jai neleido kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį Jo Sūnų. Kaip Marijos motinystė buvo malonė visam pasauliui, taip ir jos paėmimas į Dangų davė pradžią žmonijos ėmimui pas Dievą.

Apie Marijos gyvenimą po Kristaus mirties Evangelijose nebeužsimenama. Tačiau, koks buvo jos gyvenimas ir mirtis, aprašymų vis dėlto išliko. Tai evangelistui Jonui priskiriama apokrifinė knygelė apie Marijos dangun ėmimą, taip pat kai kurios kitos pirmaisiais krikščionybės amžiais užrašytos istorijos. Visas jas į vieną pasakojimą surinko ir užrašė Jokūbas Voraginietis savo „Aukso legendoje“. Ši knyga, iki mūsų atėjusi iš viduramžių epochos, pasižymi kritiškumo stoka ir naivumu, vis dėlto legendose daug faktų ir detalių apie šventųjų gyvenimus. Taip pat Jokūbas Voraginietis, remdamasis tuo metu egzistavusiais tekstais, aprašė ir Švč. Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir dangun ėmimą. Taigi šiek tiek sutrumpinta legenda apie tai pagal Jokūbą Voraginietį:

„Pasakojama, kad tuo metu, kai, skelbdami evangeliją, apaštalai lankėsi įvairiuose pasaulio kraštuose, Švenčiausioji Mergelė liko gyventi namuose prie Siono kalno ir, kol buvo gyva, su uoliu pamaldumu lankė visas savo Sūnaus vietas, o būtent, kur Jį krikštijo, kur Jis pasninkavo, kentėjo, buvo palaidotas, kur Jis prisikėlė ir įžengė į Dangų.

Ji gyveno dvylika metų ilgiau už Sūnų, o tada buvo paimta į Dangų, būdama šešiasdešimties metų, nes, kaip nurodoma Bažnyčios istorijoje, šitiek metų apaštalai skelbė tikėjimą Judėjoje ir jos apylinkėse.

Vieną dieną, kai Mergelės širdis smarkiai užsidegė Sūnaus ilgesiu, kunkuliuojanti jos dvasia taip susijaudino, kad jaudulys išsiveržė ašarų upeliais. Kadangi ji, netekusi paguodos, nebegalėjo ramiai pakelti laiko, kurį jai teko gyventi, praradus Sūnų, prie jos atsirado didžios šviesos apgaubtas angelas ir ją, savo Viešpaties Motiną, pagarbiai pasveikino: „Sveika, palaimintoji, palaiminimą priėmusi iš to, kuris suteikė išganymą Jokūbui! Štai aš tau, valdove, atnešiau iš rojaus palmės šakelę. Liepk ją nešti priešais laidotuvių neštuvus, kai tave trečią dieną paims iš kūno, kadangi tavęs, Garbingos Motinos, jau laukia tavo Sūnus!“ Tai pasakęs, angelas įžengė į dangų. Na, o ta palmė spindėjo kuo ryškiausiai, nors savo žaluma buvo panaši į šakelę.

Mergelei užmiegant, susirinko apaštalai. Kai Švenčiausioji Marija pamatė susirinkusius visus apaštalus, pašlovino Viešpatį ir atsisėdo jų viduryje, kur degė žibintai ir deglai. Apie trečią valandą nakties atėjo Jėzus su angelų gretomis, patriarchų būriais, kankinių pulkais, išpažinėjų virtine ir mergelių choru. Gretos išsirikiavo priešais mergelės guolį ir ėmė giedoti malonias giesmes.

Patsai Kristus jai tarė: „Ateik, mano išrinktoji, ir pasodinsiu tave į savo sostą, kadangi trokštu tave matyti“. Ji atsakė: „Pasirengusi, Viešpatie, mano širdis – mano širdis pasirengusi!“ ir „Štai aš ateinu, kadangi knygos rietime yra parašyta apie mane. Aš turiu vykdyti tavo valią, mano Dieve, kadangi mano dvasia džiaugiasi tavyje – Dievuje, mano išganytojuje.“

