„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2015 (4)
Balandžio 2 d. Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Kultūros ministerijos surengtas mokslinis seminaras Patogus ir nepatogus paveldas, kuriame diskutuota dėl sovietinio kultūros paveldo vertės. Renginio dalyviai – architektūros ir dailės istorikai, paveldo specialistai, architektai – kėlė daug aktualių problemų, tačiau nuolat buvo grįžtama prie „nesantaikos obuolio“, kuris ir paskatino surengti diskusiją, t. y. Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų.
Esu iš tų, kurie norėtų, kad diskusija dėl sovietinio meninio paveldo iš politikos plotmės pereitų į istorijos lauką. Tiesą sakant, ne tokia maža šio paveldo dalis jau yra tame lauke. Pirmiausia, žinoma, toji, kuri, cituojant kolegę Giedrę Mickūnaitę, savo laišku renginio dalyviams pasiūliusią ramų, analitišką pokalbio toną, „neverčia pakartotinai išgyventi istorinių traumų“. Žaliojo tilto skulptūros verčia. Įvairiu lygiu: vienus žeidžia sovietinių karių vaizdas, kitus – sovietinį skurdą ir žeminančią deficito patirtį primenantys grubūs nemoteriški studentės batai. Taip bus tol, kol sovietmetis iš „mūsų“ laiko nepersikels į „kitų“ laiką. Tol, kol slinktis neįvyks, šis paveldas liks ginčo objektu, jame kirsis ir konfliktuos skirtingos, nesuderinamos vertės.
Vienas iš būdų neutralizuoti tokio paveldo poveikį – jį dekontekstualizuoti. Tai nereiškia sunaikinti. Kaip visi žinome, esama įvairių būdų. Bent keletas jų jau buvo pasiūlyta per kelias dėl šių kūrinių įsiplieskusių diskusijų bangas. Labiausiai vykęs, bent mano akimis, – architekto Audriaus Ambraso narvai. Labai gaila, kad šis projektas ir liko projekto stadijoje. Viskas rodo, kad dekontekstualizavimas įvyks nykiai ir nuobodžiai, be jokios pastangos simboliškai nukenksminti skulptūras, parodyti, kad jos tėra metalinės lėlės, atliekančios mūsų joms suteiktus vaidmenis ir prisipildančios tokio turinio, kokį į jas įliejame mes patys. Skulptūros bus paprasčiausiai nukeltos ir pašalintos iš viešosios erdvės. Šiam veiksmui jau ruošiamasi, iš įvairaus aukščio tribūnų kartkartėmis informuojant visuomenę apie prastą jų fizinę būklę, keliančią pavojų praeiviams. Taip, būklė iš tiesų prasta. Visi matome, kad skulptūros tuojau ims byrėti gabalais. Žinoma, sunku patikėti, kad jas iš rimtųjų rengiamasi restauruoti, kad tam bus ieškoma, juo labiau – rasta lėšų.
Žaliasis tiltas bus „išvaduotas“ nuo sovietinių stabų. Ir kas toliau? Kas pasikeis, kai valingu judesiu pašalinsime keturias aprūdijusias figūrų poras?
Stalininės epochos statulos nebeerzins mūsų žvilgsnių. Bet ar išsipildys liaudies išmintis, sakanti: „Iš akių ir iš širdies“? Taip nebūna, jei ryšys iš tiesų stiprus. Taigi didieji skulptūrų priešai ramybės vis viena neturės. Skulptūros su visa savo istorija išliks amžininkų, o ir vėlesnėje atmintyje, jos gyvens tekstuose, daugybėje reprodukcijų ir primins naivias šių laikų pastangas pasislėpti nuo sovietinės praeities fantomų, kurie, beje, atakuoja mus iš kitos pusės ir kitokiomis priemonėmis.
Ką tuo noriu pasakyti?
Manau, kad protingai valdyti savo santykį su sovietiniu paveldu mums trukdo ne psichologinės traumos ar slapta simpatija tai epochai, o kiek kitos prigimties kliūtys, beje, susijusios su deformuotu urbanistinės aplinkos suvokimu ir šio deformuoto suvokimo nulemtu negebėjimu ją prisijaukinti, pritaikyti realioms miesto gyventojų reikmėms.
