Gintaras Beresnevičius. Nesemiotinis kvadratas

Pilietinis Tiesos.lt portalas siūlo skaitytojams vis didesnį aktualumą įgyjantį religijotyrininko, istoriko, rašytojo, eseisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) tekstą, rašytą 2000 metų pavasarį, iškart po savivaldybių tarybų rinkimų, kuriuose pirmąsyk pralaimėjo vadinamosios tradicinės partijos – Tėvynės sąjunga ir socialdemokratai. G.Beresnevičius tuomet įžvalgiai aptarė prarają, atsivėrusią tarp lietuvių ir valdžios. Ši praraja, jo teigimu, atsiradusi dėl valdžios paniekos žmonėms, dėl piliečių nuomonės ignoravimo.

Semiotikos mokslą kūręs Algirdas Julius Greimas kažkada siūlė humanitarams savitą metodą – semiotinį kvadratą, padedantį geriau atskleisti teksto reikšmes. Niekada kandžios ironijos nestokojęs G.Beresnevičius pasitelkė kvadratą Lietuvoje galią uzurpavusiai struktūrai nusakyti. Šį nesemiotinį – jokių prasmingų reikšmių visuomenei suteikti nepajėgų – valdžios kvadratą, pasak G.Beresnevičiaus, sudaro supanašėjusios pozicija ir opozicija, stambus kapitalas ir „didžioji žiniasklaida“. Nesemiotiniam Lietuvos kvadratui esąs būdingas nejautrus kvadratinis mąstymas, kvadratinis elgesys, kvadratinis grubus valdymas. Tačiau lietuvių taip valdyti negalima, lietuviai prieš tokį valdymą anksčiau ar vėliau sukyla, – tikino lietuvių mitologiją ir istoriją gerai išmanęs eseistas.

G.Beresnevičiaus straipsnis pirmąkart publikuotas žurnale „Metai“ 2000-ųjų gegužę (Nr. 5, p. 152–154).

Tekstą Tiesos.lt portalui parengė Laura Molytė.

Ir vis dėlto dešimtmetis savo padarė. Tyliai, ramiai, bet tvirtai. Pradėjo rastis pilietinė visuomenė, sakyčiau, netikėtai, už tai – konservatoriams ačiū. Toks radikalus paniekinimas, žmonių trempimas, ignoravimas tapo balzamu, pilietinė laikysena sugrįžo. Dievui su gėrį, tiesą ir cenzūrą uzurpavusiais krikdemais irgi dėkui.

Čia ne apie meilę ar nemeilę konservatoriams (kaip taikliai „Literatūroje ir mene“ parašė Almantas Samalavičius, valdančiųjų klano šnekose keistai daug yra apie žmonių meilę ar nemeilę jiems – tėtukas Freudas rastų kur pasiknaisioti). Objektyviai, jei Lietuva 2002 metais įstos į NATO, jiems privalėsime pastatyti paminklą, nufotografuoti su dramatiška jų lyderio figūra prie jo, o paskui skubiai tą paminklą nugriauti. Nugriauti, nes subjektyviai jie neverti paminklo.

Tokia arogancija, artėjanti prie kvailumo ribos, pataikavimas monopolijoms bei stambiajam kapitalui diskreditavo Lietuvoje pačią dešinumo idėją, nors visa tai buvo galima daryti ir padaryti be jokio triukšmo ir protestų, tereikėjo nedidelio dėmesio žmonėms. Dabar pagaliau susizgribta – niekas neaiškino apie ES. Bet niekas neaiškino apie NATO, apie „Williamsą“, apie „Telekomą“, apie Ignalinos AE, apie pensijų dydį. Apie tai, ką kvadratas daro. Šalies viršūnė žinojo, ką reikia daryti, o visi kiti drovūs pasmalsavimai iš apačios buvo išvadinti provokacijomis.

Su lietuviais taip negalima.

Viršūnė suformavo kvadratą. Kvadratinė ideologija, kvadratinis subtilumas, kvadratinis mąstymas. Nebūta niuansuočių – nebent ginant pernelyg viešai prisidirbusius partiečius išgirsdavom šamaniškų vingrybių. Gėris – blogis, juoda – balta, ir tuo buvo patikėta taip nuoširdžiai, kad lemiamą akimirką (įsitikinęs, kad neperdedu, tai išties buvo lemiama akimirka), tai yra pirmojo Vienos baliaus metu, visa viršūnėlė fiziškai ir ideologiškai apsireiškė kaip gėris, išmintis, elegancija, elitas – šitaip visą likusią Lietuvos dalį identifikuodami kaip juodą plebsą, prastuomenę, idiotus, nevykėlius. Šustauskas čia buvo tik viršūnėlė – daugybė žmonių, matydami tą įkvėptą kvailybės puotą ir kelias dienas po to girdėdami valdžių ir žiniasklaidos aiškinimus, kad Vienos balius yra gerai ir labai dora, o kitaip manantieji – priekvaišiai ar provokatoriai, pagaliau suvokė, kuo valdantysis klanas juos laiko. Kvadratas įlūžo.

