„Gerovės valstybės kontūrai Lietuvai“. Gitanas Nausėda: ligšiolinė ekonominė ir socialinė politika, aukštinusi nematomą rinkos ranką, patyrė fiasko

Sausio 17-ąją prezidentas Gitanas Nausėda atidarė Vytauto Didžiojo universiteto organizuotą konferenciją „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvai“. Siūlome jo įžanginę kalbą, kurioje, be kita ko, buvo įvertinta ir ligšiolinės Lietuvos valdžios vykdyta socialinė-ekonominė politika.

Gerbiami konferencijos dalyviai,

į Vytauto Didžiojo universitetą mus šiandien sukvietė ne tik giliai išjaustas, bet ir intelektualiai pagrįstas rūpestis dėl šalies ateities. Neatsitiktinai ši konferencija vyksta akademinėje aplinkoje, kuri skatina kelti klausimus, keistis nuomonėmis, ginčytis ir pagaliau prieiti prie tam tikrų išvadų. Galiu tik pasidžiaugti, galėdamas pradėti diskusiją gerbiamų švietimo, ekonomikos, sociologijos, psichologijos, viešojo administravimo ir kitų sričių mokslininkų bei ekspertų apsuptyje.

Vienas aspektas, dėl kurio šiandieninė konferencija man atrodo dar svarbesnė, yra artėjanti šito politinio ciklo pabaiga. Politinis laikrodis negailestingai skaičiuoja paskutines dabartinės valdančiosios koalicijos valandas. Netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes, manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais. Turime aiškiai atskirti pelus nuo grūdų ir reikalauti iš partijų tokių sprendimų ir tokių vizijų, kurios mus patenkintų ne artimiausius du ar tris mėnesius, ne tik šį politinį ciklą, bet ir gerokai ilgesniu laikotarpiu. Štai kodėl gerovės valstybės vizija yra labai prasmingas bandomasis akmenėlis, pagal kurį mes galime pasitikrinti, kiek nuoširdžiai mūsų politinės partijos nori prisidėti prie Lietuvos gerovės.

Jei reikėtų išrinkti tą kaltininką, kodėl šiandien esame čia, ko gero, vienas kitas žmogus galėtų besti pirštu į mane. Keldamas gerovės valstybės idėją prezidento rinkimų kampanijos metu, aš siekiau išjudinti permainas. Mažiau nei per pusę metų, praėjusių nuo tos akimirkos, kai daviau priesaiką Tautai ir Tėvynei, gerovės valstybė iš tiesų atsirado daugelio žmonių lūpose. Apie ją vis daugiau kalba žiniasklaida, jos garsiai šaukiasi politikai, ja domisi ir akademikai.

Tačiau vieno asmens, net prezidento, greičiausiai nepakaktų sukelti tą entuziazmo bangą, kuri būtų juntama kiekviename Lietuvos kampelyje. Gerovės valstybė svarbi ne todėl, kad aš ar kas kitas pasakė, kad ji turi būti. Gerovės valstybė svarbi kaip atsakymas į mūsų šalį kamuojančius iššūkius. Gerovės valstybė svarbi todėl, kad jos reikia Lietuvos žmonėms.

Tiesa yra tai, kad turbūt per pastaruosius 30 metų mūsų šalis išgyvena bene sėkmingiausią savo raidos laikotarpį. Per tą laikotarpį mes tikrai iškovojome reikšmingų pasiekimų – to mes negalime neigti. Paklojome tvirtus pamatus nacionaliniam saugumui, įdiegėme teisinės valstybės principus – nors kartais jie ir braška, tą tenka pripažinti, – galiausiai įtvirtinome valstybingumą.

Tačiau daugelis šios valstybės piliečių jaučia, kad to nepakanka, ir įsisenėjusios problemos, kurias mes tik deklaruojame, kad sprendžiame, trukdo valstybei vystytis, o žmogui – jaustis tikruoju tos valstybės šeimininku. Todėl dabar yra tas metas, kai turime pasirinkti, ar tęsti savaiminį ir gana chaotišką šalies vystymąsi, ar susitelkti ir visiems drauge kryptingai siekti aukštesnių europietiško gyvenimo standartų.

Atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams. Ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį. Taigi nėra vietos ir valstybei.

Atėję iš vieno kraštutinumo, neefektyvios ir švaistūniškos sovietinės planinės ekonomikos, metėmės į kitą – pernelyg išaukštinome nematomą rinkos ranką. Tuo metu, kai daugelis panašaus likimo šalių ieškojo pusiausvyros, mes savo sunkiai iškovotą valstybę palikome laikytis bado dietos. Štai kodėl dabar – savotiškas paradoksas – tuo pat metu giriamės, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą sparčiausiai artėjame link BVP vienam gyventojui vidurkio, o, kita vertus, raudonuojame, kad socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje yra vieni iš blogiausių visoje Europos Sąjungoje. Mano nuomone, tokia dichotomija labai aiškiai parodo, mūsų ekonominės ir socialinės politikos fiasko. O už ekonominę ir socialinę politiką yra atsakinga valdžia. Tai reiškia, kad ši dichotomija aiškiai parodo ir mūsų valdžios fiasko.

