Žurnalas „Miškai“
Lietuvos laukia liūdnos perspektyvos: pensijų išmokų augimas atsiliks nuo darbo užmokesčio augimo. Tikėtina, kad pensijų naudos rodiklis […] stabiliai mažės nuo jau ir taip vieno iš mažiausių dydžių Europos Sąjungoje. […] Nepaisant nuolatinio ekonomikos augimo, daugelis Lietuvos visuomenės narių […] patiria ypač didelę skurdo ir socialinės atskirties riziką. […] bendras Lietuvos mokesčių ir socialinių išmokų sistemos poveikis pajamų nelygybės mažinimui ir socialinės apsaugos išlaidos […] tebėra vieni mažiausių Europos Sąjungoje. […] Galiausiai tai, kad sveikatos priežiūros išlaidos yra nedidelės, o neoficialiai mokama palyginti daug ir daug mokama savo lėšomis, neigiamai veikia vienodas galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugas […]. regioniniai skirtumai Lietuvoje yra didesni nei ES vidurkis ir pastaruosius du dešimtmečius didėja. […] Kaimiškuosiuose regionuose, kurie užima daugiausia šalies teritorijos ir kuriuose gyvena beveik 55 % gyventojų, gyventojų skaičius sparčiai mažėja, prie to prisideda ir mažėjančios galimybės naudotis kokybiškomis viešosiomis paslaugomis…
Nesunku įsivaizduoti, kad paskelbęs panašų tekstą viešojoje erdvėje būtum greitai išvadintas priešų agentu, Kremliaus „troliu“, o sukilę „elfai“ suskubtų tokias žinias paskelbti pramanais ar melagiena. Galbūt net būtų paskubėta susisiekti su socialinio tinklo administratoriumi ir tavo paskyra būtų uždaryta. Tikiuosi, laikinai, kol pavyktų įrodyti, kad čia paskelbtas tekstas nėra liguistas valstybės pamatų ir socialinės santarvės griovimas, o tik citatos iš prieš mėnesį viešai pateiktos Europos Tarybos rekomendacijos Lietuvai.
Lietuvos viešoji erdvė tokia, kad neretai sunku susigaudyti, kur nuoširdžiai sakoma karti tiesa, o kur sumaniai meluojama, kada juokaujama, o kada viešai tyčiojamasi. Vargu, ar dažno nesusigaudymas tokioje sumaištyje yra tik jo asmeninė problema. Tyrimai rodo: kai vyras papasakoja anekdotą, juokiasi daugiau nei du trečdaliai moterų, tačiau kai pajuokauja moteris, juokiasi mažiau nei pusė vyrų… Visko nurašyti humoro jausmo stygiui nedera, nes tuomet nepastebėsime, kad jau atsidūrėme situacijoje, kai keli akiplėšos piktai iš visų tyčiojasi, o nuolanki dauguma tik kukliai nudelbia akis.
Aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai globoja kovos su patyčiomis mokyklose kampaniją, po poros mėnesių, naujųjų mokslo metų išvakarėse, miestų gatvėse turėtume vėl pamatyti plakatus, kur vadinamosios „žvaigždės“ primins saugios aplinkos mokyklose svarbą. Bent jau Vilniuje viena socialinė reklama pakeis kitą: dabar sostinės savivaldybė finansuoja akciją „Nedėk skerso“, kuria siekiama svarbaus tikslo – sudrausminti važinėjančius elektriniais paspirtukais. Kadangi Vilniaus valdžia plakatuose aiškina, kad „Nedėk skerso“ reiškia nestatyti paspirtuko skersai kelio, matyt, kad įtariama, jog ne vienas tą savivaldybės šūkį gali suprasti truputį kitaip…
Rimtų visuomeninių pasvarstymų ir socialinės atjautos vieta galinti būti viešoji erdvė dažniausiai neatlaiko susidūrimo su vulgarių pramogų pasauliu, kur skaudžios problemos lengva ranka paverčiamos storžieviškais juokeliais. Pačia savo prigimtimi turinti būti atvira ir skaidri, viešoji erdvė nėra paskiepyta ir nuo slapta rezgamų sąmokslų, apkalbų ar liežuvavimų, kuriuos šiandien oficialiai vadiname slaptosiomis pažymomis. Nežinia, kieno parašytos, neaišku, kuo besiremiančios slaptosios pažymos yra tapusios veiksmingu valstybės valdymo įrankiu. Gyvenime netrūksta paradoksų, tačiau galvojimas, kad slaptumu galima pasiekti skaidrumą, iki šiol buvo vienas keisčiausių Lietuvos politinio gyvenimo bruožų, atveriantis kelią į tai, ką amerikiečių istorikas Richardas Hofstadteris kadaise pavadino „paranoidiniu politikos stiliumi“.