Negalima taip su lietuviais.

Andrius Kubilius, paliktas visą tą košę srėbti, irgi pasirodė tai kvadratinei ideologijai priklausąs. Neabejotinai tai sąžiningas ir doras vyras – jo atėjimas premjerauti tokiu laiku tą paliudija – vis vien nubrėžė kvadratą. Premjero kalbose nuolat skambėjo: veržtis, taupyti, atleisti, nemokėti, sumažinti, atimti. Žmonėms šiaušėsi plaukai. Nors būtų keliais žodelyčiais užsiminęs: taupykim, idant pagerėtų, mažinkim, idant po pusmečio ar metų būtų geriau, pagal mūsų planą po metų ar pusantrų grįšim į LDDP valdymo metu pasiektą lygį. Ar, tarkime, kas savaitę, kas mėnesį premjeras galėjo atsiskaityti, kas daroma, kas padaryta, kad ir „atrasta“ koks šimtas tūkstančių – buvo galima rodyti, kad dirbama, ieškoma. Ne, žmonėms net viltis buvo išplėšta. Paguodos balsas būtų nieko nekainavęs, demagogijos žiupsnelis irgi. Demagogija šiuo atveju būtų visiškai padori: dabar taupom, bet juk atsitiesim. Ir tada mušte mušti, varpais skambinti – atsitiesim, atsitiesim, atsitiesim! To nebuvo. Net to. O juk iš tiesų atsitiesim, ne po metų, tai po penkerių. Reikėjo elementarios vilties trupinėlio. Tauta ir taip žudėsi, gėrė, stresavo ir depresavo. O jai iš aukštų tribūnų taukštelėta: per gerai gyvenat, lakūdros! Iš tų, kurie neturi, bus dar atimta. Ir susiveržkit, – nes bus blogiau ir dar blogiau, o tada – visai vamzdis.

Su lietuviais taip negalima. Jie ne avinai, tai publika, pargriovusi teutonus ir kelias maskolijas, tai žmonės, kurių gyslomis teka valstiečių sukilėlių kraujas, o ir jie patys atstovėję Lietuvą prieš dešimtmetį. O jiems į veidą – Vienos baliaus ir skurdo mazgote. Net skurdą buvo galima pateikti ne trenkiant per galvą… Mandagumas, padorumas, pagarba žmonėms nieko nekainuoja, bet tokie dalykai turi plaukti iš vidaus, iš vidinio padorumo nuostatų, kurių kvadratas neturi…

Aš niekaip nesuvokiu valdančiųjų kvadrato plūdimosi: laimėjo populistai, pasiūlę neįmanomus pažadus. Ar kvadratas apsimeta, ar jis išties nieko nesuprato? Viešpatie, kas po kvadrato valdymo dar gali tikėti rinkimų pažadais? Nagi žmonės dešimtmetį gyvena demokratijoje, jie jau seniai suprato, kad tai pliurpalai. Populistai pasiūlė žmonėms ne ekonominį stebuklą – jie pasiūlė pagarbą.

Tas kvadratas – visų pirma grubus valdymas, kietakaktė ideologija. Bet jį galima identifikuoti ir fiziškai. Tai dvi priešingos horizontalios kraštinės, pozicija ir opozicija, bei dvi vertikalios – (stambusis) kapitalas ir didžioji žiniasklaida. Lakmusu tapę Vienos baliai parodė: žiniasklaida už „elitą“ stoja piestu, už elitą ir prieš likusius (skaitytojus! ko stebėtis, kad dienraščių tiražai eina šuniui ant uodegos – jie gi bemaž neatstovauja žmonėms). Šokas, kurį patyrė dienraščiai po rinkimų, sarkazmas ir populistų plūdimas parodė, kad ir žiniasklaida to fizinio, apčiuopiamo kvadrato dalis ir jo eižėjimas jai kelia siaubą. O tas kvadratas patogus: niekas jame nesikeičia, judėjimas vyksta, kraštinės keičiasi vietomis, kvadrato nariai juda, keičia kraštines, bet kvadrato nepalieka.

Šitą kvadratą jie vadina elitu. Iš esmės tai išnaudojimo, engimo, ideologinių manipuliacijų įrankis. Už jo ribų – Lietuva. Ryšys su ja minimalizuotas, o jei užmezgamas – tai tik direktyvinio pobūdžio ištarmėmis, bet koks bandymas diskutuoti apskelbiamas demagogija, sabotažu krizės metu ir kenkimu Lietuvai. Bet palengva žmonės nusimaukšlina žiniasklaidos ir kvadratinės ideologijos užmautą maišą ir pamažu ima suvokti, kad kvadratas tėra tik kvadratas, o Lietuva – tai jie.