Kad ir kaip svarbu būtų efektyviai naudoti valstybės lėšas, tai negali būti atsakymas į visus klausimus. Tam, kad valstybė galėtų atlikti savo funkcijas ir teikti kokybiškas paslaugas žmonėms, jai reikalingi pakankami ištekliai. Tam, kad sukurtume valstybę, kurioje būtų gera gyventi visiems – dirbantiesiems, vaikams, jaunimui, senjorams, neįgaliesiems, sėkmę patiriantiems ir turintiems sunkumų, – mums reikia perskirstymo per biudžetą, kuris nuosekliai didėtų metai iš metų. Su tokiu perskirstymu, koks yra dabar, kalbos apie gerovės valstybę tampa tiesiog pigia demagogija. Kaskart prireikus papildomų lėšų, turime ir toliau tampyti pernelyg trumpą viešųjų finansų antklodę, atidengdami tai pėdas, tai pečius.

Gerbiamieji,

aš kalbu apie gerovę, nes tikiu, kad Lietuva nusipelno būti modernia XXI amžiaus valstybe. Valstybe, kurios dėmesio centre – žmogus. Valstybe, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi reikalingas ir įgalintas kurti, įgyvendinti savo svajones bei oriai gyventi. Valstybe, kuria pasitiki jos gyventojai, o ji pasitiki savo žmonėmis. Valstybe, kurios ateitis kuriama vadovaujantis darnaus valdymo ir tvarios plėtros principais.

Siekdami Lietuvoje įtvirtinti gerovės valstybės principus, turėsime veikti mažiausiai trimis kryptimis.

Pirmiausia mums būtina išlaikyti ir sustiprinti tai, ką vertingo sukūrėme per 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Turime saugoti ir ginti savo valstybingumą, palaikyti ir įtvirtinti teisinės valstybės principus, gerbti savo paveldą, tausoti aplinką, išlaikyti ryšius su lietuvių diaspora. Taip pat privalome išnaudoti unikalias galimybes, kurių mums siūlo narystė Europos Sąjungoje, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje. Kartais mes manome, kad mūsų narystė yra kažkas tokio, ko mes galime ir nepastebėti. Bet patikėkite, mano, kaip politiko, trumpa patirtis ir dalyvavimas svarbiausiuose forumuose rodo, kokios neribotos galimybės atsiveria šiose organizacijose, jeigu mes jose pretenduojame ne tiesiog sėdėti kamputyje ant atsarginių suolelio, o aktyviai dalyvauti priimant sprendimus. Turime kuo efektyviau derinti nacionalinę ir europinę darbotvarkes, aktyviai prisidėdami prie svarbių Europos Sąjungos iniciatyvų tokiose srityse kaip inovacijų politika, kova su klimato kaita, vidaus rinkos gilinimas, sanglaudos politika, sienų apsaugos įgyvendinimo priemonės. Remdamiesi Europos Sąjungos parama, iki šiol sėkmingai stiprinome savo energetinę nepriklausomybę ir plėtėme infrastruktūrą – darykime tai ir ateityje.

Antra, nepaprastai svarbu išspręsti įsisenėjusias problemas, trukdančias mums visiems žengti pirmyn. Atėjo metas imtis priemonių, kurios mažintų skurdą, socialinę atskirtį, atotrūkį tarp šalies regionų, korupciją ir šešėlinę ekonomiką. Pajamų atotrūkis tarp 20 procentų daugiausiai ir 20 procentų mažiausiai uždirbančiųjų negali būti toks didelis, kaip dabar. Ir vėlgi, apeliuoju į ekonominę politiką, kuri privalo užtikrinti nuoseklų šio santykio mažėjimą. Taip pat privalome spręsti demografinius iššūkius, užtikrinti racionalų viešųjų išteklių panaudojimą taikant kaštų ir naudos analizę, sukurti skaidrią, subalansuotą ir teisingą mokesčių sistemą, kurią galėtume vadinti žmonių bendruomene, o ne „gyvulių ūkiu“. Turime plėtoti ir socialinę partnerystę bei dialogą, kaip būdą išvengti nereikalingų konfliktų ir teisingai paskirstyti tiek gerovės kūrimo naštą, tiek ir šio proceso vaisius.

Aš neslėpsiu, kad ankstyvuoju savo mokslinės veiklos laikotarpiu kreipiau labai didelį dėmesį į kolektyvinių derybų instrumentą, į tuos socialinės taikos modelius, kurie egzistuoja Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse. Iš tikrųjų jie man gerokai patrauklesni negu mūšiai gatvėse, barikadose, tarp samdomų darbuotojų ir darbdavių organizacijų, kuomet trikdoma visuomenės rimtis ir paprasčiausiai švaistomas bendrasis vidaus produktas tam, ko galima būtų išvengti. Tačiau mechanizmas turi veikti ne uzurpuojant vienai iš derybų pusių absoliučią valdžią ir nustumiant į paraštes kitą derybų pusę. Dialogas įmanomas tik tarp lygiaverčių partnerių. Kalbėti šiandien apie lygiavertiškumą mes tikrai, deja, negalime, ir jūs turbūt tikrai nesunkiai galite patys identifikuoti, kas yra tas silpnesnysis partneris kolektyvinėse derybose šiuo metu.

