Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1, 39–56)
Švęsdami Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad įsikūnijusio Dievo Žodžio Motina išmokytų mus priimti išganingąją Dievo valią, kad apmąstydami Dangun Paimtosios paslaptis ir vis geriau pažindami Marijos asmenį, atmestume nuodėmę ir šlovintume Dievą tardami „taip“ viskam, ko tik Jis mūsų prašytų, kad pažinę tikrąją dalykų vertę visa širdimi ieškotume amžinojo džiaugsmo – Tavęs, mūsų Dievo.
Viešpatie, duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais; Švenčiausiosios Mergelės užtarimu, suteik mums malonę išganingai naudotis atpirkimo vaisiais ir susilaukti išaukštinimo amžinybėje.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Marijos garbė. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė)
Švenčiame Švč. Mergelės Marijos ėmimą į Dangų taip pažymėdami nuostabų Dievo padarytą dalyką: Dievo Motina, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui buvo su kūnu ir siela paimta į Viešpaties šlovę.
Marijos paėmimas į Dangų kyla iš jos dieviškos motinystės: Dievas jai neleido kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį Jo Sūnų. Kaip Marijos motinystė buvo malonė visam pasauliui, taip ir jos paėmimas į Dangų davė pradžią žmonijos ėmimui pas Dievą.
Apie Marijos gyvenimą po Kristaus mirties Evangelijose nebeužsimenama. Tačiau, koks buvo jos gyvenimas ir mirtis, aprašymų vis dėlto išliko. Tai evangelistui Jonui priskiriama apokrifinė knygelė apie Marijos dangun ėmimą, taip pat kai kurios kitos pirmaisiais krikščionybės amžiais užrašytos istorijos. Visas jas į vieną pasakojimą surinko ir užrašė Jokūbas Voraginietis savo „Aukso legendoje“. Ši knyga, iki mūsų atėjusi iš viduramžių epochos, pasižymi kritiškumo stoka ir naivumu, vis dėlto legendose daug faktų ir detalių apie šventųjų gyvenimus. Taip pat Jokūbas Voraginietis, remdamasis tuo metu egzistavusiais tekstais, aprašė ir Švč. Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir dangun ėmimą. Taigi šiek tiek sutrumpinta legenda apie tai pagal Jokūbą Voraginietį:
„Pasakojama, kad tuo metu, kai, skelbdami evangeliją, apaštalai lankėsi įvairiuose pasaulio kraštuose, Švenčiausioji Mergelė liko gyventi namuose prie Siono kalno ir, kol buvo gyva, su uoliu pamaldumu lankė visas savo Sūnaus vietas, o būtent, kur Jį krikštijo, kur Jis pasninkavo, kentėjo, buvo palaidotas, kur Jis prisikėlė ir įžengė į Dangų.
Ji gyveno dvylika metų ilgiau už Sūnų, o tada buvo paimta į Dangų, būdama šešiasdešimties metų, nes, kaip nurodoma Bažnyčios istorijoje, šitiek metų apaštalai skelbė tikėjimą Judėjoje ir jos apylinkėse.
Vieną dieną, kai Mergelės širdis smarkiai užsidegė Sūnaus ilgesiu, kunkuliuojanti jos dvasia taip susijaudino, kad jaudulys išsiveržė ašarų upeliais. Kadangi ji, netekusi paguodos, nebegalėjo ramiai pakelti laiko, kurį jai teko gyventi, praradus Sūnų, prie jos atsirado didžios šviesos apgaubtas angelas ir ją, savo Viešpaties Motiną, pagarbiai pasveikino: „Sveika, palaimintoji, palaiminimą priėmusi iš to, kuris suteikė išganymą Jokūbui! Štai aš tau, valdove, atnešiau iš rojaus palmės šakelę. Liepk ją nešti priešais laidotuvių neštuvus, kai tave trečią dieną paims iš kūno, kadangi tavęs, Garbingos Motinos, jau laukia tavo Sūnus!“ Tai pasakęs, angelas įžengė į dangų. Na, o ta palmė spindėjo kuo ryškiausiai, nors savo žaluma buvo panaši į šakelę.
Mergelei užmiegant, susirinko apaštalai. Kai Švenčiausioji Marija pamatė susirinkusius visus apaštalus, pašlovino Viešpatį ir atsisėdo jų viduryje, kur degė žibintai ir deglai. Apie trečią valandą nakties atėjo Jėzus su angelų gretomis, patriarchų būriais, kankinių pulkais, išpažinėjų virtine ir mergelių choru. Gretos išsirikiavo priešais mergelės guolį ir ėmė giedoti malonias giesmes.