Paminėsiu tik du deformacijos pavyzdžius ar simptomus.
Jau prieš kurį laiką įvardijome ir ne kartą esame aptarę giliai įsišaknijusį, būtent sovietmečiu įkaltą įsitikinimą, kad paminklas turi būti kažkas didelio, sunkaus, blizgančio, savo pavidalu primenančio žmogų. Įsitikinimą, kuris mūsų menininkams neleidžia kurti šiuolaikinių paminklų, o absoliučiai daugumai jų kūrybos vartotojų – atpažinti kitokios formos memorialinių ženklų. Klasikinis, ne kartą įvairiomis progomis analizuotas tokios mentalinės būsenos ar nuostatos pavyzdys – bandymas įsprausti dar vieną paminklą tirščiausiai įpaminklintoje Vilniaus erdvėje, t. y. Lukiškių aikštėje, ignoruojant tikrąją atminties įamžinimo ir suaktyvinimo problemą šioje erdvėje. Man ir ne tik man atrodo, kad žymiai prasmingiau ir efektyviau, užuot stačius dar vieną paminklą, būtų pagalvoti, kokie tekstai ir ritualai padėtų įprasminti čia jau esančius ir stiprų poveikio užtaisą turinčius paminklus – buvusius KGB rūmus su partizanų kenotafais paverstu granito blokų cokoliu ir lauko akmenų piramidę. O pačiai Lukiškių aikštei trūksta ne paminklo, bet žmonėms draugiškos aplinkos. Tam užtektų geros aikštės dangos, sutvarkytų želdynų, patogių suoliukų ir malonaus apšvietimo, kuriam būtų galima pritaikyti esamus granitu apdailintus stalininius stulpus, paliekant aikštėje nieko neerzinantį, tačiau kartu jautrumą praeičiai liudijantį žymenį. Deja, žmonės, kurie apie tai jau seniai svarsto, vis dar nesudaro kritinės masės ir turbūt dar ilgai jos nesudarys. Tad kol kas Lukiškių aikštė lieka dar viena verčių konflikto zona, ir joks veiksmas čia nevyksta. Problema įvardinta, anksčiau ar vėliau kažkaip bus išspręsta, galbūt ruošiantis paminėti modernaus valstybingumo 100-metį…
Tačiau kažkodėl visiška tyla gaubia kitą, daug gilesnę sovietmečio žaizdą, kuri pati būdama tos epochos padariniu, iškreipia mūsų santykį su paveldu, neleidžia pamatyti ir suvokti kai kurių esminių jo verčių. Sakydama „paveldu“, šįkart turiu omenyje visas epochas – nuo Viduramžių iki brežnevinio postmodernizmo. Atkakliai vengiame pripažinti ir prisipažinti, kad ilgi sovietinio skurdo ir daiktų deficito metai atėmė iš mūsų jautrumą formos ir medžiagos estetikai. Bet tai, deja, labai aiškiai matyti. Klausydamasi išvedžiojimų, kaip Žaliojo tilto skulptūros kenkia mūsų savijautai, savivokai ir įvaizdžiui pasaulyje (pastarąjį aspektą statistiškai pagrindė Ernestas Parulskis), gaudyte gaudžiau pasisakymus apie bendrą tilto būklę, tikėdamasi, kad jie peraugs į diskusiją apie Vilniaus miesto ar bent jau jo reprezentacinių vietų išvaizdą. Purvais aptekusios gatvės, nevalyti langai, suirę šaligatviai, gabalais krentantys balkonai ir karnizai, kuriuos ūkio tarnybos vynioja į žalią ir mėlyną tinklą. Padėtis tragiška, tačiau apsimetame, kad taip nėra. Deja, atvykėliams iš daiktams atidesnių ir atitinkamai jautresnių kraštų tai matyti iš karto ir jie tiksliai diagnozuoja šią negalią, susiedami ją su sovietine patirtimi. Būtent apie tai pirmiausia ir prabilo Miuncheno technikos universiteto profesorė Tina Haase, viešinti Vilniuje VGTU Architektūros fakulteto kvietimu, kai buvo paprašyta pareikšti nuomonę Žaliojo tilto klausimu. Sovietinio palikimo žalą ir pavojų ji mato susovietintoje miesto aplinkoje ir susovietintame mūsų elgesyje su ta aplinka, o ne šioje aplinkoje ne iš karto pastebimose Žaliojo tilto skulptūrose. Cituoju: „Bendras Vilniaus tendencijas atspindi ir Žaliojo tilto erdvė: nors tiltas yra labai elegantiškas, apačioje kabo tie du gigantiški objektai – du susipynę žiedai, šiek tiek tolėliau – „Krantinės arka“, atspindinti landšafto reljefą. Panaši situacija ir su architektūros objektais: vienoje pusėje tilto – maža pilis ar pastatas su bokšteliais, kuriame įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga, kitoje pusėje – gigantiškas pajuodęs [čia ir toliau kursyvas mano, – G. J.] Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, sukeliantis panašias emocijas kaip ir skulptūros“ (www.15min.lt, 2015-04-27).
Užtenka kelių iliustracijų – Operos teatro skveras, fontano kaskadoms skirtų terasų apdaila, aplinkinių namų fasadai, – kad įsitikintumėm: Gedimino technikos universiteto viešnia visiškai teisi. Jos nurodyti vaizdai iš tiesų įspūdingi. Ir jie nėra iš karo nusiaubtų Balkanų ar kitos nelaimingos Europos vietos – tai mūsų valstybės sostinės Vilniaus centras.
Vilniaus centras kupinas irimo ženklų. Tai jau nebe kultūrinė, bet politinė problema, be kitų priežasčių, susijusi ir su neįsisąmoninta, deja, tebegyva sovietinės praeities patirtimi.
Štai su šituo sovietmečio paveldu ir reikėtų kovoti iš visų jėgų, nes jis mus smaugia ir slegia iš visų pusių gausybe įvairių, kartais tarytumei nesvarbių, smulkių pavidalų. Gal kam ir juokingai nuskambės, jei paminėsiu pavyzdį, beje, labai būdingą ir Vilniui, ir kitiems Lietuvos miestams, apskritai daugeliui pokomunistinės erdvės vietovių. Tai visiškas negebėjimas įrengti laiptus, laiptelius, parinkti ir pritaikyti duris.
Skeptikams siūlyčiau neskubant pereiti Jokūbo Jasinskio gatve arba jai lygiagrečia Gedimino prospekto atkarpa nuo Lukiškių aikštės iki Žvėryno tilto ir įdėmiai apžiūrėti laiptus, laiptelius ir duris. Tai tikra funkcinė, estetinė ir moralinė katastrofa. Nėra nė vienų naujai įrengtų ar rekonstruotų laiptų ar durų, kurie būtų gražūs, patogūs, priderinti prie aplinkos ir kitų pastato dalių. Negana to, tos tarsi nedidelės, niekam žalos nedarančios rekonstrukcijos iš tiesų neša pražūtin vertingą istorizmo ir sovietinį paveldą – juk šioje miesto dalyje dominuoja minėtų epochų buvę kokybiški ir gražūs pastatai, kurie dabar taip sudarkyti, kad jų nei kokybiškais, nei gražiais vadinti niekam nešautų į galvą. Deja, kova už patogius ir gražius laiptus bei duris greitų politinių dividendų neatneš, tad greičiausiai ji šiame lauke ir neprasidės. Sprendimą, kaip dažnai nutinka, pasiūlys laikas. Arba pasirodys situaciją gebantys suvaldyti žmonės, arba Vilnius praras ne tik sovietinį paveldą, kurį mes patys sąmoningai suardysime, bet ir istorizmo paminklus, kurių turbūt nematome, jei taip beviltiškai nesugebame apsaugoti ir išgelbėti.
Dar kartą grįžtu prie vokiško požiūrio į mūsų paveldą, nes jis leidžia iškelti dar vieną mums ypač opų paveldosauginį klausimą. Dar kartą cituoju Tiną Haase. Citata ilga, bet verta jai skirto laiko: „Šios skulptūros [Žaliojo tilto skulptūros – aut. pastaba] – laiko ženklas. Siūlyčiau jas panaudoti savo tapatybės ir identiteto paieškoms: suinteresuotos šalys tikrai atrastų sprendimą, kaip šios skulptūros gali pasitarnauti šalies labui. Turiu įtarimą, kad kuo skulptūros bus senesnės, tuo labiau jas vertinsite.
Mano nuomone, į tokių ir panašių erdvių transformacijas verta investuoti. Džiugu, kai šiuose procesuose dalyvauja įvairios jaunų kūrėjų grupės, kurios įvykius interpretuoja jau kitaip. Dėl jų kultūros paveldo dalykai nušvinta naujomis spalvomis. Nesakau, kad panašių transformacijų turėtume siekti tokiose vietose, kaip koncentracijos stovyklos. Jos turi išlikti tokios pat baisios ir kelti nemalonias emocijas. Vieno ir paties teisingiausio recepto, kaip elgtis su atminties objektais, nėra. Svarbiausia šias erdves konstruoti supratingai, diskutuojant. Santykis su panašiais objektais turi būti nuolat apgalvojamas, o pokyčiai pastebimi. Čia kaip su randu ant žmogaus kūno – tik iš pradžių jis dangstomas, vėliau tampa natūralia žmogaus istorijos dalimi, atsispindinčia kūne“.
Ar šie sveiku protu ir ilgamečio įvairių kultūrinių praktikų pažinimo patirtimi pagrįsti argumentai galėtų būti išgirsti mūsų valdžios kabinetuose?
Kol kas iš ten, regis, skambėjo tik pasiūlymai sovietmečio paveldą ir toliau grūsti į Grūto parką. Kitaip sakant, atiduoti privataus verslo reikalams. Tai liudija ne tik neatsakingą požiūrį į valstybės nuosavybę, bet ir abejingumą atminties diskurso formavimui. Nė vienas diskusiją dėl Žaliojo tilto eskalavęs politikas kažkodėl nepasiūlė perduoti skulptūrų Tuskulėnų „Homo sovieticus“ muziejui, kuriam jos tiktų pagal visus parametrus. Teisybė, muziejus dar neveikia. Bet gal jau atėjo laikas susirūpinti kodėl. Juk jo koncepcija buvo parengta jau kone prieš dešimtmetį, o šią koncepciją pristatantis Rasos Čepaitienės straipsnis Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinyje Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai buvo išspausdintas 2008 m. Muziejaus įrangai skirtos nemažos lėšos. Kodėl jis dar neatidarytas?
Jeigu šis muziejus būtų lankomas, tikriausiai apie santykį su sovietiniu paveldu šiandien diskutuotumėm visai kitu lygiu, susitelkę į tas vertes, kurias galima aktualizuoti, pritaikyti nūdienos poreikiams, ir ieškotumėm įdomių, kūrybingų būdų, kaip tą padaryti. Net jeigu vis dėlto tektų ginčytis – nuimti ar palikti Žaliojo tilto skulptūras, žinotumėm, kur jas padėti.
Na, ir pagaliau – baigiamasis teiginys.
Žaliojo tilto skulptūros turi būti įmuziejintos. Geriau – jų originalioje vietoje, bet iš bėdos tiktų ir Tuskulėnai. Svarbu, kad jos egzistuotų ne tik virtualiu, bet ir fiziniu pavidalu kaip mūsų praeities dalis. Jau vien dėl to, kad skirtingai nuo Ivano Černiachovskio ar Lukiškių Lenino, kurie seniai dingo iš mūsų akiračio, buvo sukurtos Lietuvos meno meistrų rankomis. Tai pripažinti nemalonu ir nepatogu, tačiau taip buvo ir jokia valinga užmarštis nepajėgs panaikinti šios praeities.
Vilnius, 2015 m. balandžio 14 d.
Didieji skulptūrų „priešai”, padarę verslą iš skulptūrų, gavę už jas didelius pinigus, ramybės neturės, iš miesto toliau vogs jo turtą, nes jų godumui nėra ribų.
tarybukams būtina prisiminti klaikią tarybinę tikrovę.
tam tinka bet kokia klaikuma: dvasinė, kultūrinė, vizualinė, organizacinė, santykių ir pan.
Svarbu, kad būtų klaiku normaliam žmogui – tas labai džiugina tarybuko širdį.
Skulptūras, ačiū Dievui – nekėlėme.
Liko Komunistų partija – korumpuota ir nežmoniška.
Liko tarybinis teisingumas – verčiantis emigruoti ir pasikarti.
Liko nenubausti pedofilai.
Liko nubausti violetiniai.
Taip kad tarybinio purvo užtektinai liko – tarybukams džiaugtis.
Paradoksas , pilna tarybines komunistines -KGB sistemos liekanu tupi Seime , Prezedenturoje, Prokuraturoje,Vyriausybje teismuose ,ministerijose net EP ir niekam tai nerupi , bet ‘kovojama’ su tilto balvonais .Gal tam taip arsiai r ‘kovojama’ , kad gyvu , veikenciu balvonu nematytume ?Populizmas tiesiog lejasi laisvai is liberastu lupu .
p.s. Mano seima labai nukentejo nuo tarybinio represinio rezimo , bet mane zeidzia ne tilto balvonai , o neatlikta liustracija ir iki dabar tupintys valdzioje politikoje….., uolus tarybines sistemos funkcionieriai .
Tarp daugybės kliedesių, atskiestų autoritetingų užsieniečių pamokymais, su blefu atsiduodančiais „tai pripažinti nemalonu ir nepatogu” (gal nejuokintų su tais nepatogumais?), patetiškai užbaigiant: „tačiau taip buvo”, ir netgi ryžtingu: „jokia valinga užmarštis nepajėgs panaikinti šios praeities”, yra viena tikrai sveika ir verta dėmesio mintis:
„Nė vienas diskusiją dėl Žaliojo tilto eskalavęs politikas kažkodėl nepasiūlė perduoti skulptūrų Tuskulėnų „Homo sovieticus“ muziejui, kuriam jos tiktų pagal visus parametrus. Teisybė, muziejus dar neveikia. Bet gal jau atėjo laikas susirūpinti kodėl. Juk jo koncepcija buvo parengta jau kone prieš dešimtmetį, o šią koncepciją pristatantis Rasos Čepaitienės straipsnis Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinyje Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai buvo išspausdintas 2008 m. Muziejaus įrangai skirtos nemažos lėšos. Kodėl jis dar neatidarytas?”
O aš manau, kad sovietinis komunizmas – tai unikali simbiozė: šeiminė, gimininė, tautinė, religinė, ideologinė, bažnytinė, politinė. Vienas Dievas žino, kur prasidedanti ir kur pasibaigianti. Visos tos velniavos simbolis – lavonas, mauzoliejuje tebegulįs „išganytojas”, kuris kada nors prisikels nežinia kokiu pavidalu. Komunizmo iš esmės dar niekas deramai neišnagrinėjo.
Yra sovietinis paveldas, kad ir Operos ir baleto teatras ar tie apgriuvę balkonai, ir yra okupacinio režimo ideologiniai simboliai, reklamavę komunistinę sistemą. Taip pat yra tie, kurie suvokia skirtumą tarp šių dviejų dalykų ir tie, kurie pluša akruose spausdinto teksto, bandydami įpiršti sveikai galvai ligą. Visas tas pliurpalizmas nebūtų vertas nago juodymo, jei nebūtų kalbama apie mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą, sovietmečio metalo laužui lopyti.
O tai vokietei reikėtų nuvykti į Maskvą ir pavažiuoti kelias dešimtis kilometrų Varšuvos šasė, Kalūgos link, tada suvoks tų skulptūrų „vertę“(Liaudies pasiekimų paroda Maskvoje būtų geresnis variantas, bet nežinau ar tokia dar egzistuoja).
Autorė su visomis savo „mintimis” yra puikus eksponatas „Tuskulėnų „Homo sovieticus“ muziejui”.
Musu vaikai atejus laikui ir ji nuvers.Taip buvo nuo pradzios,taip bus iki pabaigos.Niekas neina i politika ir nekariauja del gerio,tiesos ir ramybes.Tie kurie eina zino kad juos keiks,vartys ir neapkes.Pries vergvaldzius visai laikais kovojo visos TAUTOS!Amen.
Keista, kad su tokia patirtimi nematote ryšio tarp neįvykusios liustracijos ir balvonų epopėjos?