Trečia, galvodami apie valstybės ateitį, mes turime siekti proveržio tose srityse, kuriose ilguoju laikotarpiu galime tikėtis didžiausios pridėtinės vertės. Siekdami kilstelėti Lietuvą į aukštesnį gerovės lygmenį ir sukurti tikrą XXI amžiaus sėkmės istoriją, žinoma, pirmiausia turime tam gerai pasirengti. Tik keldami visų lygių švietimo kokybę ir didindami prieinamumą, mes parengsime visuomenę skaitmenos, technologinių lūžių ir tvarios žaliosios politikos amžiui. Tik turėdami pakankamai aukštos kvalifikacijos darbuotojų, galėsime plėtoti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką. Tik drąsiai žengdami inovacijų keliu, galime tapti pažangiausių idėjų įgyvendinimo laboratorija. Kad tai nėra vien tuščios deklaracijos, patvirtina sėkmės istorijos įvairiose mūsų mokslo srityse, kurios tuo tarpu jau yra virtusios ir verslo sėkme. Taip, galbūt kol kas tų pavyzdžių yra per mažai, tačiau jų negausumas nerodo, kad mums nesiseka. Tai įrodo ką kita – kad mes turime didžiulį potencialą, kurį dar galime atskleisti ateityje.

Kita vertus, turime nepamiršti, kad mūsų didžiausios ekonominės naudos siekis tėra vienas iš gerovės kūrimo elementų. Ekonominė nauda neturi užgožti ilgalaikių aplinkosaugos ar socialinių tikslų. Švietimas mums reikšmingas ne tik kaip skurdo ir socialinės atskirties mažinimo ar technologinio prisitaikymo ir investicijų skatinimo įrankis. Itin svarbu, kad būtų ugdomas Lietuvos piliečių kritinis mąstymas, kūrybiškumas, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, stiprinama pilietinė tapatybė, kuriamos sąlygos tolerancijai ir lygių galimybių užtikrinimui.

Man labai malonu, kad šiandien konferencijoje dalyvaus ir psichologai. Mano manymu, gerovės valstybė neįmanoma ir be atitinkamo psichologinio klimato visuomenėje. Mes kalbame ne tik apie kietuosius rodiklius, kuriuos galime išreikšti eurais, procentais, santykiais. Mes kalbame apie sunkiai apčiuopiamus dalykus, kuriuos aš vadinu gera jausena. O juk taip norėtųsi, kad Lietuvoje žmonės jaustųsi gerai, kad jie jaustųsi patogiai ir, svarbiausia, kad jie jaustųsi saugiai.

Gerbiamieji,

gerovės valstybės nebus, jei nesudarysime sąlygų aktyviam visuomenės įsitraukimui priimant sprendimus – ir tai, mano manymu, yra dar viena geros jausenos prielaidų. Gerovės nebus ten, kur viešpataus abejingumas ir atmestinas požiūris į savo darbą. Gerovė neįsivaizduojama ten, kur švari aplinka ir būsimų kartų ateitis aukojama trumpalaikiam pelno siekimui.

Siekdami tikro proveržio, visi turėsime gerokai pasitempti. Mums teks prisiminti laiko patikrintas vertybes: pagarbą žmogui, teisingumą, vienybę ir solidarumą. Turėsime išmokti susitarti, o susitarus – laikytis duoto žodžio. Juk kompaso stygius – nenuoseklus mėtymasis nuo vieno trumpalaikio tikslo prie kito, pasiduodant pagundoms ir neišlaikant pradinės trajektorijos, – iki šiol, mano manymu, buvo viena didžiausių Lietuvos valstybės problemų.

Gerovės valstybę mes galime sukurti visi drauge, jei pamiršime nesutarimus, į savo rankas paimsime iniciatyvą ir išliksime kantrūs, siekdami užsibrėžtų tikslų. Turime ilgai ir nuosekliai purenti valstybės dirvą, kol joje pasirodys pirmieji daigai.

Galutinis rezultatas priklausys tik nuo mūsų pačių. Nereikia badyti pirštais į valdžią, kad ir kokia bloga ji būtų. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Todėl kviečiu visus piliečius, visuomeninius judėjimus, politines partijas, nevyriausybines organizacijas, mokslo, administracines, verslo, ekonomines, kultūros, sveikatos ir visas kitas bendruomenes įsitraukti į diskusijas apie priemones, būtinas gerovės tikslams pasiekti. Tegul ši konferencija žymi mūsų bendro darbo pradžią.

Tvirtai tikiu: kartu galime sukurti tokią valstybę, kuria galime didžiuotis mes patys ir kuria galės didžiuotis mūsų vaikai.

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas