Gintaras Beresnevičius. Nesemiotinis kvadratas

Pilietinis Tiesos.lt portalas siūlo skaitytojams vis didesnį aktualumą įgyjantį religijotyrininko, istoriko, rašytojo, eseisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) tekstą, rašytą 2000 metų pavasarį, iškart po savivaldybių tarybų rinkimų, kuriuose pirmąsyk pralaimėjo vadinamosios tradicinės partijos – Tėvynės sąjunga ir socialdemokratai. G.Beresnevičius tuomet įžvalgiai aptarė prarają, atsivėrusią tarp lietuvių ir valdžios. Ši praraja, jo teigimu, atsiradusi dėl valdžios paniekos žmonėms, dėl piliečių nuomonės ignoravimo.

Semiotikos mokslą kūręs Algirdas Julius Greimas kažkada siūlė humanitarams savitą metodą – semiotinį kvadratą, padedantį geriau atskleisti teksto reikšmes. Niekada kandžios ironijos nestokojęs G.Beresnevičius pasitelkė kvadratą Lietuvoje galią uzurpavusiai struktūrai nusakyti. Šį nesemiotinį – jokių prasmingų reikšmių visuomenei suteikti nepajėgų – valdžios kvadratą, pasak G.Beresnevičiaus, sudaro supanašėjusios pozicija ir opozicija, stambus kapitalas ir „didžioji žiniasklaida“. Nesemiotiniam Lietuvos kvadratui esąs būdingas nejautrus kvadratinis mąstymas, kvadratinis elgesys, kvadratinis grubus valdymas. Tačiau lietuvių taip valdyti negalima, lietuviai prieš tokį valdymą anksčiau ar vėliau sukyla, – tikino lietuvių mitologiją ir istoriją gerai išmanęs eseistas.

G.Beresnevičiaus straipsnis pirmąkart publikuotas žurnale „Metai“ 2000-ųjų gegužę (Nr. 5, p. 152–154).

Tekstą Tiesos.lt portalui parengė Laura Molytė.

* * *

Ir vis dėlto dešimtmetis savo padarė. Tyliai, ramiai, bet tvirtai. Pradėjo rastis pilietinė visuomenė, sakyčiau, netikėtai, už tai – konservatoriams ačiū. Toks radikalus paniekinimas, žmonių trempimas, ignoravimas tapo balzamu, pilietinė laikysena sugrįžo. Dievui su gėrį, tiesą ir cenzūrą uzurpavusiais krikdemais irgi dėkui.

Čia ne apie meilę ar nemeilę konservatoriams (kaip taikliai „Literatūroje ir mene“ parašė Almantas Samalavičius, valdančiųjų klano šnekose keistai daug yra apie žmonių meilę ar nemeilę jiems – tėtukas Freudas rastų kur pasiknaisioti). Objektyviai, jei Lietuva 2002 metais įstos į NATO, jiems privalėsime pastatyti paminklą, nufotografuoti su dramatiška jų lyderio figūra prie jo, o paskui skubiai tą paminklą nugriauti. Nugriauti, nes subjektyviai jie neverti paminklo.

Tokia arogancija, artėjanti prie kvailumo ribos, pataikavimas monopolijoms bei stambiajam kapitalui diskreditavo Lietuvoje pačią dešinumo idėją, nors visa tai buvo galima daryti ir padaryti be jokio triukšmo ir protestų, tereikėjo nedidelio dėmesio žmonėms. Dabar pagaliau susizgribta – niekas neaiškino apie ES. Bet niekas neaiškino apie NATO, apie „Williamsą“, apie „Telekomą“, apie Ignalinos AE, apie pensijų dydį. Apie tai, ką kvadratas daro. Šalies viršūnė žinojo, ką reikia daryti, o visi kiti drovūs pasmalsavimai iš apačios buvo išvadinti provokacijomis.

Su lietuviais taip negalima.