Nors, kas galėtų paneigti, kad balvonai paaukoti pačiu laiku, pridengiant KGB rėmėjų pergalę Seime, priimant agentų/stukačių apsaugos sprendimus 100-ui metų užtikrinančius jų ramybę ir gerovę be jokių ten liustracijų.
Jūsų komentaras genialus 🙂
Kad būtų išrauta ir iš širdies, reikia suvokti,jog sovietizmas iš tikrųjų dalis surusėjimo proceso, kuris vyko (ir tebevyksta!) žmonių viduje. Šia proga norėčiau pavėluotai sureaguoti į „diskusiją” apie maskolius, Svarinską ir žydus, nes tik dabar pastebėjau kiek nemokšos komentatoriaus giriama už „argumentuotumą“ privarė Klimovo mokinė http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/verta-prisiminti.-antanas-maceina.-komunizmo-ir-rusiskumo-santykiu-klausimu , nusirašydama iš kitų nusirašinėjančių, nes nei aramėjiškai, nei hebrajiškai nemoka, rusiškų ir angliškų autentiškų vertimų judaizmo svetainėse neieškos. Visos lėkštybės kartojasi nurašomos iš vienos antisemitų „argumentacijos“ į kitą, tad geriau skaitykime tiesiog Klimovą arba nacių okupacijos laikų „tyrinėjimus”. O dėl „rusų” (vardas pavogtas iš Kijevo) „tautos” ne kartą esu rodęs į Vladimirą Belinskį http://www.e-reading.club/book.php?book=150030 , bet iš vidaus nutautėjusiems alkoholinių bratuškų mylėtojams kaip nuo žąsies vanduo. Krikščioniškas Svarinsko požiūris buvo ne į šią… Skaityti daugiau »
„Šiandien mūsų įreologija kita”. Kaip aš supratau dabar Lietuvoje įdegta lansberginė dėdulės KGBistinė įdeologija. Ir ką? Tai nejaugi ir aš turiu paklusti šiai su-ši-k-tai įdeologijai. Neišdegs.
Įdomu kuriam laikui yra užsakyta ši „populiari plokštelė”, kurią suka „nusipelnę” kultūrininkai ir paveldosaugininkai? Kasdien po kelis kartus girdime jos muziką įvairiais kanalais bei įvairiais pjūviais. Tačiau jau 25 metus pasigendama rimtų mokslinių konferencijų rimtu ir svarbiu lietuviams klausimu – sovietmečio įvertinimo, bei patirto tautos pažeminimo įamžinimo. Užjaučiu G.Jankevičiūtę, kad jai reikia gyventi tokiame (jos vertinimu) purviname ir sudarkytame Vilniuje.
Puikus straipsnis, profesionalūs samprotavimai. Tik nepanašu, kad racionalus protas nugalės. Po Miliūtės laidos, kurioje nukėlimo šalininkai – aršiai nusiteikę jauni konformistai rėksniai klykė nesavais balsais, kad nukeliant skulptūras įvyko desovietizacijos aktas, darėsi nejauku. Liustracija neatlikta, buvę partiniai nomenklatūrininkai ir kagėbistai sėdi aukščiausiuose nepriklausomos LR postuose… Ir kultūrinio barbarizmo aktas – vandališkas tilto skulptūrų nukrapštymas visuomenei turi sukurti iliuziją, kad nugalėtas sovietinis palikimas? Ne tie akcentai, ponai, jus kvailina.