Su didžiuliu džiaugsmu galima matyti, kad žmonės išjudėjo, jie buvo išjudinti, jie ėmė kovoti už savo interesus, kad ir blokuoti kelius – pagaliau atsirado demokratinio gyvenimo elementai, panašūs į globalių streikų svertus Prancūzijoje, tik, žinoma, dar ne tokio masto ir ne tokio darbininkiško solidarumo bei sąmoningumo. Bet tai jau pradžia.

Kvadratą protestai baisiai suerzino. Vadinasi, tai gerai. Jis nebegali niekinti žmonių, jis palengva su siaubu pamato, jog liaudis ima suvokti, kad ji – subjektas, turintis jėgą, o kvadratas bijo tik jėgos. Tie, kurie kariasi, naršo po šiukšliadėžes, staugia iš nevilties į Mėnulį – jo nejaudina.

Prieš dvylika metų, prieš dešimtmetį žmonės pajuto, kad gali lemti politiką, ne tik šiaip „vidinį politikavimą“, bet ir pasaulinius procesus. Ta devyniasdešimtųjų karta – stipri karta. Nesvarbu, ar jie šiandien septyniasdešimtmečiai ar trisdešimtmečiai – jie pergyveno devyniasdešimtuosius, ir su jais, – negi neaišku? – reikia atsargiai.

Be to, jie dar lietuviai.

Lietuviai ir šiaip valdomi nepaprastai sunkiai. Stereotipas „tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas“ nėra tikras. Jis primestas iš šono. Jau teutonams, pirmiesiems lietuvių ekspertams, lietuviai buvo visų pirma „kietasprandžiai lietuviai“. Lenkų patarlės apie lietuvius (jei lietuvį kas įžeis, šimtą metų neatleis) ar lenkų ir vokiečių stereotipai apie klastingus ir nedėkingus lietuvius atsirado iš realių potyrių. Lietuvio klasta yra paprastas dalykas – įžeistas jis netrenks stipresniam įžeidėjui per kaktą, palauks palankaus momento ir suorganizuos valstiečių sukilimą, partizaninį karą ar – kaip dabar – palūkės rinkimų.

Pacituosiu vyskupo Jono Borutos kalbą Sausio 13-osios minėjime Seime (iš „Apžvalgos“ publikacijos): „…mūsų tautos mentalitetui būdingas bruožas – priešintis išorine prievarta primetamai ideologijai, pasaulėžiūrai, net krikščioniškajai religijai“. Ir toliau, cituodamas Stasį Ylą, vyskupas Boruta kalbėjo: „Lietuvis sunkiai pakelia formalinius įsakymus. Kitose srityse dar nieko. Bet religiniuose dalykuose jam neįsakinėk, savo valios neprimesk, nes iššauksi priešingą reakciją“. Vis dėlto ne tik religiniuose. Šiandien religijos vietą nesyk užima politiniai dalykai. O prievartai lietuvis jautrus, jis ją užuodžia per mylią. Gal net ir ten, kur jos nėra pernelyg daug. Ir ten, kur prievarta keičiama nesiskaitymu su jo nuomone ir interesais – tokia specifinė prievartos rūšis.

Tai aišku lenkams ir germanams, aišku katalikų hierarchams – tik ne politikos inžinieriams.

Bet grįžkime prie kvadrato. Šio jėgos ir įtakos kvadrato, deja, nesunaikinsi. Tai revoliucijos kelias, bet, kaip žinome, revoliucijos tik sukuria naujus, dar bjauresnius ir beatodairiškesnius kvadratus. Lietuvoje kovojama dėl teisės kvadratą įlaužti – tai jau įvyko – ir performuoti į penkiakampę struktūrą, kur viena kraštinė būtų skirta žmonėms, liaudžiai. Į pentaedrą. Bet tai įmanoma tada, kai veiksmingos profsąjungos ir esama partijų, kurios atstovauja ne kvadrato, o liaudies ar atitinkamo socialinio sluoksnio interesams.

Visi streikai ir kelių blokados šiaip nėra geras ir tinkamas būdas problemoms spręsti. Tačiau tai žmonių mėginimas išsikovoti vietą penkiakampyje, tik tiek. Jie tenori, kad su jais būtų skaitomasi, o tai nėra beprotiškai daug. Tai kelias į tikrą, išgyventą demokratiją, o ne demokratiją kvadratui.

Kvadratas yra prigalvojęs nemaža lozungų, ir vienas pagrindinių: esame priešiškų jėgų pašonėje, tad tie, kurie nepatenkinti esama padėtimi, realiai veikia prieš demokratiją ir priešiškų jėgų labui. Taip nukreipiamas dėmesys nuo fakto, kad kvadratas uzurpavo visą „teigiamą veiklą“ ir kad 90 nuošimčių Lietuvos gyventojų gyvena nedemokratinėmis sąlygomis. Tai yra, su jais nesitariama, jų interesai ignoruojami, ryšiai su jais palaikomi per keliamus mokesčius ir mažinamus atlyginimus. Kokios reakcijos galima tikėtis?

Ogi tokios.

Gintaras Beresnevičius
2000 m.