Bernardinai.lt
Viena mano draugė dirba įmonėje, kuri prekiauja arbatomis. Aną savaitę diskutavome apie rinkimų rezultatus, ir ji man netikėtai mestelėjo vieną linksmą faktą – pagal tai, kokią arbatą žmogus renkasi, patyrę rinkodaros specialistai gali nubrėžti vartotojo demografinį profilį ir net nustatyti jo politines pažiūras.
Štai, pavyzdžiui, juodosios arbatos mėgėjas apibrėžiamas kaip konservatyvus, labiau išsilavinęs, vidutinio amžiaus ir neretai kuriai nors religinei bendruomenei priklausantis žmogus. Panašu, kad juodosios arbatos rinka auga, o konservatoriai laimės šiuos Seimo rinkimus – viskas baisiai dėsninga.
Negaliu nė dienos tverti be geros juodosios arbatos, o šaltuoju sezonu ją dar gardinu kardamonu ir pienu. Manau, kad tobulai atitinku minėtąjį gėrėjo profilį – gal tik dar kelerių metų trūksta iki to „vidutinio amžiaus“. Bet čia glūdi ir viena dilema, su kuria šiuose Seimo rinkimuose susidūrė tam tikra rinkėjų grupė.
Ši grupė – tikintys žmonės, kurie save priskiria Katalikų Bažnyčiai ar kitoms krikščioniškoms denominacijoms. Apie krikščionio pasirinkimą prieš rinkimus kalbų ir aistrų būta daug. „Krikščioniškas (arba tradicines) vertybes“ kaip prekės ženklą tiesiogiai ar netiesiogiai bandė prastumti net 7 partijos iš 17 (remiantis partijų rinkiminių programų informacija). Vienos pagal šias vertybes sąžiningai orientavo visą savo partijos koncepciją ir programą, kitos – galbūt nujausdamos, jog Lietuvoje telkiasi didelės, ne viskuo patenkintos „juodosios arbatos gėrėjų“ bendruomenės, kurias galbūt pavyktų suvilioti raktiniais burtažodžiais.
Pati priklausau šiai tikinčių žmonių grupei. Tikiu, jog tos vertybės, kurios man yra svarbios, iš tiesų kuria bendrą gėrį – visiems. Bet čia jau atskira ilga kalba, kurią ne laikas ir ne vieta kalbėti prie demokratijos šventės stalo. Labiau norisi pakalbėti apie tai, su kokiomis dilemomis šį kartą susidūrė rinkėjas katalikas, ir ką galvoti apie šių rinkimų pirmojo turo rezultatus. Nuomonės, atiduodant balsus, išsiskyrė. Net ir mano pačios galvoje. Štai kad ir toks paradoksas: pagal Laisvos visuomenės instituto tyrimo rezultatus, 2016–2020 m. Seimo kadencijoje gyvybės ir šeimos klausimais artimiausią krikščioniškai sampratai palaikė Valstiečių ir žaliųjų partija. TS-LKD balsavimo rezultatai tuo tarpu rodo neutralią ar net priešišką poziciją. Darant šį vieną skerspjūvį, tarsi ir būtų aišku, kuriai partijai derėtų teikti pirmenybę rinkimuose. Kita vertus, alternatyvą pasiūlė naujai susikūrusios krikščioniškai angažuotos partijos – sakytum, 100 proc. „saugus“ pasirinkimas krikščioniui rinkėjui.
Būtų sąžininga prisipažinti, jog būtent vienai iš šių mažųjų savo balsą ir atidaviau. Bet nesu supaprastintos realybės mėgėja ir net mano pačios pasirinkimas išlieka sudėtingu reikalu. Kodėl?
Save laikau konservatyvių politinių pažiūrų rinkėja. Tačiau konservatyviosios minties komunikacija Lietuvoje – tiek iš liberalesnės TS-LKD, tiek iš naujų dešiniųjų partijų stovyklų – atrodo, pražiūri kelis esminius dalykus. Pirmiausia, rinkėjui derėtų atsisakyti iliuzijos, jog jei bus gerai man, tai viskas bus gerai. O gerai vis dėlto man nebus, jei nebus gerai bent jau didesnei visuomenės daliai.
Straipsnio tęsinį skaitykite bernardinai.lt portale ČIA.