Tada Marijos siela išėjo iš kūno ir atskrido į Sūnaus glėbį. Jai buvo svetimas kūniškasis skausmas ir nepažįstamas kūniškasis suirimas. Viešpats tarė apaštalams: „Neškite Mergelės Motinos kūną į Juozapato slėnį, palaidokite jį naujame kape, kurį tenai rasite, ir manęs tris dienas palaukite, kos pas jus grįšiu.“ Ir ją tuoj pat apsupo rausvi rožių žiedai, tai yra kankinių būriai, ir slėnių lelijos, tai yra pulkai angelų, išpažinėjų ir mergelių. Apaštalai šaukė jai pavymui: „Kur iškeliauji, protingiausioji Mergele? Atmink mus, valdove!“

Būriai tų, kurie buvo likę Danguje, sparčiai žengė jų pasitikti. Pamatę savo Karalių, nešantį glėbyje moters sielą, parimusią ant Jo, sukrėsti garsiai ėmė šaukti: „Kas yra toji, kuri ateina iš dykumos, paskendusi gėrybėse, pasirėmusi ant mylimojo?“. Palyda jiems tarė: „Ji – gražuolė tarp Jeruzalės dukterų, kaip išvydote ją, kupiną prieraišumo ir meilės!“ – Ir ji džiaugsmingai priimama į dangų ir pasodinama į Šlovės sostą Sūnaus dešinėje. Apaštalai tada pamatė, kad jos siela yra tokio skaistumo, kad apsakyti nebūtų įmanoma jokiais mirtingųjų liežuviais.

Ten buvo trys mergelės. Kai jos nurengė Mergelės kūną kad jį numazgotų, jis taip ryškiai suspindo, kad buvo galima jį tik liesti, o matyti – ne.

Numazgojus apaštalai pagarbiai pakėlė jos kūną ir padėjo ant neštuvų. Petras ir Paulius pakėlė neštuvus, o Joną Petras paskyrė nešti šviesos palmę prieš neštuvus. Kiti apaštalai, apsupę neštuvus, šlovino Dievą. Viešpats neštuvus ir apaštalus pridengė debesimi, tad jų nebuvo matyti, tik girdėjosi jų balsas.

Atnešę Mariją, apaštalai padėjo ją į kapą ir susėdo šalia, kaip Viešpats buvo nurodęs. Trečią dieną Jėzus atėjo su gausybe angelų ir pasveikino juos, sakydamas: „Ramybė jums!“ Ir Viešpats tarė: „Kaip jums atrodo, kiek malonės ir garbės turėčiau dabar suteikti savo gimdytojai?“ Tie atsakė: „Tavo tarnams atrodo teisinga, Viešpatie, kad, kaip tu, nugalėjęs mirtį, viešpatauji per amžius, taip ir savo Motinos kūną prikeltum ir ją amžiams pasodintum savo dešinėje“.

Viešpačiui sutikus, išsyk pasirodė arkangelas Mykolas ir atvedė Jo akivaizdon Marijos sielą. Tada Išganytojas prabilo, sakydamas: „Kelkis, mano artimiausioji, mano balande, šlovės palapne, gyvenimo taure, dangiškoji šventove, idant taip, kaip per pradėjimą nepatyrei nuodėmės užkrato, ir kape nepatirtum kūno irimo!“ – tuojau pat siela įžengė į Marijos kūną, ir jis išėjo šlovingas iš kapo. Ir štai, lydima gausybės angelų, Marija buvo paimta į Dangaus buveinę.

Šv. Elzbietos Apreiškimuose skaitome, kaip sykį Elzbietą užvaldė aiškiaregiška dvasia, ir ji, labai tolimoje vietoje išvydo kapą, skendintį ryškioje šviesoje, o jame – moters siluetą. Aplinkui stovėjo daugybė angelų. Po akimirkos ta moteris iš kapo buvo pastatyta tiesiai ir pakelta į aukštybes kartu su visa šalia stovinčiųjų gausybe.

Reikia pažymėti, kad šlovingoji Mergelė Marija buvo paimta į Dangų ir išaukštinta pilnai, pagarbiai, linksmai ir pakiliai.“

Taip tad mums pasakoja Jokūbas Voraginietis. Jis perspėja, kad „visa tai, kas papasakota yra apokrifinis skaitinys, todėl abejotinų dalykų nepriimkite kaip tikrų, išskyrus kai kuriuos pasitikėjimo vertus dalykus, kurie buvo patvirtinti šventųjų. Pasitikėjimo nusipelno devyni dalykai, būtent, Mergelei buvo pažadėta ir pareikšta visokeriopa paguoda, taip pat visų apaštalų susirinkimas, mirtis be skausmo, laidojimo vietos Juozapato slėnyje įrengimas, iškilmingos egzekvijos, Kristaus ir visos dangaus svitos sutikimas, žydų persekiojimas, stebuklai, sužibėję visomis tinkamomis progomis, ir ėmimas į dangų kartu su siela ir kūnu.

Taigi Kristus padarė, kad Marija siela ir kūnu džiaugtųsi savo Sūnumi, su savo Sūnumi ir per savo Sūnų ir kad jokia irimo bėda nepasiektų, [..] idant amžais išliktų nepažeista toji, kurią Jis užliejo šitokia didžia malone.“

Malda (iš vigilijos):

Dieve, pamėgęs Švenčiausiosios Mergelės Marijos nuolankumą, tu jai suteikei malonę būti Žmogumi tapusio vienatinio tavo Sūnaus Gimdytoja, o šiandien ją apvainikavai aukščiausia garbe. Jos užtarimu duok mums gerai naudotis atpirkimo vaisiais ir susilaukti išaukštinimo amžinybėje. Amen.

vievioparapija.eu

Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Žolinės iškilmė

Mergelės Marijos Ėmimas į dangų yra dalyvavimas jos Sūnaus prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo anticipacija: „O Motina Dievo, pagimdžiusi tu išsaugojai mergeliškumą, o amžiams užmigusi nepalikai pasaulio; tu, kuri pradėjai gyvąjį Dievą ir savo maldomis išvaduosi iš mirties mūsų sielas, sugrįžai pas gyvybės Šaltinį“ (Bizantijos liturgija, Žolinės tropariumas). 1950 m. lapkričio 1 d. garbingasis popiežius Pijus XII paskelbė dogmą, kad Mergelė Marija, „baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę“. Ši tikėjimo tiesa buvo žinoma iš Tradicijos, patvirtinta Bažnyčios tėvų ir skirta Dievo Sūnaus garbei, Marijos išaukštinimui bei visos Bažnyčios džiaugsmui. Dogmos forma išreikšta tai, kas jau buvo švenčiama apeigomis ir Dievo tautos pamaldumu. Taip pat Evangelijoje pati Marija pranašiškai skelbia žodžius, kreipiančius šia linkme: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). Tai pranašystė visai Bažnyčios istorijai. Šis pasakymas Magnificat giesmėje nurodo, kad tą pagarbą Šventajai Mergelei, Dievo Motinai, glaudžiai suvienytai su savo Sūnumi Jėzumi, teikia visų laikų Bažnyčia. Ir šie žodžiai reiškia, jog Marijos gerbimas jau yra tikrovė ankstyvojoje Bažnyčioje, ir Lukas tai laiko krikščionių bendruomenės pareiga ir įsipareigojimu per visas kartas. Tad Marijos Ėmimo į dangų iškilmė yra kvietimas šlovinti Dievą žvelgiant į Dievo Motinos didingumą, nes, kas yra Dievas, mes sužinome iš šventųjų ir ypač iš Marijos veido.