Skulptūrų nuėmimas yra tas menkas mažmožis, kurį jau seniai turėjo padaryti ori visuomenė, jei tokia būtų. Tai ką jau kalbėti apie liustraciją ir kitus valstybės skaudulius ir svarbiausių problemų sprendimą? Jei negalime adekvačiai atsakyti sau, ką reiškia tiek metų stovintys okupanto prievartinės ideologijos simboliai, tai ko galima tikėtis iš „pilietinės visuomenės” skalūnų, Garliavos, referendumo klausimais? Mano manymu straipsnyje yra teisingų pastebėjimų apie susovietintą miesto aplinką ir susovietintą mūsų elgesį su ta aplinka, bet visiškai apverčiama aukštyn kojomis vertybinė sovietinių simbolių reikšmė,tai yra (tyčinis ir nuoseklus?) vertybinių prioritetų sumaišymas, kaip tik ir išduodantis sovietinio mąstymo palikimą ir prisitaikymą. Ir visiškai nėra reikalo aklai cituoti Tina Haase nuomonės. Aplamai gėda, kad tokia ištęsta, sukelta ir palaikoma „diskusija”, rodanti ne ką kitą, kaip… Skaityti daugiau »
Ponas L. Palmaiti, ar tik jūs ne čipuotas?… Jūsų kalbėjimo klišės („maskoliai”, „ruskiai degeneratai”, „orda”, „ne tauta” ir pan.), negebėjimas prasiveržti pro negatyvizmo užtvaras sąmonėje, nuolatinis mechaniškas užprogramuotas tų pačių temos variacijų kartojimas be mąstymo lankstumo, be sveikai mąstysenai būdingų asociacijų, t.p. jausmų atrofija aiškiausiai rodo smegenyse įmontuotą elektroninį lustą, paverčiantį žmogų valdomu robotu. Ar jūs nebijote?
Dabar perskaičiau straipsnį, ir jo analizei, pačiam požiūriui į sovietinį paveldą nušviesti reikėtų vėl atskiro straipsnio. Pirmiausia man krenta į akis siauras temos traktavimas, bet toks siaurumas mūsų sąmonėje priimtas, o norint jį pakeisti reikėtų daug pastangų ir rašymo. Gal autorė to net nesiekė. Tad kelios šiaip pastabėlės. Autorės minimas „sovietinis skurdas ir žeminanti deficito patirtis”. Atleiskite, kokia patirtis labiau žemina – buvusi sovietinė materialinė ar dabartinis moralės deficitas, užgimęs, beje, iš tos pačios sovietų hidros neoliberalizmo ir kitais kraupiais pavidalais? (plg. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-19-valerijus-prianikovas-seksualine-revoliucija-bolsevikineje-rusijoje/70732). Jau minėjau, kad komunizmas yra tautinė, religinė, ideologinė ir kitokia simbiozė. Todėl „homo sovieticus” nederėtų siaurai lokalizuoti. Reikėtų išsiaiškinti, su kokia tauta komunizmas labiau susijęs – su rusų ar su žydų? Marksas, Engelsas, Leninas, Trockis, Lunačiarskis, Zinovjevas… Skaityti daugiau »
Nuostabus yra naudingųjų idiotų (arba naujai įsijungusių „teisingų komentatorių”, o tai kartais gali ir sutapti) „mąstymo lankstumas” iki daugeliui lietuvių, deja, dar labai „suprantamos” naftalininio antisemitizmo ir „mokslininko” Klimovo propagandos, kuri ir yra vienų nuo kitų nusirašinėjančių nemokšų klišės. Surado ko reikėjo! Greit čia tik tokie ir liks. Reikės prisipažinti jiems „pralaimėjus”! Juk komentavimas turi išlikti valstybės gynėjų leidžiamos „generalinės linijos” ribose.
Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas akivaizdi barbarybė, refleksija ir beždioniavimas į Ukrainos įvykius. Tie sušikti žiedai po tiltu – išvis kažkoks absurdas.
P.S. Niekaip nesuprantu Leto Palmaičio komentarų ne į temą.
Jei černiachovskio tiltas yra mūsų kultūros paveldas, tai kodėl nepastatyti ir Stalino statulos prie Gelžkelio stoties ? Gal ir rusiški gelžkelio bėgiai per ketvirtį amžiaus nepakeisti, nes tai – mūsų kultūrinis paveldas ? Kodėl vokiečiai, taip siūlantys mums saugoti stalininį paveldą, patys sunaikino savo nacistinį ? Gal galėtų atkurti bent kopijas ? Ar taip nedaro dėl to, kad jų balkonai nebyra ? Stalinistinio paveldo gynėjai vis kreipia kalbą į neliustruotą valdininkiją. Žinoma, tai – bėda. Ir visa tauta vis dar neišsivadavo iš sovietizmo. Bet, manau, dar didesnė nelaimė,kad mūsų kultūrininkai vis dar liko sovietinio okupanto kolaborantais.