Rasti kelią iš šios aklavietės nėra paprasta, nes iliuzija, kad slaptus dokumentus skaitantieji esą žino daugiau, supranta „teisingiau“ ir sprendžia sumaniau, glosto kiekvieno savimeilę. Įsiklausyti į prieštaringas nuomones būtina, vertinti skirtingus interesus išmintinga. Tačiau prasmingą kelią galima rasti tik pabandžius save pamatyti ir įvertinti platesniame kontekste. Kitaip vėl užsižaisime tik mūsų pačių pripažįstamais regiono lyderių vaidmenimis, o tariamą tarptautinį autoritetą vertinsime labiau nei savo žmonių interesus. Lietuvai niekaip nepavyksta savęs pamatyti platesniame kontekste. Tik turėdami aiškius atramos taškus, galėtume suprasti savo laimėjimų bei pralaimėjimų mastą.
Dabar išgyvename valdžios pasikeitimo iliuzijos ir atsinaujinimo vilčių metą. Taip reikalingą kaitą vieni sieja su naujuoju prezidentu, kiti galvoja apie naujas ar atsinaujinančias politines jėgas. Birželį paskelbtos sociologų apklausos rodo, kad daugiausiai žmonių – dvylika procentų – mano, kad geriausiai jų interesus atstovauja Gitanas Nausėda. Per vasaros karščius daugelis net nepastebėjo, kad išrinktasis prezidentas dar nepradėjo eiti pareigų, tačiau vis tiek jam teikia pasitikėjimo kreditą. Ilgai šiuose reitinguose karaliavusi Dalia Grybauskaitė atsidūrė antroje vietoje. Tiesą sakant, staigus vieno skrydis, o kito krytis nedaug ką rodo, nebent atskleidžia, kad šalia žmogaus pavardės parašytos pareigos „prezidentas“ kone automatiškai prideda apie septynis ar dešimt procentų populiarumo. Tai savotiška „pasitikėjimo marža“, kurią politikas turėtų ne savanaudiškai saugoti, vėjavaikiškai švaistyti, bet išmintingai panaudoti. Gitanas Nausėda nesiūlo aiškaus esminių pertvarkų projekto, tačiau jo nuosaikumas kelia pagarbą. Susiskaidžiusioje visuomenėje, kokia yra šiandienos Lietuva, tai gali tapti svarbiu vienijančiu veiksniu. Ir reikėtų tik palinkėti, kad nuosaikumas padėtų atlaikyti neišvengiamus skaidrumo ir autentiškumo išbandymus.
Visai kitokias nuostatas visuomenei siūlo į įvairialypį Lietuvos liberalų partijų palikimą pretenduojanti ir šauktuką savo simboliu pasirinkusi naujoji Laisvės partija, puoselėjanti neišvengiamo žengimo į progresą iliuziją. Ideologines klišes pateikdama kaip politikos naujoves, ši partija pagrįstai gali didžiuotis puikia savo vizualizacija bei veiksmingu renginių organizavimu. Tačiau ar tai nėra ženklai, patvirtinantys nuogąstavimus, jog politikos verslas nemiršta, o žlugusias investicijas į liberalizmą bandoma gelbėti bet kokia kaina.
Lietuvos politinio gyvenimo kalendorius dažnai sutampa su Slovakija. Mėnesiu anksčiau nei Vilniuje, Bratislavoje prisiekė naujoji Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova, tapusi jauniausia prezidente moterimi pasaulyje. Tiesa, jos pirmtakas Andrejus Kiska antrajai kadencijai nebekandidatavo, tačiau iš politikos nepasitraukė: nusprendė kurti naują politinę partiją „Už žmones“. Tradiciškai paskutinio vizito nuvykęs į Prahą, Slovakijos vadovas neslėpė savo ateities politinių planų ir išgirdo Čekijos prezidento Milošo Zemano perspėjimą: „Didžiausius priešus turėsi savo paties partijoje“.