Viršūnė suformavo kvadratą. Kvadratinė ideologija, kvadratinis subtilumas, kvadratinis mąstymas. Nebūta niuansuočių – nebent ginant pernelyg viešai prisidirbusius partiečius išgirsdavom šamaniškų vingrybių. Gėris – blogis, juoda – balta, ir tuo buvo patikėta taip nuoširdžiai, kad lemiamą akimirką (įsitikinęs, kad neperdedu, tai išties buvo lemiama akimirka), tai yra pirmojo Vienos baliaus metu, visa viršūnėlė fiziškai ir ideologiškai apsireiškė kaip gėris, išmintis, elegancija, elitas – šitaip visą likusią Lietuvos dalį identifikuodami kaip juodą plebsą, prastuomenę, idiotus, nevykėlius. Šustauskas čia buvo tik viršūnėlė – daugybė žmonių, matydami tą įkvėptą kvailybės puotą ir kelias dienas po to girdėdami valdžių ir žiniasklaidos aiškinimus, kad Vienos balius yra gerai ir labai dora, o kitaip manantieji – priekvaišiai ar provokatoriai, pagaliau suvokė, kuo valdantysis klanas juos laiko. Kvadratas įlūžo.

Negalima taip su lietuviais.

Andrius Kubilius, paliktas visą tą košę srėbti, irgi pasirodė tai kvadratinei ideologijai priklausąs. Neabejotinai tai sąžiningas ir doras vyras – jo atėjimas premjerauti tokiu laiku tą paliudija – vis vien nubrėžė kvadratą. Premjero kalbose nuolat skambėjo: veržtis, taupyti, atleisti, nemokėti, sumažinti, atimti. Žmonėms šiaušėsi plaukai. Nors būtų keliais žodelyčiais užsiminęs: taupykim, idant pagerėtų, mažinkim, idant po pusmečio ar metų būtų geriau, pagal mūsų planą po metų ar pusantrų grįšim į LDDP valdymo metu pasiektą lygį. Ar, tarkime, kas savaitę, kas mėnesį premjeras galėjo atsiskaityti, kas daroma, kas padaryta, kad ir „atrasta“ koks šimtas tūkstančių – buvo galima rodyti, kad dirbama, ieškoma. Ne, žmonėms net viltis buvo išplėšta. Paguodos balsas būtų nieko nekainavęs, demagogijos žiupsnelis irgi. Demagogija šiuo atveju būtų visiškai padori: dabar taupom, bet juk atsitiesim. Ir tada mušte mušti, varpais skambinti – atsitiesim, atsitiesim, atsitiesim! To nebuvo. Net to. O juk iš tiesų atsitiesim, ne po metų, tai po penkerių. Reikėjo elementarios vilties trupinėlio. Tauta ir taip žudėsi, gėrė, stresavo ir depresavo. O jai iš aukštų tribūnų taukštelėta: per gerai gyvenat, lakūdros! Iš tų, kurie neturi, bus dar atimta. Ir susiveržkit, – nes bus blogiau ir dar blogiau, o tada – visai vamzdis.

Su lietuviais taip negalima. Jie ne avinai, tai publika, pargriovusi teutonus ir kelias maskolijas, tai žmonės, kurių gyslomis teka valstiečių sukilėlių kraujas, o ir jie patys atstovėję Lietuvą prieš dešimtmetį. O jiems į veidą – Vienos baliaus ir skurdo mazgote. Net skurdą buvo galima pateikti ne trenkiant per galvą… Mandagumas, padorumas, pagarba žmonėms nieko nekainuoja, bet tokie dalykai turi plaukti iš vidaus, iš vidinio padorumo nuostatų, kurių kvadratas neturi…

Aš niekaip nesuvokiu valdančiųjų kvadrato plūdimosi: laimėjo populistai, pasiūlę neįmanomus pažadus. Ar kvadratas apsimeta, ar jis išties nieko nesuprato? Viešpatie, kas po kvadrato valdymo dar gali tikėti rinkimų pažadais? Nagi žmonės dešimtmetį gyvena demokratijoje, jie jau seniai suprato, kad tai pliurpalai. Populistai pasiūlė žmonėms ne ekonominį stebuklą – jie pasiūlė pagarbą.

Tas kvadratas – visų pirma grubus valdymas, kietakaktė ideologija. Bet jį galima identifikuoti ir fiziškai. Tai dvi priešingos horizontalios kraštinės, pozicija ir opozicija, bei dvi vertikalios – (stambusis) kapitalas ir didžioji žiniasklaida. Lakmusu tapę Vienos baliai parodė: žiniasklaida už „elitą“ stoja piestu, už elitą ir prieš likusius (skaitytojus! ko stebėtis, kad dienraščių tiražai eina šuniui ant uodegos – jie gi bemaž neatstovauja žmonėms). Šokas, kurį patyrė dienraščiai po rinkimų, sarkazmas ir populistų plūdimas parodė, kad ir žiniasklaida to fizinio, apčiuopiamo kvadrato dalis ir jo eižėjimas jai kelia siaubą. O tas kvadratas patogus: niekas jame nesikeičia, judėjimas vyksta, kraštinės keičiasi vietomis, kvadrato nariai juda, keičia kraštines, bet kvadrato nepalieka.

Šitą kvadratą jie vadina elitu. Iš esmės tai išnaudojimo, engimo, ideologinių manipuliacijų įrankis. Už jo ribų – Lietuva. Ryšys su ja minimalizuotas, o jei užmezgamas – tai tik direktyvinio pobūdžio ištarmėmis, bet koks bandymas diskutuoti apskelbiamas demagogija, sabotažu krizės metu ir kenkimu Lietuvai. Bet palengva žmonės nusimaukšlina žiniasklaidos ir kvadratinės ideologijos užmautą maišą ir pamažu ima suvokti, kad kvadratas tėra tik kvadratas, o Lietuva – tai jie.

Su didžiuliu džiaugsmu galima matyti, kad žmonės išjudėjo, jie buvo išjudinti, jie ėmė kovoti už savo interesus, kad ir blokuoti kelius – pagaliau atsirado demokratinio gyvenimo elementai, panašūs į globalių streikų svertus Prancūzijoje, tik, žinoma, dar ne tokio masto ir ne tokio darbininkiško solidarumo bei sąmoningumo. Bet tai jau pradžia.

Kvadratą protestai baisiai suerzino. Vadinasi, tai gerai. Jis nebegali niekinti žmonių, jis palengva su siaubu pamato, jog liaudis ima suvokti, kad ji – subjektas, turintis jėgą, o kvadratas bijo tik jėgos. Tie, kurie kariasi, naršo po šiukšliadėžes, staugia iš nevilties į Mėnulį – jo nejaudina.

Prieš dvylika metų, prieš dešimtmetį žmonės pajuto, kad gali lemti politiką, ne tik šiaip „vidinį politikavimą“, bet ir pasaulinius procesus. Ta devyniasdešimtųjų karta – stipri karta. Nesvarbu, ar jie šiandien septyniasdešimtmečiai ar trisdešimtmečiai – jie pergyveno devyniasdešimtuosius, ir su jais, – negi neaišku? – reikia atsargiai.

Be to, jie dar lietuviai.

Lietuviai ir šiaip valdomi nepaprastai sunkiai. Stereotipas „tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas“ nėra tikras. Jis primestas iš šono. Jau teutonams, pirmiesiems lietuvių ekspertams, lietuviai buvo visų pirma „kietasprandžiai lietuviai“. Lenkų patarlės apie lietuvius (jei lietuvį kas įžeis, šimtą metų neatleis) ar lenkų ir vokiečių stereotipai apie klastingus ir nedėkingus lietuvius atsirado iš realių potyrių. Lietuvio klasta yra paprastas dalykas – įžeistas jis netrenks stipresniam įžeidėjui per kaktą, palauks palankaus momento ir suorganizuos valstiečių sukilimą, partizaninį karą ar – kaip dabar – palūkės rinkimų.

Pacituosiu vyskupo Jono Borutos kalbą Sausio 13-osios minėjime Seime (iš „Apžvalgos“ publikacijos): „…mūsų tautos mentalitetui būdingas bruožas – priešintis išorine prievarta primetamai ideologijai, pasaulėžiūrai, net krikščioniškajai religijai“. Ir toliau, cituodamas Stasį Ylą, vyskupas Boruta kalbėjo: „Lietuvis sunkiai pakelia formalinius įsakymus. Kitose srityse dar nieko. Bet religiniuose dalykuose jam neįsakinėk, savo valios neprimesk, nes iššauksi priešingą reakciją“. Vis dėlto ne tik religiniuose. Šiandien religijos vietą nesyk užima politiniai dalykai. O prievartai lietuvis jautrus, jis ją užuodžia per mylią. Gal net ir ten, kur jos nėra pernelyg daug. Ir ten, kur prievarta keičiama nesiskaitymu su jo nuomone ir interesais – tokia specifinė prievartos rūšis.

Tai aišku lenkams ir germanams, aišku katalikų hierarchams – tik ne politikos inžinieriams.

Bet grįžkime prie kvadrato. Šio jėgos ir įtakos kvadrato, deja, nesunaikinsi. Tai revoliucijos kelias, bet, kaip žinome, revoliucijos tik sukuria naujus, dar bjauresnius ir beatodairiškesnius kvadratus. Lietuvoje kovojama dėl teisės kvadratą įlaužti – tai jau įvyko – ir performuoti į penkiakampę struktūrą, kur viena kraštinė būtų skirta žmonėms, liaudžiai. Į pentaedrą. Bet tai įmanoma tada, kai veiksmingos profsąjungos ir esama partijų, kurios atstovauja ne kvadrato, o liaudies ar atitinkamo socialinio sluoksnio interesams.

Visi streikai ir kelių blokados šiaip nėra geras ir tinkamas būdas problemoms spręsti. Tačiau tai žmonių mėginimas išsikovoti vietą penkiakampyje, tik tiek. Jie tenori, kad su jais būtų skaitomasi, o tai nėra beprotiškai daug. Tai kelias į tikrą, išgyventą demokratiją, o ne demokratiją kvadratui.

Kvadratas yra prigalvojęs nemaža lozungų, ir vienas pagrindinių: esame priešiškų jėgų pašonėje, tad tie, kurie nepatenkinti esama padėtimi, realiai veikia prieš demokratiją ir priešiškų jėgų labui. Taip nukreipiamas dėmesys nuo fakto, kad kvadratas uzurpavo visą „teigiamą veiklą“ ir kad 90 nuošimčių Lietuvos gyventojų gyvena nedemokratinėmis sąlygomis. Tai yra, su jais nesitariama, jų interesai ignoruojami, ryšiai su jais palaikomi per keliamus mokesčius ir mažinamus atlyginimus. Kokios reakcijos galima tikėtis?

Ogi tokios.

Gintaras Beresnevičius
2000 m.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
18 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
ech

amžinatilsį Beresnevičius rašo, kad „spauda nieko nerašo, nieko neaiškina’, tad iš kur ir Beresnevičiui buvo žinoti kas yra kas ir kodėl visokie protestai ir maištai tik per Kubiliaus valdymą kyliami, kuomet tik Kubiliui, kuris kone sąmoningai siekia nebūti „populistu” ir nesišvaistyt paguodos žodžiais, visuomet tenka nedėkinga dalia traukti kitų „geriečių” į griovį įverstą valstybės vežimą.

problema

Jau prieš 12 metų Beresnevičius pakėlė Žiniasklaidos problemą, bet nuo to laiko viskas žiniasklaidoje tik dar labiau pablogėjo.

Kodėl niekas apie tai nekalba?

problemos sprendimas

užduotis RINKIMŲ KOMISIJAI RINKIMŲ KOMISIJA privalo įsivesti dar vieną puktą – ji turėtų tikrinti ne tik tai ar teisingi yra parašai referendums, bet ir tai AR PASIRAŠIUSIEJI GAVO VISĄ TEISINGĄ INFORMACIJĄ APIE TAI ANT KO PASIRAŠO. Tai priverstų žiniasklaidą padirbėti su informacijos skidrinimu. TOKS PUNKTAS TURETŲ BŪTI ĮTEISINTAS VISIEMS NAUJIEMS RINKIMAMS IR REFERENDUMAMS. UŽTEKTŲ PATIKRINTI KOKĮ ŠIMTĄ PASIRAŠIUSIŲJŲ gautą informaciją. Asocialūs asmenys, kenkiantys visuomenei, turėtų prarasti teisę balsuoti, nes ir jų balsavimai būtų kenkėjiški. Visiškai amoralu, visuomenės atžvilgiu, yra leisti nuo visuomenės izoliuotiems kaliniams suteikti teisę balsuoti. Tokie balsuotojai balsuoja už į save panašius nusikaltėlius, kuriem spadeda nutiesti kelią į seimą, kuriame šis vėl kuria nusikaltėliams palankius įstatymus. Argi ne tai stebėjome per paskutinius rinkimus, kuomet buvo perkami balsai kalėjimuose?… Skaityti daugiau »