Bet kodėl Marija yra pagerbta ėmimu į dangų? Šv. Lukas regi Marijos išaukštinimą Elzbietos pasakyme: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45). Išties Magnificat, giesmė gyvajam ir istorijoje veikiančiam Dievui, yra tikėjimo ir meilės himnas, išsiliejęs iš Mergelės širdies. Ji ištikimai saugojo savo širdyje Dievo žodžius savo tautai, pažadus Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, padarydama juos savo maldos santrauka: Dievo žodis Magnificat giesmėje buvo tapęs Marijos žodžiu, šviesa jos kelyje, taip, kad ji buvo pasiruošusi priimti į savo įsčias Dievo Žodį, tapusį kūnu. Šiandienis Evangelijos tekstas primena šį Dievo buvimą ir veikimą istorijoje; ypač remiasi Antrąja Samuelio knyga 6, 1–15, kur Dovydas perneša šventąją Sandoros skrynią. Panašumas, kurį atskleidžia Evangelija, yra regimas: Marija, belaukianti Sūnaus gimimo, yra šventoji skrynia, nešanti savyje Dievo buvimą; o jis yra paguodos ir džiaugsmo šaltinis. Jonas išties šoka Elzbietos įsčiose, kaip Dovydas šoko skrynios akivaizdoje. Marija tam tikra prasme yra Dievo, kuris teikia džiaugsmą, apsilankymas. Zacharijas savo šlovinimo giesmėje apie tai tiesiogiai pasakys: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“ (Lk 1, 68). Zacharijo namai patyrė Dievo apsilankymą netikėtu Jono Krikštytojo gimimu, bet ypač Marijos, kuri neša įsčiose Dievo Sūnų, atėjimu.

Ką duoda mūsų tikėjimo kelionei ir gyvenimui Marijos ėmimas į dangų? Pirmiausia šioje iškilmėje regime, kad Dieve yra vietos žmogui, pats Dievas yra namai su daugybe buveinių, apie kurias kalba Jėzus (plg. Jn 14, 2); Dievas yra žmogaus namai; Dieve yra Dievo erdvės. Ir Marija, vienybėje su Dievu, nenutolsta nuo mūsų, neiškeliauja į nežinomą galaktiką, juk kas keliauja pas Dievą, tas prisiartina, nes Dievas yra artimas kiekvienam iš mūsų. Marija, susivienijusi su Dievu, dalyvauja Dievo buvime ir yra labai arti mūsų, kiekviename iš mūsų. Todėl ji gali mus girdėti ir mums padėti. Kita svarbi šios iškilmės žinia: ne tik Dieve yra erdvės žmogui, bet ir žmoguje yra erdvės Dievui. Tą irgi matome Marijoje, šventojoje skrynioje, kuri neša Dievo buvimą. Mumyse yra erdvės Dievui. Dievo buvimas mumyse yra svarbus, kad apšviestume pasaulio liūdesį ir problemas. Šis buvimas išsipildo per tikėjimą. Tik tikėjimo dėka atveriame savo būties duris ir Dievas įžengia į mus, ir gali būti ta galia, kuri teikia gyvenimą ir jėgų mūsų kelionei. Neabejokime, kiekvienas iš mūsų turime erdvės, todėl atsiverkime, kaip Marija atsivėrė sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Atsiverdami Dievui nieko neprarandame, priešingai: mūsų gyvenimas tampa turtingas ir didingas. Gaila, kad dažnai tik paviršutiniškai susipažįstama su katalikų tikėjimu ir todėl daroma klaidinga išvada – tikėjimas riboja mūsų galimybes ir laisvę. Tačiau teisingas ir nuoširdus tikėjimo santykis su Dievu mūsų žmogiškąsias ribas išplečia, nes atsiveriame Tam, kuris neturi ribų.

Bet tai įmanu patirti tik pačiam pabandžius, tai yra pasukus tikėjimo keliu. Tik taip atsiranda tikrumas, jog neiname į tuštumą, esame laukiami; Dievas mūsų laukia, ir mes keliaudami į anapus atrandame Marijos gerumą, savo artimuosius ir amžinąją Meilę. Dievas mūsų laukia: tai yra mūsų didysis džiaugsmas ir didžioji viltis, kuri gimsta būtent iš šios šventės. Marija yra triumfuojančios Bažnyčios aušra ir spindesys; ji paguoda ir viltis dar keliaujančiai tautai, kaip sakoma šiandienos Dėkojimo giesmėje. Tačiau krikščioniška viltis nėra tik Dangaus ilgesys, tai gyvas ir veiklus Dievo troškimas čia, pasaulyje; Dievo troškimas, kuris mus daro nepailstančiais piligrimais ir maitina mūsų drąsą, tikėjimo ir meilės galią. Tad pasiveskime Švenčiausiosios Marijos motiniškam užtarimui seniausia mums žinoma malda, sukurta III amžiuje Egipto krikščionių: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja: mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.“

baznycioszinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top