Patsai Kristus jai tarė: „Ateik, mano išrinktoji, ir pasodinsiu tave į savo sostą, kadangi trokštu tave matyti“. Ji atsakė: „Pasirengusi, Viešpatie, mano širdis – mano širdis pasirengusi!“ ir „Štai aš ateinu, kadangi knygos rietime yra parašyta apie mane. Aš turiu vykdyti tavo valią, mano Dieve, kadangi mano dvasia džiaugiasi tavyje – Dievuje, mano išganytojuje.“
Tada Marijos siela išėjo iš kūno ir atskrido į Sūnaus glėbį. Jai buvo svetimas kūniškasis skausmas ir nepažįstamas kūniškasis suirimas. Viešpats tarė apaštalams: „Neškite Mergelės Motinos kūną į Juozapato slėnį, palaidokite jį naujame kape, kurį tenai rasite, ir manęs tris dienas palaukite, kos pas jus grįšiu.“ Ir ją tuoj pat apsupo rausvi rožių žiedai, tai yra kankinių būriai, ir slėnių lelijos, tai yra pulkai angelų, išpažinėjų ir mergelių. Apaštalai šaukė jai pavymui: „Kur iškeliauji, protingiausioji Mergele? Atmink mus, valdove!“
Būriai tų, kurie buvo likę Danguje, sparčiai žengė jų pasitikti. Pamatę savo Karalių, nešantį glėbyje moters sielą, parimusią ant Jo, sukrėsti garsiai ėmė šaukti: „Kas yra toji, kuri ateina iš dykumos, paskendusi gėrybėse, pasirėmusi ant mylimojo?“. Palyda jiems tarė: „Ji – gražuolė tarp Jeruzalės dukterų, kaip išvydote ją, kupiną prieraišumo ir meilės!“ – Ir ji džiaugsmingai priimama į dangų ir pasodinama į Šlovės sostą Sūnaus dešinėje. Apaštalai tada pamatė, kad jos siela yra tokio skaistumo, kad apsakyti nebūtų įmanoma jokiais mirtingųjų liežuviais.
Ten buvo trys mergelės. Kai jos nurengė Mergelės kūną kad jį numazgotų, jis taip ryškiai suspindo, kad buvo galima jį tik liesti, o matyti – ne.
Numazgojus apaštalai pagarbiai pakėlė jos kūną ir padėjo ant neštuvų. Petras ir Paulius pakėlė neštuvus, o Joną Petras paskyrė nešti šviesos palmę prieš neštuvus. Kiti apaštalai, apsupę neštuvus, šlovino Dievą. Viešpats neštuvus ir apaštalus pridengė debesimi, tad jų nebuvo matyti, tik girdėjosi jų balsas.
Atnešę Mariją, apaštalai padėjo ją į kapą ir susėdo šalia, kaip Viešpats buvo nurodęs. Trečią dieną Jėzus atėjo su gausybe angelų ir pasveikino juos, sakydamas: „Ramybė jums!“ Ir Viešpats tarė: „Kaip jums atrodo, kiek malonės ir garbės turėčiau dabar suteikti savo gimdytojai?“ Tie atsakė: „Tavo tarnams atrodo teisinga, Viešpatie, kad, kaip tu, nugalėjęs mirtį, viešpatauji per amžius, taip ir savo Motinos kūną prikeltum ir ją amžiams pasodintum savo dešinėje“.
Viešpačiui sutikus, išsyk pasirodė arkangelas Mykolas ir atvedė Jo akivaizdon Marijos sielą. Tada Išganytojas prabilo, sakydamas: „Kelkis, mano artimiausioji, mano balande, šlovės palapine, gyvenimo taure, dangiškoji šventove, idant taip, kaip per pradėjimą nepatyrei nuodėmės užkrato, ir kape nepatirtum kūno irimo!“ – tuojau pat siela įžengė į Marijos kūną, ir jis išėjo šlovingas iš kapo. Ir štai, lydima gausybės angelų, Marija buvo paimta į Dangaus buveinę.
Šv. Elzbietos Apreiškimuose skaitome, kaip sykį Elzbietą užvaldė aiškiaregiška dvasia, ir ji, labai tolimoje vietoje išvydo kapą, skendintį ryškioje šviesoje, o jame – moters siluetą. Aplinkui stovėjo daugybė angelų. Po akimirkos ta moteris iš kapo buvo pastatyta tiesiai ir pakelta į aukštybes kartu su visa šalia stovinčiųjų gausybe.
Reikia pažymėti, kad šlovingoji Mergelė Marija buvo paimta į Dangų ir išaukštinta pilnai, pagarbiai, linksmai ir pakiliai.“
Taip tad mums pasakoja Jokūbas Voraginietis. Jis perspėja, kad „visa tai, kas papasakota yra apokrifinis skaitinys, todėl abejotinų dalykų nepriimkite kaip tikrų, išskyrus kai kuriuos pasitikėjimo vertus dalykus, kurie buvo patvirtinti šventųjų. Pasitikėjimo nusipelno devyni dalykai, būtent, Mergelei buvo pažadėta ir pareikšta visokeriopa paguoda, taip pat visų apaštalų susirinkimas, mirtis be skausmo, laidojimo vietos Juozapato slėnyje įrengimas, iškilmingos egzekvijos, Kristaus ir visos dangaus svitos sutikimas, žydų persekiojimas, stebuklai, sužibėję visomis tinkamomis progomis, ir ėmimas į dangų kartu su siela ir kūnu.
Taigi Kristus padarė, kad Marija siela ir kūnu džiaugtųsi savo Sūnumi, su savo Sūnumi ir per savo Sūnų ir kad jokia irimo bėda nepasiektų, [..] idant amžais išliktų nepažeista toji, kurią Jis užliejo šitokia didžia malone.“