Ieva to ech

O kodėl manote, kad be LT „žiniasklaidos”, be Vainausko ir Tomkaus vargšas Beresnevičius nieko negalėjo žinoti? Ar be Pancerovo, Lavastės, Vainausko ir jūs nieko nežinotumėte? Iš kur tas lietuvių sukiužimas, nepasitikėjimas savo protu? Ir dėl Kubiliaus nėra ko verkšlenti. Buvo premjeras, galėjo žmonėms aiškinti savo sprendimus, tartis, įtikinti. O jis slėpėsi po Grybauskaitės sijonu ir tylėjo, kaip ir dabar svarbiausiais klausimais tyli.

je je

DB premjeras Cameronas griežtai atsisakė leisti kaliniams balsuoti, nors Strasburo EŽTT, reikalauja, kad ne visi kaliniai turėtų būti traktuojami kaip „kenkiantys visuomenei”. Juk yra tokių, kurie sėdi pvz. už neatsargų vairavimą… o kaip yra pas mus?

Pritariu Ievai

Švietimo ministerija didžiuojasi išsilavinusių lietuvių statistika, tačiau tie išsilavinę lietuviai kažkodėl leidžiasi maitinami žiniasklaidininkų susiaurintomis versijomis, priima jas už gryną pinigą, visiškai nekritiškai.

O dėl Kubiliaus nesusivokimo tapo viskas aišku, kai jis pasidalijo savo „rožine” svajone gyventi kaip Švedijoje. Suprantu, kad Sąjūdžio pradžioje galėjo nesuvokti, kas socialinė tikrovė ir kaip ji kuriama, bet po tiek metų politikoje kartoti tuos briedus rimtu veidu ir aiškinti, jog pradėsime gerai gyventi, kai Vakaruose išugdysime kelis šimtus „va(l)dovų”, tai jau žemiau kritikos… Bet jis ir toliau kalbinamas, lyg turėtų ką pasakyti… Pati partija jau seniai turėjo nuo tokio „pirmininko” apsivalyti.

Placebas

Placebo – vaistas, duodamas ligoniui kaip normali piliulė, tačiau neturintis jokio gydomojo poveikio: kartais jis veikia įtaigos ar saviįtaigos dėka; tačiau tai ir slaptos organizacijos pavadinimas. Organizacijos, kuri užsimojusi pakeisti tiek Lietuvos, tiek pasaulio gyvenimą ir vertybes. Ji skleidžia visuotinio nerimo, suicido fluidus, tvarko minių nuotaikas cheminiais preparatais ir, kas be ko, su rimtesniais žmonėmis, vyrais ir moterimis, ilgai dirba asmeniškai. Kol arba sunaikina, arba neįtraukia į savo gretas. Placebo gimdo ir nepasitikėjimą savo jėgomis, ir cinizmą, ji valdo ir informaciją, slapta įsiskverbdama į redakcijų kompiuterius ir keisdama žodžius taip, kad jie smogtų pasąmonėn ir paprasčiausiai užkoduotų žmones vienam ar kitam elgesio modeliui. Sakyčiau, Placebo tai simboliškas globalizacijos ir pasaulinio kapitalo įtakų įasmeninimas; kad ir kaip „sąmokslo teorija” būtų pateikiama,… Skaityti daugiau »

Placebas

yra procesas, kurio metu absoliučiai visos vertybės keičiamos naujomis, erzacinėmis, minios vertybėmis. Vertybėmis miniai. Valdomos minios vertybėmis ir mintimis. Lyginant praėjusią sovietinio absurdo epochą su nūdiena, pasirodo, kad homo sovieticus ir homo nuovus iš principo nėra viens už kitą geresni projektai. Sovietizmas traiškė vienaip, globalizacija antraip, bet tikslas vienas – nužmoginimas. Ir čia dirba visi – nuo žiniasklaidos ir politikos iki iš sovietinių slaptų psichotroninio karo laboratorijų išleistų ekstrasensų. Kas gi lieka? Gana akivaizdu: Kiekviena nauja ryškesnė asmenybė tučtuojau buvo sunaikinama… Sakykite, meldžiamieji, kas liko? Ogi – nieko. Paaugliams – popso žvaigždutės. Dvasingiesiems – apsišaukėliai aiškiaregiai ir netikri pranašai. Eiliniai vartotojai garbino muilo operų personažus. Placebo sumanymu, didžiausiais autoritetais privalėjo tapti politikai, kaip tos „Gyvulių ūkio” kiaulės, įsitvėrusios nenuginčijamo šūkio:… Skaityti daugiau »

Teta Beta

Beresnevičius teisus ir dėl valdžios kvadrato kvadratinio mąstymo, ir dėl lietuvių požiūrio į taip mąstančią ir valdančią valdžią.
320 000 parašų už referendumo iniciatyvą yra tas lietuvių protestas prieš beribį valdžios cinizmą. Kvadrato visai nutylėtas protestas.
„Didžioji žiniasklaida” mums nuolat skelbia atskirų partijų ir politikų reitingus, bando mus sudominti reitingų varžybomis. Tuo užsižaidžia ir patys politikai. Bet esmių esmė ta, kad tik 3-5 proc. lietuvių pasitiki partijomis. Todėl žaidimas partijų reitingais yra užribio žaidimas. Beresnevičius savo nesemiotiniu kvadratu įvardijo esmę. Tas valdžios kvadratas seniai atitrūkęs nuo gyvenimo reikšmių. Tai tik simuliakras.

Algirdas

Geniali įžvalga! Labai apgailestauju, kad jos neteko paskaityti gerbiamam autoriui dar esant gyvųjų tarpe. Esu dėkingas už jos publikaciją.
Matau, kad per prabėgusius 13 metų praraja tarp valdžios ir piliečių tik pagilėjo. Valdžia tęsia savo pragaištingą kursą.

Prezidentė,nuslėpusi

savo biografiją,davė toną meluoti.Todėl ne jos praeitis yra katastrofa,o tai,kad ji ją meluoja.Tai turi pragaištingą poveikį Lietuvai.Demoralizacija.Valstybės pamatų griovimas to gal net nenorint ne tik jai,bet ir V.Landsbergiui.Bet tai jau vyksta.Laikas tai stabdyti.Z.Vaišvila turi kandidatuoti.Taip jis įgis auditoriją.Ar D.Kuolys,ar ginantys vaikus nuo atiminėjimo iš šeimų,-bet kas,kas tik turi moralinį stuburą.Kalbėti.

paprasčiau viskas

kvadratas – tai Korumpouoti Kolaborantai Komunistai Kgbistai (4K).

liustracijos nebuvimo pasekmė ir nusikaltėlių klikos vadovavimas

beda

yra tame,kad atsirado prisitaikeliu ir judosiu luomas.isparcialiave lietuvos turta nuolankiai lankstomasi iskrypeliskai evreju sajungai.

Al.

Tiesiog reikia pereiti prie darbų. Sukurti vieną didelį ir rimtą laikraštį, vieną lietuvišką kultūrinę draugiją ir vieną normalią lietuvišką partiją.

Irena

Deja, bet tas kvadratas liko ir po trylikos metu.Bet tikekimes…Viltis mirsta paskutine.

to prezidentė nuslėpusi

tai tu su vaišvila meluoji. Ką ten Dubnoj tavo vaišvilioks veikė? kodėl garai veikiančias Lietuvos elektrines naikino Rusijos naudai? neskleisk melo apie mūsų Prezidentę.

liko sviesus prisiminimas

uztat ir susidorojo su Gintaru Beresneviciumi kvadratine sistema. Mastantis zmogus kvadratui pavojingas.

Vaiva

As rasau, nes pirma karta susiduriau su psichotrinika, operatyvine operacija, ivykis mano gyvenime atsitikes ir as labai issigandusi. Nes niekad nezinojau kad taip gali buti, ir ieskojau visur informacijos apie tai kas vyksta, kol supratau. Ir supratau likvidacijos sistema. Neturiu su kuo apie tai pakalbeti. Ir pries mane naudojama. Bet kokios idejos ar izvalgos praverstu. Aciu labai. Nes tokie dalykai vyksta, ne visi zino, ir as nezinojau. Tai yra ziauru. kas susidures ar zino. Dekui labai. Galit rasyti privaciai ar ka patarti. Tai yra baisu, ir nemanau kad as esu viena su tuo susidurusi. Svarbu ieskoti informacijos, tikrinti. Kad suvoktum.
Vaiva

contact.vaiva@gmail.com

18
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top